Pradžia / Radikaliai
 

Postpasaulis. Auka

Guru Guru iš Laplandijos parsivežė keistą sąsiuvinį, kuri jam padovanojo viešbučio administratorius, sužinojęs, kad jis atvyko iš Lietuvos. Niekas Laplandijoje nesugebėjo perskaityti šio teksto, nes buvo parašytas lietuvių kalba. Sąsiuvinis buvo labai senas, bet gerai išsilaikęs, gal būt, todėl, kad buvo „smetoninis“, pagamintas Kaune. Nebuvo nei autoriaus vardo, nei pavardės – tik ant viršelio puikavosi gotiški inicialai GG. Guru Guru persmelkė keista mintis, kad tai jo knyga. Nelogiška? Bet tikroji išmintis – tai ne ilgų, varginančių apmąstymų, bet gyvenimiškos patirties rezultatas. Tikroji išmintis ateina pati, jos nereikia ieškoti.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Rugsėjo 22 d., 09:54
Skaityta: 42 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Tik Lietuvoje Guru Guru atvertė paslaptingą sąsiuvinį. Pirmame puslapyje buvo keista įžanga: „Išmokau gyventi be jokių pastangų ir tapau laimingas, pamiršau keliones ir atsidūriau Laplandijoje, atradęs seidų išmintį, numiriau sniegynuose dar nesulaikęs mirties.“ Atvertęs antrą puslapį Guru Guru perskaitė dar keistesnį sakinį: „Tuoj pat užverskite šią knygą ir ją sudeginkite!“ Guru Guru automatiškai, nevalingai užvertė knygą, bet sunkiai įveikiamas smalsumas gundė atversti ir vienu prisėdimu perskaityti šią knygą. Guru Guru nutarė pasitarti su Draveniu, nes mistika – tai ne pokštas, o piktas, anapusinis humoras, skirtas naiviems žmonėms.

Išgirdęs naujieną, Dravenis tylėjo ir galbūt mąstė.

- Aš abejoju, kad buvau išvykęs į Laplandiją... – tarė Guru Guru.

- O aš abejoju, kad tu sugrįžai į Lietuvą...

- Gal būt aš atvykau į Stepheno Kingo pasaulį?

- Panašu...

- Draveni, man kartais atrodo, kad esu ne žmogus...

- Ar tu sugrįžai vienas? – pašiurpo Dravenis.

- Nepamenu... – paklaiko Guru Guru, - aš nežinau, kur dingo mano Mylimoji... Man neramu... Kaip gerai, kad aš užverčiau tą prakeiktą sąsiuvinį. Reikia jį sudeginti!

- Lauke sukursime laužą, - pritarė Dravenis.

Pagreitintai sutemo, nes piktas vakaras išbarė kvailą dieną, o ši apsiverkusi pabėjo. Lauke buvo šalta, bet nelijo. Puiku! Dravenis atnešė sausų šakų ir seną laikraštį. Brūkštelėjo degtuką. Liepsnojo inkvizicijos laužas, bet Guru Guru nedrįso mesti sąsiuvinio į ugnį. Staiga prie laužo prislinko Juodasis laiškanešys:

- Guru Guru, nekvailiok! Tavo rankose – lobis!

- Eik šalin, Žiurkiau, - sušuko Guru Guru.

Nelauktas demono vizitas padėjo apsispręsti ir Guru Guru sviedė sąsiuvinį į liepsną. Juodasis laiškanešys džiugiai šoktelėjo ir pradingo, bet Dravenis pastebėjo, kad vėjo gūsis, vieną, apdegusį lapuką nupūtė į mišką. Dravenis nuslėpė šį faktą ir nutarė surasti paskutinį lapą ir jį ištirti. Kai pagaliau sąsiuvinis sudegė, prie laužo pribėgo Guru Guru Mylimoji.

- Kur dingai? Visą dieną tavęs ieškau?

- Užsukau pas Dravenį...

- Kūrenti laužų?

- Aš sudeginau save, - paaiškino Guru Guru, tik dabar supratęs, kad padarė didžiulę klaidą.

 

(Ne)Vilnius, 2014 m.

Komentarai