Sokratas. Novelė

Sokra vertėsi keistu bizniu – sąvartynuose ir šiukšlių konteineriuose jis ieškojo vertingų daiktų. Rastus daiktus pelningai parduodavo. Dažnai Sokrą aplankydavo įtakingi žmonės. Niekas nežinojo apie ką jie šneka. Valkatos neabejojo, kad Sokra neutralizuoja užkeikimus, pranašauja ateitį, gydo nepagydomas ligas. Spėliones patvirtino keistas narkomanės Živilės pasveikimas. Sokra, smukusią merginą ištraukė iš Giltinės nagų. Živilė dabar gėrė tik pigų vyną. Po nedaug, bet kasdien - kaip vaistą. Buvusi narkomanė prisirišo prie savo gelbėtojo. Sokra, Živilė ir Reksas - neperskiriama, paslaptinga, neįveikiama trijulė.

Liūdna ne todėl, kad lyja, kad pilkas dangus, kad šalta, kad gurgia tuščias skrandis. Liūdna, nes gyvenimas apkarto ir prarado skonį. Vis sunkiau realizuoti save, tapti pasiturinčiu, ar bent jau gauti darbą už minimalų atlyginimą.

Išsipusčiusiomis gatvėmis slankiojo nuskurę valkatos - laimės ištroškę šešėliai. Jokių prošvaisčių! Miesto miražai pilni sintetinio vandens. Ir niekas nenumalšins valkatų troškulio. Nelaimėlius slėgė sunki, betoninė kančia. Pigus alus it dykumos smėlis negali paslėpti sunkių minčių. Gyvenimas tampa panašus į šešėlių šokį. Skersgatvio aklavietėje - asfalto bedugnė, kilpa ar nuodai.

Reikia geležinės valios, kad galėtum prastumti dar vieną pilką dieną. Aušta tamsus rytas. Purviną veidą užlieja lengva alaus puta. Tik vienas gurkšnis ir akys jau kitos. Būtina narkozė, kai gelia kaulus ir širdį.

Sokra atkimšo butelį pigaus alaus.

- Živile, šiandien neturiu vyno...

Živilė nugėrė pusę butelio ir grąžino Sokrai.

- Ar iki pietų užteks? – susirūpino globėjas.

- Užteks, būk ramus... Aš tavęs norėčiau paprašyti, - sutriko Živilė.

- Ko tik nori, tik ne kvaišalų, - nukirto Sokra.

- Sutikau vaikystės draugą – poetą Daujotą.

- Ir ko pageidauja, aukštai pakylėtas, lyrikas?

- Daujotui reikia tavo pagalbos...

- Turbūt, pasakei, kad aš esu Sokratas, išminčius, ekstrasensas, hileris... – pyktelėjo Sokra.

- Nereikėjo net aiškinti. Jis žino kas tu.

Šaltu žaibu blykstelėjo Sokros akys.

- Tegul sau ateina ir būtinai atsineša alaus.

Kaip ir buvo sutarta, ankstų rytą į tolimą, apleistą parko pavėsinę Daujotas atnešė picą, plastikinį flakoną alaus ir butelį vyno. Pamatęs Sokratą Bedantį, poetas nusivylė. Nejaugi čia legendinis literatūros tyrinėtojas, filosofas, profesorius? Negali būti!

- Gali... ir dar kaip! – valkata nuskenavo Daujoto mintis.

- Profesoriau, Jūs skaitote žmonių mintis? – apstulbo poetas.

- Ne tavo reikalas! Jokių titulų ir mokslo laipsnių! Aš – Sokra! Štai ir viskas! Sakyk, ko nori, ko atėjai? – piktai atrėžė buvęs profesorius.

Nurijęs nuoskaudos kartėlį, Daujotas atsargiai prisipažino:

- Atleiskite, kad suabejojau Jūsų kvalifikacija...

- Jau atleista, dovanota, pamiršta, - švelniai patikino Sokra, - vaišinkitės jaunuoli, neskubėkite, netrukdykite mintims... jos pačios ateis, nekviestos... ir išeis neprašytos...

Sunku pažinti žmogų, ypač pakylėtą, nepasiekiamą, genialų. Visa laimė, kad pavėsinės stogas buvo nesulūžęs ir saugojo nuo lietaus. Gera gerti alų, skanauti picą. Paprasta ir aišku. Tiesi lietaus banga nuplovė dangų, pavėsinės stogą ir visus Daujoto klausimus. Gailestinga lemtis, saugus neturtas. Poetas pasijuto sutikęs senus draugus. Švelniai svaigo galva. Sokrą užtraukė dūmą.

- Jaunuoli, jūs norėjote manęs kažko paklausti?

Poetas sutriko.

- Nesikuklinkite... Aš pasiruošęs išgirsti bet kokią nesąmonę.

- Profesoriau, - vebleno Daujotas, - aš žinau visus standartinius klausimus ir visus tradicinius atsakymus... bet Jūs man davėte žymiai daugiau...

- Iš pat pradžių supratau, kad jūs nekvailas... Džiaugiuosi, kad neklydau, - vos pastebimai šyptelėjo literatūros tyrinėtojas.

Nekinta nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis, tačiau niekas nežino kur eina.

 Vilnius, 2012 m.