Pradžia / Be problemų
 

Kūčių tyloj, Kalėdų džiaugsme

Justas Jasėnas
2023 m. Gruodžio 24 d., 16:47
Skaityta: 45 k.
Nakties pasaka. Onutės Gaidamavičiūtės fotografija
Nakties pasaka. Onutės Gaidamavičiūtės fotografija

Keturias savaites tūnojom Advento duobėse, ilgėdamiesi saulės, ieškodami prasmės ir žmonių veidų. Svarstėm, apgailėjom, ryžomės, klupom, taisėmės, žvilgtelėjom trumpam. Jau sakiau, kad kito pasirinkimo nėra – tik išlaukti Dangaus pažadėto stebuklo. Gal kartu su Šventraščio pranašais šaukėm ir maldavom suplėšyti tamsius debesis, kad pagaliau išlytų Betliejaus lietus. Gerai, šis laikas praėjo neveltui, šį bei tą nuveikėm, o laukimą įprasmino keturios spragsinčios žvakės.

Kalėdos užklumpa, užlieja lyg gaivalinga Baltijos bangų stichija. Nežinia, ką daryti, ar jau džiaugtis, ar dar kiek palūkėti. Drebėdami bandysime įsileisti Kalėdų įvykį – dar sykį mums ir dėl mūsų. Turbūt tik Dangui reikia dėkoti už save ir kūdikėlį, už didingąjį Dievo sumanymą tapti žmogumi, vadinasi, vienu iš mūsų. Tada net klaidžiojimai, net nuopuolio ašaros kitaip atrodo, iškelta, pažymėta ir kažkokia jautriai didinga žmogiškoji būtis, paties Dievo trokšta, palytėta, Mergelės įsčiose saugota, glausta ir sudaiginta. Kas mes tokie, taip labai silpni ir neištveriantys kiekviename žingsnyje, kas mes tokie, vieną vakarą taip iškilmingai palaiminti, apkabinti, bendrystėn ir gyveniman pakviesti? Jokio paaiškinimo neturiu, tik prisiminiau Evangelijos sakymą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Užtenka vienintelio sakinio, paaiškinančio mūsų vaikščiojimus aplinkui, patvoriais, retsykiais centre. Užtenka vienintelio sakinio, prilenkiančio prasmę ir norą gerumu dalintis. Užtenka vienintelio sakinio, kad pamestume liūdesį ir prisimintume savo kiemus, ežerus, namiškius.

Gerai, kad taip nutiko mums, kad gimimu esame sutelkti, suvienyti, kūryba apdovanoti. Šį vakarą prisiminsiu Betliejų, kuriame kūdikėlis sušvito. Prisiminsiu miestą, kuriame pats aną sykį vaikščiojau. Prisiminsiu miestus, kuriuose gimiau ir miriau, ieškojau, džiaugiausi ir bodėjausi laikinybe. Prisiminsiu tuos žmones, padovanojusius gyvybingųjų kibirkščių, prikėlusius, pakvietusius sėdėti basomis kojomis, sudužusia siela prie jų stalo. Man gražiausias Betliejus Izraelyje – Pieno grota, baltutė it pienas ola, kurioje Marija maitindavo vaikelį. Jiedu buvo vieni, slaptumoje, kai maitinamės – tylime. Ten nebuvo žvilgsnių, tik mama ir vaikelis, godžiai maisto ieškantis ir jau jo suradęs. Ten buvo daug kūniškumo, lytėjimo, glaudimo ir prisiglaudimo, pirmykščio nuogumo, neišduodančio, neišgąsdinančio, bet mylinčio iki galo. Subtili žmogiškosios Būties ikona, šiandieninė Esaties atvertis. Į tą kūdikėlį ir mes panašūs. Paklausiu Kūčių vakarą savo mamos, koks aš mažas buvau.

Ilgai ir kaip niekad skausmingai ieškojau tikrumo savo Kalėdoms. Seni simboliai neprabyla, vien paviršiaus blizgėjimas. Netyčia suradau. Aną dieną Kupiškio pašte stovėjau su krepšeliu šventinių atvirukų savo bičiuliams. Aišku, pyktelėjau, priekyje didžiulė eilė, o aš taip neturiu laiko, taip stinga kantrumo. Supratau, kad dar turėsiu mokytis. Viena moteris siuntė lietuviškai jau neprabylantiems savo anūkams vilnones kojines kažkur į Dubliną. Jie taip tą ypatingąjį vakarą bandys susikalbėti. Kita siuntė lietuvišką šokoladą ir gabalėlį Rokiškio sūrio į kažkokį miestą Ispanijoje. Tas maistelis ant ispaniško stalo taip pat prakalbės. Trečioji įdėjo Graikijon Dievo duonelę ir atviruką savo ranka prirašytą, prilinkėtą. Tikiu, kad kažkas taip pat siuntė dalelę širdies iš savo kaimų ir miestų į tolybes, saviesiems, vakarui, stalui, ėdžioms, anūkams...

Tie žmonės tolybėse gal ir neprisimins gimusio Kristaus, bet valgys duoną ir tai jiems bus jaukūs šilti namai. Per duoną jie susitiks, gal apsikabins, susikalbės tik jiems vieniems atpažįstama sielos kalba, stalas jiems bus paprasta Lietuva jau ne Lietuvoj, o kažkur kitur ir kažkaip kitaip atsiverianti, net ne lietuviškai. Tie tikrieji namai dar aplanko, dar krebžda sapnų pakrašty, o gal ir ne. Beveik iš kiekvienų namų išvažiavo, trūksta, beveik kiekvienuose namuose beprotiškai klykia ilgesys, dar vis tebelaukiama, dar vis norisi sutikus pasimatyti. Lankydamas parapijiečius vis klausdavau apie artimuosius, dabar nebeklausiu, žinau, kad nėra, kad negrįš. Skauda ir man, taip skauda, kad išeidamas nebežiūriu ir nieko nebesakau. Žinau, kad tie sakymai nieko nepadės, kad ir aš negaliu prikviesti, prišaukti, palengvinti, įprasminti...

Ta duona primins nebeįmanomus susitikimus. Per savo pyktį pašte vos neužsimerkiau prieš tai, kas taip nuoširdžiai tikra, jautru, skausminga. Nieko artimo lyg ir nėra, liko tik vienintelė kriaukšlė duonos tam vieninteliam vakarui. Iškalbingas ženklas, kad laužyti ją reikia sunkiai tik su savaisiais prie stalo, kad galima sėdėti paprastai, net nepasipuošus įmantriai, kad vidinės esybės tiesias atleidiman ir ieško akių. Kaip gerai, sakau, kad yra tas vienintelis vakaras prie stalo, kad džiaugsimės tuo, kas dar liko. Ypatingas vakaras, juk susėdam kitaip pasiruošę, susikaupę, norim pasakyti, jog dar mylim, mylėsim, mokėsim. Šventas vakaras maitinantis ir pripažįstant – trokštam, alkstam bendrystės bendrijoj. Kažkoks šventas ritualas, daug šventesnis už visas apeigas, giedojimus ir smilkymus šventykloje, sinagogoje, cerkvėje, bažnyčioje... Įkvėpsim to skonio, pajusim virpantį orą, užteks visiems metams gyvenimo. Ragausim.

Štai ir Kalėdų kitokia prasmė, iš mūsų šiandienos išplaukianti, į mūsų šiandieną naujai įtekanti. Prie vienintelio vakaro stalo būsiu Kupiškyje. Pasidėsiu prie žvakės angelą su paukštuku – keramiko Romo Aleliūno dovanelę. Prisiminsiu vienuolį Gustavą iš Kazio Sajos pjesės „Ubagų sala“.  Sėdėsiu su mama, daugiau nieko jau nereikės. Apsikabinsim, pasidžiaugsim, kad šį vakarą dar esam kartu, kad ištvėrėm, sulaukėm, kad šiais metais mums dar niekur nereikėjo išvykti. Laužysim duoną ir duonos bendrystės pakaks. Užteks tik trupinių.

Vidurnaktį nueisiu bažnyčion prie Betliejaus kaip esu iš vaikystės įpratęs. Nereikia man žvaigždės, nereikia bliaunančių gyvulėlių. Neišmanau, ką nunešt dovanų, ką pasakyt tam Kūdikėliui (Jis ir taip viską gerai nujaučia!) Padovanosiu gyvenimą, savo pilnybių ir stygio gyvenimą. Gal, sakau, bus geriau Jam, o ir man. Ir mums.

Komentarai