Guru Guru ir Postbuda

Už atsitiktinumo, kaip visada, slypintis Alberto Einsteino Aišku Kas ką tik atšventė naujuosius. Guru Guru buvo ne iki švenčių. Jis norėjo tiesiog suvokti, ar išvis įmanoma rasti savo vietą postpasaulyje. Todėl, kad ir kaip tai buvo sunku, beklausant sunkių „Sun O)))“ gitarų akordų, Guru Guru vizualizavo Postbudą.

Kuo jis skyrėsi nuo Budos? Guru Guru nebuvo matęs Budos, todėl negalėjo pasakyti.

Nors... vienas įdomus skirtumas buvo. Postbuda buvo pankas su ryškiai alyviniu irokėzu, eruditas, geros dūšios, bet kandus. Jis daugokai šnekėjo.

„Nesusiūsi audinio dvišaka adata. Bet tik ne postpasaulyje. Jame tik du skirtingi keliai veda į tikslą“, – keistai pareiškė Postbuda.

„Ar kurtieji girdi, ar aklieji mato?“ – paklausė Guru Guru?

„Ar galima suvokti nušvitimą nenušvitusiam? Ar gali samsarinė būtybė suvokti nirvaninę būtybę?“ – juokdamasis atsakė Postbuda.

„Kodėl juokiesi?“

„Nes tu nesuvoki, kas aš.“

„Draveni, tu?“ – pagal kiek pasikeitusį balso toną spėjo Guru Guru.

„HO!!!“

Guru Guru suvokė, kad postpasaulyje ne tik nebeaišku, kas mokytojas, o kas mokinys, bet ir ar egzistuoja kalnai, kuriuos jiedu galėtų nuversti. Viskas darėsi panašu į beprotybę, o gal greičiau beprasmybę.

Guru Guru suprato, kad ieškodamas savęs, esmės neras, nors tai ir nereiškia, kad jis apskritai neegzistuoja.

Postbuda dingo iš vizualizacijos kaip vėjo išpustyta smėlio mandala. Liko viena jos kruopelė. Alyvinė. Tarsi iš miego pabudo grotuvas, atkartojantis kažkada įrašytus sunkius „Sun O)))“ gitarų akordus. Šie garsai nebuvo tai, ką girdėjo patys juos groję muzikantai, jie nebuvo ir tai, ką girdėjo Guru Guru. Jis nusišypsojo ir suvokė, kad yra pernelyg pasinėręs į save.

„HO!!!“