Recenzija. Kęstutis Navakas. LORELEI. 66 MEILĖS LAIŠKAI + 66 MEILĖS EILĖRAŠČIAI (2017, Kitos Knygos). Aistringa knyga

Nekalbant apie jau mirusius poetus ir neabejotinus klasikus kaip antai Kristijonas Donelaitis ir pan., geriausias šių dienų Lietuvos poetas, be jokios abejonės, man yra Kęstutis Navakas. Be abejo, tai sakydamas, nenoriu įžeisti daugybės gerų poetų, kurių Lietuva turi nemažai. Vis dėlto tiek Donaldas Kajokas, tiek Sigitas Parulskis (o, kokios jo pirmosios poezijos knygos buvo geros). tiek visa plejada kitų jaunų ir kiek vyresnių dar gyvų poetų (mirusiųjų poetų draugiją aprašysiu kitąsyk) yra verta dėmesio.

Tačiau K. Navakas yra ypatingas. Aistringas (gal kad aistringas ir kaip melomanas?), čiumpantis už poezijos karvės spenio ir melžiantis jį, kol karvė pastimpa. Tada turime kelis kibirus eilių. Karvės negaila, eilės svarbiau.

53 metų K. Navaką, 2006 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, galima priskirti prie jaunosios kartos poetų, juk Lietuvoje įprasta, kad eiles dažniausiai rašo arba visiški piemenys, arba nukvakę seniai. K. Navakas turi daug patirties, todėl moka rašyti ir eiles, ir esė, ir pasakas, ir romanus.

LORELEI atpasakoti beprasmiška, juk tai poezija, laiškai, vertimai.

Bet nėra čia tavęs, aštrūs tavo plaukai man neapveja pirštų, lyg degina kas, kai regiu, kaip siūbuoja kutai namuose, kur ir vėl būsim dviese, kamuosime vienas kitą ir pieštukas iš pirštų kris.

Tiesiog genialu. Kiekvienam poeziją skaitančiam žmogui šią knygą skaityti privalu. Meistro rašyta.