Pradžia / Knygos
 

ŠUNS PLAUKAI. Rašomo romano fragmentai

Šiauliuose gyvenančio rašytojo naujausiame kūrinyje – dviejų giminių istorija, prasidedanti XX a. pradžioje ir siekianti šiuos laikus. Pagrindinis kūrinio herojus filosofijos daktaras Selemonas Davulis – padorus, tačiau neryžtingas, pusiaukelės žmogus, kuriam sovietmetis atėmė apetitą gyvenimui. Su juo susijusių asmenų gyvenimus ir likimus daugiau ar mažiau keitė ar tiesiog luošino ne tik laikmetis ir atsitiktinės aplinkybės, bet ir sutikti žmonės, o kartais artimieji. Čia daugiau nelaimingųjų nei laimingųjų, tačiau mirštančio seniausio herojaus lūpomis ištarti paskutiniai žodžiai nuteikia daugiau ar mažiau viltingai.

Leonas Peleckis-Kaktavičius
2019 m. Kovo 09 d., 18:03
Skaityta: 17 k.
naldzgraphics.net nuotr.
naldzgraphics.net nuotr.

Tas laukas – paskutiniai kilometrai iki Juškų trobos. Kai pasieki kryžkelę, šalia kurios seniai nebėra medinio kryžiaus, o paskui ir kalvelę, jau visai nesunkiai gali įžiūrėti ne tik tai, kas priešais, bet ir kas toliau – dešinėje ir kairėje.

Kiek kartų jis vis iškildavo mintyse, sugrįždavo sapnuose. Dažniausiai Selemonas Davulis pasijusdavo beeinąs per tą lauką, kiek rečiau – stovįs ant kalvelės ir negalintis atsigėrėti atsivėrusia panorama.

Pirmas kartas buvo taip seniai, kad ir prisiminti ne taip paprasta. Vos trejų sulaukusį dėdė Pranas jį parvežė iš Urtuvėnų. Tačiau lyg šiandien pamena: bėga per lauką ir šaukia, šaukia: „Babyt, aš jau parvažiavau!“

*

Kaimynai, prisiminę Selemono krikštynas, vis pakartodavo senojo Davulio žodžius: „Kad užaugtų komunistas.“ Juos ištarus į giedrą dangų buvo iššauta iš pistoleto, tarsi patvirtinant tai, kas pasakyta.

To, ką tyliai pasakė krikštynose dalyvavusi naujagimio priėmėja, už akių dar vadinama burtininke, beveik niekas neišgirdo: „Kad užaugtų žmogus.“

Dar nė įsibėgėjus nebuvo keturiasdešimt šeštųjų vasara. Lietuvos laukė daugybė permainų, ir tai, kas dėjosi Juškų sodyboje, buvo tik krikštynos ir nieko daugiau. Tiesa, gražuolė nuotaka iš turtingo ūkio ir negražus jaunikis, kurio tėvas garsėjo ne tik kaip geriausias kelių parapijų kalvis, bet ir kaip stipriai paraudonavęs keturiasdešimtaisiais, atrodė taip neįprasta. Vestuvių kaip ir nebuvo, todėl šios iškilmės iš anksto buvo plačiai aptarinėjamos.

Krikšto tėvai – naujagimio mamos sesuo Dalija ir gerokai už ją vyresnis, bent iš išvaizdos, Bronius Nezabitauskis. Vienintelis kaimo vyras, nuėjęs iki Berlyno. Nors praėjo keli metai, bet po daugybės įvykių likę gyvi gerai prisiminė tą dieną, kai du broliai išėjo į karą.

Per lauką, nuo kurio lyg ant delno atsiveria visas kaimas, vienas ėjo dainuodamas, kitas – verkdamas. Tas, kuris verkė, žuvo jau pirmaisiais metais.

Iki miesto beveik dešimt kilometrų. Sugrįžtančių iš bažnyčios laukė anksčiau, todėl vis nekantriau buvo teiraujamasi tų, kurie žvalgėsi į kalno pusę. „Važiuoja! Jau važiuoja!“ – pirmasis obuolmušio traukiamą kalamaškę pamatė kažkuris iš į krikštynas atsivestų vaikų. Nuo kalno jau ne kažkiek to važiavimo – per lauką pro Jokūbaičio ir Norkaus sodybas, paliekant šone Barzdžiaus ūkį, čia ir posūkis prieš Petkausko namus, o paskui dar vienas į Juškų sodybą.

Štai čia, vos pasiekus keliuką, vedantį jau tiesiai į dviejų galų trobą tarp eglių, ir pasitiko parvažiuojančius. Su alumi ir šio to stipresnio. Vidutinio ūgio, vos pradėjusiu pilnėti pilvuku, trumpais, dar nežilais plaukais ir dailiais ūsiukais Davulis, kaip ir išlydint, buvo pirmasis ir aiškiai svarbiausias.

Svarbiausias jis buvo dar ir todėl, kad anūką pakrikštijo jo vardu.

- Selemonas! Selemonas! - paėmęs ant rankų nuo triukšmo pabudusį, bet vis dar ramų naujagimį, labiau už kitus džiaugėsi senasis.

Kaimynai jau buvo girdėję, kad jis nebe kalvis, kad didelis žmogus Urtuvėnuose – bažnytkaimyje už pusšimčio kilometrų ir kad kažin ar leis krikštyti, o dabar džiaugėsi kartu su juo, nė pusės žodžio nepasakiusio dėl bažnyčios. Tik kiek išsigando, kai išsitraukė ginklą ir iššovė.

- Kad užaugtų komunistas! – tie žodžiai buvo ne mažiau netikėti nei pats šūvis, išgąsdinęs mažąjį Selemoną. Pravirkęs kūdikis suaugusiems priminė, jog ne jie čia svarbiausi. Ir smagi kompanija pajudėjo sodybos link.


4.

Kad tas jaunas žmogus tikrai pavojingas, Selemonas suprato išgirdęs vyresniojo sūnaus pasakojimą.

Iš Vilniaus pasitaikė kartu važiuoti traukiniu. Pusbroliai nuo mokyklinių metų nebuvo matęsi. Teisės magistrantūroje studijuojantis Lukas Deikus buvo gerokai išgėręs. Iš pradžių atrodė, jog pasisekė, smagu bus su giminaičiu grįžti į vaikystės miestą. Deja, bendrakeleivio šneka darėsi vis keistesnė, piktesnė. O galų gale teko išlaikyti tikrą psichologijos egzaminą:

- Aš daug galiu! Jei panorėsiu, kol atvažiuosim, pats savo noru išlipsi ir po traukiniu palįsi.

Mantas iki tos dienos nieko panašaus nebuvo girdėjęs, o ir su tokiais grasinimais nebuvo susidūręs. Iš pradžių pagalvojo, kad gal čia toks juodasis humoras. Tačiau kuo toliau, tuo darėsi nejaukiau, o galiausiai ir visai baisu. Pajuto, ko gyvenime niekada nebuvo jutęs. Viskas tarsi aukštyn kojom apsivertė. Rodės, dar akimirka ir iš tikrųjų susiims už galvos.

Artėjo stotis ir, nors iki kelionės tikslo laukė dar geras gabalas kelio, šalto prakaito išpiltas prisijungė prie išlipančių ir atsidūrė tamsoje.

Nuvažiavus traukiniui, atsargiai apsidairė, vis dar viduje visu kūnu drebėdamas. Kai suprato, jog šalia nebėra to, kuris studijuodamas išmoko tokių baisių dalykų, net vakaro tamsa nušvito. Tą akimirką dar negalvojo, kaip pasieks gimtąjį miestą, dabar jis jam atrodė baisus, nes ten netrukus išlips beveik teisės magistras.

- Dieve, Dieve... – kartojo lūpos, o galvoje tebebuvo ligi tol nepatirtas chaosas.

Ir Mantas nusipirko bilietą sugrįžimui į Vilnių.

8.

„Šuns plaukai“. Tuos žodžius apie tėvą, su kuriuo niekada kartu negyveno (išskyrus pirmuosius trejus metus, kurių neprisimena), Selemonas kažkodėl įsidėmėjo neišdildomai. Juos kažkada pasakė motina, ir jis daug kartų yra pagalvojęs, jog labiau paniekinti žmogaus negalima. Gal ir gerai, kad jo galva garbanota, nė kiek nepanaši į tėvo. Tiesa, dabar iš garbanų šūsnies likusi tik sruoga dešinėje, tačiau vis vien tai aiškus įrodymas, kad Selemonui labiau pasisekė.

Iš kur toji motinos neapykanta tėvui?

Selemonas kitaip savo tėvo ir neįsivaizduoja: plaukai – be jokių įlinkių, tačiau dar ir nepanašūs į žmogaus, kažkokie ne tokie, gal tikrai kaip šuns. Nors šunį glostydamas niekada nejaučia pasidygėjimo. O prie tėvo plaukų niekada ir nebuvo prisilietęs. Iš tikrųjų ir neišdrįstų.

Ypač po to, kai sužinojo, ką motina pasakoja apie jo atsiradimą.

Jam šito niekada nėra sakiusi. Čia ir skaudžiausia. Gal nesupranta, ką daro? O gal geriau už kitus supranta ir jai tai dar vienas būdas atsilyginti už tą dieną antrajame trobos gale? Tik ar jis, sūnus, dėl šito kuo nors kaltas?

Išgirdo tą keturiasdešimt penktųjų istoriją jau ne iš Luko, kuriam pirmajam papasakojo, todėl labai gali būti, kad perpasakojant atsirado naujų spalvų ir atspalvių. Tačiau svarbiausia, žinoma, liko.

Antrajame trobos gale tuomet gyveno sesuo Julė su vyru. Senajai Juškienei su vaikais išėjus į bažnyčią, likusią namuose Viktę pašaukė, kai sulaukė svečio. Kalvio sūnų Alpuką ji kažkada jau buvo mačiusi, įsiminė tik jo negražus veidas, todėl Julei ir pasakė, kad neateis. „Nesuvalgys gi“, - įtikinėjo sesuo.

Nuėjo. O kai įsiūlė vieną, paskui antrą taurelę, tas veidas visai ne toks baisus pasirodė. Paskui pasidarė bloga – niekada nieko panašaus nebuvo ragavusi. O dar paskui nė pati nepajuto, kas atsitiko.

O dabar, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, motina kaltina tik tėvą.

Selemonui buvo aštuoneri, kai į namus parvežė netikrą seserį. „Tu jos nemylėk“, - tyliai pasakė babytė. Mergaitė gimė su ružavu ženklu ant kairės rankos. Suaugusius girdėjo šnabždantis, jog jis likęs nuo kaimyno Norkaus peilio. Ir dar girdėjo, kad Morkus pasigėręs vaikydavo apie trobelę ir savo motiną. Su peiliu rankoje vaikydavo. Kartais ji ir pas juos atbėgdavo. Tokia tyli, susitraukusi senučiukė, vis kartojanti „tasai sakyti...“

Iš arti Selemonas Norkų tik kartą matė. Aštuonmetėje kažkokia proga vyko vakaras, užsibaigęs suaugusiųjų šokiais. Jau anksti temdavo ir vienam sugrįžti į namus buvo baisoka. Į šokius atėjusi kaimynystėje gyvenusi Juozapaičių Ancė, jau turbūt dvidešimtmetį perkopusi merga, Selemonui šnibžtelėjo, kad luktertų, ji kartu su juo pareis. Tai ir palaukė. O belaukdamas įsidėmėjo, kaip šoko dar artimesnis kaimynas Morkus, neseniai grįžęs iš kariuomenės, o gal iš kalėjimo – buvo girdėjęs namuose šnibždantis, kad armijoj nusikaltęs, kažką sužalojęs, kad buvo teisiamas. Nė vienas šokėjas nieko panašaus nedarė, kaip jis: ant galvos – kepurė, dantyse – cigaretė, viena ranka kišenėje. Tokių dalykų nemačiusiam Selemonui buvo keista, kad niekas neišdrįso jam paaiškinti, jog taip elgtis nedera. Būtų vyresnis, prieitų ir pasakytų. O jei dabar? Baisoka, galvojo Selemonas, pats sau prisipažindamas, jog yra bailys. Be to, jo ir neklausytų.

Ir dar Selemonas prisimena, kaip motina iki sesers gimimo, išėjusi iš trobos, vis ilgesingai žiūrėdavo į tą pusę, kur Norkaus namelis.
Kai ji gimė, išvažiavo visi trys į Latviją, Jelgavon, pas Norkaus gimines. Selemonas liko su babyte.

O iš Rusijos ateinantys tėvo laiškai prasidėdavo vis taip pat: „Labas, mylima žmona Viktorija ir sūnau Selemonai.“ Tėvas pasakojo, kokie dideli šalčiai Norilske, vis prašė laukti jo sugrįžtant, klausė, kodėl neatsako į laiškus.

- Man jis nieko bloga nėra padaręs, - kartais pasakydavo babytė. Selemonui tie žodžiai buvo lyg kokia mįslė, kurią būtinai turėtų įspėti. Tačiau tai buvo ne taip paprasta – jam niekas nieko daugiau neaiškino, o jis nedrįso klausti.

18.

Selemonas vis pagalvoja, kad ir jis kaltas, jog Lukas Deikus pasirinko Policijos akademiją. Buvo atvažiavęs pasveikinti motinos su gimtadieniu ir, išėjus kalbai apie profesijas, daug negalvodamas pasakė: „Matai, kokia velniava aplinkui. Jei tapsi policijos karininku, tikrai turėsi darbą.“

Buvo devyniasdešimt antrieji, o gal tretieji. Daug kas vertėsi aukštyn kojomis. Tais neramiais laikais buvo įprasta ateitį užsitikrinti ginklu, apgaule, intrigomis. Spekuliantai virto verslininkais, banditai – apsauginiais. Kai kuriems net ir pakankamai gyvenimo mačiusiems žmonėms atrodė, jog darbas Gariūnuose vertesnis už studijas universitete. Selemonas, nors ir įgijęs mokslinį laipsnį, jau nebesijautė toks užtikrintas, kokiu buvo dar visai neseniai, kai susivienijusi tauta darė vieną stebuklą po kito. Ir akademinėje bendruomenėje jautėsi laukinio kapitalizmo žingsniai, kuriems įsisukus nelikdavo vietos žmogiškumui.

Kad policininkais neturėtų tapti jaunuoliai iš panašių kaip Lukas šeimų, kažkokiame žurnale perskaitė po laiko. Tuomet, kai jis baiginėjo mokslus ir darėsi baugu girdint, ką ir kaip jis kalba. „Neduok, Dieve, patekti į tokio tardytojo rankas“, - po vieno tokio susitikimo pagalvojo.

Selemonui vis sapnuojasi gimtasis kiemas, jų eglėmis apaugusi sodyba. Nors labai anksti iš tų namų į pasaulį išėjo, labai norisi bent kartkartėm vėl čia atsirasti, nors kelioms valandoms. Jam atrodo, kad po to ir su kojomis nebebūtų tokių problemų, ir negeros mintys pradingtų kaip nebuvusios.

Selemonui sunku įsivaizduot, kas šiandien jų sodyboje dedasi, jeigu ji iš viso dar yra. Ar neištiko jos senosios liepos, beveik šimtmetį jų kieme prastovėjusios, likimas? Toji anuomet motinos išberta naujiena – Lukas bandė nupjauti liepą, taip sujaudino, kad iš pradžių nežinojo, ką ir atsakyt. Paskui tylomis išsprūdo: „Kad jis galvą nusisuktų.“ Pasirodo, vos panašiai ir neįvyko. Medį pradėjęs pjauti nuo viršūnės, iškrito ir susilaužė koją.

Tuomet Lukas jau buvo baigęs studijas, ir tai buvo skaudžiausia. Nejaugi net knygos, net akademijos aplinka nepakeitė? Toji liepa – gražiausias Juškų sodybos medis, menantis viską, kas čia buvo. Medis, už kurį artimesnio ir ištikimesnio nerasi.

Selemonas vis dažniau pagalvoja: jei jis nebūtų bailys, gal ir kitaip būtų viskas susiklostę. Liūdna, kad gimtieji namai atsidūrė policininko, pragėrusio savo profesiją, rankose.

Aną naktį išbudo prakaito išpiltas. Susapnavo Luką iškreiptu nuo pykčio veidu ir vis kartojančiu: „Užmušiu! Už-mu-šiu!!!“
O motinos niekada nesapnuoja. Nors ir dažnai apie ją galvoja, o mintyse vis pasikalba. Kodėl?

*

- Jei būtų mano valia, sudeginčiau Juškų sodybą. Joje tiek negero yra įvykę. Toji sodyba kaip prakeikta, - Selemonas gerokai nustebęs klausosi Salomėjos. Juk tai žmogus, kuris net ant skruzdėlės stengiasi neužlipti.

Niekada apie tai nepagalvojo, todėl dabar nežino, ką atsakyt.

- Mama ten jau nesugrįš. O tas, kuris ten dabar siautėja, nieko nevertas. Ir anksčiau ar vėliau sulauks atpildo. Su ugnimi išnyktų visas tuose namuose susikaupęs blogis. Ir jei kada nors ten, kai vėjas išpustys pelenus, vėl kas nors įsikurtų, buvusi aura nebepaliestų.
Ne taip paprasta išgirsti tokius žodžius. Selemonas vis dar tyli. Galvoje – minčių raizgalynė, toks įspūdis, kad per trumpą laiką joje viskas taip susipainiojo, jog atpainioti bus ne taip paprasta. Kol kas tik dėl vieno Selemonui aišku: jei jau Salomėja taip prakalbo, jos širdyje susikaupė pernelyg daug su jo artimaisiais susijusių juodulių. Pragyvenus kartu beveik pusę amžiaus ir niekada nieko panašaus negirdėjus, toks pasakymas lyg perkūnas, kuris būtinai kada nors trenks.

Tačiau kad niekas tų namų nesudegins, aišku ir Salomėjai, ir Selemonui. Lyg ir netyčia pradėta šneka taip ir baigiasi.  

19.

- Labas, Vikte.

Vežimėlyje sėdinti Viktorija kažkur toli nuo visų, taip pat ir koridoriumi pirmyn atgal vaikščiojančių bei važinėjančių, kaip ir ji. Balsas girdėtas, tik akys, tos vargšės akys nenori matyti – viskas lyg pro miglą.

- Pažint nebenori, ar ką? - klausia prie jos vežimėliu priartėjęs balsas.

- Valdas?

- Tas pats... - šypsodamasis tiesia ranką Baltrušis.

- Kaip tu čia?.. - išsprūsta Viktorijai.

- Kaip ir visi... - atsako jau senokai matytas, tačiau neužmirštas žmogus. O paskui trumpai, vyriškai paaiškina: - Paskubėjau Audronei užrašyt namą. Kai iš tavęs parėjau, džiaugiaus, kad šalia. O kai išpildžiau jos norą, lyg nebūta dukros. Tapo visiškai svetima.

Kai Baltrušiai iš Kūdikių namų parsivežė augintinę, visokių kalbų prisiklausė. Ir kad nieko doro iš tokio vaiko, kurį jos motina paliko likimo valiai, negalima tikėtis, ir kad tikra kvailystė auginti ne savą. Nesmagu, aišku, buvo girdėti tokias ir panašias užuominas. Tačiau ilgainiui viskas pritilo. Atrodė, kad ir nebesugrįš.

Grįžo... Tiesiai į Valdo Baltrušio širdį.

Viktorija savo nusilpusiom akim įsižiūri į Valdą. Pasikeitęs, pagalvoja. Jau neabejojo, jog niekada nesusitiks. O kad tokiom aplinkybėm, nė nesapnavo.

Lyg ir norėtųsi pasikalbėti, bet ir vienas, ir kitas nutyla. Vežimėliai, o ir aplink zujantys panašaus likimo gyventojai tarsi kamuolys galugerklyje – nei nuryti, nei išspjauti.

- Seniai čia? - pirmasis tylą nutraukia Valdas.

- Seniai... - atsako Viktorija tokiu balsu, tarsi eitų kalba apie dešimtmečius.

Abiems labai nejaukus tas susitikimas. Iš šono žiūrint jis labiau panašus ne į džiaugsmą, išvydus artimą, o į neviltį, kad tas artimas, o kažkada ir mylimas žmogus mato tave tokį bejėgį, tokį beviltišką. Kol kas nė vienas iš jų negalvoja, kad ir rytoj, ir poryt vėl tokiom pat aplinkybėm susitiks ir labai gali būti, jog stengsis tokių susitikimų išvengti.

20.

Atkūrus Lietuvą, Selemonas Davulis ne kažkuo tegalėjo pasigirti. Ne, ne viešai, - sau. „Katalikų bažnyčios kronikos“ neplatino (nors galėjo). Prie Adomo Mickevičiaus paminklo jo nebuvo. Tarp būsimų signatarų Mokslų Akademijos salėje neįsiamžino.

Taip, du sykius sudegino komjaunimo bilietą, bet viskas baigėsi laimingai, nors po antrojo karto jo jau niekas nepakeitė. Vienos lapkričio septintosios naktį centrinėje Kauno aikštėje su Stanislovu nuplėšė trejetą raudonų vėliavų. Ir vėl laimingai. O restorane rusų lakūnams pasiūlęs varyt iš Lietuvos, atsėdėjo penkiolika parų. Būtų gavęs daugiau, jei ne su juo vaišinęsis bičiulis, kurio giminaitis prokuroras pasistengė, kad nieko gera nežadančiame karininkų raporte pavojingi šūkiai nebūtų minimi.

Jei nebūtų sutikęs Salomėjos, nežinia kuo tokie žygiai būtų baigęsi. Ypatingo gražumo žmogus jo antroji puselė. Ne tik išvaizda, viskuo. Neturėtų su kuo ir palygint. Tiesiog Dievulis tokią sutvėrė. Žmogų, kuris vien savo buvimu šalia pasaulį daro išmintingesniu, šviesesniu.
Kai Kaune susidegino Romas Kalanta, Selemonas jau gyveno Vilniuje. Iš Kauno laikų pažįstamų išgirdo visai kitą tiesą nei apie tai rašė oficiozas „Tiesa“. Ir apie pačią tragediją, ir apie neramumus, apie suimtuosius. Tarp jų buvo ir pora pažįstamų iš susitikimų paslaptingajame bute Laisvės alėjoje. Jei tomis dienomis būtų buvęs Kaune, neabejoja, jog būtų atsidūręs tarp maištininkų.

Lietuvoje pažymimas Sąjūdžio trisdešimtmetis, ir Selemonas Davulis, klausydamasis tiesioginės transliacijos iš Seimo, bando prisiminti seniai prabėgusias dienas, tačiau gailėdamasis ne jų, o savęs. Kad pačiomis sunkiausiomis Lietuvai dienomis nebuvo tarp tų, kurie labiausiai rizikavo, ir be kurių nebūtų atkurta nepriklausomybė. Ačiū Dievui, bent jau netapo komunistu, kaip buvo pranašavęs senelis. Ir Judu netapo; net baisu girdint, kad tokių buvo šimtas dvidešimt tūkstančių.

Tačiau ką reiškia būti pakviestam į KGB rūmus, patyrė. Po to, kai sugrįžo iš kelionės po socialistinę Vokietiją. Saldžiai maloniai besišypsantis, be jokių skiriamųjų ženklų pareigūnas rankose pavartė popierių ir perskaitė: „Selemonas Davulis yra užsienio žvalgybos agentas.“ Akivaizdžiai matėsi: skaitydamas tyrinėja, kaip Selemonas į tai reaguos. Dabar viskas atrodo kaip ir juokinga, o tuomet nelabai. Labai nelabai. Lyg ir pakako paaiškinimo, jog tai šmeižtas. Laiškas – anoniminis, parašo po juo nebuvo. O gal jį ir patys saugumiečiai sukurpė. Tik kodėl? Gal todėl, kad su kitu aspirantu po vieno oficialaus susitikimo su vokiečiais, nepranešę grupės vadovui, iki vidurnakčio viešėjo rusų kalbos dėstytojos ir buvusio karo dalyvio, patekusio į nelaisvę prie Stalingrado, namuose? Ko gero.

O gal kažkuris iš grupės kam reikia papasakojo, kas nutiko Maskvoje peržengiant Lenino mauzoliejaus slenkstį? Selemonui supūliavo kojos nykštys, jį bandė gydyti kelionės draugas chirurgas, tačiau nelabai sėkmingai. Kai atėjo eilė, kai liko tik laipteliai, skaudantis pirštas trinktelėjo į akmenį, o Selemonui visai netikėtai išsprūdo: „Bliadj!“** Tą akimirką jo akys susidūrė su garbės sargyboje stovinčių kareivėlių akimis, kurios tankiai sumirksėjo. Kažkodėl vėliau nė vienas turistinės grupės narys šitos ganėtinai
juokingos akimirkos neprisiminė, nors tą šūksmą tikrai girdėjo...

Įdomiausia buvo po to. Net kelis kartus atsisveikinant saugumietis vis siūlė: „Užeikit. Nepamirškit.“ Ko užeiti ir ko nepamiršti, nesakė. Ir pro duris palydėjo, ir ilgu koridorium iki pat galo lydėjo. Kažkodėl atbulą. Turbūt pats Dievulis padėjo: jei taip eidamas būtų dar žingsnį žengęs, būtų susižalojęs, o gal dar blogiau atsitikę, nes prasidėjo laiptai. Iš kažkur atsiradęs savisaugos jausmas liepė atsigręžti. O saugumietis lyg niekur nieko koridoriumi sugrįžo atgal.

Jau šiais laikais dar kartą matė tą saugumietį. Prekybos centre. Kažkoks kipšas pakuždėjo, kad jį reikia pakalbinti. Tačiau taip staiga tas kagėbistas išnyko, nors buvo tik ką įėjęs į prekybos salę, kad tapo aišku, jog neatsitiktinai.

Neatsitiktinai, regis, ir disertacijos sovietmečiu nepavyko apginti. Tiesa, tas, kuris labiausiai pakenkė, ir dabar ne paskutinis tarp tituluotų kolegų. O susitikęs bendrauja lyg niekur nieko, dargi priešingai – nors prie žaizdos dėk. Selemonas nekerštingas, tačiau
nesmagu žinant, kad ir šiais laikais toli gražu ne visur ir ne viskas yra taip, kaip turėtų būt.

Taip, Selemonas – mokslininkas. Su kiemsargio atlyginimu. Karjeros nepadarė ir aišku, kad jau nepadarys. Neišsipildė pirmosios mokytojos pranašystės – netapo ministru, o ir Saliamono pravardės nepateisino. Kodėl? Lyg ir netinginiauja. Tikrai ne paskutinis tarp kolegų. Tačiau turbūt pats kaltas. Neišmoko lipti per kitų galvas. O tai dabar, ko gero, dar madingiau nei sovietmečiu, kuris atėmė apetitą gyvenimui. O gal nevykėlis, ir tiek?

*

Devyniasdešimt antrųjų liepos dvidešimt penktąją Selemonas ilgai atsimins. Tarp Vilniuje specialiu lėktuvu nusileidusių 163 lietuvių iš Didžiosios Britanijos buvo ir jo tikras dėdė – tėvo pusbrolis Gustavas.

Kad toks buvo, viena ausim išgirdo seniai. Po to, kai lankantis Bartkūnuose į svečius pas senelį užsuko smarki moteris, bent tokia iš pirmo žvilgsnio atrodė, pasveikinti jo gimtadienio proga.

- Brolio dukra Dolė, - pasakė senelis. – Atrodo, dar nepažįstami?

Jiems išsikalbėjus išgirdo, jog dar ir vyresnis brolis buvęs. Tačiau karo metais pradingo be žinios. O prieš tai, prasidėjus rusų-vokiečių karui, partizanavęs. Ne, ne rusų pusėje. Tie keli sakiniai buvo ištarti taip atsargiai, kad po to bendravardis paauglys senelio akyse pamatė tai, ko iki tol nebuvo niekada matęs – išgąstį. Seneliui tai buvo taip nebūdinga.

Tas tiesas išsakiusi viešnia staiga suprato padariusi kažką baisaus ir pravirko...

           *

Atsišaukė Gustavas po Kovo 11-osios. Selemonui skirtas laiškas buvo net dešimties puslapių. Rašė, jog iš Adolfinos-Dolės gavęs adresą ir labai norėtų susipažinti.

Nuo priešpaskutinių karo metų apie Gustavą, išvežtą į Vokietiją darbams, niekas nebuvo girdėjęs. Kasmet už jį tėvai užsakydavo Šventas Mišias, o kai šie pasimirė, artimieji jau nesitikėjo kada nors apie jį išgirsti. Pusę amžiaus laikyto žuvusiu paaiškinimas buvo lyg ir suprantamas: „Nenorėjau jums pakenkti.“

Dėdė Gustavas plačiai aprašė savo odisėjos pradžią. Pirmas išbandymas jo laukė keturiasdešimt antrųjų vasarą, kai vieną popietę papuolė vokiečių kariams, gatvėje tikrinusiems dokumentus. Kadangi atleidimo nuo karo tarnybos pažymėjimo neturėjo, kartu su tokiais pat nelaimėliais buvo sulaikytas ir nuvežtas prie traukinių stoties. Ten jau lūkuriavo daug rekvizuotų ūkininkų arklių ir vežimų.

Sulaikytiesiems per vertėją buvo paaiškinta: reikės padėti visa tai nugabenti iki fronto, užtruks apie tris savaites, paskui visi galės grįžti atgal, be to, už tai bus apmokėta. Į namus sugrįžti neleido, sakė, jog painformuos namiškius.

Visas šis turtas buvo perkeltas į gyvulinius vagonus. O jų, lydinčiųjų, laukė vagonų kampuose pakreikti šiaudai ir antklodės. Po kelių dienų, išsilaipinus iš traukinio, nusidriekė ilga kolona arkliais traukiamų vežimų. Riedant purvinais keliais fronto link ją lydėjo raiti ginkluoti kareiviai.

Dėdė Gustavas savo laiške prisiminė: „Blogas kelias ir didelis mašinų eismas neleido važiuoti risčia. Vietomis kelias buvo dengtas miško kirtimų rąstais, todėl važiuojant labai kratė. Tolumoje jau girdėjosi patrankų ir „Katiušų“ garsai. Keli sunkiosios artilerijos sviediniai nukrito tiesiog prieš akis. Vijome arklius kiek galėdami. Nakties metu rytuose dangus raudonavo nuo gaisrų ir sprogimų. Žaibavo lyg pekla padavimuose.“

Pasiekus upę, paaiškėjo tikslas – pristatyti gyvulius į Demjansko žiedą, kuriame vokiečiai buvo rusų apsupti. Pasinaudota spraga ties ta upe, keltai judėjo pirmyn ir atgal, sproginėjant rusų minosvaidžių sviediniams, baidantis arkliams. Kitoje pusėje vėl reikėjo laukti, kol persikels visa kolona.

Pajudėjus tolyn, pakelėse matėsi nemažai rusų kareivių ir arklių lavonų, išpampusių, pamėlynavusių. Tas vaizdas buvo toks kraupus, kad dėdei Gustavui dar ir šiandien, po tiek metų, stovi prieš akis.

Arklius su vežimais perėmė Staraja Rusj miestelyje, tai užtruko savaitę. Ir žmonės, ir arkliai buvo alkani. Buvo labai karšta vasara, trūko vandens. Kai iš Gustavo paėmė arklius, vaikinas pasijuto lyg didelis akmuo nuo krūtinės būtų nusiritęs.

Tačiau džiaugtis nebuvo dėl ko. Kai vėl atsidūrė gyvuliniuose vagonuose, alkani ir utėlių apsėsti, kilo įtarimas, jog kažkas ne taip – juos saugojo vokiečių kareiviai. Po trijų dienų pasiekus Mažeikius, bestumdant traukinį iš vienos vietos į kitą, pakalbintas geležinkelietis pasakė: tas traukinys važiuoja į Liepoją. Gustavas ir trys bendrakeleiviai nutarė bėgti. Traukiniui įsibėgėjant, kai jau kareiviai nestebėjo, iššoko ir nuriedėjo nuo geležinkelio pylimo. Kelionę kiekvienas tęsė atskirai.

Kai porą naktų pramiegojęs ūkininkų daržinėse, po beveik penkias savaites užtrukusios kelionės grįžo į namus, tėvams sūnus žiauriai atrodė. Ir ateitis buvo neaiški. Gustavas suprato, jog padėtis kritiška, reikėjo būti labai atsargiam. Jaudinosi ir tėvas, šiaip jau ramaus būdo žmogus.

Tuo metu vokiečiai verbavo jaunus žmones vieneriems metams į darbo tarnybą. Užsirašė. Svarbiausia – išdavė pažymėjimą, išlaisvinusį nuo galimų bėdų dėl pabėgimo. O po poros mėnesių, keturiasdešimt trečiųjų gegužyje kartu su grupe devyniolikmečių išvažiavo į Vokietiją. Šį kartą jau ne gyvuliniame, o keleiviniame vagone.

„Mielas Selemonai, - rašė dėdė Gustavas, - papasakojau tą įvykį, kad žinotum, kaip ir kodėl apleidau tėvynę. Likimo keliais žengiant laukė griuvėsiai, lavonai, purvas, prakaitas ir kraujas. Jei bus įdomu, susitikę ir apie tai pakalbėsim.“

*

Dėdę Gustavą būtų pažinęs ir minioje pamatęs. Tie patys Davulių bruožai – negražus, tačiau geras, šviesus veidas, garbana, kokią turėjo ir senelis, o svarbiausia – eisena ir kalbos maniera, lyg būtų koks bajoras.

Mėnuo, kartu praleistas šiaurės Anglijoje, labai suartino. Ypač jauku buvo tenykščiame lietuvių klube. Buvo akivaizdu, kad Gustavas Davulis čia neeilinis žmogus.

Selemonas ne sykį pagalvojo: ar šis jau senyvas vyras, jei likimas nebūtų nutrenkęs į kitokį pasaulį, taipogi būtų panašus į giminaičius, likusius Lietuvoje. O tėvas, jeigu būtų atsidūręs Vakaruose, o ne Rusijoje, gal irgi būtų tapęs panašiu į normalų žmogų?

Kai dėdė lankėsi Lietuvoje, kažkodėl nė karto neužsuko pas pusbrolį Alpą, ir Selemono apie tėvą nieko neklausinėjo. O Selemonas nedrįso pirmasis apie jį prabilti.

O kai dėdės gimtajame namelyje buvo supažindintas bene su dvidešimt šešiais giminaičiais, nė vienam nepajuto simpatijos. Ne, jis ne aiškiaregis, bet nesunkiai atskiria tikrą nuo apsimetėlio. Kad dauguma jų tokie, tai buvo taip akivaizdu.

Ne, milijonieriumi dėdė Gustavas netapo. Tie, kurie galvoja, jog stebuklingai atsiradęs giminaitis beveik pinigų maišas, labai nusivils. O Selemono džiaugsmas tikras – galų gale ir iš tėvo pusės atsirado tikras žmogus, su kuriuo malonu bendrauti, šalia kurio jaučiasi saugus ir kurio žodžiais galima tikėti.

Anglijoje dėdei nepavyko baigti universiteto. Kol tapo tekstilininku, nemažai teko patirti. Į Didžiąją Britaniją atvyko iš Austrijos keturiasdešimt septintaisiais. Metus teko dirbti žemės ūkyje. Apylinkė, kurioje atsidūrė, plačiai žinoma pasaulyje savo vilnonių medžiagų prekyba, čia daug tekstilės įmonių. Tekstilės pramonėje išdirbo keturis dešimtmečius. Iš pradžių išmoko austi. Anglų kalbos buvo pradėjęs mokytis dar Austrijoje, iš vokiečių kalbos vadovėlio, dabar tai labai pravertė. Tačiau pradžia buvo labai sunki – teko dirbti po dvylika valandų, ir vis naktinėje pamainoje, penkias naktis per  savaitę. Gyveno mažame bendrabučio kambarėlyje, valgį gaminosi bendroje virtuvėje. Darbštų, tvarkingą jaunuolį pastebėjo, išsiuntė į instruktorių kursus. Po to jau jis mokė amato kitus. Teko tapti ir psichologu, ir pedagogu. O ramus būdas, tvarkingumas, geros akys – tai, kuo apdovanojo tėvai.

Su žmona angle, buvusia nemažos firmos sekretore, Gustavas Davulis gyvena provincijoje, buvusioje angliakasių gyvenvietėje.

Dviaukštis miniatiūrinis namukas, sujungtas su keliais tokiais pat mūrinukais, statytais specialiai angliakasiams, - uošvių palikimas. Čia jokios pramonės jau seniai nebėra. Iki artimiausio didmiesčio  - geras gabalas kelio. Jis įveikiamas kartą per savaitę išsiruošus į klubą.

Gustavas – lietuvių klubo valdybos ilgametis sekretorius. Kartais tenka nuvykti ir į posėdžius savivaldybėje, kur atstovauja lietuvių ir pabaltijiečių reikalus, tautines mažumas. Tautinė ištikimybė, demonstracijos, pasmerkiant Lietuvos okupaciją – tai, kas šalia tiesioginių pareigų visada buvo svarbiausia. Anksti pradėjo rašyti į „Europos lietuvį“ ir nenustojo iki tol, kol to laikraščio leidyba persikėlė į Vilnių.
Liūdniausia, ką tos kelionės metu Selemonas išgirdo, buvo šis dėdės prisipažinimas:

- Gyvenant ir dirbant tarp anglų, namuose kalbant angliškai – rimtas pavojus nutautėjimui. O dar laikraščiai, knygos, televizija... Ne taip paprasta išlaikyti tai, ko dar nepraradau.

*

Didžiausias Selemono Davulio širdies skausmas, - kad vyriausiajam sūnui teko išvažiuot iš Lietuvos. Mantas – ir gabus, ir daug žinantis, knygų žmogus, tačiau normalios tarnybos taip ir nesugebėjo susirasti. Ne, milijonų jam nereikia, ne turtuolis, pakaktų bent tiek, kad liktų teatrui, koncertui, knygai. Deja, be užnugario, be gero dėdės šiais laikais daugiau minimumo neuždirbsi. Jau penkti metai Londone. Nesiskundžia – taip išaugintas, tačiau maždaug aišku, koks ten Londonas. Ne, ne patiltėj, kaip kai kurie lietuviai, gyvena, bet ir toli nuo visiems girdėtų rūmų. Kažkur priemiestyje už pusę algos nuomoja kambarėlį, nuo kurio į darbą kaip iš Vilniaus į Kauną, o kaimynystėje daugiausia tokie pat bėdžiai. Magistro diplomas kol kas guli namuose, jo dar neprireikė. Pasirinko tokią specialybę, kurios niekam nebereikia. Kol buvo bedarbis, net apie profesinę mokyklą galvojo. Ir tėvui širdį skaudėjo: nejaugi Mantui teks tapti darbininku? Baigus universitetą ne taip paprasta atsidurti tarp buvusių dvejetukininkų. Ypač jei net vinies niekas nemokė įkalti.

Jaunėlis Algirdas – dar didesnis rūpestis. Iš pradžių atrodė, jog jam pasisekė: po antrojo kurso pradėjo dirbti respublikiniame dienraštyje. Jau penkerių metų stažas. Savo charakteriu panašus į tėvą – toks pat aštrus, nebijantis pasakyti į akis tiesą. Selemonas ne sykį pajuto, jog sunku Algirdui, tačiau, matydamas jo entuziazmą, vylėsi, jog viskas bus gerai.

Deja, su kiekvienais metais Algirdo Davulio entuziazmas vis labiau blėso. Noras atskleisti tiesą neretai užsibaigdavo tų, kurie sprendžia, tiesa. Netruko pajusti, kad vaikšto peilio ašmenimis.

Tačiau buvo ir išskirtinė diena – pasigyrė tėvui, kad rašo ciklą straipsnių, kuriems informaciją surinko kaip tikras detektyvas, kad bus bomba. Tam prireikė nemažai laiko, o ir rizikos. Visa laimė, kad ir vyriausiąjį redaktorių pavyko įtikinti, jog tą tiksinčią bombą privalu nukenksminti.

Laimė? Toji laimė netruko atsisukti kita puse. Jau pirmąjį straipsnį išspausdinus, pagrasino telefonu. Paskui įtartinai pradėjo dunksėti automobilio, tik ką paimto iš serviso, ratas. O dar po kurio laiko išvažiavo į kelią su sugadintais stabdžiais. Tačiau ir tąsyk viskas baigėsi dar ne taip tragiškai, nors ir ligoninėje, nors iš mašinos ne kažkas liko. „Na ir kaip?“ - jau lyg ir pažįstamas balsas paklausė ir, nelaukdamas atsakymo, pridėjo: „Gal trečio karto neprireiks?“

Išspausdino visas dešimt to provincijos miesto paslapčių. Tekstų herojai buvo užkoduoti, nors tikrus vardus ir pavardes atspėti nereikėjo didelių pastangų. Deja, niekas iš tų, kurie sprendžia, nesiruošė to daryti, nes patys trumpesne ar ilgesne virve su jais susiję.

O paskui tame pat provincijos mieste, grįžtant iš komandiruotės,  pasiūlė pavėžėti fabriko, kuriame dėjosi nelabai geri dalykai, direktorius: „Mes vis vien siunčiame mašiną į Vilnių.“ Lyg ir nieko įtartina, paaiškinimas buvo kaip ir nekeliantis abejonių. Pusiaukelėje mikroautobusas, kuriuo vežė, nepasuko į kairę, o nuvažiavo per griovį tiesiai į pievą ir kelissyk vertėsi. Prieš tai vairuotojas iššoko iš automobilio ir liko sveikutėlis. Dejuojantis nuo skausmų Algirdas Davulis vėliau, kai jį iš visiškai sumaitotos mašinos ištraukė gelbėtojai, prisiminė, jog įvykio kaltininkas vis kartojo: „Ką aš padariau? Ką aš padariau?“

Beveik metų ir šešių operacijų prireikė, kol pradėjo mokytis vaikščioti. Kad avarija buvo neatsitiktinė, tik vėliau suprato. Deja, jai įvykus, automobilio niekas netyrė, jis jau po kelių valandų buvo nutemptas į to fabriko garažą. Viską organizavo tokios jėgos, prieš kurias pasijustų bejėgiu ne tik prie lovos skausmų prirakintas. Plačiai žinomas advokatas, sovietmečiu daugiau kaip dešimtmetį vadovavęs teismui, pasistengė, kad vairuotojui net teisės nebūtų atimtos. Ko gero, jam pasufleravus, netrukus ir visai dingo iš Lietuvos.

Kai jau apysveikis Algirdas Davulis visa tai papasakojo savo dienraštyje, netikėta buvo apskrities laikraščio reakcija: išsityčiojo. Gudrus buvo paskvilis – kad skaitytojui bent laikinai susuktų protą, o svarbiausia – patikintų, kas šiuo metu valdo šalia esantį pasaulį. Kita vertus, ne tokia ir netikėta buvo toji reakcija, nes tarp dešimties paslapčių, apie kurias ne taip seniai rašė, herojų buvo ir pagrindinis to laikraščio savininkas.

O dabar – invalidumas, sulaukus vos ketvirčio amžiaus.

*

- Tet, o kodėl tu nieko jam nedarei? – klausia Algirdas, išgirdęs, kas tėvui su mama atsitiko ligoninėje.

O atsitiko nei šis, nei tas. Išėjus iš Konsultacijų poliklinikos ir jau sukant iš kiemo, visu greičiu iš šono iššoko juoda Toyota. Užkabino Selemoną ir, jei ne rankoje buvęs diplomatas bei šalia stovėjęs stulpas, į kurį atsirėmė, būtų išsitiesęs ant šaligatvio. „Tu, tu, ko gatve, ne šaligatviu vaikštai?! – iš automobilio iššokęs jaunuolis tatuiruotom rankom buvo pasiruošęs smogti. – Tu, tu... man mašiną nubraižei!.. Tris gabalus mokėsi!“

Ligoninės teritorija – ne gatvė, įvažiavimas į vieną iš jos kiemų – ne greitkelis. Tuo labiau, kad Selemonas su Salomėja nebuvo nužengę nuo šaligatvio, o prieš įvažiavimą –  STOP ženklas. Priblokšti dėl to, kas įvyko, nežinojo, ką ir daryt. O kumščiu pamojavęs, pagrasinęs ir bjauriai nusikeikęs tatuiruotasis sėdo į mašiną ir lyg niekur nieko sustojo tame kieme už keleto metrų.

- O ką būčiau laimėjęs? – klausimu į klausimą, tarsi būtų žydas, atsakė Selemonas. – Muštis nemoku, kviesti policiją ir įrodinėt, kas teisus ir kaip kas turėtų elgtis, beprasmiška. Tuo labiau, kad likau gyvas ir net fiziškai nesužalotas. Tuščias laiko gaišinimas.

- O mane visada mokei kovot už teisybę. Ir dar iki galo...

- N-na taip... Mokiau... – nesigina Selemonas. – Tik kad kartais tos kovos labai liūdnai baigiasi.

Selemonas daug galvojo apie tai, kas atsitiko su Algirdu. Turbūt teisi buvo viena pažįstama – ori anų, smetoninių, laikų dama, priekaištaudama, kam Selemonas leido sūnui stot į žurnalistiką. „Žurnalistika – tai čiuožykla. Būk įsitempęs, kad nepargriūtum.“ Jai rodėsi, jog Algirdas turėjo pasukti tiksliųjų mokslų kryptim, nes tam tikrai turėjo gabumų, o tai tokia rami sritis.

Dabar jau po laiko. Selemonui labai rūpi, ar pavyks sūnui vėl atsistoti ant kojų. Tie, kurie suluošino, ir toliau nepalieka ramybėje. Keisti telefono skambučiai jau ne sykį sujaukė ir taip sujauktą kasdienybę. O tas kolega, kuris išsityčiojo apskrities laikraštyje, net į merus kandidatavo, nors yra bemokslis, sugebėjęs baigti vos vidurinę.

Atrodo, kad Algirdui nieko kito nelieka, kaip išvažiuot. Kuo toliau. Nes tų, kurie sprendžia, čiuptuvai labai ilgi. Jie – su antpečiais ir be jų, o svarbiausia – su storom piniginėm.

21.

Vėl buvo proga pajusti, kad jų giminėje kažkas ne taip. Palangoje Selemonas su pavydu vis nulydėdavo čia atostogaujančias šeimas – kartu su vaikais ir anūkais šalia tėvai ir seneliai. O, kad jų šeimose taip, tyliai sau taria Selemonas, iš anksto žinodamas, kad tai neišsipildys.

Selemonas – filosofijos daktaras, lyg ir privalėtų atsakyti į klausimą, kas ne taip. Keliais žodžiais į tai neatsakysi. O ir ar būtina? Sau jau seniai atsakė, tik kažin ar kas iš artimųjų tai norėtų išgirsti.

Pajūrio parke Selemonas šiandien pergyveno keistoką dramą: žuvėdra taip gailestingai klykė sukdama ratus virš medžių, kad darėsi nejauku. Negalėjai nepajusti, jog paukščiui atsitiko kažkas baisaus. Ir po keliolikos minučių jai nenutilus, prie žuvėdros prisijungė dar keli paukščiai. Visi jie skrido iš paskos ratu, virš medžių viršūnių nerimstant jų bendruomenės narei, tikriausiai jaunai žuvėdrai, patyrusiai kažką baisaus.

Selemonas pagalvojo: ir paukščio gyvenimas kartais ne kažką lengvesnis nei žmogaus. Tačiau žmonės ne visada pasielgia taip, kaip tik ką matyti paukščiai.

*

- Dėl ko gyvena žmogus?

- Kad numiręs patektų į dangų.

Šiandien Selemonui Davuliui vis grįžta ir grįžta vaikystėje babytės ištarti žodžiai. Anuomet jie atrodė kaip patys paprasčiausi, dėl kurių reikšmės neverta sukti galvos. Pakakdavo parodytos žvaigždės danguje. Tuos žodžius kartodamas nė nepagalvojo, kad ir jis kada nors mirs. Tiesiog ruošėsi Pirmajai Komunijai, ir tiek.

O juk kokia gili prasmė tuose žodžiuose.

Užsitarnauti dangų, jei jis iš tikrųjų yra, ne kiekvienam lemta. Oi, ne kiekvienam. O jei ir nieko po mirties nėra, tokį tikslą turėdamas visada ir visur išliksi žmogumi.

Selemonas vis dažniau pagalvoja, kas galėjo būti kitaip. Tarsi ruoštųsi viso gyvenimo išpažinčiai. Ne, į bažnyčią sekmadieniais jis nevaikšto, jos duris praveria tik retom progom. Bet ir ne parmazonas – į Dievą tiki. Ir neretai tyliai pasimeldžia, tačiau tik tokiais žodžiais, kuriuos jis vienas žino.

Kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, džiaugėsi, kad bent sūnums nereikės patirti tokių klaidžiojimų, kokie teko jo kartai. Senelių ir tėvų gyvenimai išvis tarsi nurašyti. Tačiau kas ateityje laukia Manto ir Algirdo, taipogi nelabai aišku.

Gal dėl to, kas ne taip, jo tėvo kaltė? Kieno nors prakeiksmas, atėjęs iki šių dienų? Karma, genai, bloga sėkla ar dar koks velnias?

Ne, Selemonas Davulis netaiko į dangų. Jam visai tiktų skaistykla, kurioje, ko gero, daugiausia buvusių Žemės gyventojų. Nei labai dorų, nei labai blogų. Tačiau ir ten nenorėtų susitikti su kai kuriais Žemėje sutiktais, jeigu jų per klaidą (o gal ir ne) velnias į pragarą nenusinešė ar nenuneš.

Už lango nesiliaujantis lietus ir vėjas, beveik lenkiantis iki lango daugiaaukštį praaugusią liepą tarsi pritaria Selemono mintims. Artimieji – kas kur. Dėl visų skauda širdį, tik ne jo valioj kažką pakeisti. O gal pastangos per menkos?

Miegamojo kampe, už spintos jau senokai stovi daili lazdelė, kažkada uošvienės paskolinta, kai buvo lūžusi koja. Kad ji jau praverstų, suprato pajūryje, pasinaudojęs viešbučio skėčiu. Nustojus lyti, grįžo juo pasiramsčiuodamas. Salomėjai prasitarė: galėtų sugrįžti anie laikai, kai vyrams lazdelė buvo šaunumo ženklas. Vaikščiotų kaip koks Binkis, dar ir pamandravodamas – rankoje smagiai pasukdamas, ir nebūtų gėda, kad jau lyg ir senelis.

Tik dabar Selemonas iki galo supranta amžinatilsį uošvio žodžius, pasakytus slaugytojai ligoninėje, į kurią pirmą kartą pateko devyniasdešimties: „Geriau duok į žandą, bet seneliu nevadink.“ Didelės išminties žmogus buvo. Pasisekė Selemonui, kad likimas suvedė su juo ir nemažai metų buvo šalia. Na, gal ne visai šalia, bet netoliese.

*

Prie fontano, kuris Selemonui ir Salomėjai yra didžiausias traukos centras, visada gausu vaikų. Ateidavo ir su sūnumis, kol šie buvo maži. Šiandien vėl čia. Žiūrėdamas į krykštaujančius mažylius, kuriems vandens čiurkšlės tarsi didžiausias pasaulio stebuklas,

Selemonas Davulis galvoja apie savo jau suaugusius vaikus.

Gražiai juos augino. Gal ir per daug kartais palepindavo, tačiau išaugo tokiais, kokiais maždaug kažkada ir įsivaizdavo.

Tik kodėl jiems taip nesiseka? Atrodė – ir vienam, ir kitam jau, jau šalia, visai netoli tai, į kur eita, bet ir vėl kas nors ne taip, o kartais ir visai ne taip. Baugus žodis nesiseka, ypač žinant, kad kliūtys neužtarnautos.

Algirdas dar ir apie depresiją prakalbo, o anądien ir kelis baugesnius žodžius pasakė: „Nebenoriu gyvent. Nebėra prasmės.“ Jaunėlis bent netoli nuo namų, ne tik telefonu galima pasikalbėt, nors kol kas nelinksmos tos kalbos. O kokia Manto savijauta, ne taip paprasta suvokti. Tos trumpos atostogos, kurioms pavyksta ištrūkti, vis tylesnės. Nereikia būt dideliu psichologu, kad nesuprastum, jog yra negerai.

Gal vis tik ne taip auginti reikėjo? Neišeina iš galvos jaunystės pažįstamo chirurgo kažkada pasakyti žodžiai: „Nebekišk tu jiems į galvas pasakų. Gyvenime reikės ko kito.“ Tuomet ir deficitines pasakų knygas, ne taip seniai pirktas savo sūnums, Selemonui atidavė. Kad jo paties vaikams tokie niekai galvos nekvaršintų.

Vaikystėje tik babytės kartkartėm paglostomas, Selemonas nedrįsdavo prisiglausti prie motinos, nes ji tokių švelnumų nepripažino. Dabar vis dažniau pagalvoja, kad jam šito visada labai trūko. Gal todėl savo sūnums negailėjo nei gero žodžio, nei artumo. Tačiau gyvenimas dažnai yra gana žiaurus dalykas ir jautresniam žmogui, užaugusiam aplinkoje, kurioje šilta ir saugu, tampa sudėtinga, nes pavėluotai tenka mokytis kitokio gyvenimo. Tokio, kuriame dominuoja veidmainystė, intrigos, melas, grubumas.

Tokios ir panašios mintys jau ne pirmą kartą Selemonui neduoda ramybės. Tačiau jos taip ir lieka kaip sudėtingas matematikos uždavinys – be sprendimo, be konkretaus atsakymo. Net žilas plaukas bejėgis.

22.

Senelį vėl priminė laiškas iš Anglijos.

Selemonui dėdė Gustavas daug kuo artimas, pirmiausia todėl, kad rašė į laikraščius. Tiesa, ne tikra pavarde, todėl namiškių ir nepasiekė jokia žinelė apie jį.

Dėdė savo laiške pasakoja, kad jų šeima kelis kartus per metus susitikdavo su tėvo brolio Selemono šeima, anuomet gyvenusia priemiestyje, namuose, kurie sudegė per karą. Pas dėdę važiuodavo ir jo varduvių švęsti. Tai būdavo vasarą. Tėvai pasisamdydavo taksi automobilį, vieną iš tų, kurie prieš karą stovėdavo centrinėje gatvėje. Dėdė gražiai priimdavo.

Tačiau ne tik už tai buvo labai mėgiamas.

Visuomet būdavo geros nuotaikos, gražiai apsirengęs. Buvo iškalbingas. Gustavo prisiminimuose senasis Selemonas turėjo vešlius ūsus, kurie uždengdavo visą viršutinę lūpą. Geriant alaus stiklą ūsai apsiveldavo puta, kurią gražiai nušluostydavo nosine, perbraukdamas per juos į vieną ir į kitą pusę.

Gustavui įsiminė ir Selemono Davulio labai tvarkingas ūkis. O labiausiai patikdavusi jo kalvė, kurioje buvo įdomiausių dalykų – pilnos sienos nukabinėtos įvairių įrankių, o jau plaktukų – visokiausių dydžių ir formų.

Kad vedė tik sulaukęs dvidešimt devynerių, nenuostabu, nes aštuonerius metus tarnavo caro kariuomenėje, kazokų pulke. Dėdei Gustavui ypač įsiminė vienas anekdotas, parsivežtas iš karo: kautynių įkarštyje rusų kareivio nukirsta galva atriedėjo prie dėdės apkaso ir paprašė užrūkyti: „Gospodin, daitie zakuritj“. Pasakotojas, aišku, juokavo, tačiau paaugliui tai taip įstrigo, kad ir sulaukęs senatvės nepamiršo.

Dėdei Gustavui įsiminė ir ne vienas nugirstas pasikalbėjimas, kai jo tėvams Selemonas skundėsi sūnumi dėl nenoro mokytis. Kaip geras tėvas, Alpą norėjo matyti universiteto studentu, deja, šiam tie dalykai nerūpėjo.

*

Selemoną laiškas sugrąžino daugelį metų atgal. Ir jam susitikimai su seneliu visada buvo šventė. Dabar labiausiai gailisi, kad tiek daug galėjo iš jo sužinoti, bet... Betgi buvo kiti laikai, bando pateisinti save, ir ne apie viską anuomet senieji galėjo pasakoti, o jaunieji nė neįtarė kokias nors paslaptis esant.

„Dabar tai rašysiu“, - tokie buvo paskutiniai senelio žodžiai, kuriuos babūnė Leonora persakė jam sėdint prie karsto laidotuvių dieną.

Senoji juos ištarė su šypsenėle, sakė, jog nesuprantanti, ką tie priešmirtiniai žodžiai, pasakyti labai aiškiu balsu, reiškia.

Iki šiol ir Selemonas šitos mįslės neįminė. Nors beveik neabejoja, kad tie žodžiai susiję su juo, o gal su jo sūnumis, bent jau su vienu iš jų.

* Rusiškas keiksmažodis.
 

Šaltinis: NAUJOJI ROMUVA, 2018, NR. 4 (605).

Komentarai