Sapnas. Sąmonė (II)

– Dievas pasakė: „Aš – Laikas“. Kažkur apie tai rašoma Korane, o gal hadith qudsi, bet nežinau kur. Be abejo, tai ne tas laikas, kuris sėdi laikrodyje.

– Na, yra nemažai žmonių, kurie Dievą įsivaizduoja kaip senelį ant debesies.

– Visada yra žmonių, kurie simbolius priima raidiškai, negali prasiskverbti į jų gilesnę prasmę, daug kam gal tokio lygio tikėjimo ir užtenka.

– Literalizmas ir man nepatinka, deja, daugeliui žmonių turbūt taip paprasčiau „tikėti“, įsisąmoninti Dievą? Išminčiau, o kas yra sąmonė?

– Nelabai žinau arabiško „sąmonės“ ekvivalento, gal jo ir nėra, tad nelabai ką galiu pasakyti.

– Nėra? O kas tuomet žmogaus makaulėj?

– Yra tokie žodžiai kaip 3aql (intelektas), ruH (dvasia), wa3y, shu3ur, idraak (suvokimas) ir 3irfaan (mistinis pažinimas), dar yra dhihn ir dhikr – su visai skirtinga konotacija. Dhihn - tai „protas“ ir, atrodo, labiausiai atitinka tokią „kasdienę“ proto prasmę. Dhikr gali būti atsiminimas, bet sufijai tai supranta kaip „God-mindfulness by the heart (qalb) of the mystic (3aarif)“. Be abejo, qalb (širdis) taip pat galėtų būti sąmonės ekvivalentas. 3ilm – žinojimas, pažinimas, fahm – supratimas.

Bet nežinau, ar nors vienas jų tiksliai „sąmonę“ atitinka. O, tarkim, sanskrito kalboje to, kas atitiktų „sąmonę“, ekvivalentų begalės: manas, buddhi, citta, ahamkaara ir daugybė kitų.

Prisimeni, minėjau tris Žodžio hipostazes. Yra ir buddhizme, kažkas panašaus, nors ir ne 100 proc.:

dharmakaya – dharminis kūnas – tuščias ir be požymių;

sambhogakaya – kosminių buddhų ir bodhisattvų, pvz., Mandžušri ar Avalokitešvara „body of enjoyment“ – kažkas panašaus į „angeliškąją“ hipostazę;

nirmanakaya (padarytasis, sukurtasis kūnas) – konkretus buddha fizinėje realybėje (pvz., Gautama Šakyamuni, gimęs Kapilavastu).

Zen yra zen, o sufizmas – sufizmas...

– Bet Dravenis mėgsta kalbėti apie „buvimą sąmonėje“. Nesugebu jo kartais suprast... Kas tai? Nejaugi nėra jokių paralelių tarp anksčiau minėtų tradicijų?

– Dravenis dėsto Dzogčeno teoriją. Rigpa tai yra sąmonė, pilnai įgimtai (inherently) suvokianti savo tuščią prigimtį. Rigpa yra dviejų rūšių: effulgent rigpa (Žodis, Logosas) ir essence rigpa (esmės rigpa, Niekis). Taigi Niekis (essence rigpa) nuolat suvokia savo niekiškąją (tuščią) prigimtį, ir iš tos kontempliacijos nuolat kyla Logosas, ir jau tas Logosas (effulgent rigpa) produkuoja kaip sėklas visus Dievo žodžius – kūrinijos pradmenis – cognitive appearances (suvokumo apraiškas) – kurios yra visų pasaulio ir sąmonės reiškinių turinys. Labai gerai pasakyta – gailestingumo rezonanso šaltinis ar-Rahman ar-Rahim (tradicinis vertimas – gailestingasis maloningasis). Beje būtent ar-Rahman yra Niekis/Paslėptoji Dievybė/Dievas Tėvas/essence rigpa, o ar-Rahim – tai Logos/Manifestuotoji Dievybė/Dievas Sūnus/effulgent rigpa. Ne be reikalo pavadintas effulgent („švytintis“): Jame – gyvybė, ir ta gyvybė –  žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia (Jn 1:4-5). 

Buvimas sąmonėje (rigpa) analogiškas Pauliaus būsenai, kai jis ištarė dabar ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus, arba kai islamo mistikas ištaria ana l-Haqq (Aš realybė). 

Dzogčenas – tokia Tibeto budizmo atmaina, kuri artimiausia Zen (be abejo, yra nemažai skirtumų). Prie Dzogčeno formavimosi prisidėjo ne vien Indijos budizmas, bet ir Kinijos Chan budizmas, jis kilo tada, kai buvo gan stiprūs ryšiai tarp Tibeto ir Tang imperijos. Nelengvas, be abejo, tiek tibetiečių, tiek ir Zen suvokimas.

O štai katalikų logika yra kitokia – „Kristus yra Dievas“ bei „Kristus kentėjo ir mirė“, tačiau Dievas nekentėjo ir nemirė. Nors, anot katalikų, Kristus buvo ir žmogus, ir Dievas, bet vieningas asmuo, tad, atrodytų, turėjo kentėti ir mirti visas, o ne tik viena iš savo sudedamųjų dalių.

Guru Guru tyliai linktelėdamas padėkojo išminčiui, kurio atsakymai visada sukeldavo daugybę minčių ir dar daugiau klausimų.