Dega ruduo

 

Dega ruduo

*

Dega ruduo,

nes užsidegė

klevų nuvilta

širdis.

Krinta lapai

raudonu įdegiu –

toliais klostos

rimtis.

Dega ruduo

beviltiškai

kaip paskutinė

viltis.

Šalčio žvėris

šiepia iltis:

pasiduosi –

praris.

**

Dega ruduo:

ant laukų

paskutinės

įraudusios žaros.

Dega ruduo

net baugu,

kas gamtoje

darosi.

Dega ruduo

neramiai,

į žemę blėsdamas

žvalgosi.

Šimpa rudens

vaizdiniai

kaip kalavijas

idalgo.

***

Dega ruduo

praeities raudoniu

taip ryškiai,

taip aistringai.

Žiema patiesia

laukams malonę –

tą raudonį užsninga.

Tą raudonį užsninga,

o paskui ir užpusto...

Dega ruduo ilgesingai,

Žiema senatve

Uždūsta.

Rudeninės nuojautos

Pasidėsiu nuovargį po galva.
Nebaigti darbai verkšlens apstoję.
Apie rudenį šermukšniai kalbas
Karčią raudą berdami po kojom.

Gervių voros graudžiai poteriauja,
Prieš kelionę dangų peržegnoję.
Saulė glosto nuogutėlę kalvą,
O ražienos šiurpdamos vaitoja.

Baigia dūžti vasaros miražai,
Šalnomis sapnuose apšarmoję.
Rudeniu nupliko medžių ražai,
Dairosi dangun ir gervėms moja.

Užsidėsiu nuovargio karūną.
Nebaigti darbai vaitos apspitę.
Saulė grimzta į tamsybės liūną,
Aš be jos – į liūdesio orbitą.
 

Vėl...

Vėl siūruoja medžiai

rudenio raudonį,

vėl prišaukia lietų

dulkstantys skliautai.

O širdis dar tvinksi,

laiko nugalėta,

kai mintis nuslysta

vortinklių takais.

Vėl šarmoja rytas,

išsiverkia dienos:

tiesias saulės rėžis

tylančiais laukais.

Varsto varnų žvilgsniai

rudenio pakluonę,

kai laukų graudumą

širdyje laikai.

Senos kaip pasaulis

mirkčioja žvaigždelės,

žvilgsnis pasiklysta

virš erdvių tylos.

O širdis sustingus

pasirengia skristi,

toliuose ištirpti

ant vėlių kalvos...

 

Iš minties nedingsiu,

mūšyje nežūsiu,

bitele dūzgensiu

liepai virš galvos.

Laumžirgiu plasnojus,

erdvėje išnyksiu,

žolele prigludus

dirvoj Lietuvos.

 

Praeitis: rudenė nuotaika

Per naktį žemėn bumbsi obuoliai,

Kai sapnas verčiasi ant kito šono.

Svirpliai įrašo aitriai, atkakliai –

Rudens plokštelėn jaudulį geltoną.

Lašais kapsena rūko graudulys:

Palangėj džiūsta drėkstanti rankovė.

Sugirgžda durys, grįžta praeitis

Ir įsisiautus atminiman stovi.

Atplaukia vėl priblėsus tikruma:

Migloj ratelį suka žilstanti mama

Ir pasaką lyg rausvą kūdikį suvysto.

Vėl skleidžiasi regėta nykuma

Apie užburtą baltą karalystę.

Banguoja vėjas audžiamus raštus –

Šerkšnoja medžiai lino drobėm.

Diena nušvitus blausias pilkuma:

Tamsa iš Žemės šviesą grobia.

Drėgmė išvarsto kūną šiurpuliais,

Geismus ir troškimus blėsina.

Ruduo į žemę žengia atkakliai:

Prislėgęs sielą, ilgesį brandina.

Užsidega užgesęs žiburys

Troboj, kur užmarštis įmigus.

Minčių nutįsta klimpstantis korys

Ir jaudulys... su atmintim sulygęs...

                     

Barbena lietumi į langą praeitis:

Dienų praėjusių skaidrumas nebegrįš.

 

Rudens raudonų lapų nerimas

Lyg ryškios kraujosruvos raudoni lapai

Ant žemės žaizdomis šalnos išdegintos.

Pasižvalgai erdvėn – tarsi kažkas išretinta,

Suvytinta, keistai sumažinta ar net ištrinta,

Išsunkta syvai gyvasties ir tyliai numarinta.

Gal tik labiau rudens auka raudoni lapai:

Lyg įžymiam išėjus vėliavos nuleistos.

Laukų kurčia stanga vienatvei išvešėjus

Šlapiom didžiulėm snaigėm ima skleistis.

Raudoni lapai – kraujas netyčia įlašėjęs

Nuo putino uogelės sniegenos mažon akin.

Sužvarbsta paukščių pėdos į sniegus įmynę

Baltą šaltį su skauduliu nutvilkančia ugnim.

Trinu rankas. Kaip atitrint tą gėlą su šalčiu

Širdin įdegintą. Kuo aptvarstyti skaudulį?..

Kaip tą kraujosruvą užgydyti ar numalšinti?

Sniegais, žvaigždėm, Mėnulio aukso bintais?

 

Raudoni lapai lapkritį krauju įženklino

Rudens žaizda širdin ir šalčio nerimu,

Tarsi žvaigžde kakton giliai giliai įtrintu.

Sustojęs pamąstyk, kaip rimstantis gyvenimas

Šalna apstingsta Žemės kraujo labirintuos.

 

Pastelinis ruduo baltose erdvėse

nublanksta sodo lapų raizginiai
tarsi delnuos suvirkautų variokai
nurudęs žolės kilimas pilkšvėja
ruduo išsitapęs rausvai rusvu vaizdu
šviesoj dangaus platybės nublykšta
lyg sugauta žuvim ant lyno švysteli
rimsta vandens verpetai siautulingi
upės vaga aptingo rudens sapnu

tik srovė bučiuojasi su lietumi
 
teškena ritmas rašantis gyvenimą
tyška ruduo į auksaspalves balas
pastelę paliejęs tvyksteli nerimą
paskutine blyškia šiluma mėgautis
išbadėjusiam bekraujam uodui
lyg kasdien senstančiam artimui
linkstančiam į skeletėjančią nebūtį
skaidrėjant pasteliniam lengvumui
baltose erdvėse begalybėj rudens
                                                      auksu
                                                      žilpinant
                                           į akis

 

Ruduo visatos atminty

Užstrigo vagoje kaip kietas kaulas gomury  
Grumstas, Visatos dirvoje užartas vėjo arklo.
Uodai nebesudaigsto šnarenančio lietaus prakirpto
Beaistrio pilko dangaus vaizdo, o kūnas šiurpsta,
Šilumai užsisklendžiant ar debesims išvaikštant
Dangaus platybes lyg skalbinius išplaikstant.
Kas bepririš prie tylumos dienų tą nežabotą žirgą –
Šiaurės vėją? Kas atplasnos nematomu sparnu
Ir netikės, kad vaiskuma dar saulėtų dienų
Pro debesijos arkas į užmarštį tolyn išėjo?
Kas vėl sulopys ar išaus suplyšusią dangaus rankovę,
Kai stulpai lyg nytys be kregždžių pakelėje stovi?
Laidai zirzena tarsi tarp stiklų pleventų žvakė
Ar bitė, praradus geluonį, užmiršus korį daugiaakį.
Užmigs ruduo žiemos glėby baltam, suspaudęs
Šalčio gūsį ir atrakins ranka ledėta šaltą sniego rūsį,
Kad naktimis raštus šerkšnotus pieštų ant stiklų
Ir lyg vaiduoklis slinktų šviesiai apgrubusiu keliu.  

Šilta mintis sustingo rudens vėjuos ir laukų nuogybėj,
Padangėje kasnakt linksmai plevendama dar žiba
Aušrinė – kelrodė Vilties žvaigždė Visatos atminty.

 

Angelo baltos lelijos

Kai sužiūra tamsa į priblėsusius langus,
Kai šikšnosparnis šnarina mingančią tylą,
Nusileidžia į Žemę baltas rudenio angelas
Ir lyg apverktas pranašas tyliai prabyla:
Apie saulės į rudenį nusitrynusią žymę,
Kol velėja undinės rūko žlugtą papievy,
Apie medžių kasmet vis storėjančią rievę
Ir mintis, kurios sklando ar tyli nurimusios.
Atminty dega dienos, jų aistringas pavėsis,
Užmaršty supas žlugtas baltos debesijos.
Baltas rudenio angelas šaukia lelijas
Atsibudus viltingai antrąkart sužydėti.
Gęsta saulės plėnėtos padangių žarijos,
Diržta rudenio norai į dirvą įliję – randėti.
Danguje skleidžias angelo baltos lelijos,
Liūdesys kad dienų tamsumu neskaudėtų.

 

Rudenis glostymas

Jutimais paglostysiu aitrų kankinantį žodį,

Tarp lapų šiugždančių sopuliu jis suspindės.

Jausmai sušnarena dangaus išplonėjusioj drobėj,

Sužvarbę plevena kančia ilgesinga širdies.

Tolsta ruduo už pilkšvų debesynų properšų,

Stingsta malone ramia lyg nubrėkštų žara,

Gruodo dilgi adata jausmingumą užlopo

Šalenančiai stingstančia kraujo kaitra.

Aukoju rudenį blėstant vakariam ugniakurui –

Miglos tirštumoj Kalėdų žvaigždė sužibės.

Ašara blykstelti tylą bežadę prašnekinus

Sklisti kančia šlapdribos – nebylios netekties.

Išbrendu liūdesį, rudenio sopulį skalsų,

Glostyman rūko balzamo viltingai supuos.

Skrieti kartu su dangaus amžinybe pavargus,

Krisiu pirmąja snaige – kruopelyte Vilties.

 

Spalio erdvės

Baltų erdvių lytėtas spalis,

Paglostytas ramybės ir darnos,

Mintim suklusti ir nurimti gali

Pačioj giliausioj iš gelmių gelmėj,

Pačioj tyliausioj sielos tolimybėj,

Šaly be pykčio, keršto ir skriaudos.

Tiktai širdies apmirusi dalelė

Paslėpus liūdesį savy raudos

Ir dėl kitų iš skausmo griaušis,

Kad jos suvokti niekas nebegali.

Jinai viena padebesiais skrajos

Ir grįš pavargus į saulėtą spalį

Baltų erdvių erdvyne slėpsis,

Kad skristų į skaidresnę dalią.

 

Ruduo nutols spalvom, erdvėm.

Su juo Praamžis žilaplaukis spalis

Laukų paletėj auksu išsilies.

 

Rudenio debesys

Ak tie debesys, rudenio debesys

Rūkais nusileidžia, iš rūko pakyla.

Saulė bobų vasarą lepinus,

Lietaus kardu persmeigia tylą.

 

Tylą tą, kuri vėsa mane paglostė,

Kuri nujautė kylantį vėją.

Ko sužibo ašara skruoste?

Gal ruduo paširdžiuos suskaudėjo?

 

Ak tie debesys, rudenio debesys –

Plaukia miglos į patį dangų

Vėl ruduo mano skausmą nudegino,

Jis angim širdyje susirango.

 

Rudenėjant

Kai rugsėjis šarmoja pakluonėm,
Liūdesiais įsismelkę į širdį
Debesų rudeniniai vargonai
Gervių klyksmą išderintą girgždina.

Ant ažūrinio saulės žipono
Tinklą austi vorai baiginėja,
Kur padangių platybėj už kaimo
Šoka savo pasiutpolkę vėjas.

Taip skaudu ir graudu, kad už miško
Saulės auksas baigia sudegti.
Ilgesys įsismelkęs sutiško
Į baltumą užgožiančią naktį.

Gedulingai šarmoja pakluonės,
Liūdesys gailiai nusmelkė širdį.
Sielos rudeniu gaudžia vargonai,
Viltimi laiko netektį girdo.

Rudens lietus Naugarduko gatvėje

Slysta stiklu lašai,

Jungias į sroveles.

Margina lietus

Gatvės žemėlapį.

Suplaukia į upelius,

Kliokia žemyn

Šiltas potvynis.

Žvirblio plunksnas,

Senos liepos garbanas

Kedena lašų bučiniai.

Šnara tyli monotonija.

Akla teškenimo muzika

Liūdi akyse katės,

Gatvę kerpančios

Juodu užburtu šešėliu:

Nukrato kojas –

Krapnoti nustoja …

Saulė iš debesies

Šypsnį išspaudžia.

Blunka šlapias

Gatvės žemėlapis,

Džiūva danguj debesis –

Skysta rudens pastelė:

Giedra katės akyse

Tuoj po vidurdienio

Šnarėjimas

Kuždas žolės sode vidurnaktį,

Mėnesienos šešėlius glausdamos…

Grįžta juodos naktys rudens,

Lapų čežėjimas artinas,

Vėjo staigiam sūkury

Sušnara smilgos prie tako…

Laimės kaip nėr, taip nėr,

Mes tokios vienišos styrom…

Virkauja liepos lapai nukritę:

Mus rytoj sugrėbs ir sudegins.

Kokia liūdna beprasmybė.

Kuždasi, čeža ir guodžiasi

Slaptingas rudens šnarėjimas,

Laukų ramumu pavirsdamas,

Dangaus skliautą atverdamas,

Nusilenkdamas

Naujam karaliui -

Baltam šalčio stinguliui,

Pūga apsiklostančiam.

Ateinančiam ir nueinančiam.

 

Rudens grimasos

Kreivą ražienų nugarą

Smelkia rudenis šiurpas,

Rūko apklotas nugula

Žolę ir lietų dulkina

Dangaus debesėta drobulė…

Bulvienoj kūrena ugnį

Per naktį laukų vaidilutės…

Lengvai užšąla balutės,

Šalnai pražilus vidudienį…

Ruduo šalikelėj vaiposi,

Nudažęs klevą raudonai,

Nugelsvinęs beržą pakluonėj

Prieš eglę ir pušį staiposi…

Teška purvas po ratais

Vieškeliais įmirkytais,

Ruduo išklypusiais batais

Skubinas praeitį vytis,

Slenkančią į tamsudienį…

 

Rudeniški regėjimai

1.

Ruduo kaip įtempta styga,

Tik reikia ją paliest ranka

Ir skausmo ašara žibės

Ant apšarmojusios žolės.

 

Bežadė stingdanti tyla

Ir širdį maudžianti gėla

Pavirs vėl akmeniu lemties

Virš rudeniškos nevilties…                                                               

 

2.

Tyli palaimos valanda

Apsigobia naktim juoda.

Ruduo jau brenda į rūkus,

Dalija nerimą perpus:

 

Ilgės naktis, trumpės diena,

Mažės ir metų dovana…

Kaip žiedas vystantis nukris

Svajonėm žydinti viltis.                                                                     

 

3.

Kai galvą palytės šalna,

Kada lemtis ištars: ,,Gana,“

Pavirsk saulėlydžiu tyliu,

Laukimo ilgesiu giliu,

 

Kad vėl sugrįžtum į laukus,

Kur gimė nerimas sunkus, –

Linguoti baltu berželiu,

Ryškėti lauko takeliu.                                                  

 

4.

Gaisrai klevų – rudens lemtis

Vėl laužo plėnim žemėn kris.

Prieš audrą deganti žara –

Be skausmo laimė netikra.

 

Bet viską tuoj užgniauš žiema –

Balta bežadė tyluma.

Vėl naktimis skrajos šiaurys

Ir tyliai vaikščios ilgesys.