Pradžia / Radikaliai
 

Vakarė

Spausdiname ištrauką iš Algimanto Lyvos spaudai ruošiamo romano "Švaistiko kalavijas". Tai - fantazijos pabaiga, paskutinė trilogijos „Gotika“, „Kirnis“, „Švaistiko kalavijas“ dalis. Dėl viešpatavimo planetoje rungiasi gėris ir blogis. Nepaisant šviesos ir tamsos stichijų galybės, ateitį Žemėje vis dėlto lemia žmogus. Poetas Erdenis ir jo draugė Vakarė ieško Vinkšnynės piliakalnio ir užburto Švaistiko kalavijo. Pragaro kurjeris Juodasis laiškanešys bet kokia kaina siekia gauti stebuklingą ginklą, nes trokšta užkariauti visą pasaulį. Erdeniui ir Vakarei kovoti su nelabuoju ir jo pakalikais padeda mistiška būtybė Aitvaras ir deivė Laima.

Algimantas Lyva
2012 m. Vasario 10 d., 05:21
Skaityta: 700 k.
Onos Gaidamavičiūtės nuotr.
Onos Gaidamavičiūtės nuotr.

Žvaigždės prabadė žalius klevo lapus ir graužė juodą dangų. Apie audrą šnekėjo vieniši miesto medžiai. Vakarės mintys žaidė atviromis kortomis - beprasmiška gudrauti - Erdenis pralošė ne tik savo turtą, bet ir jos meilę. Beviltiškai tylėjo mobilus telefonas. Prasilošęs Erdenis vengė Vakarės, nes paklydęs kiaurose gatvėse jis ieškojo tik laimingų ruletės skaičių. Drumstame poeto prote degė klaidūs pražūties taškai.

Dailininkė jau nepajėgė tapyti šviesių saulėtekių, šiltų pastelinių peizažų, debesyse skęstančių kalvų ir upių. Suglamžytose komiksų iliustracijose liko tik prisiminimai. Vakarė nedrįso atversti paskutinį troškimų puslapį, bijojo, kad jis gali būti tuščias. Virš miesto ratus suko lietus, o studijoje ant palangės džiuvo gėlės. Aštrūs voro pirštai skynė nuvytusius žiedus. Mėnulis liepsnojančius merginos jausmus girdė užgesusiais žaibais. Be saulės degė svajonės. Vakarė į langą pamerkė įskilusias akis. Tamsus miestas skendo elektros šviesoje. Tolumoje juodavo pušų kalvos. Liūdna ir nyku. Kažkur toli gatvėmis klaidžiojo Erdenis ir bespalviai žmonės.

Nelaiminga meilė moko augti į dangų. Skaudi dabartis visada atvira šviesioms mintims ir svajonėms. Lakuotais paveikslų rėmais bėgo prisiminimų šešėliai, gelto auksiniai portretų dantys, sausose drobėse seko sraunios upės, nes šaltos studijos sienos išgėrė visas Vakarės ašaras. Nutilo muzika. Bliuzo bangose sudegė radijo imtuvas. Atvėso arbata, atšipo dantys, atriekti nuo vakarykščio vyšnių pyrago. Sekli vienatvė – atsitrenkę į kazino uolas skendo balti svajonių burlaiviai. Laimingos meilės pusiaukelėje prakiuro likimo dugnas ir jaukią studijos rimtį užliejo sūrus vanduo. It cukrus tirpo nakties sapnai ir aistringas sielos jaudulys. Į pamirštus teptukus ir baltas drobes spoksojo bejėgės dažų tūtelės. Ritmiškai svyravo sienos. Išdžiuvusiais dažais kvėpavo elektros lemputės. Už lango šviesą paslaugiai rideno mėnulis. Sėdėdama ant sofos Vakarė nejučia užmigo. Mergina minkštai grimzdo į gilų sapną ir veltui stengėsi pabusti. Ji pabandė pasikelti nuo sofos ir užgesinti sietyną. Spragtelėjo jungiklis, bet šviesa neužgeso. Vakarė pažvelgė į veidrodį ir pamatė tuščią sieną. Liūdnai pažvelgusi į savo miegantį kūną Vakarė atsisveikino su savimi.

- Miegok ramiai, aš tau paskambinsiu, na, o dabar man metas keliauti.

Mergina ryžtingai atvėrė duris ir išėjo į laiptinę. Vakarė pradėjo abejoti, kad ji išties sapnuoja. Gyvenimas krėtė pokštus, stebino, šokiravo. Ar verta stebėtis sapnu? Ar verta stebėtis gyvenimu? Laiptais prabėgo rėkianti katė ir, visa laimė, ne juoda. Katė maldavo skubėti, greičiau palikti laiptinę ir bėgti kol dar nenugriuvo kortų namelis.

Dailininkė išbėgo į lauką. Kiemas buvo tuščias. Mergina, pamačiusi seną Erdenio „Chrysler‘ į“, džiugiai pribėgo artyn. Erdenis paslaugiai atvėrė dureles. Poetas vilkėjo tamsų, puošnų kostiumą. Vakarė sutriko, ji buvo nepasiruošusi šventei.

- Važiuokime į Akropolį... – dalykiškai pasiūlė Erdenis.

- Ar tau pavyko išlošti? - nustebo mergina.

- Aš žinojau laimingą skaičių.

Įsimylėjėliai apsikabino. Lietus pylė kaip iš kibiro. Automobilis plaukė asfalto upe. Gatvė tai atsiverdavo, tai vėl dingdavo. Galingas sapno alsavimas smelkėsi į automobilį. Padvelkė pamiršti vaikystės kvapai. Erdenis iš pagrindinio kelio pasuko į žvyrkelį ir sustojo ties gumbuotu ąžuolu.

- Kodėl mane čia atvežei, – nustebo Vakarė, - nejau pamiršai, kad man reikia naujų išeiginių drabužių?

- Šalta, - poetas languotu pledu apklojo merginą, - dabar tau reikia pailsėti, bet prieš užmigdama paskambink namo.

Tik surinkusi telefono numerį ji suprato, kad skambina pati sau. Ir nieko nuostabaus - liūdnas gyvenimas juda sapnų, vizijų, reginių kryptimi. Tikrovės suvokimas ateina tik iš vidaus. Lemtis ir riešutų duoną raiko žmonių protus, bet visi miega alkani ir ištroškę.

Kažkas pakėlė ragelį.

- Vakare, ar tu mane girdi? – atsiliepė Erdenis.

- Taip, mielasis, girdžiu.

- Tu dabar namie, miegi ant sofos ir kai pabusi tavo gyvenimas pasikeis. Tu būsi laiminga, - iškilmingai atsisveikino Erdenis.

Pabudusi mergina nubraukė ašarą. Lietus niekad neverkia. Vakarė stovėjo baltame lemties posūkio taške ir laukė stebuklo. Moteriška intuicija jei kuždėjo, kad Erdenis greitai sugrįš, nes meilė nugali visas kliūtis. Prasmingai tylėjo sienos, laukdamos linksmų parketo žingsnių. Žvaigždėms neskirta atgaila. Nesėkmių šalikelėje sustingo ryškūs driežo kontūrai. Iki laimingo Erdenio žingsnio liko tik tuščia slibino pėda.

Praradusi Erdenį Vakarė užsisklendė savyje, tarsi suakmenėjo negalėdama į ateitį žengti nė vieno šviesaus žingsnelio. Pasaulis neteko spalvų, juodai baltame ekrane riogsojo pabodęs miestas, į neviltį vingiavo siauros purvinos gatvelės, nuo šiukšlių duso šaligatviai, bejėgėse vitrinose šypsojosi senos kaukės. Išbluko draugių ir draugų veidai. Gyvenimas tarsi mirė. Gelbėjo tik miegas ir sapnai, sugrąžindami prarastą laimę atgal. Vakare Vakarę pažadino nelauktas skambutis.

- Labas, Vakare, užteks liūdėti namie, gedulas baigėsi, - iš tolimo laido galo suokė Žadvainas, - nevertas gailėtis girtuoklio Erdenio, jis nevertas tavo užuojautos ir meilės.

- Erdenis – ne padugnė, jis poetas.

- Gal būt ir buvo tokiu, bet pažvelk kuo jis tapo dabar! Pamiršk nevykėlį Erdenį, atvažiuok į mano naują klubą „Mohito“, bus linksma ir smagu.

- Gerai, bet aš nepažadu...

- Iki greito! – nudžiugo Žadvainas.

Vakarė abejingai padėjo ragelį. Kaip gerai, kad Žadvainas nežino jos mobilaus telefono numerio. Miegai išlakstė. Ar verta važiuoti pas Žadvainą? Mergina pajuto nerimą, bet ji nepajėgė likti namie, be to ir nebuvo kito pasirinkimo, verkiant reikėjo važiuoti į klubą prasiblaškyti, surasti naujų draugų.

*
Melsvai apšviesti laipteliai paslaugiai vedė į linksmybių dugną, į šviesia viltimi užkastą salę. Už stataus posūkio atsivėrė uždara salės erdvė. Vakarę pasitiko elektrinis Hemingvėjaus portretas ir plastmasinė mulatė ištiesusi neono kokteilį. Ant pakylos šoko pusnuogės merginos, šėlo auksinis jaunimas. Linksma. Vakarė pasijuto laisva, ji visai netroško susitikti su verslininku Žadvainu. Neklystanti nuojauta kuždėjo – tuoj ateis Erdenis – pakylėtas, aistringas, tikras aksominio požemio skaldas. Prieblandos zona merginai žadėjo triuškinantį nuotykį ir ne vieną.

Labai nudžiugo Žadvainas vaizdo kamerų monitoriuje pamatęs Vakarę. Valio, jis nesugrąžinamai nugalėjo snobą Erdenį! Deja, džiaugtis teko neilgai. Didžiam savo nepasitenkinimui, verslininkas ekrane pastebėjo siena ropojantį didžiulį vorą. Reikia skubiai pašalinti nuodingą vabzdį, negalima gąsdinti klientų. Žadvainas nutarė pats susidoroti su nekviestu svečiu, Vakarė palauks, metas pasibranginti ir jam, tegul žino savo vietą išlepusi mergiotė. Verslininkas reikliai patikrino pistoleto dėtuvę. Šoviniai yra. Puiku, tuoj jis Vakarei padovanos brangų suvenyrą – plėšrų vorą ir niekas jo nesustabdys, nei poltergeistas, nei žalias ateivis, nei prasigėręs Erdenis.

Vakarė prie baro užsakė silpną kokteilį ir jau po pirmojo gurkšnelio pradėjo nuobodžiauti. Kur dingo kerėpla Žadvainas. Damos nelaukia. Kraujas užvirė merginos gyslose – dabar ji troško sutrypti, pažeminti stuobrį Žadvainą.

- Erdeni, kur tu, kaip aš tavęs pasiilgau, - apsiverkė skaudžiai įžeista gražuolė.

- Dar ne viskas prarasta... – kažkas sušnypštė už nugaros.

Pasigirdo tylus sprogimas, tarsi adata pradūrė vaikišką oro balioną. Tai Juodasis laiškanešys skubiai transformavosi iš voro į universiteto studentą. Apstulbusi Vakarė atsigręžė, šalia stovėjo aukštas, liesas, akiniuotas jaunuolis, tipiškas moksliukas.

- Aš tiriu paranormalius reiškinius. - prisistatė ilgšis.

- Stebiu skraidančias lėkštes, kamuolinius žaibus, - ironizavo Vakarė.

- Vilkatus, vampyrus, - reikšmingai papildė nepažįstamasis.

Vakarė sukluso, jaunuolis, matyt, gotas, ekstrasensas, verta jį išklausyti.

- Esu istorijos studentas, - tęsė moksliukas, - tu greitai iš dailios panelės pavirsi pikta, bjauria ragana, todėl jau dabar vengi žmonių, daug miegi, regi keistus sapnus. Jei netiki, pažvelk į veidrodį.

Vakarė pamaiviškai šyptelėjo ir veidrodinėje baro sienoje pamatė tik savo liūdną veidą.

- Tai turbūt kažkoks kvailas pokštas, - nepatikėjo Vakarė.

- Ne, tai inkubacinio periodo pradžia. Negrįžtami kūno pokyčiai bus pastebimi kiek vėliau, - pragaro studentas manieringai nusilenkė ir dingo šėlstančioje minioje.

Vakarė skubiai iš rankinuko ištraukė veidrodėlį ir pradėjo tyrinėti save. Jokių pakitimų, neverta klausytis išprotėjusio goto pliurpalų. Mergina krūptelėjo kažkas švelniai palietė jos ranką. Kas išdrįso kabinėtis? Didžiausiai nuostabai ir džiaugsmui mergina pamatė Erdenį. Poetas švytėjo, jis buvo pakilęs iš skurdo, išbridęs iš girtuoklysčių liūno.

- Erdeni, ar tu sugrįžai? – iš laimės pravirko Vakarė.

- Atrodo, kad niekada nebuvau išvykęs, - džiūgavo poetas.

Erdenis užsakė du firminius koktelius ir beveik nenustebo, kad prie baro darbuojasi Laima. Lemtis audė nematomą tinklą, beribėje Visatoje gaudantį ne tik pilkus žmogučius, bet ir salotinius ateivius. Niekas negali iš lemties rankų išprūsti, nes už tinklo ribų nieko nėra - tik vakuumas ir nebūtis.

Nesuradęs voro, Žadvainas nutarė užkalbinti Vakarę, pasipuikuoti, pasigirti verslu. Bet jo džiaugsmą užtemdė nežinia iš kur išdygęs Erdenis. Žaibiškai atmetęs fantastišką Erdenio ir voro tapatumą, Žadvainas nutarė pamokyti įžūlų svečią.

- Nešdinkis iš mano baro!

Pažvelgęs Erdeniui į akis Žadvainas sustingo, bet verslininką išgąsdino ne poeto žvilgsnis. Didžiulis voras ropojo siena. Nespėjęs blaiviai įvertinti situacijos, Žadvainas nualpo. Prislinkęs artyn, voras bejėgei aukai įkando tiesiai į kaklą.

*

Voro įkastas Žadvainas nukrito ant parketo ir nors „Mohito“ klube kilo kuklus sąmyšis, bet muzika netilo ir jaunimas šoko. Tai kas, kad naktinio klubo savininkas voliojasi ant grindų. Kaltų nėra, nes agresyvų vorą pastebėjo tik Vakarė ir Erdenis. Ir nors Žadvainas buvo užkietėjęs blogiukas, vis dėlto reikėjo pasirūpinti auka. Poetas prisiminė, kad šiandien nusipirko mobilų telefoną. Pirmas skambutis į greitąją pagalbą. Argi ne gražu? Nuostabu, ypač kai gelbsti savo priešą. Po kilnaus gesto šviesos kariui tereikėjo atverti švininius debesų langus ir išeiti į laisvę. Deja, patiklūs jaunuoliai sunkiais betono laipteliais pakilo ne į svajonių miestą, bet nusileido į bedugnę, prarają, į laiko plyšį, į oro duobę, iškastą Juodojo laiškanešio. Erdenis ir Vakarė sunkiai atpažino Didžiąją senamiesčio gatvę. Pažįstamus namus pakeitė lazerinė holograma, identiška senamiesčio vizija, šviesi, bet netikra.

- Ir kas gi krečia tokius pokštus? Gal kaltas esu aš, nes nenorėjau, nemokėjau džiaugtis paprastu gyvenimu, skirtu tik man. Išdidžiai pamynęs savo dalią norėjau pakilti virš debesų. Atrodė prasta būti tik žmogumi, siekiau kažko daugiau, panirau į metafiziką, meditaciją, ieškojau švaraus garso, nušvitimo ir štai akivaizdūs paklydimo rezultatai.

Nežinia kur būtų Erdenį nuvedusios niūrios mintys, jei nežinia iš kur (kaip visada, iš ten pat!) išdygęs Aitvaras. Jo veidas buvo juodas it anglis.

- Neverta stebėtis, nesu spalva tik bespalvis atspalvis lietaus, galiu būti afrobaltas ir neatsilikti nuo gyvenimo. Aš bet kokiomis aplinkybėmis tarnauju tautai, - išdidžiai paaiškino Aitvaras.

- Jumis tikiu, nes gražiai ir taisyklingai šnekate lietuviškai, - nudžiugo Vakarė.

- Negaliu pakęsti rasistų ir okupantų, manote, kad juodukai negali būti lietuviais, - įsižeidė Aitvaras.

Tik dabar Erdenis atsitokėjo nuo šoko ir pradėjo juoktis, nes praeiviai buvo juodi, rudi... Visi spalvoti, nė vieno balto. Akropolio aikštėje mitingavo bedarbiai reikalaudami vergovės be aido aidėjo svetima kalba Erdenis pajuto ant nugaros užrašytą keiksmažodį.

- Tauta atgijo, pagausėjo, tapo galinga, išdidi, - porino Aitvaras.

- Nejaugi neliko ne vieno balto? – nustebo Vakarė.

- Dar liko, bet jų nedaug, todėl jie privalo nešioti Gedimino stulpus, - dalykiškai paaiškino Aitvaras ir prisegė jaunuoliams dailius ženkliukus, - grynas auksas, visada nešiokite juos, nes Lietuvos priešai yra balti ir kova dėl laisvės nesiliauja nei dieną, nei naktį.

- Įdomu, kaip išliko lietuvių kalba? – nepaliovė stebėtis Vakarė.

- Dėkokite kalbininkams ir geltonkasėm lietuvaitėm. Emigracijos bangos, valdžios savivalė ir verslininkų godumas visiškai nustekeno Lietuvą ir šalis atsigavo tik tada, kai iš Afrikos atvyko gelbėjimo misija. Atvykėlius suvienijo lietuvių kalba ir kultūra.

- Netikiu tuo ką matau! Ne, tai ne aš! Noriu į šiukšlių dėžę išmesti savo popierinį veidą. Esu ne namie ir nors esu skurdžius, bet iš varnų paveldėjau kiaurą stogą, čerpių batus. Esu laisvas, nes dangus neriboja mano alkano žvilgsnio, - pritrėkštas reginio poetas prabilo eilėmis.

- Taip, įspėjai, šis reginys tik iliuzija, piktas velnio pokštas, todėl nustok smerkti save. Pasibaigė paradų ir linksmybių metas, reikia ruoštis rimtai kovai, - patikslino Aitvaras.

- Bet kaip mums kovoti su Juoduoju laiškanešiu, kai jėgos nelygios, - abejojo Erdenis.

- Būk kauku, mano padėjėju, na, o Vakarė gali tapti ragana arba laume. Damoms teisė rinktis.

- Noriu būti raganaite... visada norėjau, - apsidžiaugė Vakarė, - bet tikrai nenoriu, kad Erdenis pavirstų nykštuku su raudona kepure, o aš sena žiežula.

- Kaukai yra mano pagalbininkai, jų išvaizda įvairi, Erdenis išliks toks pats, tik įgys naujų galių, o tu, Vakare, tapsi jauna ir dailia raganaite, išmanysi burtus, pažinsi gydomąsias žoleles, padėsi sergantiems žmonėms.

Aitvaras ant jaunuolių galvų užbėrė stebuklingų gintaro dulkių. Silpo Juodojo laiškanešio burtai. Slibino nagai smogė į atvirą dangų ir debesų lange iškirto aketę žaibams. Į saulę atsigręžė dangus, speigu nušvito miesto vienatvė, budo apsnūdę kaminai. Nebeliko piktų velnio žaislų.

- Su vaiduokliais gersiu saldų vyną, piešiu žvairus debesis, šaligatvių langus, varnų ausis, žlibą rudens spalvą, vasarą gaudysiu snaiges, - džiūgavo raganaitė Vakarė.

Aplink Erdenio ir Vakarės sapną šoko laumių žirgai.

*
Laiko verpetai suplėšo praeities drobes į skutelius, todėl slapčiausios žinios glūdi suvokimo erdvėje ir laukia savo valandos.

- Esame šiuolaikiniai žmonės, todėl remsimės tik faktais, kuriu, deja, turime nedaug, - apgailestavo Aitvaras.

- Jei tiksliau, tai žinių apie Švaistiko kalaviją nėra. Yra tik legendos, - patikslino Erdenis

Tarsi atsakydamas į repliką Aitvaras išdidžiai ant stalo numetė didžiulį senovinį lagaminą. Vakarė atsargiai pakėlė dangtį. Viduje gulėjo tik mažytė kompiuterio atmintinė ir viskas. Jaunuoliai sutriko, na, o Aitvaras, regis triumfavo.

- Nufotografavau šiek tiek senienų, kurių dar nematė niekas: runų lenteles, senus žemėlapius, akmenų raštus, ginklus, papuošalus... Po apžiūros ši informacija bus automatiškai sunaikinta ir niekas nesugebės jos atkurti.

- Ir kodėl? – nustebo Vakarė.

- Bijai, kad duomenys nepatektų į Juodojo laiškanešio letenas? – nusijuokė Erdenis.

- Nenoriu, kad jie patektų ir į archeologų rankas, - nuliūdo Aitvaras, - relikvijas saugau ateities kartoms. Žiūrėkite, gėrėkitės - tai viskas kas liko iš praeities.

- Galbūt negaiškime laiko ir keliaukime, - pasiūlė Erdenis.

- Neskubėkite, net patyrę vedliai kartais vengia eiti į slaptas vietas, anomalias teritorijas, kol nebūna pakviesti. Aš negaliu rizikuoti jūsų gyvybe net vardan Švaistiko kalavijo, - paaiškino Aitvaras, - neverta plaukti į nežinią perdaug toli. Arbatos stiklinėje pakanka gelmės nuskęsti cukraus gabaliukui. Pavojinga nerti į gilius vandeni, kai į nugarą beldžia aštrūs lydekų dantys. Anomaliose zonose, mokslinių tyrinėjimų nuokalnėje jūs nieko nesužinosite, tik patirsite keistus išgyvenimus prasilenkiančius su sveiku protu.

Erdenis į nešiojamą kompiuterį įdėjo Aitvaro atneštą atmintinę ir ekrane pamatė šimtus medinių runų knygų, žvaigždynų atlasus, keistus oro ir vandens laivus, romuvas, alkas, pilis, dievų ir didvyrių veidus iškaltus akmenyje, išdrožtus medyje ar gintare.

- Nevarkite, nebandykite šifruoti paslaptingų raštų, aisčių simbolius galiu perskaityti tik aš... Svajokite, medituokite, pažvelkite į šiuos artefaktus širdimi, ne protu, tuomet jums gal būt pavyks pastebėti miglotą nuorodą į Vinkšnynės piliakalnį ir jo paslaptis, - neįprastai jausmingai porino Aitvaras.

- Kodėl jūs nenorite mums padėti? – nustebo Erdenis.

- Todėl, kad jūs niekada nebuvote niekur išvykę ir esate dievų namuose. Visos paslaptys guli ant jūsų ištiestų rankų, reikia tik prisiminti, - aiškino Aitvaras, - na, o dabar užteks plepėti, paliksiu jus vienus, skriskite vaikučiai į didingą praeitį.

Kai Aitvaras išėjo jaunuoliai susižvalgė.

- Moteriška intuicija man kužda, kad Aitvaras tiki, kad tave ir Švaistiko kalaviją sieja kažkoks mistinis ryšys. Matyt, todėl jis mums padeda ir saugo, nes nori pažadinti buvusių gyvenimų prisiminimus, pasąmonės gelmių patirtis, kosmines nuojautas... nežinau.

- Tu tesi, Aitvaras – ne bailys ir ne apgavikas. Vardan aukšto tikslo jis pasiryžęs bet kam. Jei prireiktų, tai nuskraidintų mus į siaubo bedugnes ar rojiškų pagundų slėnius. Bet kur. Aitvaras įveiktų visas kliūtis.

Po iškalbingo vizito Aitvaras ilgai nesirodė. Erdenis nugrimzdo į gilią meditaciją, nes norėjo surasti slaptą nuorodą, kasdienybės tamsoje išvysti nematomą posūkio tašką, užčiuopti nors ploną siūlelį jungiantį dabartį su Švaistiko legenda.

Apkurto pamesta diena. Kambaryje riogsojo tuščia kėdė, skraidė dulkės. Senas laikrodis skaičiavo sekundes ir nejudėjo iš vietos.

„Gal būt nereikia niekur keliauti, reikia tik grįžti namo. Visi atsakymai glūdi manyje. Surasiu Vinkšnynės piliakalnį sapne, o pabudęs žinosiu kelią į Švaistiko pilį.“ – sumąstė poetas ir atsisėdęs ant kilimo sukryžiavo kojas.

Gėlėmis, ugnimi pakvipo sienų tyla. Kambaryje neliko dulkių. Tirpo žemas lubų dangus. Ant grindų krito baltos snaigės. Akyse tapo šviesu. Tolo rūpesčiai, artėjo siena. Kiaura jausmų audra atvėrė užmūrytus langus. Balta tinko spalva tapo skaidri. Anapus sienos Erdenis atsimerkė akis ir išvydo miegantį slėnį. Upės delne tirpo šalta migla. Mėnulio prieplaukoje rymojo saulės akmenys. Baltas rūkas surinko suskaldytus aukuro akmenis ir nupiešė aisčių šventyklą, kurios niekas nestatė. Švilpė vėjas. Pušies šešėlis galando aštrų mėnulio diską. Pamaldžiai sulinko aukšta žolė. Debesų ratas atgręžė medinę lapų saulę. Nušvito tamsūs miško takeliai. Artėjo nepasiekiama Vinkšnynės erdvė.

Už baltų debesų spindėjo sidabrinė Švaistiko pilis. Strėlių žaibais kvėpavo oras. Poetas pajuto nuožmų plieno dvelksmą. Slėptis nebuvo kur. Į naują dėlionę skilo atviras veidas. Melsva ugnele prašneko atšalusios laužavietės. Erdenis bundančias žarijas apklojo sausomis samanomis, žole. Į dangų šovė ugnis. Linksmai spragsėjo sausos eglių šakos, kankorėžiai. Tolumoje, virš skaidraus laužo liepsnojo smaila bokšto kepuraitė. Skambėjo du mėnuliai, du tauro ragai.

Poetas išgirdo skardų kalenimą. Prie laužo nutūpė didžiulis gandras.

- Laba diena, ko ieškote jaunuoli? – mandagiai pasiteiravo paukštis.

- Vinkšnynės piliakalnio ir Švaistiko pilies, - nė kiek nesutriko Erdenis.

Paukštis suplasnojo sparnais, pakėlė snapą ir iškalenęs ilgą ir, ko gero, neiššifruojamą garsų tiradą, ilgai mąstė žirgliodamas pirmyn ir atgal. Pagaliau po ilgų dvejonių aukšto pilotažo meistras prabilo:

- Pažįstu Lietuvos žemę kaip savo sparnus, bet niekada nemačiau nei Vinkšnynės piliakalnio, nei Švaistiko pilies... Pastatyk man aukštą, neprieinamą lizdą ir aš pasistengsiu tau padėti.

Poetas noriai sutiko, bet kokia informacija ar užuomina buvo aukso vertės. Šalia laužo gulėjo aukštas pušies kamienas, lygus, be šakų, sveikas ir nesupuvęs. Tiks lizdui. Erdenis sukaupė visas jėgas, pakėlė nuo žemės stulpą ir įsmeigė į duobę. Beliko tik sustiprinti akmenimis ir užkasti duobę žeme. Nebuvo kastuvo, bet gandras atnešė surūdijusį kryžiuočio šalmą. Gerai, kad ne kaukolę – puikiai tiks kasti žemę ir smėlį. Pagaliau darbas buvo baigtas ir aukštas pušies stulpas it burlaivio stiebas išdidžiai pažvelgė į dangų. Laimingas gandras džiugiai kaleno snapu.

- Atnešk seną vežimo ratą, - šūktelėjo poetas.

Gandras įsibėgėjo ir it lėktuvas pakilo į orą. Neprailgo laukti. Prie stulpo sugrįžo du gandrai. Snapuose jie parskraidino medinį ratą. Puiku, geriau nesugalvosi. Erdenis kaip cirko akrobatas mikliai įsliuogė į stiebo viršūnę ir pririšo ratą lanksčiomis šaknimis ir karklų vytelėmis. Darbas buvo baigtas. Gandrai dėmesingai patikrino naują lizdą ir buvo labai patenkinti.

- Aš turiu ypatingą akmenuką, talismaną, kuris tau padės surasti Vinkšnynės piliakalnį, - dalykiškai paaiškinęs, gandras iš vidinės švarko kišenės ištraukė piniginę, - štai žalias smaragdas, jis stebuklingas.

Poetas sutriko, jis nelaukė tokios brangios dovanos. Gandras draugiškai ištiesė sparną:

- Paspausk man ranką ir mes būsime draugais.

Bičiuliai sukirto rankomis. Gandrai pakilo į orą ir apskrieję garbės ratą pasislėpė miške. Metas keliauti. Prie upės vėjas ginė pievą. Į dangų skrido gėlių žiedai, medžių lapai. Nejausdami granitinio svorio plaukė debesų kalnai, slėpynių žaidė oro uolos, auksu spindėjo vaivorykštės vartai. Už minties horizonto slėpėsi tylos pasaulis ir išsvajota ramybė.

Prie baltos pilies sienos slibinai pūtė miglas, ugnies upe brido paklydę žaibai. Vinkšnynės piliakalniu riedėjo amžina aušra. Prie pilies vartų ant apsnigto ugnies tako snaudė pavargę vanagai. Rasotas dangus iškėlė baltas debesų burės, švito pilki pilies kuorai. It vilkas staugė Švaistiko kalavijas. Virpėjo bokšto skarda, gaudė akmeninės sienos.

Erdenis nepajėgė įžengti į Švaistiko pilį. Už tamsaus bokšto paskendo svajinga upė, į užmarštį nuplaukė šviesios poeto mintys. Iškilmių menėje liko užburtas kalavijas. Poetas tik vieną kartą pažvelgė į šviesą, bet Vinkšnynės dangus akyse liko amžinai.

Erdenio meditaciją nutraukė Aitvaras. Mokytojas atlaidžiai šypsojosi:

- Žvelgi į tamsą! Atsigręžk! Tavo sąmonėje, tavo pabudusiame prote yra sielos aidas, žaibo ugnis ir šviesa! Tu medituoji, nes ieškai naujų patirčių. Kai matai reginius ar vizijas, įdomios patirtys užvaldo tave ir tu net nepastebi, kad prarandi suvokimo erdvę... Pagalvok, kas svarbesnis išgyvenimas ar suvokėjas? Didžiausios palaimos ar stulbinančio reginio patirtis bus bevertė, jei tu prarasi suvokimo erdvę. Svarbu visą laiką būti savyje, išlikti suvokimo erdvėje, nenukrypti į šalį, aklai nepasinerti į jokį išgyvenimą. Erdeni, tu privalai pažinti savo protą, bet ne išgyvenimus, atsirandančius ir išnykstančius suvokimo erdvėje.

- Vadinasi meditacija neturi jokios prasmės, - nusistebėjo poetas.

- Tikroji meditacija – tai sutelkus protą, visą laiką išlikti suvokimo erdvėje ir niekada nenukrypti į šalį. Nepamiršk, visi meditaciniai išgyvenimai yra beverčiai.

- Tai ką gi man daryti? – pyktelėjo Erdenis.

- Kartoju dar kartą - pažinti savo protą.

*

Ne tik teatre žiūrovai pasiilgsta scenos tiesos. Taisyklinga parterio kėdžių rikiuotė ir tamsūs ložių blindažai neutralizuoja titulus, pareigas ir banko sąskaitas. Bet koks gyvenimo spektaklis yra vertas prožektorių šviesos ir dekoracijų dėmesio. Ypač, kai orkestro duobė griežia rimtą klasikinę muziką. Niūriai žiovauja pamiršti klasikų veidai, alkani melomanų dantys graužia aukštą dramblio kaulą. Ramu. Jokio popso. Uždaroje teatro erdvėje palubių vorai išgaudė estradines muses.

Miestą vis dar valdė Juodasis laiškanešys. Verkiant reikėjo naujos intrigos, pagaulaus įtikinamo veiksmo. Automatiškai sukėsi sieninio laikrodžio rodyklė, slinko pavargę skaičiai, kurie nieko nematavo, tik svėrė sunkias poeto mintis. Erdenį erzino tuščia veiksmo eiga. Namuose švietė saulė ir skraidė dulkės. Tolo šviesios susikaupimo valandos, kai užkariaujama dangaus erdvė ir patiriama tai, ko nėra.

Įdienojus į svečius atėjo Vakarė ir Aitvaras, bet poetas neturėjo jokio veiklos plano. Jau neliko laiko ravėti piktas mintis ir siūlyti beprotiškas Švaistiko kalavijo paieškos idėjas. Nerimo užkurti degė seni Erdenio batai. Kur dabar važiuoti? Kur keliauti? Už kampo - kitas kampas, stati siena, baltos lubos. Aklavietė.

Nebent lipti ant stogo, atrasti surūdijusį laistytuvą ir palaistyti svajonių gėles. Kambaryje beviltiškai džiūvo senas stalas, skilo brangi riešutmedžio inkrustacija. Poetas užmerkė akis - į begalybę nusidriekė bejėgės valandos. Dabar jau nesvarbu, ką pasiūlys neperprantamas likimas.

- Aitvarai, ar pameni, kai mes bėgome į kitą prospekto pusę it akimirksnis pralėkė keli metų laikai? – visai nelauktai paklausė Vakarė.

- Pamenu... nebuvo kitos išeitis - į mus nusitaikė snaiperis, - patikslino Aitvaras.

- Norėčiau, pamatyti rudenį, kurio nebuvo, - mandagiai paprašė mergina.

Erdenis pastebėjo, kad Aitvarui labai patiko Vakarės prašymas, bet mokytojas suraukė kaktą ir apsimetė supykęs:

- Nesąmonė! Manyčiau, mums reikia surasti Vinkšnynės piliakalnį.

- Skrendu į rudenį, kurio nebuvo, ieškoti pilies ir kalavijo, - pradėjo eiliuoti pralinksmėjęs poetas.

- Vinkšnynės poetinis ruduo? Paradokso šuolis. Geležinė fleita be skylučių. Norite, kad aš vienu gurkšniu išgerčiau ežerą? Manau, pakaks mažo tvenkinio: švaraus ir be žuvų! – išsidavė Aitvaras, - gerai, tebūnie jūsų viršus, patys prisiprašėte. Jūs iškeliausite į rudenį, kurio niekada nebuvo, kuris egzistuoja tik jūsų suvokimo erdvėje. Netrukus atsidursite galimame, potencialiame laike, taimerinėje kilpoje, erdvės spąstuose. Būkite budrūs ir atsargūs! Erdenį, ar nepametei gandro smaragdo?

- Ne, visada nešioju su savimi.

- Puiku, jei pakliūsite į bėdą, o tuo aš nė kiek neabejoju, mesk akmenėlį į orą ir aš ištrauksiu jus iš laiko duobės, - paaiškino Aitvaras, - perkėlimo portalu gali būti vandens ar vėjo malūnas. Vyksime į Kupiškį, ten yra apleistas ir jau seniai nenaudojamas malūnas.

Ankstyvą rytą į dangų leidosi žvaigždės. Po lietaus džiuvo akmeninis takas. Girgždėjo odiniai Aitvaro batai. Svyravo akmeninė pilnatis. Visų pamirštas akmeninis laiko malūnas slėpėsi tarp tankių medžių. Atvėrę išdaužtą langą keleiviai prasmuko į vidų. Malūne buvo didžiausia netvarka: riogsojo girnos, voliojosi medinės sijos, sulūžę laiptai, dantračiai, svirtys.

- Malūnas neveikia, - nusiminė Vakarė.

- Pats matau, - pyktelėjo Aitvaras, - bet mes atvykome ne malti grūdų. Perkėlimo portalui jokios reikšmės neturi malūno įranga – svarbi tik vieta ir nusiteikimas. Ar jūs pasiruošę laiko kelionei?

Nelaukdamas atsakymo Aitvaras paspaudė žalsvą sienos akmenuką. Atgijo senas malūnas. Linksmai sukosi girnos, auksu spindėjo medinė įranga.

Aitvaras užsimerkęs kartojo burtažodžius:

- Elektrinė pilnatis dengia rugiagėlių stalus, danguje spindi ilga Paukščių tako uodega. Diena veja dieną. Naktis gena naktį. Banguoja tuščia laiko upė. Į skaidrią laiko sieną beldžiasi tyla, gėlių liepsna, dangaus žydrynė. Per miegančius keleivių veidus žingsniuoja padangių sapnai.

Nesuvokiama laiko tėkmė pažadino apgaulingą rudens ramybę, ilgesnę nei gyvenimas, tamsesnę nei šviesa. Į nebūtį pasitraukė dabartis. Miražas užtrenkė laiko vartus ir saugiai įkalino ateitį ir praeitį. Virš skardinio Kupiškio bažnyčios stogo plaukė mėnulis ir ilgėjosi žvaigždžių. Aikštelėje stovėjo senas, prieš pusmetį praloštas „Chrysler". 

- Kur keliausime, - paklausė Vakarė.

- Į Vilnių, - nudžiugo Erdenis.

Gyvatiškai raitėsi, vingiavo šlapias asfaltas. Automobilis pjovė rudens balas pusiau. Smagu ištrukti iš siaubo pasaulio ir mėgautis sentimentaliu rudeniu. Benzino bakas buvo beveik tuščias. Už medinio sandėlio Erdenis pastebėjo degalinę. Prie kuro kolonėlės stovėjo automobilis. Vairuotojas miegojo. Tai buvo Žadvainas, ne kas kitas. Erdenis atsargiai papurtė miegalių už peties.

- Atleiskite, - sumurmėjo Erdenis.

- Atleidžiu, nepykstu, aš geras... – apsiverkė verslininkas.

- Norėčiau užsipilti benzino.

- Neprieštarauju. Tuoj nuvažiuosiu į šalį ir netrukdysiu, - Žadvainas didžiule nosine nusišluostė ašaras, - aš visada norėjau būti doras žmogus, gyventi teisingai, bet man kažkodėl nepavyko.

- Negraužkite savęs, dar ne viskas prarasta, - guodė Žadvainą Vakarė.

- Deja, mano gyvenimas prabėgo perniek, pavėlavau tapti filantropu. Dabar visą naktinio klubo pelną skiriu labdarai, tik nežinau ar to pakaks išpirkti sunkią kaltę.

Erdenį apniko įtarimai ir jis nutarė iškvosti Žadvainą, užkietėjusį niekšą ir apgaviką. Poetas abejojo verslininko nuoširdumu, nors jo elgesys nebuvo panašus į vaidybą.

- Kaip gyvena kancleris Evaristas?

- Jis vienuolis, bet ne kancleris, - nustebo Žadvainas.

- O ką gi veikia Juodasis laiškanešys? - smalsavo Vakarė.

- Visų pirma ne Juodasis, o Baltasis laiškanešys, - pagarbiai pastebėjo verslininkas, - nedera taip šnekėti apie šventą žmogų...

Erdenis ir Vakarė nutilo priblokšti Žadvaino atsakymų.

- Už benziną jums mokėti nereikės, aš padengsiu visas išlaidas, - pažadėjo verslininkas.

- Kur jūs važiuojate, - įsidrąsino paklausti Vakarė.

- Į Vilnių, liuteronų bažnyčioje klausytis Bacho koncerto, vargonuos maestro Džiugas.

Erdenis ir Vakarė neišlaikė ir prapliupo kvatoti. Žadvainas itin keistai pažiūrėjo į jaunuolius ir netaręs nė žodžio skubiai nuvažiavo.

- Vakare, aš nenoriu važiuoti į Vilnių.

- Aš taip pat!

Erdenis iš piniginės ištraukė gandro smaragdą ir atsisveikinęs su stebuklingu akmenėliu iš visos jėgos sviedė jį į dangų.

Vilnius, 2010 m. spalis - 2011 m. gruodis

Komentarai