Pradžia / Radikaliai
 

Palaima. Novelė

Kęstutis mėgo apleistą, griūvančią gamyklą; pilką, dažais, benzinu, metalo laužu ir cheminėmis medžiagomis prisotintą žemę; seną, griūvančią tvorą, kuri, it nustipęs šuo, vis dar saugojo didžiulę įmonės teritoriją.

Algimantas Lyva
2012 m. Rugsėjo 07 d., 16:29
Skaityta: 196 k.
Palaiminimas. Zitos Vilutytės pieš.
Palaiminimas. Zitos Vilutytės pieš.
Vasarą čia buvo beveik gražu. Šiukšlinus dirvonus slėpė aštri žolė, o karštą dieną buvo vėsu. 
 
It jūra bangavo kiauras betoninis stogas. Skaudžiai sviro aukštas kaminas. Industrinis kurortas siūlė pramogas ir nuotykius. Nemokamai.
 
Vasarojančios sienos alsavo mazutu, anglimi, rūdimis, dažais. Melodingai girgždėjo seni vartai. Bliuzą griežė cinkuota stogo skarda. Suniokotame ceche tvistą šoko padūkęs vėjas, o aukštos, neprieinamos sienos iš kojų vertė nepaslankius lietaus vamzdžius. 
 
Už supuvusio medinio sandėlio driekėsi apleista veja. Lengva tysoti žolėje. Svajoti netrukdė atviras dangus. Neiškultos Kęstučio akys gėrė žalsvą debesų gelmę.
 
Saugu. Surūdiję armatūros strypai nukirto liūdnas Kęstučio mintis. It pievų paukščiai atskrido baltos pienės. Geležinkelio bėgiais atriedėjo varnų šešėliai.
 
Ištrupėjusiais betoniniais laiptai atslinko senas draugas, laukinis katinas Rainys. 
 
Išties ramu. Gamyklos teritorijoje yra svaigi žemuogių pievelės ir auga haliucinogeniniai grybai.
 
Vilnius, 2012 m. 

algimantas lyva

novelė

palaima

zita vilutytė

Komentarai