Pradžia / Knygos
 

Apie ryšį tarp Ikos akmenų ir Latimerijos – gyvosios iškasenos

2020-12-30. Didžioji dalis teksto iš mano IV knygos “Evoliucijos teorijos paneigimas”. Teksto kopijavimas ir platinimas neribojamas. gliaudys@gmail.com.

Stasys Gliaudys
2020 m. Gruodžio 31 d., 18:30
Skaityta: 58 k.
Pasaulio žemėlapis (vienas iš Ikos akmenų). Wikipedia.org nuotr.
Pasaulio žemėlapis (vienas iš Ikos akmenų). Wikipedia.org nuotr.

     1966 metais Limos universiteto dekanas, medicinos profesorius Chavjero Kabrera (Javier Cabrera) savo 45-ojo gimtadienio proga gavo akmenį ant kurio buvo pavaizduota senovėje gyvenusi (iškastinė) žuvis. Dovana jį taip sudomino, kad nuo to laiko daktaras tokius akmenis pradėjo kolekcionuoti. 1996 metais Kabrera Ikos miestelyje atidaro akmenų, graviruotų senoviniais piešiniais, muziejų. Muziejus įkurtas paties daktaro namuose, jame apie 12 000 eksponatų. Akmenų dydis įvairus, nuo kumščio iki 1,5 m., tokie akmenys sveria apie 0,5 t. Vyrauja arbūzo apimties 15 – 20 kg. akmenys. Visi akmenys iš vulkaninio granito, jų paviršius nupoliruotas.

     Akademinis mokslas Kabreros pastangas apibūdina maždaug taip. „Tai vandens nugludintų akmenų kolekcija su įvairiais neaiškios kilmės piešiniais. Apdirbti akmenys pristatomi kaip Andų kultūros ikikolumbinis palikimas. Nors nėra galimybės nustatyti piešinių amžių jie laikomi klastotėmis. Abejones Ikos akmenų autentiškumu visų pirma kelia juose (ant jų. Aut. past.) pavaizduoti nerealūs, anachronistiniai (nederantys prie dabartinio požiūrio į praeitį. Aut. past.) vaizdai. Ikos akmenys kreacionistų laikomi įrodymu, kad žmonės gyveno ir dinozaurų laikais.“
     Iš tikrųjų, minėti piešiniai visiškai prieštarauja šiuolaikiniam Žemės evoliucijos supratimui. Kas galėtų pritarti, kad dinozaurai ir žmonės gyveno kartu? Štai ant vieno akmens žmogus kaunasi su tiranozauru, o kito akmens piešinys rodo, kad ne visada sėkmingai... Kitus dinozaurus išnaudoja, kaip naminius gyvūnus: ant vienų joja, o ant kitų (kaip pterodaktilis) skraido, su dinozaurais aria, juos melžia.
     Tik neskubėkite sakyti, jog tai gryna nesąmonė. Paskutiniu metu požiūris į dinozaurus iš esmės keičiasi. Dinozaurai buvo vaizduojami kaip driežai su plika, žvynuota oda. Bet labai gerai išsilaikiusių fosilijų atradimai Kinijoje parodė, kad jie buvo ir plunksnuoti, ir pūkuoti. Atskirais atvejais galima nustatyti net jų plunksnų spalvą ir raštą.
     Plunksnos mums asocijuojasi tik su skraidančiais gyvūnais, t. yra paukščiais, nors ne visi paukščiai skraido... Tačiau fosilijos rodo, kad ir  5 m. ilgio nepaukštinis dinozauras Achillobator giganticus (Perle et al., 1999) turėjo plunksnų dangą, kas tikrai, nelabai tinka evoliucijos teorijai. Jau pripažįstama, kad bent dalis dinozaurų galėjo būti šiltakraujai.
     Dabartiniame roplių pasaulyje yra driežų, gyvačių, kurie nededa kiaušinių, bet veda gyvus jauniklius. Arba gali ir vienu, ir kitu būdu susilaukti palikuonių. Arba nuo gyvų palikuonių vedimo pereina prie kiaušinių dėjimo. Matyt ne be pagrindo ant vieno Kabreros kolekcijos akmens išgraviruota dinozaurė, kuri nededa kiaušinių, bet gimdo gyvus jauniklius.
     Be gerai pažįstamų stegozaurų, triceratopsų, zauropodų yra ir dabartiniam mokslui nepažįstamų rūšių. Ir tokių dinozaurų atvaizdų netgi ne šimtai - bet tūkstančiai! Nepaisant tokios (kai žmonės ir dinozaurai gyveno vienu metu) praeities neigimo pripažįstamas faktas, kad diplodokų genties dinozaurai pavaizduoti su raginėmis plokštelėmis ant nugaros, nors šis faktas mokslui tapo žinomas tik XX a. pabaigoje.
     Įdomiausia, kad nežinomi dailininkai ant akmenų piešė ne tik dinozaurus, bet ir kur kas seniau gyvenusius gyvūnus. Vieni iš jų priklauso vėžiaskorpionų (Eurypterida) būriui. Šių seniai išnykusių nariuotakojų fosilijų gausu visame pasaulyje, matyt Silūro  jūrose jų knibždėjo. Tikriausiai jie buvo plėšrūnai. Vadinasi ne be pagrindo vėžiaskorpionai ant Ikos akmenų pavaizduoti su pilna burna dantų. Jų aukos tikriausiai pirmieji vandens stuburiniai, - bet tai buvo prieš 500 – 300 milijonų metų! Vieni vėžiaskorpionai buvo iki 30 cm ilgio, kiti (kaip Stylonurus) siekė 3 m. Informacija apie juos iš 1977 metų leidinio. Kabreros kolekcijoje vėžiaskorpionų atvaizdų yra virš dviejų šimtų. Nejaugi senovės dailininkai juos matė savo akimis?
     Akmenys su fantastine informacija randami beveik visoje Peru teritorijoje, ir prie Limos, ir Kusko lygumoje. Taip pat „čia randami suakmenėję žmogaus ir dinozaurų griaučiai. Deja, informacija apie panašius faktus operatyviai nutildoma.“ (Kabutėse esanti informacija iš interneto). Gal tai reiškia, kad šiuolaikiniai žmonės ir akmenyje išgraviruoti gyvūnai Peru teritorijoje gyveno drauge santykinai neseniai, prieš 1- 40 tūkstančius metų? Juk ir dabar Žemėje yra gyvūnų, kuriuos mokslininkai dar visai neseniai laikė išnykusiais prieš milijonus metų. Apie tai skaitykite skyrelyje „Latimerija“.

Latimerija


     Iki 1938 metų riešapelėkės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Jos evoliucijos mokslui buvo labai svarbios, kaip tarpinės grandies tarp žuvų ir sausumos gyvūnų įrodymas. Iki to laiko aiškinta, kad iš jų išsivystė sausumos stuburiniai, o jos pačios išnyko prieš 65 - 70 mln. metų kartu su dinozaurais. Tačiau gyvos latimerijos atradimas bent jau pabaigą tokio spėjimo paneigė.
Šis faktas sako, kad ši žuvis nėra viena iš tų netobulų tarpinių grandžių, kurių pagal Darviną turėjo išnykti miriadai. Tikriausiai yra priešingai - riešapelėkė žuvis yra eilinis tobulos rūšies (DNR) vienetas, sėkmingai gyvenantis ir nekintantis jau milijonus metų? 25“Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių  galvijus, ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1.)
     Pirmą karta mokslininkų pamatyta Latimerija chalumnae svėrė virš 50 kg ir buvo 1,5 m ilgio. Ji buvo pagauta Pietų Afrikoje vietinių žvejų. Narai pirmą kartą latimeriją išvydo tik 2000 metais, nes dieną ši naktinė žuvis slepiasi povandeniniuose urvuose, kurie yra 95 – 120 m. gylyje. Tik vakare latimerijos išplaukia ieškoti maistui nedidelių žuvų, kalmarų, aštuonkojų... Patelė atsiveda iki 26 visiškai išsivysčiusių jauniklių. Manoma, jog neštumas trunka metus, o gal ir ilgiau. Šias žuvis nesunku atskirti iš baltų dėmių. Latimerijos iškamšą galite pamatyti ir Lietuvos jūrų muziejuje.
     Buvo mokslininkų, kurie taip ir nepatikėjo realiu riešapelėkės žuvies egzistavimu, nes antrą latimeriją sugavo tik po keturiolikos metų. 1997 metais Indonezijoje JAV jūrų biologas šventė medaus mėnesį ir turguje pastebėjo kitą Latimeria genties rūšį menadoensis. Su „gyvosiomis iškasenomis“ evoliucijos teorijoms šalininkams teko susitaikyti.
          2011 metų National Geographic Nr. 3 yra gausiai iliustruotas straipsnis Priešistoriniai slapukai. Matydamas suakmenėjusį latimerijos anspaudą ir gyvos nuotrauką – supranti, kad abi žuvys panašios, kaip du vandens lašai. „Papildoma mentė uodegos centre (būdinga tik latimerijoms) yra matoma ir šiandien, ir milijonų metų senumo fosilijose.“ (P. 75.)
 „Latimerijos plaukimas nepanašus į jokios kitos žuvies. Ji judina kairįjį krūtininį ir dešinįjį pilvinį pelėkus – panašiai kaip eidami kojas deda keturkojai.“ (ten pat P. 77.) Skaitydami toliau rasite faktus apie Tiktaalik. Mokslininkus labiausiai nustebino faktas, kad Tiktaalik visi keturi pelekai virto kojomis dar tuo metu kai jos gyveno vandenyje. Galbūt prieš kurdamas sausumos gyvūnus kažkas eksperimentavo su žuvų genomais?
     Tai kad latimerijos nepakito per 400 milijonų metų yra dar vienas rūšių pastovumo (nevirtimo viena kita) įrodymas. Pagal evoliucijos teorijos logiką, tarp sėkmingiau pakitusių ir ne taip sėkmingai pakitusių (arba visai nepakitusių) gyvybės formų turi vykti nuolatinė konkurencinė kova – todėl gyvūnai darosi vis tobulesni, o mažiau tobuli išnyksta.
 „Naujos rūšys tampa pranašesnėmis už savo pirmtakus, kadangi kovoje dėl būvio joms tenka nugalėti visas senesniąsias formas, su kuriomis jos betarpiškai varžosi. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu, esant maždaug tokioms pat klimato sąlygoms, eoceno Žemės rutulio gyventojams tektų varžytis su dabartiniais gyventojais, tai pirmieji būtų nugalėti ir sunaikinti pastarųjų. (... ) Bet ar taip ir yra?“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 437.)
     Pagal Darvino mokslą išeitų, kad latimerija yra labai archaiška, primityvi žuvis. Tuo mes ir buvome patikėję. Tačiau kokie objektyvūs kriterijai rodo vieno ar kito gyvūno tobulumą arba netobulumą? Kadangi Žemėje latimerija gyvena jau šimtus milijonų metų galime būti tikri, kad jos ląstelėse replikacijos (DNR sintezės prieš ląstelių dalijimąsi), transkripcijos (DNR kopijavimo į RNR) ar reparacijos (DNR apsaugos nuo kopijavimo klaidų) procesai vyksta idealiai. Šie, kaip ir visi kiti  (plika akimi nematomi gyvybės formavimo bei palaikymo mechanizmai) ir yra bet kurio sutvėrimo tobulumo pagrindas, nepriklausomai nuo to apie ką kalbame: žuvį, grybą, kerpę,  pandą...
Kitas iš tų plika akimi nematomų gyvybės tobulumo požymių yra baltymų sintezė ribosomose. Įnformacinė RNR kopijuoja DNR informaciją ir iš branduolio keliauja į ribosomą, kitaip tariant šiurkštųjį endoplazminį tinklą. Tuo metu transportinė RNR neša ribosomai aminorūgštis. Ribosoma slinkdama per iRNR ją skaito ir iš aminorūgščių gamina užsakytą baltymą. tRNR antikodonas yra tikrinamas su iRNR kodonu, jeigu jie sutampa pagal komplementarumo pincipą, reiškia atneštoji aminorūgštis yra reikalinga naujo baltymo gamybai.
 Baltymo gamyba vadinama transliacija, ji turi tris etapus. Pirmas etapas - iniciacija - baltymo gamybos pradžia. Pirmasis iRNR kodonas vadinamas inicialiniu kodonu, jis koduoja inicialinę aminorūgštį - metioniną. Antrasis etapas - elongacija - aminorūgščių jungimas peptidinėmis jungtimis į polipeptidinę grandinę. t. yra baltymą. Trečias etapas - terminacija - baltymo gamybos pabaiga. Ribosoma slinkdama iRNR pasiekia terminalinį kodoną, kuris signalizuoja, kad baltymo gamyba jau yra baigta. Tik ką „iškeptas“ baltymas atsiskiria nuo ribosomos ir iRNR.
 Daugiausia ribosomų turi ląstelės iš kurių formuojasi nauji audiniai - net po kelis milijonus! Ribosomų dydis apie 20 - 30 nanometrų. Tai lyg mikroskopinės automobilių gamyklos, tik viskas vyksta daug greičiau ir tiksliau. Be to tas serijinis organinis „automobilis“ nepalyginamai sudėtingesnis ir draugiškesnis aplinkai.
DNR ne veltui vadinama genetiniu kodu nes yra aminorūgščių jungimo į baltymus informacija. Bet ne tokios informacijos saugykla, kaip įprasta sakyti. Kiek ir kokios rūšies baltymų reikia pagaminti, kokia tvarka jie turi būti tarpusavyje sujungti, kad susiformuotų latimerijos pelėkai, žiaunos, akys, nervai, griaučiai..? Visa tai užrašyta DNR struktūra.
     Latimerija, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, turi, vienokiu ar kitokiu būdu, jausti aplinką: matyti, girdėti, užuosti, liesti... Tai irgi užrašyta DNR struktūra.
     Tobulo gyvūno įspūdį daro tai, jog latimerija (pasirodžiusi kaulinių žuvų eros pradžioje) susilaukia nedaug tačiau pilnai išsivysčiusių jauniklių. Iki roplių pasirodymo dar maždaug 150 milijonų metų, o ir pastarieji dažniausiai dės kiaušinius. Gyvų palikuonių vedimas būdingas žinduoliams, išimtis tik ančiasnapis ir echidna. Jie deda kiaušinius.
     Bet ikrų ir kiaušinių taisyklei visada buvo ir yra išimčių. Nesenai per televizijos „Nature“ kanalą rodė kaip prerijų barškuolė gimdo gyvus jauniklius. Embrioninėse membranose panašiose į permatomus plastiko maišelius buvo supakuotos miniatiūrinės gyvatės. Jos laiko negaišo, pasimuistydavo ir pro trūkusią plėvelę lindo lauk. Prerijų barškuolės motinystės misija tuo ir baigėsi, nauja roplių karta iškart nuvingiavo savais keliais. Per maždaug 20 savo gyvenimo metų prerijų barškuolės susilaukia 2 – 3 vadų, vidutiniškai po 10 jauniklių.
     Panašių nukrypimų nuo laipsniško tobulėjimo teorijos toli ieškoti nereikia. Gyvavedis driežas Lacerta vivipara gausiai randamas Lietuvos roplys, mėgstantis drėgnesnes vietas. Ir nors Visuotinėje lietuviškoje enciklopedijoje rašoma, kad jis padeda 8 – 12 kiaušinių iš kurių jaunikliai išsirita per kelias minutes tai esmės nekeičia. Juk ir žinduolių vaisiai bręsta savotiškame kiaušinyje, tik jį vadiname placenta. Tuo tarpu mūsų krašto vikrusis driežas Lacerta agilis gegužės – birželio mėnesį į žemę padeda 5 – 14 kiaušinėlių minkšta danga, jaunikliai išsirita po kelių mėnesių.
     Šiame išimčių kontekste prisiminkime ančiasnapį ir dvi echidnų rūšis – žinduolius, kurie deda kiaušinius. Nuo seno tai laikoma archaišku požymiu, tarpine grandimi tarp roplių ir žinduolių. Bet iš gausėjančių faktų akivaizdu, kad tolygaus perėjimo nuo kiaušinių dėjimo iki gyvų palikuonių vedimo niekada nebuvo. Tai buvo tik dar vienas mitas, kurį mokslas iškėlė ir paneigė. Be to juk esmė ne priemonės, o rezultatas. Jeigu rezultatas yra geras (užtikrinamas rūšies išlikimas) tai nėra jokio pagrindo kiaušinių dėjimą laikyti mažiau tobulu dauginimosi būdu.
     „1995 metais Prancūzijos ir Britanijos mokslininkų grupė Tibete, per sniego audrą nuklydę į atokų slėnį, aptiko Riwoche arklių rūšį, kuri iki tol buvo žinoma tik iš priešistorinių piešinių olose.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. (2003.) P. 377.) Mokslinis šių arklių pavadinimas Equus caballus. Jie nedidukai (ponio dydžio), pilkšvai rusvų atspalvių. Internete rasite, kad jie „primityvios išvaizdos“. Tai kad šių arklių rūšis, porūšis ar veislė gyvena nuo neatmenamų laikų visai nereiškia, kad jie turi būti kažkuo primityvesni. Siūlau patiems pasižiūrėti jų nuotraukų.
     Na gerai, tarkim vienos latimerijos šliaužė gyventi į sausumą, o kitos „kantresnės“ ir toliau gyveno po senovei. Tuomet kyla paprastas klausymas, kodėl vienos latimerijos transformavosi į roplius, tie į paukščius ir žinduolius, o kitos latimerijos taip ir liko žuvimis? Juk atsitiktiniai įvykiai visas gyvybės formas turi veikti vienodai.
Tokį pat klausymą galima užduoti dėl daugybės gyvūnų. Kodėl, pvz., vieni mūsų ir beždžionių bendri protėviai patapo tik beždžionėmis, o kiti virto žmonėmis?? Kadangi evoliucija nieko nevaldomas, spontaniškas, neprognozuojamas atsitiktinių pokyčių procesas vedantis į tobulėjimą tai jis niekam negali suteikti išimčių. Bet jeigu šį procesą kažkas kontroliavo -  tuomet kas kita.
Net ir tuo atveju jeigu pripažintume, kad riešapelėkės žuvys yra tarpinė grandis tarp vandens ir sausumos gyvūnų – turėtume klausti, o kur kiti filmo apie roplių evoliuciją kadrai? Kur ta mažų pokyčių virtinė pakeitusi dalį žuvų į varles ar driežus??
Galiausiai ir pats Darvinas susipainioja kaip sudėlioti vienas už kitą tobulesnių gyvūnų grandinę. „Mėginti palyginti įvairių skirtingų tipų atstovų organizacijos tobulumą yra, rodos, beviltiškas dalykas. Kas gali nuspręsti, ar sepija yra aukštesnės organizacijos už bitę – tą vabzdį, kurį didysis fon Beras laikė esant iš tikrųjų tobulesnį už žuvį, nors ir priklauso kitam tipui. (...) Taigi matome, kaip beviltiškai sunku, esant tokioms nepaprastai sudėtingoms sąlygoms, visiškai teisingai palyginti taip neišsamiai težinomų faunų vienas paskui kitas ėjusiais periodais organizacijos aukštumą.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 438: 440.) Sepijos (Sepiida) – galvakojai moliuskai, nuo 2 cm iki 1,5m dydžio.
Milijonai, milijardai ir trilijonai atomų surenkami į vieną vietą tam, kad pagal DNR „muziką“ sušoktų vieną ar kitą gyvybės šokį. Šokio metu jie pradeda naujus, lygiai taip pat šoksiančius, atomų sambūrius. Va čia ir yra gyvybės tobulumas ir unikalumas. Šiuo atžvilgiu nėra nė vienos primityvios gyvybės formos.
------ . ------

     Pleistocenas – kvartero periodo epocha, kuri prasidėjo prieš 2,588 mln. metų, o baigėsi prieš 12 tūkst. m. Jis apėmė visą besikartojančių ledynmečių laikotarpį. Pleistoceno pabaiga sutampa su paskutinio ledynmečio pabaiga. Tai primenu ne šiaip sau, nes ant akmenų pavaizduoti ir pleistoceno gyvūnai: dramblys, kupranugaris, elnias, milžiniškas tinginys, kengūra. Bet sterbliniai Amerikoje išnyko gerokai prieš čia atsirandant žmonėms. Šiuo metu mūsų planetoje gyvena dvi dramblių gentys, viena Pietų ir Pietryčių Azijoje, kita Afrikoje. Kada Pietų Amerikoje gyveno drambliai? Galbūt juos pavaizdavę dailininkai nesunkiai visur nukeliaudavo? O kaip dabartinė istorijos versija paaiškintų arkliais traukiamų vežimų piešinius? Juk iki Kolumbo čia niekas neaugino arklių ir nežinojo rato. Dar įdomiau, kad tie vežimai primena šumerų karietas.
     Bet kam aiškinti – ar ne paprasčiau teigti, jog tai ne priešistoriniai piešiniai, o tik šiuolaikinių komiksų kopijos. 1977 metais BBC dokumentiniame filme Pathway to the Gods rodoma, kaip Peru ūkininkas su paprastais instrumentais išraižo Ikos akmenis. Tiesa jis prisipažįsta, kad ne visi piešiniai jo rankų darbas. Kaip matote Chavjero Kabreros (ispanų konkistadorų palikuonio) aktyvumas davė priešingą rezultatą – jis tapo neigiamu herojumi, o jo kolekcija buvo oficialiai pripažinta šiuolaikine klastote.
     Neseniai ( 2020 metais) mačiau filmą, kur ekspertai aiškino, kuo skiriasi Ikos originalai nuo bandymų tai pakartoti. Skirtumas matyti net plika akimi, tik labai gaila, kad dar nėra būdo nustatyti raižinių amžių. Be graviravimo technikos, pilna to žodžio prasme yra akmens sluoksnio nuėmimas už paveikslų. Tai padaryta taip lyg akmuo būtų suminkštintas. Atkreipkite dėmesį, jog akmens pavertimą „plastilinu“ (skirtinguose objektuose ir skirtingu laiku) pastebi ne vienas žmogus. Ir kuo didesnis Ikos akmuo tuo sudėtingesnė jo apdirbimo technika.
     Eugenija Kabrera pasakoja, kad jos tėvą labiausiai domino akmenys ant kurių nupiešti paveiksliukai su chirurginėmis operacijomis. Kas vėžiaskorpionų ir dinozaurų laikais galėjo persodinti skrandį, kepenis, širdį ir netgi galvos smegenų pusrutulius? Arba perkelti vaisių iš vienos gimdos į kitą? Ant kelių akmenų pavaizduoti anestezijai skirti instrumentai. Chavjero Kabrera (profesionalus gydytojas) tvirtino, kad operacijų atlikimo technika ir instrumentai jam nežinomi, tai – ateities medicina.
     O kaip senovės dailininkai  sužinojo, kad mėnulyje yra ir jūros, ir kalnai? Galbūt į šį klausymą atsako kiti Ikos akmenys, kuriuose pavaizduoti astronomai žiūrintys pro vamzdelius, primenančius šiuolaikinius teleskopus.
     Yra akmenų ant kurių nupiešti Naskos lygumos personažai: beždžionė, voras, kolibris, kondoras... Tai mažos kopijos vaizdų, kuriuos Naskos dykumoje pamatytumėte tik iš paukščio skrydžio. 1994 metais Naskos geoglifai tapo pasaulio paveldo objektais. Kas, kada ir kam juos padarė kol kas tik spėliojama. Oficialus mokslas aiškina paprastai: lietui į dykumą prišaukti. Išeitų, kad milžiniškų piešinių kūrėjai buvo kvailiai. Faktas, kad tokios versijos autoriai to padaryti nesugebėtų. Tik kažkodėl niekas nedrįsta sakyti, kad tai šiuolaikinių menininkų klastotės.
     O ant pačių didžiausių akmenų išgraviruoti geografiniai žemėlapiai. Viename tokiame žemėlapyje pavaizduota Pietų ir Šiaurės Amerika, o tarp jų sąsiauris, kurio mūsų dienomis jau nėra; kitame - Eurazija ir dalis Afrikos sudaro vieną didžiulį kontinentą. Dabar prisiminkite Ekvadore rąstą akmeninį žemėlapį... (P. )
     Kabrera manė, kad tai akmeninė biblioteka žmonių, gyvenusių prieš dešimtis milijonų metų. Vėliau ją surado indėnai ir akmenys tapo jų kulto (tikėjimo) reikmenimis, dedamais į savo kapavietes.
     1934 metais Londono miestelio (JAV, Teksaso valstija) sutuoktinių pora nusprendė pasivaikščioti šalia uolų, kurios supo miestelį. Ten jie rado akmenį, kuriame buvo uždarytas plaktukas. Tai bylojo apie solidų radinio amžių, virš šimto milijonų metų.
     „Ekspertai, apžiūrėję radinį, padarė vieningą išvadą - mistifikacija. Apie keistąjį artefaktą kuriam laikui buvo užmiršta. Apie radinį vėl buvo prisiminta praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje, kai plaktuką nusipirko kreacionistai - žmonės, neigiantys evoliucijos teoriją, - ir ėmė jį eksponuoti muziejuje, teigdami, kad radinio amžius yra ne mažiau 100 milijonų metų. Kaip kategoriškai pareiškė daktaras K.E. Bafas, Iškastinių senienų muziejaus, kuriame kurį laiką buvo saugomas šis keistas instrumentas, direktorius, plaktukas buvo sukurtas ankstyvajame kreidos periode, o tai reiškia, kad jo amžius yra milijonai metų.
     Norėdamas pagrįsti savo teiginį, muziejaus direktorius papasakojo, kad artefaktą tyrė įvairių mokslo šakų specialistai, tarp jų ir garsiosios Batlo (JAV) laboratorijos mokslininkai. Ir būtent šie mokslininkai nustatė radinio amžių. Medinė rankena, ant kurios uždėta plaktuko galvutė, išorėje jau suakmenėjo, o viduje iš viso pavirto anglimi. Tai reiškia, kad jos amžius tikrai yra ne vienas milijonas metų.
     Kolambuso (Ohajo valstija) Metalurgijos instituto specialistai ištyrė paties plaktuko cheminę sudėtį: 96,6 % geležies, 2,6 % chloro ir 0,74 % sieros. Jokių kitų priemaišų nebuvo aptikta. Tokios švarios geležies nėra pavykę išgauti per visą metalurgijos istoriją. Metale nebuvo aptikta nė vieno burbuliuko. Netgi su šiuolaikine technologija išgauti tokios aukštos kokybės geležį yra nepaprastai sunku. Taip pat kyla daug klausimų dėl to, kad lydinyje nėra metalų, kurie naudojami metalurgijos pramonėje, lydant įvairių rūšių plieną, pavyzdžiui, mangano, kobalto, nikelio, volframo, vanadžio ar molibdeno. Aptiktame plaktuke taip pat nėra pašalinių priemaišų, o chloro kiekis lydinyje yra neįprastai didelis. Keista ir tai, kad geležyje neaptikta jokių anglies pėdsakų, nes iškasamoje geležies rūdoje visada būna anglies ir kitų medžiagų priemaišų.
     Ir dar vienas sensacingas pranešimas: „Londono plaktukas" nerūdija! Kai 1934-ais metais nuo plaktuko buvo nudaužomas kalkakmenis, vienoje vietoje metalas buvo gana stipriai įbrėžtas. Tačiau per dešimtmečius pažeidimo vietoje neatsirado jokių korozijos požymių. Daktaras Hansas Joachimas Cilmeris iš Vokietijos, kuris detaliai tyrė keistąjį plaktuką, pareiškė: „Šis plaktukas pagamintas, naudojant mums nežinomą technologiją". (https://paranormal.lt/news/londono_plaktuko_misle/2017-04-19-2793)
     Jeigu jau prakalbome apie nerūdijančią geležį prisiminkime vieną iš Indijos sostinės Delio įžymybių. Tai apie 7 m aukščio ir 6,5 t svorio kolona, senovės metalurgijos meistrų išlieta iš 98 % grynumo geležies. Ji pagarsėjo tuo, kad per savo 1600 metų gyvavimo laiką praktiškai nebuvo pažeista korozijos. Kolona stovi apie 20 km piečiau Senojo Delio, priklauso Kutbo minareto architektūriniam ansambliui, įrašytam į pasaulio Unesco paveldo sąrašą.
     „Šiandien „Londono plaktukas" yra Pasaulio sukūrimo liudijimų muziejuje Glen Rouze (Teksasas, JAV). Labai daug mokslininkų artefaktą laiko paprasčiausia mistifikacija. Šie mokslininkai teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog keistojo plaktuko amžius yra keletas milijonų metų. Kai Maksas ir Ema Chanai aptiko plaktuką, jie neužfiksavo tikslios vietos, kurioje jį aptiko. Dėl šios priežasties neįmanoma tiksliai nustatyti, kuriame geologiniame sluoksnyje buvo plaktukas.“ (Ten pat.)
     Siūlau visą straipsnį perskaityti patiems. Straipsnio pabaigoje viskas paneigiama ir daroma išvada kad tai Amerikos pirmųjų kalnakasių įrankis. Štai ir vėl dauguma žmonių nežinos kuo tikėti. Tikriausiai toks ir yra mokslo biurokratų tikslas.
     Internete rasite puikių „Londono plaktuko“ nuotraukų. Man jis labiau panašus į raktą su skirtingais galais, tikrai nepritaikytais nei kalimui, nei kirtimui. Kadangi įrankis turi medinio koto nuolaužą atrodytų jog jo amžių galima nustatyti radioaktyvios anglies metodu, t. yra pagal vieno iš trijų anglies izotopų skilimą po gyvo organizmo (šiuo atveju viso medžio ar jo dalies) mirties. Bet senesnių nei 50 000 metų objektų tokiu būdu datuoti kol kas neįmanoma. O faktas, kad „Londono plaktuko“ medis net suakmenėjęs reiškia, kad toks tyrimas jau išvis negalimas.


Jeigu evoliucijos teorija teisinga, kodėl ne visos gyvybės formos yra nuolatiniame kitime?


     Evoliucijos teorija teigia, kad nesuskaičiuojami atsitiktiniai pokyčiai sudėliojo dabartinio biopasaulio įvairovę. Tačiau šalia „šiuolaikinių“ organizmų, atsiradusių santykinai neseniai, Žemėje apstu gyvybės formų bemaž nepasikeitusių per milijonus ir net milijardus metų.
     Pvz., tokios pat kirmėliškosios sraigės (Vermetus forgoi) gyveno ir prieš 500 mln. metų. Krevetės egzistuoja 115 milijonų metų ilgiau nei manyta iki šiol. Tokia išvadą padarė paleontologai aptikę JAV, Oklahomos valstijoje, 360 mln. metų senumo suakmenėjusį egzempliorių. 7 cm ilgio krevetės fosilija nepaprastai gerai išsilaikiusi ir yra labai panaši į dabar gyvenančias.
     „Stulbinamas šiuolaikinės daugiašerės kirmėlės ir jos kambro periodo giminaitės panašumas byloja apie gyvenseną, beveik nepasikeitusią per 500 mln. metų.“ (National Geographic / Kaip gyvybė tapo sudėtinga. 2018. Nr. 3. P. 29.)  Rykliai ir krokodilai gyveno kartu su dinozaurais. Dinozaurai išnyko, o jie klesti iki šiol.
   Akivaizdu, jog eilės organizmų evoliucija nevyksta!! O kokie mums nuo senų laikų pažystami gyvūnai virsto kitomis rūšimis?? Šunys taip ir liko šunimis, avys – avimis, arkliai – arkliais, balandžiai – balandžiais, pomidorai – pomidorais, obelys – obelimis.., kad ir kiek jų veislių ar porūšių beišvestume. Genetiniams eksperimentams labai tinka vaisinės muselės, jas paprasta auginti, be to jos labai greitai dauginasi. Lietuvoje jų yra 12 rūšių. Dažniausiai sutinkama paprastoji vaisinė muselė (Drosophila melanogaster). Tačiau ką su jomis bedarytų genetikai, jos taip ir lieka iki 3,5 mm dvisparniais, kurių lervos gyvena pūvančiuose arba rūgstančiuose augalų liekanose.
     „Iš fosilijų tyrinėjimų mokslininkai jau seniai žinojo apie stromatolitus, bet 1961-aisiais juos nustebino Ryklių įlankoje esančioje atokiame šiaurės vakarų Australijos krante atrasta gyvų stromatolitų sankaupa. Tai buvo labai netikėta – taip netikėta, kad, tiesa sakant, mokslininkams prireikė kelerių metų, kol suvokė, ką aptiko. (...) Jie neskaidrūs, pilki, panašūs į didelius karvašūdžius. Momentas, kai matai prieš 3,5 milijardus metų Žemėje prasidėjusios gyvybės pėdsakus, tikrai savaip intriguoja. (...) Niekad neateitų į galvą, kad šiose nuobodžiose uolose kunkuliuoja gyvybė, nors apskaičiuota, kad kiekviename kvadratiniame uolų jarde įsikūrę po tris milijardus organizmų. Labai atidžiai žvelgdamas į vandenį gali pamatyti į paviršių kylančias smulkutes burbuliukų virtines – tai išsiskiria deguonis. Per du milijardus metų (maždaug 40% visos Žemės istorijos) šie smulkučiai gyviai deguonies kiekį Žemės atmosferoje padidino 20 procentų, taip paruošdami dirvą kitam, sudėtingesniam gyvybės istorijos puslapiui. (...) Bet vos tik dirva buvo paruošta ir, ko gero, tai įvyko staiga, atsirado visiškai naujas ląstelių tipas – ląstelės su branduoliu ir kitais mažais dariniais, kurie vadinami bendru vardu „organelės“ (pagal graikų kalbos žodį „maži įrankiai“). Manoma, kad šis procesas prasidėjo, kai kokia nors klaidžiojanti arba nuotykių ieškanti  bakterija įsiveržė arba buvo pati sugauta kitos bakterijos, ir paaiškėjo, kad tokia situacija tinka abejoms. Manoma, kad sugautoji bakterija tapo mitochondrija. (...) Tai davė pradžią sudėtingesnės formos gyvybei. Augalų pasaulyje panašus įsiveržimas sukūrė chloroplastus, kurie įgalino augalų fotosintezę. (...) Naujojo tipo ląstelės vadinamos eukariotais (tai reiškia „tikrai turinčios branduolį“), o senojo tipo ląstelės – prokariotais (“iki branduolinio pavidalo“), ir panašu, kad jos tokiu pavidalu, kokiu dabar randame fosilijas, pasirodė staiga. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 308; 309)
Atsitiktinumai palankūs gyvybei atsirasti turėjo prasidėti nuo mūsų žvaigždės tinkamumo, nuo Žemės atstumo iki Saulės, nuo Žemės sukimosi apie savo ašį greičio ir pasvirimo kampo savo orbitos aplink Saulę plokštumai. Nuo stabilizuojančio mėnulio poveikio - be jo Žemė imtų svirduliuoti kaip lėtėjantis sukutis. Nuo cheminių elementų proporcijos, pvz., anglis pagal gausumą Žemėje yra penkioliktasis elementas, sudarantis 0,048% Žemės plutos dalį, tačiau be jos gyvybė, kokią mes pažystame, būtų neįmanoma. Pirmoje vietoje pagal gausumą yra deguonis, antroje - silicis,.. dešimtoje - titanas.
Kaip susiformavo gyvybei atsirasti palanki Saulės sistema ir Žemė? „Beveik 300 metų astronomai manė, kad Saulės sistema susiformavo, kai didelis dujų ir dulkių debesis susitraukė ir ėmė suktis apie savo ašį. (...) Taip Saulės sistemos susidarymas tebeaiškinamas astronomijos vadovėliuose. Tačiau juos reikėtų perrašyti.“ (Iliustruotasis mokslas / Saulės sistemą siaubė milžinės. 2013. Nr. 10. P. 53.)
Senasis Saulės sistemos raidos modelis negali paaiškinti eilės faktų. Kodėl Marsas toks mažas? Kodėl mėnulio paviršius toks nelygus? Kodėl planetos milžinės (Saturnas ir Jupiteris) turi virš 100 palydovų neretai skriejančių priešingai jų sukimosi krypčiai ir itin ištįsusiomis orbitomis; kodėl jų orbitos pakrypusios? Kaip tarp Marso ir Jupiterio atsirado asteroidų žiedas? Kodėl Venera aplink savo ašį  sukasi į priešingą pusę, nei kitos planetos? Iš kur Žemėje atsirado tiek vandens? Jeigu Žemė formavosi dabartinėje Saulės sistemos vietoje vandens joje negalėjo būti. „Skaičiavimai parodė, kad 0,5 – 2,0 % Žemės masės gali būti atkeliavę iš vandens turinčių planetesimalių iš Saulės sistemos išorės.“ (Ten pat. P. 54.)
„Marsas buvo už proplanetinio disko ribų! Žemė yra dvigubai didesnė ir sveria devyniskart daugiau už Marsą. Tai atrodo nelogiška. Jei planetos susiformavo tame pačiame proplanetiniame diske, arčiau centro esančios planetos turėtų būti didesnės už esančias išorėje. Tačiau Saulės sistemoje taip nėra.“ (Ten pat. P. 54.)
„Tačiau kai kurio detalės dar ne vietoje, o įvairių kompiuterinių modeliavimų rezultatai šiek tiek skiriasi. Todėl astronomai dar nėra įsitikinę, kur susiformavo Neptūnas ir Uranas ir ar šios dvi planetos apsikeitė vietomis per suirutę, vykusią prieš 4 milijardus metų.“ (Ten pat. P. 54.) Visi šie neatsakyti klausymai duoda pagrindo manyti jog Saulės sistema galėjo būti pertvarkyta.
 „Gyvename planetoje, kurios gelmėse kunkuliuoja išsilydęs turinys, bet labai gali būti, kad be tos magmos, verdančios po mūsų kojomis, ir mūsų čia dabar nebūtų. Mūsų gyvai judančios Žemės gelmės sukūrė ir tuos išmetamų dujų srautus, dėl kurių susiformavo atmosfera ir atsirado magnetinis laukas, saugantis nuo kosminės radiacijos. Dėl tų kunkuliuojančių gelmių atsirado ir plokščių tektonika, kuri nuolat atnaujina ir aplamdo Žemės paviršių. Jeigu Žemės paviršius būtų visai lygus, jis būtų padengtas 4 kilometrų gylio vandens sluoksniu.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 258.)
Jeigu vanduo šildomas saulės nesiplėstų jis nesilaikytų paviršiuje – ir Žemės vandenys netruktų užšalti. Visi skysčiai šaldomi traukiasi. Taip daro ir vanduo, bet tik iki to momento kol pradeda virsti kietu kūnu. Tuomet jo tūris staiga didėja. Jeigu ledo tankumas būtų mažesnis už vandens jis grimstų į dugną ir ten kauptusi – todėl visi ežerai, visos upės ir jūros pavirstų ledo gabalais. Panašu, kad vandeniui - gyvybės pagrindui - nei chemijos, nei fizikos dėsniai negalioja.
Ilga ir niekada nenutrūkusi laimingų atsitiktinumų virtinė, pasibaigusi žmogaus - protingos būtybės atsiradimu, aiškinama ne kažkieno kryptinga veikla, o paprasčiausiais atsitiktinumais. Žinoma, kartais galima ištraukti laimingą loterijos bilietą, bet tik ne tiek kartų iš eilės! Rašantys mokykloms vadovėlius visuomet laurus atiduoda aklam atsitiktinumui, bet ne unikalios informacijos srautui, kurį reiktų vadinti Pasaulio Protu arba Dievu. Protą išdidžiai priskiriame tik sau, nors patys galime būti tik daug didesnio Proto (Dievo) pasekmė. Žinoma, daugeliui žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą arba padariusių sėkmingą karjerą, nesinori pripažinti, jog už jų žinias ir pasaulėžiūrą gali būti kažkas žymiai aukštesnio.  

Komentarai