Pradžia / Radikaliai
 

Sakymai Jono evangelijos paraštėse

Naujas kun. Justo Jasėno tekstas.

Kunigas Justas Jasėnas
2014 m. Balandžio 10 d., 16:18
Skaityta: 57 k.
Vatikanas. Mindaugo Peleckio nuotr.
Vatikanas. Mindaugo Peleckio nuotr.

I

Jėzaus ir žydų dialogas (Jn 8, 31-42), vėliau peraugęs į rimtoką konfliktą, ir šiandien provokuoja prisiglausti prie esminių klausimų, kurie – ar norime, ar nelabai – užgriūna kasdieninius žingsnius savo niuansais, spalvomis, nuovargiu, rutina, nesibaigiančia, vis aštrėjančia įtampa, nesusipratimais kalbantis, mąstant, dirbant, stengiantis žūt būt pramušti savo idėją. Čia ir atsigulusi mūsų puikybė, nenoras jautriau, supratingiau klausytis, skaityti, matyti platesnius tarpasmeninių santykių kontekstus, kurie pranoksta paprastą vakarojimą drauge ar formalų sekmadienio ritualą. Atliekame, veikiame kažką, kad užsidėtume pliusiuką ir džiaugtumės patogiu, saugiu ir šiltu trafaretiniu krikščioniškumu.

Taigi, nuoširdus svarstymas pirmiausia reikalingas man pačiam, mums patiems, ne kaimynams, kad tiesiog nebūtų nuobodu gyventi, kad gyvenimas išryškėtų kaip dovana, kaip galimybių erdvė augti, žingsniuoti, artėti prie prasmės ir pilnatvės. Jėzus nereikalauja iš mūsų tapti milžinais, bejausmiais gigantais. Jam nerūpi statusai, apyskaitos, įveiktų kliūčių blizgantys sąrašai. Gal greičiau Jis norėtų matyti mus ne nusiplūkusius nuo formų ar liaudiškojo pamaldumo variantų, maldų malūnėlių, graudžių verksmų ir kryžiaus kelių, bet gebančius išgirsti tai, kas bylojama, gebančius susikalbėti, mokančius kitą žmogų palaikyti, sustiprinti, patausoti, pasaugoti, branginti buvimą drauge.

Taigi, susiduriame su situacijomis, kurios verčia mąstyti, rinktis. Tiesiog laikas ir aplinkybės keičia, maino aplinką, gi žmogų – taip pat. Bažnytinės bendruomenės nariai dar ir šiandien tvirtai įsikibę į jau išnykusio smetoninio krikščioniškumo rėmus, apsimarinimus, badavimus, budėjimus, kankinystę. Galvojam, kad kuo daugiau, tuo geriau. Nors mums ir nenaudinga, nebekvepia, neprasminga, tai bent šventasis Petras užimtas prie knygų ir finansinių ataskaitų. Tos praktikos iš kažkur išdygsta per gavėnią masiškumu ir beprotyste, kai kažkaip reikia sau ir kitiems parodyti, prisipratinti, nusiteikti, kad esam galutinai išsikankinę ir jau verti švęsti Prisikėlimą, nusipelnėme sportuodami. O ar dvasią palietė, ar sukrutino? Veikiausiai ne.

Kaip gi šiandienos žmogui, sėdinčiam ištisas dienas prie kompiuterio, baisiausiai užimtam ir susireikšminusiam išbūti, kai tik reikalaujama, aiškinama, mokoma, kas ir kaip turi būti pagal tradiciją padaryta vardan kitų, vardan kitų, vardan gerovės, niekada dėl savęs. Šaržuoju, bet taip ir yra. Ėmė ir išsikvėpė turinys. Gal gyliai po akmenimis jo dar ir esti? Kaip atkapstyti? Ir elgiamės taip, kaip močiutė ar mama sutvarkė, kuomet bėgom Komunijos. Kai ką išmokom, pakartojom, nukopijavom ar netyčia nugirdom. Tai tiek ir teliko – nuoga forma ir išblukęs, išgaravęs turinys. O kur ir kaip Žiniai įsišaknyti šiandien gatvėje? Kad nors mažas liaunas daigelis... Ar tas besaikis tobulybės siekis jau ir garantuos, kad išliksim, kad tikrai būsim Jo mokiniai? Prisišvartuosim, prilipsim prie Jėzaus, būsim dieną ir naktį kartu, neatsiskirsim, bedieviška klausti, ar bus laisviau?

Didžiausias vargas mokytis gyventi maudantis ne praeityje, bet susiduriant šiandien su bėdomis, grąsinančiomis nukristi ant tako. Svarbi ir laisvė, ir tiesa, ir laimė, bet žmogui dar svarbu darbą išsaugoti, duonos nusipirkti, vaikus užauginti. Nutinka ir taip, ir kitaip. Tai be jokios abejonės žmogiška. Murkdomės, aišku ir vergaujame manieroms bei įpročiams. O kaip iš to dugno pakilti, padaryti gyvą ir reikalingą mokslą, mokymą? Kaip iš Aukštybių Sūnų prišaukti? Mokymas į vieną pusę, gyvenimas teka kažkur kitur. Taip jau yra. Kad ir kaip bebūtų, atsakymas čia pat nenukrenta, neišnyra. Viena, tik neužmirškim pakelti akių Dangop, iš kur lyja, atsiranda, sudygsta ir žaižaruoja amžinas noras įsikibti, išlikti, kad tai, kas tikra – Žodis ir Jį jaučiantieji – būtų. Šiandien, visados, net ir tada, kai baigiasi Gavėnia, net ir tada, kai su džiugesiu išsiveržiame pasikapstyti pavasario kvėpsnio palytėtame lauke.

II

Nuobodi ir grėsminga Gavėnia, įsismarkavo visokių įvykių apstumas, kurių paprastai neišriši, kurių ir atitikmens šiandieniniam take nelabai rasim. Baisybės, liūdesys, mirusio Lozoriaus prikėlimas... Girdėjom jau. Gal geriau negalvoti, ar kaip nors nuo tų kataklizmų toliau. Į pabaigą visa lyg ir suprastėjo. Nebėra sveikatos treniruojantis krikščioniškoje nišoje. Kartais tiesiog verta būti, žiūrėti, tylėti – nieko visai neparašyti, neišleisti knygos, neerzinti kitų. Būti be jokios produkcijos ir gamybos – laisvai, oriai, pasitikint, aukščiau pakeliant galvą. Gerai taip mokėti. Kiek dejuosime, kad esam suvaržyti, prislėgti, kiek bijosim išeiti paprastai į gatvę, susitikti ir kalbėtis. Kad mūsų tik kas nepamatytų, nepagalvotų apie mus ko nors negero, negražaus. Nusispjaut, tegul. Gyvenkim, giliai kvėpuokim, prisiminkim save. Patarlė taikliai paliudija: „Šunys loja, karavanas eina“. Nenusiminkim, kad neišmokom, susimaišysim, padarysim taip, kaip nedera tikram katalikui. Niekas nesubyrės, bus proga mokytis.

Dylant, siaurėjant Gavėniai, vėlei Jėzaus ir žydų konfliktai (plg. Jn 8, 51 – 59). Toks įspūdis, kad žmonės užstrigę elgesyje ir mąstyme, jokio judesio ir perspektyvos iškopti bei nugalėti. Mirties taškas. Žydai derasi ir aiškinasi – nepavyksta suprasti jiems. Jėzaus ištarti žodžiai lyg iš kito konteksto, iš kitokios patirties, sielos pakraščio. Kaip juos dabar įausti, kad nesujauktų elgesio, nusistovėjusios tvarkos, kad tiktų prie pranašų išminties ir visko, kas Raštų rietimuose išguldyta. Neišsprendžiama kazuistika. Ir mums taip nutinka, ne vien žydams. Jėzus kalba, kalba, kalba, gal žodžių pristinga, kad tokios nesėkmingos pastangos įrodyti, įtikinti, atverti, suburti ir sutelkti bendraminčius bendrystei. Apgailėtinas mažumas, tikėjomės kažko didingesnio.

Kaip įtikinti kaimo žmogų, kad prasmė neprapuolė, kad triūsas ne veltui, bet dabar tiesiog kitaip, kitoniškiau veriasi dienos. Prisiglaudimas prie šios dienos, rodos, lyg ir laikomės, bandom laikytis Žodžio ir žodžių, tik niekas nesikeičia. Apmirimą patiriame, merdėjimą ragaujame ištuštėjusiuose provincijos kaimeliuose. Net pamaldos nepadeda. Kažkaip gyventi tenka ne protarpiais, o kasdien. Ragaujame, kai tiek ribų ir nuotolių, susidūrimų su pilnatimi ir naktinėmis haliucinacijomis, senatve, pašalpų išpuoselėtais veidais, kiemsargiais, numestais švirkštais stoties rajone, agresija, muštynėmis, iš viešbučio anksti ryte išeinančiomis ir jau užsidirbusiomis... Nebeatitaisoma. Ne derėtis, o prapulti norisi. Jokių iliuzijų dėl dvasinio ir fizinio gerbūvio. Iš dangaus nenukris, skaudant, sąmonei aštrėjant ir jautrėjant klausai taisysimės gūžtas, lizdelius, darbus ir namus.

Bus progų sudeginti kaukes ir trafaretus, gal kokią sieną išardyti dėl dvasios erdvumo, kad mes ir kiti kartu išsitektume kaip nors. Suprasime, kokie esame, buvome, galėtume būti, jei tik pasistengtume švarindamiesi. Suprasime, kiek arti, kiek toli nuo Žodžio ir jį ištarusiojo esame. Kaip sudygti, kad žaliuotume ne vien iš savęs, savo pastangomis, bet su vienu kitu žmogumi drauge, kartais kasdienybėje net ir su Jėzumi. Bent jau dėl įvairovės.

Kažkada baigiasi nesutarimai, nesusipratimai, kad tik greičiau nukristų nereikalingi, o labai vis dėlto gajūs paraginimai, šabloniškas mąstymas ir matymas, gyvenimo nesibaigiantis mokymas. Daug iškalbėta, daug jau pasakyta. Pačiam teks rasti ir pritaikyti, nepaklysti. Gal nuo bereikalingų žodžių srauto tiek nesusipratimų, žodžiai dažnai tušti ir bespalviai. Derėtų nebekalbėti visiškai, nebetriukšmauti. Nepasakymas irgi gydo. Keistas nušvitęs pajutimas – žodis jautriai ištartas skrenda, amžinumu ir prasme kvepia. Jis nenurašytas, kaip ir Jėzus nenurašytas, nors dabar Jis paraštėje. Pažintis su Juo ir jais gydo, atgaivina, įkvepia ugnelę ryšiuose, apgina, apsaugo vienišėjantį žmogų. Pasakyta „Aš Esu“. Vadinasi, žmogus dar yra. Atsiduskim viltingiau – išsiversim, išbūsim, ištversim, išliksim su Juo, Jo artume, jais. Ant žemės, po dangumi.

Komentarai