Pradžia / Knygos
 

KNYGOS HEROJAI – NE TIK RAŠYTOJAI. Recenzija Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygai „Žmonės kaip knygos“

Gegužės 5-ąją Lietuvos rašytojų sąjungos klube buvo numatytas „Varpų“ vakaras, kuriame be kita ko turėjo būti pristatyta naujausia šiemet jubiliejų pažyminčio rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga „ŽMONĖS KAIP KNYGOS“. Deja, karantinas sujaukė išankstinius planus. Nors ir pavėluotai sveikindami rašytoją su neeiline sukaktimi, pažymime, kad tai – L. Peleckio-Kaktavičiaus trisdešimt devintoji knyga. Perspausdiname liepos 17 d. „Šiaulių naujienose“ išspausdintą Leono Peleckio-Kaktavičiaus naujausios knygos recenziją.

Dagnė Juškaitytė
2021 m. Liepos 24 d., 13:14
Skaityta: 22 k.
Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos „Žmonės kaip knygos“ viršelis. Dizainerė – Gražina Šimoliūnienė.
Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos „Žmonės kaip knygos“ viršelis. Dizainerė – Gražina Šimoliūnienė.

Kaip „Varpų“ vakaruose yra pastebėjęs akademikas Vytautas Martinkus, atsivertus Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygų paskutinius puslapius, belieka pasakyti: „Daro įspūdį“. Visų pirma, žinoma, tai pasakytina apie parašytų knygų skaičių. Tačiau nemažiau nustebina ir žanrų įvairovė: eilėraščiai, esė, publicistika, studijos, monografijos, novelės, apsakymai, romanas, pokalbiai, atklastai. 

Naujausios knygos paantraštė – esė, pokalbiai, atklastai. 240 puslapių leidinyje – asmenybės, daug nusipelniusios Lietuvai, o kai kurios žinomos ir plačiajame pasaulyje. Tarp jos herojų – rašytojai, filosofai, bibliofilai, dailininkai, skulptoriai, dirigentai, muziejininkai, aktorius, teatrologas. Net trečdalis herojų susiję su Šiauliais ir Šiaulių kraštu. Iš viso knygoje – 11 esė, 14 pokalbių ir 9 atklastai.

Nors didžioji dauguma tekstų parašyti 2006-2020 metais, vienas jų nukelia ir į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Jo herojus vyresnio amžiaus šiauliečiams gerai įsiminęs kaip ypač sėkmingai debiutavęs prozoje buvusio Pedagoginio instituto mokslininkas Valentinas Zaikauskas. Įdomiausia, kad praėjus net daugiau kaip trims dešimtims metų pasakojimas apie neregio kūrėjo atradimo džiaugsmą, norą siekti tobulumo atrodo ir svarbus, ir šiuolaikiškas.

Rašytojai įamžinti ir dar bene dešimtyje tekstų. Tarp jų – latvių literatūros klasikas Zigmundas Skujinis, iškiliausiu Anglijos lietuviu tituluotas Kazimieras Barėnas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Kalvaitis, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stasys Kašauskas, 400 dainų tekstų autorė Dalia Teišerskytė, vyriausias Lietuvoje knygų autorius – bokso tėvu tituluojamas Vaclovas Peleckis, Šiaulių berniukų gimnaziją baigę kūrėjai ir kt. Kiekvienas jų pristatomas ne valdiškai, ne pakartojant plačiai girdėtą medžiagą. Keli pavyzdžiai. Nors L. Peleckis-Kaktavičius yra išleidęs monografiją apie K. Barėną, šioje knygoje nėra pakartotas nė vienas sakinys, kūrėjo paveikslas sužėri dar nematytomis spalvomis. Ganėtinai naujas ir plačiai žinomo V. Kalvaičio įvaizdis. Ypatingų atvirumų nuspalvintas S. Kašausko portretas. Tai suteikia knygai daug papildomų pliusų. 

Išskirtinis dėmesys filosofams. Kažin ar kuriame nors kitame leidinyje taip plačiai pristatytas Vacys Bagdonavičius ir jo didžioji gyvenimo meilė Vydūnas. Neapsieita ir be dėmesio Vydūno krikšto dukrai Gražbylei Venclauskaitei. Įsimintinas pokalbis su tik ką šį pasaulį palikusiu dr. Andrium Konickiu, ilgamečiu „Naujosios Romuvos“ redaktoriumi. Arvydas Juozaitis prabyla ir kaip filosofas, ir kaip rašytojas, ir kaip politikas. 

Iš pokalbių su mokslininkais išsiskiria dr. Juozas Pabrėža, žemaičių kalbos gramatikos autorius, kurio vienas mėgstamiausių posakių: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato prof. Petro Repšio žodžiai tam tikra prasme pasitarnavo knygos pavadinimui. Anot iš Šiaulių kilusio žymiojo dailininko, „žmonės kaip knygos, svarbu turinys“. Įdomus originalaus tapytojo Jono Daniliausko prisipažinimas: „Maniau, jei neįstosiu į Dailės institutą, bandysiu studijuoti literatūrą. Bet vėliau visa mano poezija persikėlė į paveikslus“. O skulptorius Kazys Bimba teigia, kad jo asmens kodas – „pats paprasčiausias, vienu žodžiu nusakomas – atvirumas“. Architektas Tauras Budzys autorių sudomino dėl ypatingo dėmesio Pasaulio Tautų Teisuolių kapams – savo lėšomis ir laisvalaikio sąskaita juos puošia išskirtiniu atminimo ženklu. Iš jo lūpų ir mums labai svarbūs žodžiai: „Lietuviai – ne žydšaudžių tauta“. 

Šalia išspausdintas pokalbis su žymiu teatrologu, menotyrininku dr. Marku Petuchausku taipogi užkliudo skaudžią holokausto temą, tačiau nemažiau dėmesio skirta ir tarpukario Šiauliams – pašnekovo tėvas buvo ilgametis viceburmistras, Gedimino ordino kavalierius. 

Šiauliuose gimęs legendinis teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis, be kita ko, pasako vieną svarbią mintį: „Mums derėtų ne skulptūras, ne pastatus ar memorialines lentas naikinti, o kelt savo kultūrinį lygį“. O bendrapavardis maestro Remigijus, „Dagilėlio“ puoselėtojas, laimingas, kad jo mokyklą paliekantys „dagiliukai“ savo intelektiniu išprusimu, pasaulio pažinimu ne ką skiriasi nuo universiteto absolvento. 

Įsidėmėtini nusipelniusių muziejininkų žodžiai: „Istorijos pamokų nevalia pamiršti“ (Europos parko prezidentas Gintaras Karosas) ir „Ne tik išsaugoti kultūros paveldą, bet ir formuoti valstybės pilietį“ („Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza).

Knygą užbaigiantys atklastai (taiklus šio autoriaus naujadaras) – su giliu psichologiniu užtaisu. Patį trumpiausią norėtųsi pacituoti: „Šiauliai – ne Saulėno ir ne Pilypuko miestas“, - apdovanota už ketvirtį amžiaus puoselėjamą įspūdingą veiklą, pasakė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė. Pridėčiau: ir ne Kmitos, plačiai propaguojančio turgaus-kalėjimo žargoną ir net romaną parašiusio neva šiaulietiška tarme“.

Naujausia L. Peleckio-Kaktavičiaus knyga parašyta šiam autoriui būdingu stiliumi, jaučiant didelę pagarbą savo herojams, išskiriant asmenybių būdingiausius bruožus, surandant tinkamiausią žodį.

„ŠIAULIŲ NAUJIENOS“, 2021 m. liepos 17 d.

Komentarai