Pradžia / Knygos
 

Iš kančios į džiaugsmą: AIDS: GERIAU ŽINOTI

Saulius Čaplinskas, Inga Liutkevičienė, AIDS: GERIAU ŽINOTI, Vilnius, Tyto alba, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 22 d., 19:36
Skaityta: 1186 k.
Iš kančios į džiaugsmą: AIDS: GERIAU ŽINOTI

Saulius Čaplinskas – medicinos mokslų daktaras, tarptautinis ŽIV/AIDS ekspertas. Inga Liutkevičienė – žurnalistė, įvairių knygų sudarytoja, bendraautorė. Šis duetas parengė pirmąją lietuvių autorių knygą apie ligą, kuri kasmet nusineša daugybę gyvybių. Nors apie AIDS kalbama kaip apie XX a. pab.–XXI a. Dievo rykštę, iš tikrųjų liga susijusi ne su Dievu, o su beždžionėmis. ŽIV nuo primatų (greičiausiai šimpanzių) Afrikoje (dabartinėje Kamerūno arba Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje) žmonės užsikrėtė dar XIX a. pab., apie 1884 m. „Medžiotojų teorija“ teigia, kad šimpanzė galėjo įkąsti žmogui. Esama ir mažiau smagių teorijų. Pirmoji žinoma žmogaus mirtis nuo AIDS užfiksuota dar prieš pusšimtį metų – jos auka tapo britų leidėjas Davidas Carras (1933–1959). 1980–1982 m. AIDS išplito iš seksualiai itin aktyvių gėjų bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1986 m. virusas pavadintas ŽIV.

Šioje knygoje nerasime sąmokslo teorijų, kuriomis apipintas AIDS atsiradimas ir plitimas (nors kai kurios jų gana įdomios: vienoje kaltinamas lenkų virusologas Hilary Koprowskis (g. 1916), neva užkrėtęs šimpanzes virusu tuometiniame Belgijos Konge; kitoje, palaikomoje Nobelio taikos premijos laureatės iš Kenijos Wangari Maathai, teigiama, jog AIDS – biologinis ginklas, kurį baltieji sukūrė, kad išnaikintų juodąją rasę; trečia versija susijusi su JAV karine laboratorija Fort Detrike, kurioje, kaip manoma, 1977–1978 m. virusu buvo užkrėsti eksperimente dalyvavę kaliniai). Visos sąmokslo teorijos dėl AIDS susijusios su noru kontroliuoti populiaciją, biologinio ginklo kūrimu, rasizmu.

„Didžiausias melas“ – statistika. Daugiausia mirčių (patvirtintų laboratorijose) nuo AIDS (pasaulyje – daugiau kaip 1,5 mln.) iki šiol teko JAV ir Tailandui (maždaug po 600 000), Brazilijai (200 000), Vietnamui (42 000), Kinijai (35 000), Rusijai (32 000), Meksikai (užsikrėtusiųjų skaičius – 150 000), Ukrainai (užsikrėtusiųjų skaičius – 105 000), Jungtinei Karalystei (18 000). Duomenys apie ŽIV/AIDS dažnai nėra tikslūs, nes iki šiol ši liga visuomenėje – tabu. Apytiksliai spėjama, kad šiuo metų pasaulyje ŽIV užsikrėtę daugiau kaip 33 milijonai žmonių.

Būtent todėl dr. S. Čaplinskas ir siūlo „geriau žinoti“ apie įgytą imuniteto stokos sindromą (taip lietuviškai skamba AIDS). Populiariai parašyta knyga skirta kiekvienam, nes ŽIV šiuolaikiniam pasaulyje gali grėsti bet kuriam žmogui.

Pirmasis žmogus, užsikrėtęs ŽIV Lietuvoje, – jūreivis iš Klaipėdos (1989 m.). Šis žmogus greitai mirė. Viena pirmųjų lietuvaičių, susirgusių ir mirusių nuo AIDS, buvo Juozo Baltušio vaikaitė dailininkė Akvilė Zavišaitė (1962–1991), gyvenusi Australijoje. Dabar šalyje ŽIV užsikrėtusiųjų skaičius perkopė 1300. S. Čaplinskas teigia, jog juokais šifruotas rusiškas AIDS pavadinimas SPID (seksualinyje posledstvija internacionalnoj družby; p. 14) turėjo pagrindo. Į Lietuvą virusą atvežė jūreiviai ir sovietinis „elitas“, draudimų laikais galėję išvykti į užsienį. „Pirmoji didžiausia ŽIV plitimo banga Lietuvoje nusirito tarp gėjų“ (p. 15), teigia S. Čaplinskas. Galbūt šie žodžiai tolerastus (pernelyg tolerantiškus žmones) ir „Gender Loops“ privers susimąstyti, ar verta mūsų šalyje rengti gėjų paradus ir tokiu būdu daugiau jaunimo įtraukti į homoseksualizmą?

Knygoje sužinosime daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, tai, kad „dovanėlė“ iš Afrikos prostitučių kainuodavo tiek, kiek kokakola, – 5 dolerius. 1991 m. S. Čaplinskas su V. Kernagiu surengė pirmąją „Prezervatyvo šventę“, kurios metu kultinis apšvietėjas „geltonasis lagaminėlis“ Norvydas Birulis sumanė terminą „sargis“. Kalėjimai – viena iš terpių, kur (dažniausiai per narkotikus) plinta AIDS. Lietuvoje per metus baudžiamąją sistemą pereina apie 20 000 žmonių, nuolat įkalinimo įstaigose sėdi apie 8000 (iš jų 230 užsikrėtę ŽIV).

S. Čaplinsko manymu, AIDS yra „socialinių bėdų palydovė“ (p. 23), nes ŽIV atskleidžia visuomenės problemas ir tampa asmeninėmis dramomis. Tiesa, pasak knygos autoriaus, „šiais laikais mirti nuo AIDS yra „blogas tonas“ (p. 49), nes dabar išgyvenama 15–20 metų.

S.Čaplinskas pripažįsta ir filosofinę tiesą: „Dešimt Dievo įsakymų – puikus, sakyčiau, per tūkstantmečius patvirtintas ir neginčytinas gyvenimo (kartu ir prevencijos) taisyklių rinkinys. Bet reikia suprasti, kad dalis visuomenės niekada nepaisė ir nepaisys šio teisingiausio kodekso. ŽIV atskleidžia – virusu užsikrėtę žmonės arba kas nors jų aplinkoje šiomis normomis nesivadovavo“ (p. 61).

Knygoje pasakojamos ŽIV nešiotojų istorijos (Aistės, Arvydo, Gyčio, Ramūno, Anastasijos, krepšinio žvaigždės Magico Johnsono). Anot ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus, medikams reikia aukoti savo širdį ir protą kenčiančių žmonių labui, kad ligoniams pavyktų išmokti eiti sunkiu keliu „iš ligos kančios į džiaugsmą“ (p. 123).

Prognozuojama, kad per artimiausius 50 metų (jei neišnyksime anksčiau) kiekvieną minutę nuo AIDS mirs 10 žmonių. Kasdien ŽIV pasaulyje užsikrečia apie 7000. Lietuvoje ŽIV užsikrėtęs žmogus nustatomas kas ketvirtą dieną.

Knyga veikia kaip suspense žanro genijaus, režisieriaus Alfredo Hitchcocko (1899–1980) sukurtas filmas: ji ir baugina, ir informuoja, ir suteikia viltį. Kaip geras eilėraštis. Apie mirtį.

Komentarai