Žygio dalyviai užkūrė atsisveikinimo laužą ir iškilmingai prisiekė laikyti paslaptį. Pamiršta aukuro malda barstė švento laužo pelenus. Į mišką žiūrėjo jaunos akys. Ateitis vis giliau grimzdo į tamsą. Žmonės pamiršo, kad svajonės - tai tobula tiesa. Racionalus protas užrakino dangų. Tik išvargusiose širdyse vis dar tekėjo gaivūs minčių šaltiniai.
Keliautojai suprato, kad verta džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Likimo vartai visada atviri ir niekas niekada neužvėrė kelių į šviesą. Neverta atsigręžti atgal - kiekvienas žingsnis teisingas. Pažadėję Auksei visokeriopą pagalbą, ekspedicijos dalyviai iškeliavo savai keliais. Dabar jie tapo šeima, nes juos visus sujungė telepatinis ryšis.
Naktis išgėrė šaltą orą. Prie sraunios upės ūgtelėjo šakoti beržai, pakalnėje giedojo žemos pušys. Ant žemės nukrito išsekęs vanagas ir tuoj pat atvirto žmogumi. Prie gulinčio vedlio pribėgo sunerimusi Auksė.
- Sveikas sugrįžęs!
- Tarp debesų vėjas esu! – sunkiai atsiduso vedlys, - Aukse, čia pasilikti pavojinga... Reikia grįžti į miestą. Žmonės pas mane veržiasi trokšdami turtų, garbės...
Niekas nenori šnekėtis su medžiais ir medituoti aukštoje žolėje. Į šiukšlyną išmetami visi mano patarimai...
- Jei mes iškeliausime, po valandos ateis šaltas ruduo ir į vandenį nukris visi medžių lapai. Niekada negrįš pavasaris... Mieste gyvena siauros gatvės ir kreivi šaligatviai. Akli kiemai nemato šviesos. Už storų sienų įkalintas dangus ir debesys, - prieštaravo Auksė.
- Tu teisi, čia lengvas dangus, čia laimės spalva nušvis mūsų vienatvė, mes kartu į šalį nustumsime juodus debesis.
Rasotais pievų takais bėgo kamanių laikas. Rudens krepšyje džiuvo pievų žolė. Kartus riešutų skonis, juoda duona, atriekta diena. Saulės laikrodis rodė švarų laiką, danguje skendo akys. Vedlio sapnas tikresnis nei rytas. Ramu. Iš senų tvoros lentų sukaltas saugus vedlio veidas. Tirštame nežinios rūke vedliui ir Auksei buvo palikta daug laisvos vietos.
Šalta laužo ugnis. Liepsnoja šlapias lietus. Sausos malkos slepia iškritusias šakų akis. It gongas skamba mėnuo. Dūžiu alsuoja vaiskus dangus, pučia lengvas vėjas.
Auksė ir vedlys gyveno oro pilyje, beribėje erdvėje, tolimoje beveik nepasiekiamoje sferoje. Jonažolių arbatoje tirpo saulėlydžio ugnis ir vakaro dvelksmas.
Juodas nakties rašalas, balta kūrybos žemė. Iki pat debesų kilo ežero rūkas. Eilės neturi pabaigos.
Šviesos taku mėnulis lipa į debesis, į ežerą brenda miškas, danguje tirpsta aštrūs pušų spygliai. Tobuli siekiai virsta bedugne tikrove, atvira visatos gelme.
Lieknos pušys šukavo žilus debesis, vėjas kėlė vyno taures, ant lango stiklo džiuvo pušų sakai. Nedaug liko gamtos. Nereikia bėgti iš miško. Sekli dangaus upė patvino smėliu, už pirkelės kamino žėrėjo mėnulio skeveldra. Auksės ir vedlio akyse skraidė laukiniai paukščiai.
PABAIGA
Vilnius, 2012 m.
