Pradžia / Radikaliai
 

Prasidėk toje vietoje, kur aš pasibaigiu...

Publikuojame Rasos Kutkaitės eiles.

Rasa Kutkaitė
2012 m. Kovo 15 d., 23:42
Skaityta: 835 k.
... tik stovi ir laukia pavasario. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.
... tik stovi ir laukia pavasario. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.

koliažas

iš sukarpytų gyvenimų
sapnų minčių lizdų voratinklių
mirties pavėsio

išėjai

lyg būtum sutraiškytas
ir suklijuotas atgal į mane

net nespėjau suprast
ar man skauda tuos kaulus
per kuriuos kirtai
inkaru
negalėdamas suleisti šaknų

buvau per daug akmuo
per daug
nebuvau

todėl niekada nesuprasi

sniege

iš tamsiausių šešėlių
nugraibytų nuo sniego
naujai nulipdžiau save

sustingusiom lūpom
ledinėm blakstienom
ir nieko nesakančiom akim

kiek daug tamsos
yra sniego paviršiuje

apakintas žvilgsnis
šviesiausių sapnų
prisilietimų geidžiant
išnykti atodūsiuos
kai aštriom briaunom
kutenam sau liežuvius

sapnai iš šešėlių
sniego ir rūko

ieškoti prasmės
tai nuskęsti ledinėj tyloj
ir laukti
savo pirmojo riksmo
savo vardo
kuriuo gyventi pašauks

siūlas

siena kiaura
skersi vėjai žodžiai mintys
burtažodžiai virtę smėliu
byra
iš burnos į naktį

pėdsakų nebelieka
einu
balansuodama ant horizonto

juk žinai kad nėra jokio horizonto
tai tik siūlas
kurį vynioja Dievo rankos
ardydamos
mūsų gyvenimus

prašymas

prasidėk toje vietoje
kur aš pasibaigiu
pasižiūrėk į mane
čia aš sudegiau

šie paukščiai nebeturi sparnų
ši upė nebeturi vandens
šie kalnai yra lygumos
šis dangus yra akmenys

prasidėk iš mano ašarų
iš tuščių venų
tuomet patikėsiu
kad pabaiga
turi prasmę

naktinis

jei buvo pradžia
tai bus ir gegutė
skaičiuojanti
tėvo ir motinos ašaras

bus visi nelaimingi
smigs kaip durklai
vienas kitam į krūtinę
taikliai
tarp šonkaulių

daugiau nieko nebus
tik nuolatinis gimimas
nakties vidury
per prisirpusią pilnatį

lunatikų akys
žvaigždėm glostys pagurklius
o šios kris ir neduš
kad nesibaigtų sapnai

laukimas

taip godžiai krinta kąsniai dangaus
tiesiai į mano burną
kartu su kitų žmonių maldomis
jų pelenais sielomis
ir sapnuose prinokusiom uogom

užsimerkiu ir stoviu
lyg vaza pilna ledo skaidraus
ir dabar atpažįstu
tokias pat ledo skulptūras

jos nieko neieško
ir niekur nenori keliaut
tik stovi ir laukia
pavasario

Komentarai