Kas yra metafizika? Klasikinė ir egzistencializmo ontologija

             Temos pavadinimas savo esme  suponuoja dviejų radikaliai priešingų žmogaus sąmonėje susiformavusių  pasaulio vaizdinių  aiškinimąsi.  Kuomet  kalbame  apie klasikinę ontologiją kaip  Aristotelio „pirmąją filosofiją“ (vėliau pavadinta metafizika) ir  egzistencializmo ontologiją,  tai iš karto kyla klausimas: kas yra bendro tarp Aristotelio ir egzistencialistų?   Taigi  metafizikos ir ontologijos terminų  dėka galbūt yra įmanoma parodyti, kad tam tikrų egzistencialistų proteguojamas agnosticizmas tėra visiškai niekam tikusi jų filosofijos priedanga, kadangi jų pačių pasaulėvaizdis yra suformuotas tam tikrais  filosofavimais  ir  empirinio pažinimo dėka. Negana to - akivaizdu, jog esminis egzistencinis klausimas implikuoja    būties mąstymą, o kartu ir paties žmogaus pažinimą.

Taigi nesivadovaujant egzistencialistų susiaurintu požiūriu į  pažinimą  ir    teigiant, kad  vis tik  kalbame apie sąmonės dėka vykstanti pasaulio bei žmogaus  pažinimą, tampa šiek tiek aiškiau. Aiškiau,  kadangi  Vakarų civilizacijos žmonių sąmonėse  yra susiformavę  du radikaliai  skirtingi  pasaulio vaizdiniai – aristoteliškas ir dekartiško   pažinimo metodo bei empirinio mokslo  išrutuliotas  modernus materialistinis  - ateistinis. Kitaip tariant, žmonija turi dvi skirtingas metafizikas – klasikinę teistinę ir modernią ateistinę.
           Žvelgiant į XIX - XXa. atskirų egzistencialistų tekstus  negalima tvirtinti, kad jie turi vieningą požiūrį  dėl savo egzistencinės prasmės bei  jų tekstus jungia kažkoks universalus (bendras, objektyvus) ateistinis arba teistinis pasaulėvaizdis. Pavyzdžiui: Kierkegaardas  kalba apie Dievą bei viltį tradiciniame religiniame  kontekste;  ankstyvuoju savo ieškojimų periodu, Heideggeris atmeta Aristotelio metafiziką bei krikščionišką teologiją, tačiau vėlyvuoju laikotarpiu jo mąstyme atsiranda religinis dėmuo ir jis teigia, kad tik Dievas gali mus išgelbėti;  Sartras priskiriamas prie pagrindinių ateizmo ideologų. Sąrašą galima tęsti, tačiau  kalbant apie modernią metafiziką tai jos pagrindinis autorius yra Heideggeris.  XXa.  pabaigoje, knygų lentynose  pasirodo   nauji veikalai  apie metafiziką  tad įvairiuose  naujuose filosofijos terminų žodynuose galima surasti metafizikos aiškinimų. Visi  jie  suponuoja vieną bei tą pačią esmę: metafizika  - tai sąmonėje kuriami vaizdiniai, mąstymo  elementai, loginės konstrukcijos ir pan., kurių dėka   vyksta  pažinimas bei sprendimų priėmimas (pvz., pažįstant gamtą, formuojant politiką ir pan., ir t.t.). Trumpai tariant, modernioji metafizika – tai  žmogaus sąmonėje vykstantis mąstymas, mintys, informacija.
         Tačiau ką turi bendro moderni metafizika  su klasikine ontologija?
          Bandant išsamiau atsakyti į pastarąjį  klausimą, yra  būtina apžvelgti  ankstesnį  žmogaus bei pasaulio pažinimą.  Akcentuojant svarbius pažinimo bei mąstymo virsmus, galbūt bus galima ne tik atsakyti į iškeltą klausimą, bet kartu surasti paaiškinimą, kodėl egzistencialistams į aukščiausią vietą iškėlus laisvę ir pasiūlius Vakarų pasauliui kitokį žmogiškumą (humanizmą) negu ugdė krikščionybė, vėliau,  tenka  dejuoti dėl  nepaliaujamai vėl ir vėl suklestinčio blogio - sąžinės bei atsakomybės praradimo, etninių, moralinių vertybių  degradacijos ir pan., ir t.t.
        Tokio dalyko kaip metafizika, Aristotelis net nebuvo girdėjęs.  Manoma, kad šį terminą  sukūrė bibliotekininkai – tai  Aristotelio knygos, kurios ne apie fiziką, t.y. ne apie materialų, ne apie judantį pasaulį.  
Kaip žinoma, „pirmoji filosofija“  tai autentiška Aristotelio  pažinimo samprata, kuri nusako  jo filosofijos esmę – siekį suvokti kas yra pirma. Kas tikrovėje yra pirma? Tai, kad ji egzistuoja  nepriklausomai nuo ją pažįstančios bei apibrėžiančios žmogaus sąmonės (Aristotelio terminologija tariant, tikrovė egzistuoja  nepriklausomai nuo vidinės suvokimo galios, t.y., nuo viršjuslinių  trijų pojūčių – vaizdinių, sprendimų ir prisiminimų). Taigi visos egzistuojančios tikrovės nagrinėjamos egzistencijos (žmogaus būties) aspektu. Platonui, aukščiau būties  yra Vienis ir Gėris. Todėl Aristotelis grįžta prie Parmenido ir  būtį iškelia aukščiausiai.  Aristotelis išnagrinėja pirmtakų sielos aiškinimus ir galiausiai  pateikia  metodiškai išrutuliotą, netapatinamos su judėjimu  bei materija sielos sampratą.   Kadangi nejudančios sielos dėka vyksta judėjimas, o žmogaus siela kaip intelektas gali suteikti formą materijai (pvz., skulptorius arba architektas), tai tokiu pirminiu  intelektualiu pasireiškimu, Aristotelis modeliuoja kosmologiją. Jis teigia, kad egzistuoja  pirminis Judintojas, kuris nėra judinamas, tad jo filosofijoje pirminis Judintojas, Būtis ir Dievas yra  tapačios sąvokos. Aristotelio kosmologija tokia: iš Būties  prasideda judėjimas, materija bei  visata.  Taigi Aristoteliui svarbiausia, kad jo protas yra antrinis pirmapradės Būties, aukščiausio Proto, Intelekto atžvilgiu  ir žmogaus  protas egzistuoja aukščiausio Proto dėka, o jau antras dalykas kaip ir ką žmogaus  protas atranda bei apibrėžia, pvz., Vienį ir Gėrį bei pan.  Aristotelis  kalba apie nuo jo sąmonės nepriklausomą bei juslėmis nejaučiamą  nematerialų dėmenį, kuris turi išorinę veikiamąją  galią visam egzistuojančiam pasauliui. Tad fizinio pasaulio atžvilgiu, "pirmoji filosofija", visiškai pagrįstai  vadinama Aristotelio metafizika. Taigi ir vėliau, sekant Aristoteliu, metafiziniam pasauliui  priskiriama žmogaus  siela ir aukščiausia Būtis - Dievas  - Dvasia, t.y. tai kas nepažįstama juslėmis. Būtent,  pastarieji Aristotelio metafiziniai  dalykai  užkliūva  Heideggeriui, todėl jis irgi grįžta prie Parmenido būties ir sukuria priešingą  metafiziką, kuri priklauso vien tik nuo žmogaus sąmonės.
(Aristotelį Heideggeris atmeta, nes Heideggeris tiki, jog tokie dalykai kaip žmogaus siela (ar tai dvasia)ir Dievas tėra paties žmogaus sukurtos idėjos.  Be to, Heideggeris  įžvelgia, kad klasikinė teistinė metafizika ir krikščioniškoji teologija nuveda į vienus ir tuos pačius besikartojančius dalykus, t.y. nuveda į proto stagnaciją. Tad  modernioje metafizikoje  atsiranda spekuliatyvus elementas, kuris žmogaus sąmonės vaizdinyje panaikina teistinę  sielos bei Dievo sampratą.)
XIII a. teologas Tomas Akvinietis pakartoja Aristotelio kosmologiją, kad Dievas yra pirminis Judintojas, kuris nėra judinamas.
Tačiau XVI – XVII a. empirinis pažinimas (t.y. eksperimentais pagrįstas juslinis pažinimas)  ne tik sukrėtė postulatinę  Aristotelio fiziką bei  pasaulėvaizdį, bet ir suteikė mokslinį pagrindą  moderniai  filosofijai. (Todėl galima suprasti teistą R. Dekartą, kuris siekdamas paaiškinti Dievą, atsisako  juslinio pažinimo kaip juslinio sąlyčio su pasauliu).
Eksperimentais pagrįstas  Galilėjaus Inercijos dėsnis, iš sąmonėje formuojamo pasaulio vaizdinio išstūmė   pirminio Judintojo  sampratą.  Aiškinant visatą Inercijos dėsnio dėka, tapo įmanoma  apseiti be pirminio Judintojo  nes daiktai savyje turi inercijos jėgą ir todėl juda  savaime.  Tad  gamtos veikimo paaiškinimui, nebereikia jėgos esančios už  gamtos  ribų, t.y. visi  vykstantys  procesai  gali būti aiškinami bei suprantami  kaip vidinė  gamtos jėga.
Taigi eksperimentinio mokslo žinios, materialių jėgų pažinime suteikė tam tikro akivaizdumo ir tai   tapo rimtu iššūkiu Aristotelio metafizikai bei ją aiškinantiems filosofams.
         Kaip žinoma, laikantis Aristotelio metafizikos, ontologijos  terminas   pradėtas naudoti  XVI a., kuriame  visa esamybė, būtis (gr. ontos)  buvo bandoma aiškinti, kaip nejutiminė (nemateriali) pasaulio dalis. XVII a. visų filosofinių sistemų (ontologizmų) ištakose glūdi esamybės begalybės idėja, kuri išrutuliojama į sampratą „Būtį – Dievą, kaip Begalybę“. Begalybė  yra pirmasis  žmogaus proto objektas – teigia ontologizmo tėvas Malebranche`as, o Volfo ontologizmas galiausiai pagimdo Kantą.  Dievą mąstant kaip begalybę į akis krinta  du aspektai: žmogaus sielos ir Dievo samprata  gali būti siejama su judėjimu bei judančių  daiktų apibrėžiama erdve (tad juslėmis būtų įmanoma  pažinti žmogaus sielą ir  Dievą kaip gamtos jėgą) ir kitas labai svarbus aspektas,  kad kuomet  Dievas pažįstamas kaip Begalybė,  pirmiausiai, reiškia tai, kad tikrovę, žmogų  pažįstame per Begalybę kaip per tam tikrą abstrakciją, todėl joks baigtinis dalykas negali  išreikšti tikrovės.  Taigi toks tikėjimas sugeria (absorbuoja) protą -  žmogus patenka į Dievo nelaisvę – žmogus tampa niekingai menkas ir tarsi išnyksta begalybėje, abstrakcijoje. Toks  žmogaus nuvertinimas prieštarauja biblijinei žmogaus antropologijai, kur žmogus laisvas bei    mylimiausias Dievo kūrinys ir kuris Dievo dėka skirdamas gėrį nuo blogio yra  kviečiamas  dalyvauti Dievo kūrinijos atbaigime. Ontologizmas ir Kantas  paskatino protestantą Hegelį  ieškoti  autentiškos  ontologijos. Nuo žmogaus sąmonės dėka  pažintų Dievo savybių, tačiau   nepriklausančio nuo žmogaus sąmonės egzistuojančio  Dievo sampratos, Hegelio dialektika,  nuveda  į Dievo (Gėrio, Tiesos) idėją, kuri  egzistuoja drauge su    žmogus protu. Žodžiu, Hegelis pateikia išmąstymą, kad jei nėra žmogaus, tai nėra ir Dievo. Pastarąją Hegelio  mintį genialiai  išnaudoja  kairysis  hegelininkas  Feuerbachas, parodydamas, kad Dievas tėra   žmogus. Taip Feuerbachas, tampa    spekuliatyvinio  ateizmo tėvu.
(Į Kanto mintį, kad  „mes negalime mastyti Dievo nepriskyrę jam visų mūsų be išimties turimų realybių“ , Feuerbachas atsako nepajudinama  logika: „bet kas panaikina realybių ribas? Protas. Tad esmė, nevaržoma jokių ribų, visiškai sutampa su tas ribas panaikinančia proto esme. Kaip tu mąstai Dievą, Taip tu mąstai pats save – tavo Dievo matas yra tavo proto matas. Jeigu tu mąstai Dievą ribotą, tai ir tavo protas ribotas, o jei tu mąstai Dievą neribotai ,tai ir tavo protas neribotas“. Tad su Feoerbachu  ginčytis beviltiška -Dievas iš tiesų yra žmogus. Platonas svajojo apie filosofą  - valdovą, o Feoerbachas – apie neriboto proto filosofą –dievą).
              Taigi klausiant ką turi bendro  egzistencializmas su klasikine ontologijos sąvoka bei Aristoteliu, tai ateistiniai  egzistencialistai pirmiausiai  yra  antiontologistai, tačiau jie su Aristotelio spekuliatyviniu teizmu  turi labai svarbų  bendrą dėmenį  – spekuliatyvinį ateizmą.
Tačiau Aristotelio teizmas implikuoja juslinę patirtį  bei samprotavimus apie tą patirtį, o egzistencializmas  vaduojasi  ne tik iš klasikinių bei religinių pažinimo sampratų,  bet ir iš  modernaus  pažinimo. Betgi egzistencializmas nesivaduoja iš spekuliatyvinio  ateizmo. Žinoma, čia iškarto  kyla klausimas apie egzistencialistų  modernią metafiziką, kaip apie sąmonėje derinamus  šiuolaikinius mąstymo elementus bei kuriamas logines konstrukcijas, kurios pagrindžia jų sąmonėje susikurtą  vaizdinį, o drauge ir  ateistinį tikėjimą.
          Yra  gausu išsamių  analizių, parodančių  kaip  atsisakius Aristotelio pažinimo metodo ir sekant  moderniai filosofijai davusiam pradžią R. Dekartu, iš filosofijos buvo ištrintos objektyvios tikrovės bei tiesos   paieškos, be kurių nebeįmanoma kalbėti   apie kritinį  mąstymą,  sąžinę, universalais vertybes  bei pan.  Modernizmas galiausiai nuveda į suabsoliutintą  antropocentrizmą kaip egocentrizmą, kuris ir yra egzistencialistų siekiamybė. Kiekvienas  atskiras žmogus turi tapti vidiniai laisvas ir   savo nepajudinamų vertybių matas, o kartu, ir vienintelis  savo vidinės  tikrovės bei savo dvasinės  raidos vadovas. Žodžiu, egzistencialistų siekiamybė analogiška modernybei, teigiančiai, kad  kiek yra žmonių - tiek yra ir tiesų, tad  bet koks objektyvumo ieškojimas prieštarauja  asmens laisvei, jo nepajudinamai aukščiausiai   tikrovei.
          Bet  ar Aristotelio metafizika nepadeda iškelti klausimo  kokia  žmogaus tikrovė yra galutinė bei  aukščiausia ir tokiu būdu galbūt galima  surasti atsakymą  kokia tikrovė yra žemiausia, t.y. primityviausia?  XXa. antrosios  pusės egzistencialistinių rašytojų  kūriniuose akcentuojamos charakteringos blogį suponuojančios  žmogaus  savybės, bet jų kūriniuose nepaiškinama kaip tokių savybių reikėtų  atsikratyti. Greičiau priešingai, nes proteguojamas egocentrizmas bei netikima, kad žmogus turi sielą, o su besieliu egocentrizmu tokie dalykai kaip, pvz., atsakomybė arba sąžinė,  nesuderinami iš principo. Tad ar  Aristotelio metafizika ir drauge  žmogaus sielos  pažinimas negali atsakyti, kodėl ištrynusi sielos sampratą, modernioji metafizika  nepajėgia ištrinti  blogio iš  žmogaus  sąmonės?
Taigi čia peršasi atsakymas, kad nesugrįžus prie Aristotelio pažinimo metodo, prie klasikinių sąvokų,  nebus įmanoma  išsiveržti iš  ateistinio -  egocentristinio mąstymo, kuriame negali būti jokių bendrų  universalijų todėl egzistencialistų siūlomas  „žmogiškumas bei atsakomybė“  galiausiai tampa  tokia pasaulėžiūra, -  kad „pragaras tai kitas“.
          Pastaruosius dalykus būtų naudinga  šiek tiek plėtoti, akcentuojant mąstymo kaitą ir komentuojant  empirinį pažinimą. Juolab, jog modernaus pažinimo bei pasaulėvaizdžio ir kartu egocentrizmo   ištakos glūdi  ne  tik ieškant atsakymų  į teologinius klausimus, bet ir empirinio pažinimo duomenyse. O kaip žinoma, egzistencialistai bando išsivaduoti  tiek iš klasikinio, tiek ir  iš modernaus pažinimo. Taigi čia būtinas pamąstymas kaip tam tikras klausimas:   atmesdami  visus ankstesnius pažinimus  kaip niekam tikusius, tačiau suabsoliutinę vidinę laisvę kaip asmeninę aukščiausią tikrovę, kaip asmeninę tiesą, XXa. tam tikri  egzistencialistai,  galbūt patys siūlo žmogaus  gyvenimui niekam tikusią (netgi galbūt labai blogą)  filosofiją (tiesa, čia Heideggerį, galbūt kol kas derėtų palikti ramybėje)?   
Tad  pirmiausiai reikia prisiminti Aristotelio mokymo  esmę dėl  objektyvios tikrovės bei tiesos ieškojimo.
Pasak Aristotelio, Platonas nesuprato žmogui būdingo sąlygotumo ir buvo sukaustytas savo paties idėjų. Aristotelio manymu, tai atsitiko dėl to, jog Platonui trūko patirties.  Aristotelis teigia, kad reikia pradėti nuo patirties. Čia esmė ta, kad Aristotelis moko apie  du patirčių tipus:  apie juslėmis patiriamą vidinę subjektyvią patirtį, kaip vidinius išgyvenimus, kurie negali būti perduodami  ir bendrą  išorinę  patirtį įgaunančią objektyvų dėmenį, kuris gali būti perduodamas ir patikrinamas. Nors bendra  patirtis gali būti patiriama tik per subjektyvią patirtį (per asmens sąmonę), tačiau bendroje patirtyje išlieka visoms asmeninėms patirtims charakteringas  bendras (objektyvus, t.y. universaliai apibrėžiamas)  bruožas. Mokymo esmė – pažįstant pasaulį bei žmogų, sugebėti atskirti subjektyvią patirtį nuo objektyvios. Tokiu būdu atrandama, kad  juslėmis ir mąstymu  pagrįstas pažinimas suponuoja proto dinamizmą tiesos ieškojimui. Ir priešingai:  neieškant objektyvumo – protas tampa imanentinis. Taigi Aristotelio filosofiją – tai dvasinės raidos filosofija pažįstant save, tai žmogaus bei žmonių kritiško mąstymo  filosofija. Ją galima pritaikyti labai praktiškai – neužsidaryti savo vidinių siekių bei poreikių pasaulyje, idėjose bei ideologijose, bet ieškoti tiesos ir tokiu būdu  ugdyti save bei drauge su kitais  siekti bendro gėrio.  Kadangi tokius, dar Aristotelio atrastus  dalykus egzistencializmas atmeta (nes anot jų, Aristotelis yra dalis tautologijos), tuomet kyla klausimas apie jų pačių siūlomą potencialą kurti naują humanizmą, kaip  žmonių gėrio visuomenę.  Ar įmanoma  susitarti dėl bendrų dalykų be  kritiško žvilgsnio į save? Ar neturint refleksijos objektų implikuojančių Gėrį, Empatiją ir pan., galima ištirti save  surandant blogį? Savaime aišku, kad tokių dalykų neįmanoma pasiekti be savęs pažinimo bei kritiško savęs vertinimo susiformavusių tradicinių objektyvių vertybių atžvilgiu.
          Kaip žinoma, į  Vakarų krikščionybę,  Aristotelio filosofija pateko gana vėlai. Ir tai įvyko arabų filosofų dėka (sakoma, kad Avicena  skaitė Aristotelio knygas apie penkiasdešimt kartų). Posūkiui į Aristotelį,  didžiausią indėlį įneša teologas Tomas  Akvinietis. Tačiau Rytų krikščionybėje ir toliau dominuoja Platonas bei neoplatonikai.
(Dėl proto dinamizmo filosofijoje tai čia galima pastebėti, jog tam tikri filosofijos analitikai aiškiai  įžvelgia  scholastikos  trūkumą, privedusį  prie   mąstymo  stagnacijos, turėjusios tiesioginės įtakos teologijai. Ilgainiui išmąstyti dalykai, scholastų  buvo suvesti į apibrėžimus, nebeieškant jų formuluočių ištakų – užtekdavo pakartoti apibrėžimą ir į klausimą  neva buvo atsakyta. Gilinkitės į filosofo mintį – sako nūdienos geri filosofijos mokytojai ir jeigu tos minties negalite  pakartoti savais žodžiais  - reiškia nesuprantate  jos esmės. Krikščionybėje  tai reiškia, kad  pirmas dėmesys turi būtį skiriamas ne  atskirų tikinčiųjų psichologizmams, bet  Šv. Rašto apmąstymui ir jo pritaikymui atpažįstant save bei savo dvasines savybes atskirose  gyvenimo situacijose).
          Dabar galime  grįžti  prie su judėjimu bei materija netapatinamos sielos aristoteliškos sampratos ir pirminio Judintojo formuluotės. Čia  akivaizdu, kad žmogus ir pirminis Judintojas turi bendrą dėmenį  - nejudėjimą. Kitaip tariant, bendras dėmuo tai juslėmis neapčiuopiama  jėga, kuri suteikia judėjimą bei formą materijai. Taigi šiuo atveju visiškai neaktualūs filosofiniai bei religiniai sielos ir dvasios skirtumai – abiem atvejais kalba eina apie nejudėjimą, t.y. nematerialumą.   Čia dar kartą galima prisiminti, jog klasikinės metafizikos ir  ontologijos terminai suponuoja Būtį, kaip gamtos  bei  žmogaus atžvilgiu veikiamą išorinę nematerialią jėgą, kuri nepriklauso nuo žmogaus sąmonės. Modernioji metafizika atmeta išorinės nematerialios jėgos klasikinę sampratą ir teigia būtį, kuri priklauso nuo žmogaus sąmonės. Tad  modernios metafizikos ir klasikinės metafizikos bei   ontologijos terminai suponuoja du skirtingus pasaulėvaizdžius, dėl to visų terminų   sutapatinimas nelogiškas.  Kita vertus, vadovaujantis šiandieninėmis mokslo žiniomis apie sąmonę, kad sąmonės esmė yra joje kuriama neturinti jokių fizinių savybių informacija, moderni metafizikos sąvoka  gali būti  priimtina, nes ji parodo veikiančius nejuslinius dalykus (tiesa, materialistinio pasaulėvaizdžio nuosekliam filosofui negali būti priimtinos abi metafizikos sąvokos).   
 ((Ką šie klasikiniai ir šiuolaikiniai terminai turi bendro su empiriniu mokslu? Po Galilėjaus, moksle naujai išsirutuliojo vienalaikius įvykius suponuojanti eterio hipotezė, kuri leido aiškinti visatoje judančių kūnų sąveikavimą. Galiausiai Einšteino reliatyvumo teorija pateikia erdvėlaikinį pasaulio vaizdinį, kuriame nebelieka apriorinių laiko ir erdvės sampratų. Daug ko nebepaaiškinančią eterio hipotezę, pakeičia lauko teorija, kurioje laukas suprantamas kaip tam tikra materijos forma. Tad visata aiškinama kaip ištisinis  judėjimas, kuriam galioja energijos tvermės dėsnis. Iki pat XXa. aštunto dešimtmečio,  fizikai neatliko tokių eksperimentų, kuriais remiantis  būtų įmanoma suformuluoti labai aiškią sampratą suponuojančią nejudėjimą, o kartu ir  nematerialumą. (Tiesa, ir be tokių eksperimentų, įdėmiau pažvelgus į tam tikras fizinių procesų aprašymo bei paaiškinimo subtilybes, tokių sampratų galime rasti ne vieną). Nūdienoje, eksperimentais pagristų   nejudėjimą suponuojančių   formuluočių pagrindas yra tas, kad  modernus fizikos mokslas    susiduria su  realiai egzistuojančiais, tačiau niekaip  neapibrėžiamais dalykais (pvz., EPR eksperimentai akivaizdžiai parodo, kad  mokslas mato tik fenomenų poveikio pasekmes). Fenomenams negalioja  laiko ir erdvės, o kartu ir   judėjimo - materijos mokslinės sampratos. Būtent dėl šios priežasties fenomenai negali būti   nei matuojami, nei  aprašomi ir todėl  jiems nepritaikomas pagrindinis  fizikos dėsnis – energijos tvermės dėsnis. Tad eksperimentiniame pažinime prigyja,  XX amžiaus  moksle rutuliota informacijos sąvoka)).
Taigi  bemaž retorinis klausimas: ar šiame tekste paminėti empirinio mokslo dalykai turi ką nors bendro su tais egzistencialistais, kurie yra ateistai, o kartu ir materialistai?
Akivaizdu, kad bendro turi ir tai neginčitina  -  materialistų protas yra absorbuotas tikėjimo, kad sąmonė, o kartu ir būtis yra materijos raidos  pasekmė. Šiandieninės sąvokos  laidžia teigti, kad  Aristotelio metafizika -  tai  pasaulio bei žmogaus pažinimui (o kartu ir žmogaus egzistencijai paaiškinti) suformuluoti postulatai, kurie   nūdienoje    patvirtinami    remiantis  moderniu eksperimentiniu  mokslu.
Tačiau čia pat  reikia pažymėti, kad jei XXa. pradžioje,  empirinis  mokslas puoselėjo viziją, kad  telieka žengti vos  keletą žingsnių ir bus  galima galutinai paaiškinta kaip veikia gamta, tai šiandieną pažinimo realybė yra visiškai priešinga.  Šiandieninio eksperimentinio bei visatos stebėjimų  mokslo galimybes bei perspektyvą   labai gerai iliustruoja  žymus  vokiečių  astrofizikas  Harald Lesch. Jis sako, kad  jeigu mes sukviestume visus Nobelio premijos laureatus  fizikos srityje ir  jų paklaustume kaip veikia gamta visumoje, tai išgirstume štai tokį atsakymą: mes galime aprašyti bei paaiškinti  tam tikrus atskirus gamtos procesus, tačiau labai atsiprašome -  mes nežinome kaip gamta veikia  visumoje.
Kita vertus,  gamtos pažinime   nusistovėję bei neginčitinos  fizikos mokslo žinios neprieštarauja šiandieninėms formuluotėms  parodančioms  kosmologinį metafizinį dėmenį (kaip informaciją), kuris (kuri) kaip ir materija  nepriklauso nuo žmogaus sąmonės. Taigi šiandieninis tikėjimas, kad materija gali sukurti nematerialią dvasią, sielą arba  informaciją (t.y., kad  dalykai turintys fizines savybes gali sukurti  dalykus be fizinių savybių arba judėjimas gali sukurti nejudėjimą) - tai baisus anachronizmas.
Visa tai  parodo, kad  aiškinantis   sąmonę marksistinis darvinizmas tėra pasaulį bei žmogų pažįstantį protą absorbavęs  tikėjimas, nes šiandieną akivaizdu, jog materija pati  savaime informacijos nekuria. Kita vertus, sąmonė (kaip mąstymas arba informacija)  formuojasi netik minčiai reflektuojant mintį (informacijai reflektuojant informaciją), bet ir reflektuojant materiją kaip informacijos nešėją.
     Išvados
     Klasikinė ir egzistencializmo metafizika  yra dvi  radikaliai priešingos sampratos. Ontologijos  ištakos glūdi Aristotelio „pirmoje filosofijoje“, kuri neatsiejama nuo teistinio pasaulėvaizdžio formavimo, dėl to klasikinė metafizika bei  ontologija  nėra tapati  moderniajai  ateistinei metafizikai. Terminas „ontologija“ gali būti taikomas tik tuomet, kai kalbame apie nuo žmogaus sąmonės nepriklausomą aukščiausią metafizinę Jėgą.
      Norint esmingai įžvelgti bei  paaiškinti XX a. antros pusės  egzistencialistų keliamas problemas  yra būtina  aprėpti klasikinę  metafiziką,  religinę  patirtį ir šiuolaikinį mokslą.  Visas šias sritis vienija bendras tikslas  - pažinti. Tuomet yra galimybė  akivaizdžiai  pamatyti,  kad  jau senovėje atrastiems dalykams taikant  šiuolaikines pažinimo sąvokas, filosofijoje ir religijoje surasta pasaulio tvarka  bei žmogaus santykis su ja, atskleidžia žmogaus egzistencinę prasmę,  kaip sielos, kaip sąmonės  evoliuciją.
    Analizuojat žmonijos  istorinę patirtį,  tampa akivaizdu, kad modernus egocentrizmas, suponuojantis  suabsoliutintą  asmens   laisvę, žmonijos dvasinės evoliucijos kelyje tėra  laikinai iškilusi kliūtis, kuri, viena vertus,  tam tikroje sąmonės evoliucijos pakopoje  pasitarnauja   kaip  atsiradęs  pavyzdinis blogis, o kita vertus, tokia kliūtis nepakeičia žmonijos dvasinės raidos krypties  ir galiausiai,  antievoliucinė  kliūtis, iš žmonijos dvasinės raidos kelio nušluojama aukščiausios  metafizinės Jėgos.

P.S. Papildomai apie Aristotelio metafiziką ir empirinį pažinimą. Aristotelio sielos formuluotė ir formuluotė, kad Dievas yra pirminis Judintojas, kuris nėra judinamas - tai pirminė ir pagrindinė  formuluotė, kurią galima pritaikyti nūdienos akademiniams debatams tarp teistų ir  materialistų. Visi kiti debatuose iškilę klausimai  tėra nejudėjimo  išvestinės (pvz., klausimas kaip Dievas iš nieko sukuria materiją bei kiti iškilę klausimai). Fizikos mokslo požiūriu nejudėjimas yra niekas arba nulis (kuris senovės civilizacijų  mastyme bei kalboje reiškė nieką).  Nejudėjimą implikuojančios  ir neprieštaraujančios šiandieninės fizikos mokslo žinioms formuluotės yra pajėgios  išskaidyti  visas abejones dėl „stebuklų“,  dėl  ateistų vadinamoje tautologijoje, t.y. Biblijoje, aprašytų antgamtinių įvykių. Tokios formuluotės padaro negaliojančiais  visus antropologinius bei biologinius ateistų argumentus. Negana to, šiandieninės  tam tikros formuluotės paaiškiną žmogaus proto kuriamos informacijos prioritetinį santykį su jo smegenimis ir visu jo kūnu.