Nirvana. Minipoema

akyse smėlis    

dykuma    

debesų svoriu slegia aštrios lubos

balta sienų tyla kerta žvakes

griūna šešėliai       

džiūsta užverstos knygos

į langus beldžia debesys    

rieškučiomis semiu vakarą    

nelaukiu ryto    

nežadinu nakties

nedaug liko laiko

apmąstymams apie aklą dangų    

į šviesą atgręžtas šventyklas    

vaško žvakės piešia veidrodžius   

tamsius akių langus    

paklydau tarp laikrodžio dūžių

svyruoju tarp valandų

nutysusių link sienų baltų

ieškau atsakymo    

kurio nėra

lūžta žvilgsnis paniręs

į matinius sienų kontūrus

minčių labirintuose klaidžioja viltis

nežinau kas esu    

ar galiu sunaikinti save    

bedugnė    

tikroji vertybė    

švelniai žudo skambi tamsa    

žengiu į tuščią akimirką    

į vėjo šešėlį    

tylos dvelksmą    

metrą juodo asfalto

loja sienos     

negaliu pabusti    

sapnas ėda smegenis

dūstu    

bijau iškirsti kaukolėje langą

toliau nei paukščiai

į nežinią nutolo žvilgsnis

nebematau savęs

klaidi voratinklių vienatvė

gęsta pavieniai atsiskyrėlių laužai

šalti žaltvykslių atšvaistai

kursto šaltą grybų ugnį

gesina pilkas asiūklių žvakės

nurimau akimirkos šuoliui

naujam minčių žaismui

nebūties iliuzijai

Vilnius, 2012 m.