Neužmuš: LIETUVIŲ UŽKALBĖJIMAI: GYDYMO FORMULĖS

Šioje įspūdingoje 920 puslapių knygoje yra net 1716 užkalbėjimų formulių, užrašytų Lietuvoje 1559–2007 metais. Tai – didžiausia lietuvių gydomųjų užkalbėjimų publikacija, kurioje tekstai pateikiami pagal naują tipologinę sistemą, nurodomos tarptautinės jų analogijos; knyga patraukli ir užsieniečiams, nes yra dvikalbė.

Liaudies magija – tam tikra tabu sritis – čia parodoma iš labai arti: su fotografijomis, autentiškais slaptosios gydymo praktikos kerais.

Knygoje yra pratarmė, skyriai „Lietuvių užkalbėjimai“, „Gydomieji užkalbėjimai“ (12 tipų), užkalbėjimų tipų, ligų ir situacijų, pateikėjų, užrašytojų ir geografinės rodyklės, „Žodynėlis“, sutrumpinimai.

Šios knygos sumanymas gimė 1998 m. kai profesorius Kazys Grigas iškėlė mintį parengti suomių mokslininko Viljo Johanneso Mansikkos 1929 m. vokiečių kalba išleistų „Lietuvių užkalbėjimų“ naują leidimą. Nuspręsta neapsiriboti perleidimu, imta rinkti užkalbėjimus iš įvairių šaltinių. Leidinyje – 383 lietuvių gydomųjų užkalbėjimų tipai (1447 variantai); kanoninių maldų rinkinys (83 variantai) bei užkalbėjimai lenkų ir rusų kalbomis (186 variantai).

Pasak Daivos Vaitkevičienės, užkalbėjimai – „maginę paskirtį turinčios žodinės formulės, kuriomis siekiama paveikti fizinę ir psichinę realybę – pagydyti ligą, sužadinti meilę, pagausinti derlių, prišaukti lietų ir t. t.“ (p. 9). Jie dar vadinami atkalbėjimais, nukalbėjimais, žadėjimais, vardijimais, būrimais, maldelėmis, apeigų formulėmis, linkėjimais, keiksmais, piemenų verkavimais. Mokslininkės manymu, Lietuvoje nebėra gyvo magijos, užkalbėjimų tradicijos paveldo.

Latviai turi kur kas daugiau (54 262) užkalbėjimų, jie lenkia lietuviškuosius ir variantų gausa, ir tipologine įvairove. Nėra iki galo įrodyta, jog egzistuoja ir bendra baltų užkalbėjimų tradicija – leidinyje nurodoma tik apie 30 lietuvių ir latvių užkalbėjimų tipologinių paralelių. Kur kas daugiau jų su slavais, ugrofinais. Daugiausia užkalbėjimų rasta Rytų Lietuvoje (daugiau kaip 600), nemažai jų ir Dzūkijoje (apie 280), Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (po maždaug 120), kiek mažiau Žemaitijoje, Baltarusijoje (apie 60), nedaug Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje, Kaliningrado srityje (maždaug po 30).

Gausiausia lietuvių gydomųjų užkalbėjimų grupė –­ maginės formulės nuo gyvatės įkandimo: leidinyje skelbiama daugiau kaip 320 tokių tekstų. Nemažai rožės gydymo formulių (per 120 užkalbėjimų), toliau – tekstai, skirti kelioms ligoms gydyti (grižui, karpoms, dantų skausmui, kraujo tekėjimui).

„Akmuo ba šaknų... Paukštis ba pieno... Kirmėlė ba kramslo...“ (p. 27) Tai – maginis gyvatės nuodų paneigimas.

„Fikus, Mikus, Arabikus“ (p. 559) – užkalbėjimas nuo rožės.

„Irijon, Sirijon, Karbon“ (p. 569) – nuo pasiutimo.

„Kregždytė gražioji!“ (p. 550) – „pamatęs gyvatę, sakyk; jai tas vardas patinka, ji tuomet nepyksta ir nekanda“.

„Neužmuš“ (p. 570) – nuo griausmo.