Pradžia / Knygos
 

Poetės Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių knygos „Radikaliai“ recenzija. Radikaliai: nesumeluotai, nelauktai, neapsimetinėjant, be kaukių

Tiems, kurie to šitaip ilgai laukė, tai – šventė. Tiems, kurie dar apie tai negirdėjo – naujiena. O tiems, kurie nieko apie tai nežino ar neskaitė jokių poetės ir prozininkės Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių ar romanų, be abejonės, - atradimas, pažintis su puslapyje „Radikaliai.lt“ publikuotos naujos, 2020 m. poezijos knygos „Radikaliai“ kūriniais. Eilėraščiai po 10 metų pertraukos nuo paskutinės išleistos eilėraščių knygos atrodo kitokie negu ankstesni autorės eilėraščiai – labiau tiesmuki, tikroviški, skaudesni. Taip pat neiškraipytą realybę perteikiantys ir nesitikintys įtikti skaitytojui, kas šiame XXI amžiaus dirbtinių emocijų laikotarpyje reikia pripažinti yra ypatinga ir reta.

Dovydas Paslauskas
2020 m. Birželio 01 d., 13:01
Skaityta: 58 k.
Knygos viršelis. Ilonos Palij nuotr.
Knygos viršelis. Ilonos Palij nuotr.

Dosjė: Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo žurnalistinį darbą. 1989 m. debiutavo su poezijos knyga „Atsisveikinimai“, įvertinta Zigmanto Gėlės premija. Antroji poezijos knyga „Traukinys Nr. 183“ pasirodė 1991 m. Trečioji eilėraščių knyga „Imperijos moteris“, pasirodė 2006 m. ir pelnė Salomėjos Neries premiją. Vėliau, 2009 m. publikuota poezijos rinktinė “Šimtas eilėraščių apie nemeilę”. Vėlesnius eilėraščius autorė su skaitytojais dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“, kultūros svetainėje „Radikaliai.lt“, kituose kultūros leidiniuose. Iki šių metų, kai svetainė publikavo naują autorės eilėraščių knygą.

Priminsiu, jog Dalia Jazukevičiūtė – neeilinė rašytoja (nors jai pačiai, įtariu, ir norėtųsi taip manyti). Visi Dalios Jazukevičiūtės sukurti eilėraščiai išjausti, gilūs, jausmingi, todėl neretai poetė gretinama su Salomėjos Neries vardu, kurios eilėraščiai buvo švelnūs, jausmingi. D. Jazukevičiūtę drąsiai galima pavadinti jausmų, emocijų poete – jos eilėraščiuose gausu tokios emocijos, kurią būtinai jam tinkančią atras kiekvienas skaitytojas: švelnumo, sielvarto, ilgesio, liūdesio, pykčio, nuoskaudų, baimės. Iš tiesų autorės kūrybos bruožas – išrašoma tai, kas jai atrodo svarbu, kas jai atrodo nesumeluota tiesa, todėl autorė negaili kritikos išmaniosioms technologijoms, nužmonėjimui, valstybei ir daugiau kalba apie dievoiešką, laikinumą, prasmės paieškas gyvenime, prasmingą gyvenimą su ar be meilės.

Šiuos ir kitus poetės kūrybai būdingus bruožus atrandu ir naujojoje knygoje, kurie iš rašytojos veržiasi pasąmonės srautais, tarytum vulkanas – drąsiai, nebijant apnuoginti sielos, nebijant apkaltinti, įžeisti, atskleisti.

Jau pirmajame knygos eilėraštyje poetė skaitytoją kviečią akistatai, šokiruoja: „juk susitarėme/ ateik sudraskyk mane/ į skutus/ suardyk/ dėlionė iš tų/ jūsų prakeiktųjų atomų/ eina nachui/ taip su žmogumi elgtis/ aš negaliu/ ar tau neatrodo Mielas mano/ kad taip per šiurkštu/ banalu/ niekšiška <...>“. Jau pirmajame eilėraštyje poetė skaitytojui leidžia pažvelgti į gylį, pačio žmogaus sielos gelmes, pateikdama ir savo anarchistišką, tvirtą nuomonę: „taip su žmogumi elgtis aš negaliu“. Galima spėlioti, svarstyti apie ką eilėraštis kalba? Ką poetė norėjo papasakoti? Tačiau bet kuriam susipažinusiam su poetės kūryba aišku tai, jog tai – pareiškimas, maištas prieš visuomenėje nusistovėjusias normas, vyraujančią hierarchiją.

Tokių „pasireiškimų“ aptinkama ir kituose eilėraščiuose: „mes vaikštom pirštų galiukais feisbuke/ dalinamės kiaušiniene kava/ kurios kitas neparagaus/ mes už stiklo pavalgom/ atbulais dantim pakrasnojam/ atsigeriam/ nusigeriam/ siuntinėjam kačiukus šuniukus/ plokščias bedvases rožes be adresatų/ nebeturi kur eiti mūsų kūnai <...>“. Poetė perteikia tai, ką pastebi – kas vyksta visų žmonių skaitmeniniuose gyvenimuose – atkreipia dėmesį į žmonių tarpusavio bendravimo trūkumą ir kritikuoja šiuolaikines technologijas: „bet apsaugok mus Viešpatie/ kai užgęsta ekranai/ nepalik tamsoje/ tada mus geriau nutrenk/ užmušk/ cementiniu miegu - / geriau nepabusti/ jeigu ir vėl narve“.

Dievoieška taip pat stipri poetės eilėraščiuose. Kreipdamasi į Viešpatį arba kalbėdama apie jį ji tarytum primena visiems, jog esame laikini (memento mori – prisimink, kad mirsi): „aš esu nesusipratimas Dievo/ aš esu Dievo žaislas./ aš esu dar viena/ Dievo nesąmonė/ tai kam gi aš tau/ Viešpatie esu <...> ar tau reikia mano kaukolės tuščios/ smėlyje po tūkstančio metų <...>“. Apie laikinumą poetė kalba ir kituose eilėraščiuose, ypatingą vietą paskirdama artėjančiai mirčiai: „<...> pabūsiu trumpai/ aš nebijau mirties/ juk mirtis gyvena manyje/ ji man ne svetima/ ji man ne svečias <...>“. Dalia Jazukevičiūtė kalba apie sielvartą, kurį sukėlė artimo netektis: „nuo mirties tu sakai aš tave/ nuo mirties/ negražu sakyti/ niekas neprašė <...>/ niekas bl tavęs neprašė/ nuo mirties/ nepažįstu aš jos“. Jos eilėraščiai, nors ir asmeniški, leidžia kiekvienam skaitytojui, patyrusiam netektį, ją išgyventi, apmąstyti, pajusti ir todėl tarytum suartina mus su pačiu eilėraščiu, suasmenina.

Nors rašytoja ir rašo ne kiekvienam maloniomis temomis, šitaip ji išgrynina savo poeziją skaitytojui – ji nesistengia įtikti, o rašo apie tai, ką galvoja, nepagrąžindama dalykų ar detalių. Dalios Jazukevičiūtės poezija – XXI a. veidrodis. Skaitydami jos eilėraščius galime labiau pažinti save ir iš lėto pažvelgti į tai, kas vyksta kasdien, kai skubame, bėgame ir neturime laiko.

Dovydas Paslauskas. Facebook paskyros nuotr.

///

Radikaliai.lt primena, kad naujausią Dalios Jazukevičiūtės knygą galite rasti ir nemokamai atsisiųsti PDF formatu čia:

http://www.radikaliai.lt/knygos/4717-radikaliai-lt-pristato-dalia-jazukeviciute-radikaliai-nauji-eilerasciai-2020-knyga-pdf.

Komentarai