E. Petrošiūtė pasakoja:
Hagoje gyvenu tik ketvirtą mėnesį, bet jaučiuosi per tą laiką subrendusi kokiais metais. Lietuvoje jau buvau pradėjusi džiazo studijas. Išvykau ne dėl to, kad Lietuvoje man kas nors būtų buvę blogai, bet dėl to, kad norėjosi sužinoti, kaip yra kitur, patirti kitą kultūrą ir pamatyti, koks džiazo muzikos suvokimas, mokymas kitur ir kaip žmonės kitur džiazą priima, supranta.
Atvykusi per tuos tris mėnesius Karališkoje Hagos Konservatorijoje sužinojau tiek, kiek studijuodama Lietuvoje sužinojau maždaug per metus, sutikau daug tikrai labai įkvepiančių mokytojų ir muzikantų. Dainuodama su muzikantais iš skirtingų šalių supratau, kad kiekvienas turi kažką savito ir net apie tai negalvodamas kažkaip įneša savo kultūros į muziką. Tai gali būti susiję tiek su stiliaus, tiek su emociniais, interpretacijos dalykais, pojūčiu.
Kita vertus, kalbant apie bendravimą, didelių skirtumų neįžvelgiau, maždaug tiek pat, kiek įžvelgiu ir tarp pačių lietuvių. Netgi bendraujant su žmonėmis iš kitų kontinentų, kurių čia tikrai nemažai, atrodo, kad mes iš ten pat - iš pasaulio ir tiek. Panašios žmogiškos vertybės, gyvenimo ritmas, humoro jausmas, savęs pateikimas. Globalizacija. Bet aš asmeniškai nematau tame nieko bloga, jaučiuosi gerai, kai galiu susišnekėti ne tik su pvz. olandu, bet ir korėjiečiu ar afrikiečiu. Juk laimė glūdi vienas kito supratime. Galvojau, kad bus sunkiau, kad turbūt bendrausiu vien su lietuviais, gal kartais jausiuosi vargšė užsienietė imigrantė, bet taip tikrai nėra, kol kas visi žmonės, su kuriais teko bendrauti, buvo man atviri ir draugiški. Kalbant apie lietuvius, užsienyje esantys lietuviai, bent jau ten, kur gyvenu aš, stengiasi vienas kitam padeti, patarti, visiems būna ir sunkumų, problemų, tada gelbstim vienas kitą. Nors mes visi čia studijuojantys užsieniečiai esame likimo broliai, lietuvis lietuviui vis tiek turbūt visada liks artimiausias likimo brolis, kuriam norint studijuoti užsienyje reikia ne tik mokytis, bet ir sunkiai bei daug dirbti, kuris pasiilgsta lietuviškos mamos ir lietuviško tėčio, kuris labai seniai paskutinį kartą valgėb bulvinius blynus ir tikrą duoną.
Du tokie pat lietuviai - aš ir labai talentingas bei muzikalus pianistas Vytautas Straižys suvienijome savo jėgas ir sukurėme romantika ir nostalgija spinduliuojanti džiazo duetą, kurio pasiklausyti visus labai nuoširdžiai kviečiu atvykti į LTartNL renginį gruodžio 1-ają.
