Butautas iš nevilties trypė kojomis, bet minkštas kilimas paslaugiai sugėrė kulinarinio maišto garsus. Alkaną architekto širdį užliejo šalta betono banga. Po ankstyvų, kuklių pusryčių prabėgo milijonas metų. Gal būt, ir daugiau. Kai esi alkanas prarandi laiko jausmą. Atplūdo juoda kavos banga, duobėti klientų veidai siurbė karštą, gaivinantį skystį. Akmeninis orkestras griežė melodiją, kurios alpstantis Butautas jau nesugebėjo identifikuoti. Kaip sutarta, patiekalai turėjo būti atnešti tik pasirodžius damai. Užsakinėti užkandžių vien tik sau architektas nedrįso. Bus žiauriai nemandagu, jei dama užklups jį žiaumojantį dešrainį ir siurbiantį alų. Gali sužlugti ne tik inteligento įvaizdis, bet ir piršlybos.
Butautui į galvą šovė išganinga mintis - prisidegti cigarą, nes prabangiame restorane rūkyti nebuvo draudžiama. Puikiai veikė galinga, betriukšmė ventiliacija. Architektas pasilenkė prie židinio ir manieringai prisidegė cigarą, bet arogantiškas kavalierius nepastebėjo, kaip užsidegė švarko atlapas. Butautas įkvėpė gailų dūmą ir pajuto, kad dega ne tik cigaras, bet ir jo nugara. Neišleisdamas iš rankų brangaus cigaro, architektas raitėsi ant grindų ir garsiai šaukė:
- Gelbėkit, gaisras!
Reikia pelnytai pagirti restorano „Lydeka ir vaiduoklis“ šaunų personalą. Padavėjas mikliai gesintuvu apipurškė Butautą baltomis putomis. Užgeso liepsna, bet cigaras vis dar degė. Sugurgė alkanas skrandis. Vidinis pasaulis įsakmiai pareikalavo maisto. Architektas, vis dar gulėdamas ant grindų, automatiškai užtraukė liūdną dūmą. Metras ir oficiantas padėjo Butautui atsistoti ant kojų.
- Ar jūs sveikas? Gal iškviesti greitąją pagalbą?
- Aš sveikas... Kokia nelaimė, bet kuriuo metu, gali pasirodyti mano širdies dama ir sužlugti piršlybos! Pažvelkite kuo pavirto mano kostiumas, - verkšleno architektas.
Metras užjaučiančiai palingavo galva:
- Jums tuoj pat atneš naują kostiumą, o pietus apmokės restoranas. Galite užsakinėti ką tik norite. O dabar, malonėkite eiti į tarnybines patalpas persirengti.
- Jei ateis mano dama, būkite geras, pasakykite jai, kad aš greitai grįšiu... Ir nieko nesakykite apie gaisrą, - beveik nudžiugo Butautas, supratęs, kad neprireiks praverti piniginės.
Metras, padavėjas ir gretimų stalelių klientai pritariančiai linktelėjo galvomis. Salėje nuaidėjo juokas, kuris architektui labai nepatiko. Nenorėdamas įsivelti į beverčius etiketo ginčus, architektas nubėgo persirengti.
Kai Butautas sugrįžo į salę, Giedrė jau sėdėjo prie stalelio ir nuobodžiavo. Architektas džiugiai truktelėjo plačius švarko atlapus ir nerangiai įkrito į minkštą kėdę.
- Mieloji, atleisk, kad nepasitikau... Visai atsitiktinai sutikau užsakovą ir jis pageidavo atsakyti į kelis būsimo projekto klausimus. Nepyk, turėjau pašnekėti... Brangioji, turiu tau dovaną, amžiną dovaną...
Butautas pradėjo raustis švarko kišenėse. Jo veidas išblyško.
- Dar kartą meldžiu atleisti, man vėl reikia trumpam išbėgti... pamiršau užsakovui paminėti svarbią projekto detalę, - net ir negavęs damos leidimo, architektas veržliai pašoko ir nubėgo tiesiai link tarnybinio įėjimo durų.
Tik praėjus pusvalandžiui Butautas sugrįžo. Jo veidas švytėjo. Džiugiai nužvelgęs gausiai valgiais ir gėrimais apkrautą stalą, architektas priekaištingai suburbėjo:
- Mieloji, kodėl nevalgai ir negeri?
- Ačiū, aš soti, - nuliūdo Giedrė.
Tarsi prieštaraudamas šiai įžūliai sentencijai, garsiai ir piktai sugurgė Butauto pilvas.
- Iš kur sklinda šis triukšmas, - nustebo mergina.
- Nesvarbu, - paraudo architektas ir priklaupęs ant vieno kelio riteriškai ištiesė dailią, bet, kažkodėl, purviną aksominę dėžutę, - brangioji, čia tau. Meldžiu, būk mano žmona.
Giedrė su neslepiamu pasibjaurėjimu ir tik iš smalsumo atidarė dėžutę. Viduje blizgėjo auksinis žiedas su mažyčiu akmenėliu. Gal būt deimantu. Mergina pašiurpo pamačiusi, kad kavalieriaus marškiniai šlapi ir dėmėti, o kaklaraištis panašėjo į pakaruoklio virvę. Giedrė ryžtingai uždarė dėžutę ir žiedą grąžino atgal.
- Brangioji, meldžiu... - beveik verkė architektas.
Restorano klientai smalsiai stebėjo spektaklį. Mergina pasijuto pažeminta.
- Anksčiau aš dar abejojau, bet dabar esu tikra. Aš niekada nebūsiu tavo žmona.
Giedrė ryžtingai pakilo nuo kėdės ir net neatsisveikinusi išėjo. Sugniuždytas Butautas suklupo ant antro kelio ir pravirko. Prakeikta diena! Vėl ryžtingai sugurgė skrandis, primindamas pareigą gamtai.
- Pavalgysiu ir viską gerai apmąstysiu, - nutarė architektas.
Butautas it alkanas vilkas kibo į valgį. Padavėjas nusivarė nuo kojų, o architektas vis valgė ir gėrė. Pagaliau užsakęs dar vieną butelį burgundiško vyno, Butautas nuvirto ant kilimo. Skubiai atvykę medikai konstatavo mirtį nuo persivalgymo...
Vilnius, 2012 m.
