Pradžia / Knygos
 

Sapnas apie Budą: MES

Jevgenij Zamiatin, MES, Kaunas, Kitos knygos, 2009.

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 10 d., 23:28
Skaityta: 874 k.
Sapnas apie Budą: MES

Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937) savo distopija (antiutopija) „Mes“ (1920) aplenkė Aldouso Huxley’o „Puikų naują pasaulį“ (1931), Ayn Rand „Himną“ (1938), Karinos Marijos Boye „Kalokainą“ (1940), George’o Orwello „1984-uosius“ (1948), Ray’aus Bradbury’o „451 laipsnį pagal Farenheitą“ (1953) ir vėlesnes niūrią dabartį/ateitį piešiančias knygas.

Kai kurie kritikai skiria antiutopijos ir distopijos žanrą: antiutopijose kalbama apie utopinį pasaulį kaip siekiamybę, o distopijos nepretenduoja į utopijas, distopijose dažniausiai parodomas baisus, pavojingas gyvenimas ateities didmiesčiuose. Utopijos pradininkas seras Thomas More’as (1478–1535) gal ir nenujautė, koks populiarus taps jo pradėtas (anti)žanras: jam beveik 500 metų („Utopija“ pasirodė 1516-aisiais). Plačiąja prasme antiutopija (distopija) galėtų būti ir apokaliptinis Mary Shelley romanas „Paskutinysis žmogus“ (1826), siurrealistinė Comte’o de Lautréamont’o poetinė proza „Maldororo giesmės“ (1869), pranašiška, ezoterinė Veros Kryžanovskajos-Ročester pentalogija „Magai“ (1901–1916), H. G. Wellso, Jules’o Verne’o knygos, 1918 m. pasirodęs nežinomo autoriaus, pasirašiusio Oweno Gregory’o pseudonimu, distopinis romanas „Supervalstybė Mekanija“, išpranašavęs nacių režimą Vokietijoje. J. Zamiatino „Mes“ ir Karelo Čapeko „Rosumo universalieji robotai“, parašyti 1920 m., pradėjo gausią antiutopinę literatūrą. Viena įsimintiniausių pas­tarųjų dienų antiutopijų – londoniečio rašytojo Davido Wingrove’o (g. 1954) devynių romanų serija „Chung Kuo“ („Kinija“), kurioje kalbama apie netrukus pasaulį valdysiančią didžiąją šalį (naujas romanas – priešistorė „Kai Kinija ateina“, išleistas 2009-aisiais).

J. Zamiatinas palaikė 1917-ųjų spalio revoliuciją, bet pamatė, kokia baisi bolševikų cenzūros sistema. „Tikrą literatūrą kuria ne valdininkai, o bepročiai, atsiskyrėliai, eretikai, svajotojai, maištautojai ir skeptikai“, – sakydavo J. Zamiatinas. Rusijoje „Mes“ pasirodė tik 1988-aisiais.

Jis greičiausiai buvo svajotojas ir maištautojas, nevengęs ir satyros. „Mes“ veiksmas vyksta XXVI a. Žmonės neturi vardų ir pavardžių, tik numerius (pvz., romano herojus D-503, moterys O-90, I-330, „poetas storomis kaip negro lūpomis“ R-13). D-503 bando apibūdinti pasaulį, kuriame gyvena, nevengdamas pasitelkti ne tik skaičių kalbą, bet ir primindamas tai, kas XX a. dar buvo gerai žinoma. „Pabundu: santūri melsva liepsna; žvilga sienų stiklas, stikliniai krėslai, stalas. Tai ramina. Širdis liaujasi trankytis. Syvai, Buda... Kažkoks absurdas? Aišku: susirgau. Anksčiau niekada nesu sapnavęs. Sako, seniesiems sapnuoti buvo įprasta ir normalu. (...) Tačiau šiandien jau žinome, kad sapnai – rimta psichikos liga“ (p. 37).

Ši istorija („7-as įrašas. Konspektas: Blakstiena. Teiloras. Drignė ir pakalnutė“) primena garsųjį kinų filosofo, pirmuoju anarchistu vadinamo Žuangzi (369–286 m. pr. Kr.) veikalą „Didžioji laimė“, kuriame aprašoma, kaip Žuangzi sapnavo drugelį ir prabudęs nežinojo, ar jis drugelis, ar Žuangzi. „Bet juk turi būti skirtumas tarp Žuangzi ir drugelio! Tai vadinama dalykų transformacija“, – rašė filosofas.

J. Zamiatino pasaulis, primenantis vėliau pasirodysiančią skaičiukuose skendinčią „Matricą“ (1999), turi analogijų su Biblija. Vieningoji Valstybė – prarastas rojus, D-503 – Adomas, I-330 – Ieva, žaltys gundytojas –­ S-4711 (dvigubas agentas). Valstybė be religijos, ateistinė skaičiukų karalija turi viltį: tai į kosmosą ketinamas paleisti laivas „Integralas“. Tačiau revoliucija nieko nepakeis, nes, pasak J. Zamiatino, visos revoliucijos yra begalinės, nėra galutinės revoliucijos.

G. Orwellas skaitė romaną „Mes“ ir pavadino jį „įdomiu literatūros fenomenu mūsų knygų deginimo laikais“, palygino jį su A. Huxley’o antiutopija. G. Orwellui padarė įspūdį „Mes“ aprašyta totalitarinė valstybė, kurioje visi gyvena stikliniuose namuose, maitinasi dirbtiniu maistu, turi vieną laisvą valandą per dieną, kurios metu mylisi: „Jos keliai per drabužį – lėti, švelnūs, šilti, viską aptraukiantys nuodai...“ (p. 216)

Kodėl „mes“ tokie, kokie esam? „Nes protas turi nugalėti“ (p. 225).

Komentarai