Pradžia / Be problemų
 

Sodų gatvės paslaptis

Aistė Salomė
2023 m. Liepos 08 d., 16:50
Skaityta: 65 k.
Onutės Gaidamavičiūtės fotografija
Onutės Gaidamavičiūtės fotografija

Sodų gatvės paslaptis

 

Vakarė gyveno du gyvenimus. Viename ji buvo tyli mergina, gyvenanti mažame kambarėlyje. Kambarėlį ji nuomavosi pas vieną ponią, kuri nuolat išvykdavo į egzotiškas keliones. Toms kelionėms reikėjo vis daugiau pinigų. Tad visus keturis butus, kuriuos nežinomu būdu tais grasiais laikais ji kažkaip įsigijo, ji nuomavo tiems, kuriems savi namai buvo tik miražas.

Toji ponia, reikia pridurti, tose kelionėse neįgydavo išminties, o dvasinė giluminė jausminė patirtis, kuri ištiktų ją kaip jos įprastos sąmonės antipodas, jai buvo apskritai svetima.

Bet užtat tylioji Vakarė, niekad neišvykdavusi į svečias šalis iš savo laikino prieglobsčio šiame mieste, dažnai iškeliaudavo vakare, o kartais ir bet kuriuo paros metu į Sodų gatvę.

Sodų gatvė buvo jai ir rojus ... , ir skaistykla ... , ir pragaras ... Ten ji sutikdavo ir ryškias moteris, pardavinėjančias save gatvėje, ir sergančius priklausomybe ... Tie žmonės anaiptol nežibėjo, bet jie buvo tikri, gyvi savo nuogu buvimu, nugludintu iki iki atviros žaizdos skausmo. Ir tos moterys, ištinusiais veidais, pamėlusiais paakiais, paslėptais po dideliu dažų sluoksniu, ir tie vyrai, gulintys patvoriuose, paskendę savo pragare, sukeltame nekalto ir tyro noro, pajausti gyvenimo prasmę, gal netgi religinę ekstazę...

Taip, tie žmonės nebuvo gražūs ar patrauklūs, bet juos saugojo supantys daiktai. Tik, deja, jie nematė jųjų švytėjimo, pernelyg buvo paskendę savy ...

Bet Vakarė matė ... Ji matė degančius krūmus kraupia, o kartu ir nuskaistinančia šviesa. Ji regėjo sienas, kurios jai bylojo, jos buvo gyvos, ir tai ji jautė. Jautė, kad visa, kas ją supa Sodų gatvėje, yra gyva.

Vakarė leisdavosi ieškoti apgriuvusios pašiūrės nuošaliame kiemelyje. Ten ji sutikdavo visus, kurie jai buvo svarbūs savo patirtimi. Jie buvo skirtingo amžiaus, skirtingų tautybių, bet visus juos vienijo tai, kas atvesdavo Vakarę į šią gatvę. Visi šios pašiūrės lankytojai turėjo po augalą, auginamą rūpesčiu, maitinamą savuoju prakaitu, girdomą paties šeimininko krauju.

Vakarės augalas buvo Kaktusas, kuris dalinosi savo gyvybinėmis jėgomis su šeimininke. Jis ir nuvesdavo ją į paslaptingąją gatvę, išaustą iš skausmo, nuodėmės ir iš vilties, pakilti iš pelenų ...

Toje pašiūrėje jie tiesiog būdavo, ir tai buvo tai, ko visiems mums, gyvenantiems šalia Vakarės, jai sugrįžus iš Sodų gatvės, trūksta. Geliančiai trūksta, kad jaustumėmes dėkingi šalia esantiems, kad nesigraužtume kiekvieną rytą, pabudę iš sapnų pasaulio, kuris taip pat yra dar vienas kitoks gyvenimas mūsų kasdieniame gyvenime.

Iš tiesų mums labai nedaug tetrūksta ... Tik lašo begalinėje jūroje. Deja, dažniausiai mes tariamės matą jūrą, o lašo neįstengiame išvysti, o jau priimti jį į save, išgerti viltį jame mes nebepajėgiame ...

Tą lašą savyje nešiojosi Vakarė, kaskart sugrįždama iš Sodų gatvės. Ją parlydėdavo Kaktusas. Ji žinojo, kad jau niekada nebus viena ir vieniša, nes šalia jos Augalas, kurio niekas nemato. O jis tiesiog yra ir tiek ... Kaip ir Vakarė ... visuose savo Gyvenimuose ...

 

 

 

 

Komentarai
  • Algirdas
    2023 m. Liepos 10 d., 08:49
    ...kaip skausmingai gilu...kaip sunku mums išvysti tą trūkstamą lašą, vienintelį...taip...ačiū, Aiste, stiprybės Tau...