Pradžia / Radikaliai
 

Apie stebuklus, keliautojus ir tikėjimą...

Vaizdas - tai, ką regime ir suvokiame kaip estezę. Dailės, fotografijos, kino ir kitų vizualiųjų menų kūriniai. Zita Vilutytė - ir vaizdų (piešinių, teatro), ir tekstų (esė), ir garso (muzika) žmogus. Publikuojame įvairialypės menininkės piešinių ciklą "Mandalaluna" bei esė.

Zita Vilutytė
2012 m. Vasario 05 d., 13:05
Skaityta: 872 k.
Iš ciklo "Mandalaluna". Zita Vilutytė
Iš ciklo "Mandalaluna". Zita Vilutytė

Pasaulis pilnas stebuklų, mes apdovanoti visomis didžiausiomis karalių ir laumių dovanomis, kurios niekada nesibaigia begalinėje  laiko kelionėje. Turėtume būti laimingi, keliaudami atrasti amžinuosius šaltinius ir gerti iš jų. Jie yra mums per amžius.

Vos tik išvydę stebuklą, mes nustembame, širdis prisipildo džiaugsmo... Bet vos už keletos akimirkų mums pradeda kilti begalė klausimų ir atsakymų į juos. Mumyse gimsta filosofas-žudikas. Jis ima atkakliai naikinti mūsų nuostabą, tarsi mažas nenuorama gavęs spalvotą dovaną, bando ją kuo greičiau išpakuoti, išdraskyti, kad vėl ateitų ramybė ir kad paslaptis daugiau niekada nebebūtų paslaptimi. Kitaip jis nesustos, atkakliai grauš ir kapstys, kurdamas painius minčių labirintus, kurie gal ir neturės prasmės, bet nieku gyvu neleis gyventi stebuklui.

Visi keliai teisingi, nelygu kam jie skirti. Nėra tiesos, tinkančios kiekvienam, kaip  ir vienintelių batų, tinkančių bet kuriam keliautojui. Gal kažkam teks keliauti basomis... Nežiūrint į tai, žmogus stengiasi rasti universalią tiesą ir ištempti ją tiek, kad galėtų pamatuoti bet kuriam, o tada įvertinti ir nuteisti.

Juk dėl to žmogus sukūrė ir DIEVĄ žmogaus pavidalu,niekaip nenorėdamas priimti to, kad iš tikrųjų Dievas sukūrė žmogų pagal savąjį...

Tas niekšas filosofas-žudikas visiškai nesiskaito su niekuo. O mes privalome neužmiršti, kad neturime jokios teisės rizikuoti savo dvasios pasauliu, negalima matuotis svetimų mokasinų, jei savo kelionėje esi basas. Niekas neturi teisės sakyti MES, kai reikia ištarti AŠ, nors tuo metu pritrūksta jėgų ar išminties. Ir tuo pačiu nėra jokio reikalo priešintis visuomenei ir slėptis nuo jos vien dėl to, kad  visada panašios sielos traukia viena kitą ir anksčiau ar vėliau sutinkame bendrakeleivius, jei tai yra būtina. Panašūs žmonės keliauja panašiais maršrutais. Kartais užtenka pagalvoti,  kad esi pirmas ir vienintelis ir žiūrėk, kažkas tau jau paliko žinutę arba ženklą... Gyvenimas mums neleidžia riesti nosies netgi prieš save patį. Viską sudėlioja į vietas. Reikia tik vieno - drąsos neužsidengti akių, kai vaizdas būna ne toks, kokio tikėjeisi ar norėjai.

O kai kas tebesimatuoja batus ir niekaip neranda tinkamų iki gyvenimo pabaigos.

Šitų keliauninkų yra didžiausia masė, nes jie visada lieka nepatenkinti. Vos tik pamatę  tinkamus batus jie puola matuotis, bet – prakeikimas - vos tik juos apsiauna, jie pasidaro  nebeįdomūs ir tenka ieškoti naujų. Ir taip be galo, be krašto.

Bet čia dar ne viskas. Kažkas iš šitos masės pradeda pykti ir garsiai  rėkti. Žiūrėk, atsiranda ir pritarėjų, iš kurių susiformuoja minia rėksnių, keikiančių visą pasaulį, bet nieko nedarančių. Šitie, manau, beviltiški. Gal tai filosofų–žudikų armija, šaukiančių, rėkiančių visais įmanomais būdais, kad niekas jiems nepasiuvo tinkamų batų ir dėl to jie negali pajudėti iš vietos. Žinoma, dėl to yra kaltas visas likęs pasaulis, gal net ir pats ponas dievas, kurį jie patys sukūrė, pasisodino ant debesio, jam sumokėjo ir jis dabar turi duoti! O neduoda...

Ir kažkodėl lieka tik saujelė tų,kurie  pasiryžta keliauti - nors ir basomis....

Komentarai