Pradžia / Be problemų
 

Zarasai. Ad se ipsum

Justas Jasėnas
2023 m. Birželio 07 d., 09:50
Skaityta: 46 k.
Fotografija M. Botviniko. Iš J. Jasėno asmeninio albumo. Zarasai. Centre - miesto aikštė ir bažnyčios.
Fotografija M. Botviniko. Iš J. Jasėno asmeninio albumo. Zarasai. Centre - miesto aikštė ir bažnyčios.

Ak, Leonas, Levukas, ilgametis zakristijonas bažnyčioje, giliausioje jojo senatvėj jį pažinau. Nedidelio ūgio, apskrito veido, gerųjų akių, giedro žvilgsnio, tiesaus stoto, skubraus ir tvirto žingsnio žmogus. Langai praverti, sklinda pianino garsai tiesiai Vytauto gatvėn. Giedam giesmes visas iš eilės, pasikliauju jųjų vedančiu žinojimu. Vaišinamės džiugūs iki pat paryčių. Paklausiu, kiek tostų šįvakar pakelsim. Levukas šypteli, netuščiažodis, nedaugiažodis, trumpai – šitą, kitą ir dar vieną. Kai trejybę užtvirtinę būnam, vėlei jis pratęsia drąsiai – šitą, kitą ir dar vieną...

Jojo duktė Irena man sykį šitai pasakė: „Ak, nuotrauka, kurioje altorius dar nepakeistas, kur bažnyčioje stovi tie didžiuliai suolai, po kuriuos mes ankstyvoje vaikystėje su sese landžiodavome, žaisdamos slėpinių, kai tėtis tvarkėsi bažnyčioje, o kunigas Petras Baltuška mus už tai barė... Kartais rasdavom kapeikų ir po to mesdavom jas į aukų dėžutę... Tokie mieli prisiminimai... O vitraže buvo visa matanti Dievo akis, nuo kurios negalėdavai niekur pasislėpti...“

Ar Tu matei tą akį? O ji Tave ar matė? Žinojau ten ją esant, bet nežiūrėjau. O gal, sakau, mes patys ją ir išgalvojom, kad būtų kaip paaiškint nepaaiškinamą, o gal bijoti, susiturėt iš baimės, o gal tikėtis, jog kažkam rūpi, kad saugos ir apsaugos nuo... O gal taip tiktai leidom patys sau save apgauti, kas bežino.

Taip stovime dabar čionai. Saulelė jau arti laidos, jau ima krypti vakarop. Tik plyksteli kažkas kitoniškas per akį. Tikrai ne spindulys, ne kardas pervėrė... O kas gi toks tada? Tu pravirksti, norėtumei parpult ant žemės, tiesiog sukniubti, o kas Tave minutę tą palaiko, nesukniumbi, išsilaikai ir neparpuoli.

Tu apie dūminę pirtelę ant Petrūniškio upelio skardžio pagalvojai ir prisiminus ją buvai. Atėję buvo protėviai, jutai savųjų sėlių sielas, o žodžiais pasakyt neišgalėjai. Valandėlę į tą akį nustėręs žiūrėjau. Kišeninį laikrodį su grandinėle gniaužiau ir gniaužiau delne. Mūsų dienos dabar, pasakiau. Norėčiau, kad būtų tenai ir visad aukštai giesmė tautiška, mūsų trispalvė kad būtų, kad būtų Gedimino stulpai. Nebūgštauk, nesielvartauki. Tada, tik tada iš pačios giliausios gelmės žinoti pradėjom, nes paliesti buvom. Būna taip, retų rečiausiai, staiga, nelauktai ir netikėtai, sensus comunis ištinka.

Komentarai
  • Irena
    2023 m. Liepos 05 d., 10:06
    Ačiū, kad vėl atgaivinot mūsų prisiminimus...