Laisvės miražas, tobula poezija, kačių maistas (viskas – vienoje serijoje!)

Legatas sunerimo:

- Guru Guru nori išplėsti mūsų įtakos ribas. Ką gi, leidimas duotas.

Deja, Guru Guru nežinojo, kad jo savivalė yra jau sankcionuota ateivių
ir jis galėjo veikti savo nuožiūra, nebijodamas skaudžių pasekmių.

Tai buvo žingsnis į tamsą, ir juodi prožektoriai užgeso, ir artimos
sienos pasitraukė į šalį. Galima buvo užsakyti taurę sauso vyno, nes
restoranas buvo nepasiekiamas, ir parduotuvė tapo bepročio nupiešta
dekoracija. Dainavo debesys apie nepasiekiamai aukštas lubas, ir
suvystyti tvorų basliai rėkė tarsi ką tik gimę genijai.

Nebuvo jokio lauko tik seklus ežeras, kuriuo braidė rykliai
gurkšnodami šaltą alutį, kad neužtrokštų, neišdžiūtų nasrai. Rykliai
svajojo apie gilią ateitį, aukštas bangas, neatsargius plaukikus ir
kiauras valtis. Svajonėms nebuvo ribų, todėl irklai buvo pakeisti
flomasteriais, kuriais kašalotai spalvino juodai baltus atvirukus.

Neveikė audros paštas ir drėgni debesys džiūvo be saulės. Lobių
skryniose slėpėsi brangus lietus ir girti piratai atšalę romo
statinėse, rideno aukštas muziejų kolonas į tropines salas. Ten
slėpėsi išgąsdinti bananai, depresuojantys mandarinai ir pašiurpusios
vynuogės. Visko daug, visko mažai. Gal todėl pasaulyje tiek skurdo,
tiek alkanų žmonių ir lygumų alpinistų.

Tamsa ginė tamsą, ir atšuoliavo aukšta tribūna, iš kurios sklido į
vinilo plokštelėse įtašyti edukaciniai žuvėdrų klyksmai.

Reikia daugiau druskos, nes jūra tapo sekli ir vandenynai jau atplukdė
maumedžių sielius tiesiai į baldų kombinatus. Ten gimsta kėdė ir
stalai. Ten klesti sietynai ir darnioje rikiuotėje sustingsta knygos.
Ar to maža, ar daug? Sunku pasakyti, bet taip jau įprasta kovoti su
raštingumu.

Staiga Guru Guru pastebėjo tamsiame kambaryje sėdintį Dravenį. Jis
buvo liūdnas ir gėrė alų tiesiai iš butelio.

- Draveni, čia tavęs neturi būti...

- Čia tariama laisvės zona, ir čia aš ramiai geriu alų, išvengdamas
ateivių pasmerkimo, čia tampama priklausomais alkoholikais ir poetais.
Sugrįžęs iš niūraus gotikos pasaulio, išvargintas šiurpių kovų su
pabaisomis, aš ilsiuosi.

- Draveni, padeklamuok niūriausią ir linksmiausią savo eilėraščius. Manieji (pradedu nuo niūriausio) - labai trumpi ir balti (nors ne rasistiniai).

ajajaj ojojoj
liūdna labai labai liūdna
man

(O dabar linksmiausias)

kaip gerai oi kaip gerai
nu va šitaip va gerai
ėhėhė

- Na, kaip?

- Guru Guru, tavo poezija tobula, nes ji virtuoziškai išvengia
hiperbolių, parabolių, įstrižainių ir nepaklūsta Pitagoro teoremai.
Pakanka tik konstatuoti faktą – „man liūdna“, ir tai viskas, ko reikia
ir deklamuotojui, ir klausytojui... O ar jis yra? Aš gyvenau pakylėtame
pasaulyje, ir mane pastebėjo tik ateiviai...

- Argi to maža?

- Nežinau...

- Guru Guru, parašiau itin prastą eilėraštį

Esu

Rūkas

Ūkas

Abloūchas

Ir visi kalti

Ir visi kala man į galvą

Kala kala kala

Kaltą kaltą kaltą

- Draveni, tavo poezija - tobula. Jokių ausibrokštų, akibrokštų, smegenų taisymo. Tiesiog vaizdai, vaizdenimasis... Poezija
turi būti savo laiko dvasios tarnaitė. Dabar, kai kaimynas ims kalti sieną (ar besiilsėdamas griebsis grąžto), aš ne tik jam
įjungsiu Brighter Death Now (rekomenduoju, tarakonai nuo šios muzikos krenta), bet ir tavo eiles deklamuosiu, – po savųjų, aišku.
Įkvėpimas pagavo, tai va kas atėjo galvon:

poetas turi būti ne abloūchas
ir ne koks ten bardas, Dieve, apsaugok
o partinis, valstybės tarnautojas, skautas, karys
viens du trys
viens du trys

Išsekintas poezijos, Dravenis nukrito ant grėblio. It manų košė
sustingo smegenys. Gumuliukais, kuriais šlykštisi darželinukai, bet ne, –
aukštakakčiai idiotai skaito tik Dostojevskį ir geria apelsinų sultis,
su politūra ir be jos. Gal todėl, kad neskanu gyventi po tiltu, geriau
lofte, konsolėje, gilzėje, granatoje. Ten loja kilmingi šunys ir nuo
laiptų rieda riebi dešra.

Guru Guru, skelbki sienoms karą. Budi laiptai it sargybiniai prie
žaislų parduotuvės.

P>S>
Viskas, katės mėgsta viskas (primirštas skelbimas).

P>P>S>

O ką mėgsta šunys, sužinosime kitoje serijoje.