Meistro sapnas. Avarija. Koma

Galigantas slampinėjo kabinete ir automatiškai, mechaniškai, be jausmo, it autogeninės treniruotės formulę kartojo: ”Sunkvežimio vairuotojas nenukentėjo... Sunkvežimio vairuotojas nenukentėjo... Sunkvežimio vairuotojas nenukentėjo...“

Prabėgo keturios minutės, - ne daugiau, ir ne mažiau.

„Ką aš kartoju, - nusijuokė referentas. - Reikia kartoti: „Aš ramus, aš ramus, aš visiškai ramus...“ Niekai, aš būsiu ramus, tik kai Guru Guru ir Dravenis pakratys kojas. Atsakymas rastas. Situacija aiški. Ačiū, tau Dogū!“

Galigantas padėkojo neišvengiamam krachui, blogų darbų pasekmėms, priežasties dėsnio atatrankai, lemties algoritmui, pagaliau Tam, kas neleidžia pasauliu nugrimzti į tamsą ir chaosą.

O tuo metu... Guru Guru ir Dravenis gulėjo saulėtoje palatoje, o ant linoleumo grindų krito ašarų lietus. Verkė Guru Guru Mylimoji ir Giedrė.

- Nurimkite, ligonių būklė stabili, jie greitai pabus iš komos, - patikino gydytojas.

Ir neapsiriko, nes į pagalbą skubėjo Sapnų meistras Astralas. Guru Guru ir Dravenis ėjo pieva. Žalia, be dėmių, be balų, be takelių. Tolumoje stovėjo mažutis rudų plytų namelis su aštriu, beveik gotikiniu stogu. Draugai patraukė ten.

- Draveni, įdomu, kaip budistai traktuoja garsiąją frazę, kas yra realybė, o kas sapnas, ar gyvenimas - tai sapnas? – paklausė Guru Guru.

- Sąmonė - tai Realybė, Absoliutas... Sąmonės esmė tuščia, prigimtis – suvokianti. Empirinis pasaulis neegzistuoja, jo nėra. Už suvokimo ribų nieko nėra. Kosmosas, žmonės, mintys, viskas - yra tik iliuzinė sąmonės projekcija.

- O Dievas - ar Jis iliuzija? Aš taip nemanau... 

- Dievas (kalbu tavo mėgstamu terminu) – tai Sąmonė, Realybė, Absoliutas.

- Draveni, man vis tiek nesuprantamas tas Tuštumos ir Nušvitimo siekis. Ar nėra jis pats iliuzija ir saviapgaulė? Gal mes niekada nebuvome, nesame ir nebūsime budos, o mus tiesiog kažkas suktai apgavo, kad nebijotume mirties?

- Guru Guru, budizmas nesiekia Tuštumos. Tuštumos kategorija sunkiai suprantama europiečiams - čia kalbama ne apie vakuumą / tuštumą kaip tokią, bet apie tai, kad visi fenomenai tušti, t. y. be substancijos, be savasties, be "Aš". Yra tik Sąmonė - ir ji taip pat tuščia, tik, skirtingai nuo išspinduliuotų fenomenų, - Ji šviesi, nes yra suvokianti. Sąmonė tuščia ir suvokianti, fenomenai - tušti, bet be suvokimo. Todėl egzistuoja tik Sąmonė. Savęs suvokimas - tai sąmonės veidrodis. Savęs suvokimas yra amžinas, nekintantis, tobulas.

- Bet mes juk europiečiai su tavimi, Draveni. Buvo tokia garsi keliautoja, kuri laikė save tibetiete, nors gimė Lietuvoje. Prieš mirtį suvokė, kad ji - lietuvė, krikščionė. Nuo savo kultūros, nuo savų totemų nepabėgsime. Mes niekada nemąstysime taip, kaip mąsto tibetiečiai, ir nesužinosime, kas jiems yra Tuštuma, taip kaip galbūt jie niekada nesupras kai kurių dalykų, kurie yra išskirtiniai mums. 

Besišnekučiuodami jie pasiekė namelį. Durys buvo atviros. Įžengę į erdvią ir visiškai tuščią salę, jie pamatė soste sėdintį senolį:

- Aš esu Sapnų meistras Astralas. Dabar jūs esate mano sapne, todėl aš jumis pasirūpinsiu. Išėję iš mano rūmų, jūs daugiau nesusitiksite...

- O kaip mes bendrausime? Ar pabusime iš komos? – choru paklausė Guru Guru ir Dravenis.

- Rašysite vienas kitam laiškus, ir aš pasistengsiu, kad jie pasiektų jus, - pažadėjo Sapnų meistras.

- O kaip mano Mylimoji?

- Kaip Giedrė?

- Jums labai pasisekė, kad Dravenis turi Dogū statulėlę. Ji ypatinga, ir aš galiu ją aktyvuoti. Statulėlėje paslėptas kristalas, kuris veikia kaip imtuvas, bet jūs galite į realų pasaulį siųsti tik savo eiles, ir tik savo merginoms.

- O kaip jos mus išgirs? – stebėjosi Guru Guru.

- Statulėlės viduje yra keraminis garsiakalbis... Dabar aš jau viską pasakiau. Keliaukite į mano sapną, rašykite laiškus, kurkite eiles ir laukite, kada pabusite iš komos.

Vilnius, 2014 m.