Tylos lesyklos
Aš sapnavau paukščius, kad pustė
balta tyla it plunksnom sniego,
ir vis norėjosi nubusti,
kalbėti tyliai –
nieko, nieko...
taip kylant slėgiui krinta miglos,
prie sparno susivėlę gūžias,
akių akivarus suvilgo
juoda naktis baltais drabužiais.
Taip skiemenim ant lūpų skyla
malda į sielą kirtus garsiai,
kai sapno paukščiai lesa tylą,
kurios daugiau –
nebeištarsi...
Iš(si)meldus
Nejauku taip vidurnakčio kryžkelėj –
pliekia rykštėmis dangų paliepus
iš aukščiau. Dar, žiūrėk, ir pakrikštys
vienmarškinį prišaukiantys lietūs
rugiuose mano miegantį angelą.
Prie bedugnės suskilusios geldos
atnašauju už ugnį ir vandenį,
ir už žemę, kai gulas pavaldūs
rugio kūnai ir limpa prie sąžinės –
patylom duona minkoma. Amen.
Salsvą braižą rudens lietūs gražina
ir vis kerta ir kerta, vis akmeniu
per krantus nešienautus šventadienio,
per išplaukiantį angelo luotą,
užkalbėjusį ugnį ir vandenį.
Nugyventa daugiau nei sapnuota.
-------------------------------------------------
Vėl nusimezga paukščiai sau vieškelį,
žvaigždės išneršia naktį į meldus,
Viešpats išskobia valtį iš priešpilnio
prijaukinti akims išsimeldus...
Kad viskas augtų ir žydėtų
Lengvai po dvylikos,
minutė – po dviejų,
sudilo stiklas –
nuogas ciferblatas,
nerodo pasirodymų
rodyklės ir be jų
sekundžių vietos ištupėtos matos.
Eilė prie bilietų,
su bilietais eilė,
spragėsių kvapas,
receptas – Prozako,
į ranką tulpė –
dar šiek tiek gėlė...
Į pozą fotelis,
į fotelį Balzako
sumoterėjam –
sumaterialėjam,
kai cirkas afišuojasi be kainos,
lengvai, lengvai
vidurnakčio alėjom
sodinam šypsenas ir
klounais ateinam...
(at)auš
Jau aušta.
Ir perpiet tikrai atauš –
ne labas rytas vyturį supančios,
kai dubeniuos akių blakstienos pasišiauš
ir saulę jau ne šaukštais sems, o samčiais.
Vėl pils į kiemą, ant palangių, dar grindų
ir sielos langines trankys ir varsčios –
pešiosiu debesis...
Kodėl aš nerandu
nė vieno plausto tirščiuos žemės barščių?
Susirangys ant sofos sakiniai be kirčių,
ties horizontu, pasiramstant patvoriais,
nepavaldus toks laikrodžio gegutės mirčiai
girtuoklis vakaras
su prasegtais
eilėraščiais
pareis.
Grįžau
Taip tyliai verias,
tarsi sielos,
vyriai...
šešėliais slenka žingsniai –
tvinksi,
prakiurę saujos šalimais nusvyra –
jaučiu įbestą
Jėzaus ir Marijos žvilgsnį
virš saulės,
lyg pažįstamos už lango,
ir stalas, pamenu,
tas pat –
ir kojos keturios,
ir kėdės,
grindys, slenkstis –
šimtą kartų mintas brolis...
apsunksta kojos – moliu stojas.
Baugu ar šalta – niekas nepamos,
prie krosnies glaudžias rankos –
vėl savuos namuos...
už stalo šliejas siluetai
matyti – tėvo, gal mamos,
ir vienas kito žvilgsnį srebia...
stebiu – jaučiu
į širdį drebia, drebia, drebia –
pabyra šukės veidrodžio –
kodėl?
Ir vėl
iš kampo guodžia
nepalaidota lazda.
Grįžau atgal –
buvau –
kada?
Dar mėtos pėdos prieslenksty įmintos!
Už kojų kliūva samtis –
buvo kiekvienam dalinta –
tada.
Tik temsta...
už lango ir viduj
taip temsta , temsta, temsta...
ar aš taip senstu?
Minčių skaičiuotė
Kubiko rubiko varstos stalčiukai
stalčiukuose lėlės skaičiukai rakčiukai
niekas neužtrenkta neužrakinta
laiko ratukai nurieda po spinta
karstos pakartos ant sąžinės pakabos
supas ir kuždasi pakalbam pakalbam
čiumpa už riešo plastmasinės rankos
trankos pravertos langinės ir trankos
sėlina sienomis siela urvinė
plėšo suknutę neužlenktos vinys
proto plaktukai į smilkinius tiksi
niekur nebėki vis tiek pasiliksi
mala mintis malūnėliai į dulkes
išsiskaičiavusioms metas prigulti
kubiko rubiko miega stalčiukai
stalčiukuose lėlės skaičiukai rakčiukai
Pėdsakai yra... tik pėdsakai
Visą naktį smaugė vėją,
rankom plėšė juodą dangų,
kai iš baimės baltą kūną
lapais dangstėsi beržai.
Jis pasislėpė iš ryto
už užuolaidų prie lango –
pajutau jo rudą veidą
atsilupusiais dažais.
Ir mačiau, kaip gniaužias pirštai,
kai nuo medžių byra tinkas
ir per obuolio raudonį
sunkias ašarom vanduo.
----------------------------------
Lapų pėdos ant palangės...
Taip kasmet ir vėl nutinka –
jis pabėga lyg laukinis,
bet pažįstamas –
ruduo.
