GERŲ KNYGŲ PENKTADIENIS: Staškevičiaus tapatybė, Maldororo mirtis, Hollande'o meilė ir Šliogerio metafizika

Ignas Staškevičius yra vienas tų žmonių, kurie man imponuoja kaip asmenybės. Ne, manęs niekas nenupirko ir nepapirko, nebent jo intelektas, erudicija ir šmaikštumas bei knygos, kurias jis parašė. Tai žmogus, su kuriuo smagu išgerti kavos, pasikalbėti apie šį bei tą. Budizmas, maratonai, kelionės, kultūra: tai šiam žmogui įdomu. Turbūt bus nemažai skeptikų, kurie sakys: melas visa tai. Netiesa, sakysiu aš. Paskaitykite jo per dešimtmetį parašytas knygas: Kelias į bazę, Maratono laukas, Domertas ir galiausiai Tapatybės kortelė. Taip pat išverstą puikią Gešė Džampa Tinlėjaus knygą Proto apvalymas: budistinių tekstų rinkinys. Jei ne I. Staškevičius, Algirdo Kugevičiaus, vienintelio tibetiečių kalbos ir budizmo in corpore specialisto Lietuvoje, knygos tikriausiai mūsų taip ir nepasiektų. O dabar galime jomis džiaugtis (žr. leidyklos Sofoklis tinklalapį, knygų esama nemažai ir tikrai svarbių, ko vertas vien Lamrimas).

Tačiau tai knygos apžvalga, tad po užsitęsusio pristatymo ir savo požiūrio atviro pareiškimo pakalbėsiu apie knygą. Man patinka autoriaus kalbėjimo stilius: kietas, aštrus, tuo pačiu lengvas. Žodis po žodžio (psl. 81-82) yra savotiškas I. Staškevičiaus moto, kai spartietiškai trumpai įvardijama nemaloni tiesa arba tiesiog tai, apie ką dažnai nesusimąstai gyvendamas buitinį gyvenimą. Tapatybės kortelė įdomi knyga kaip įdomių tekstų rinkinys, o man ji dar įdomi kaip akivaizdžiai budistinis veikalas, parodantis, kad mes neturime jokių tapatybių tuo pačiu jas turėdami (greičiau savindamiesi). Ar mes esame tam tikri skaičiai įvairiose bylose, dokumentuose, genome? Taip. Bet ar tai mūsų tapatybė? O kas už jos?

Ko gero, ši knyga sudėtingiausia iš visų I. Staškevičiaus parašytųjų. Atrodo lengvutė, nedidukė, dailaus dizaino (viršelis ir dizainas Milenos Grigaitienės; už gerą redagavimą pagirti reikia ir raštingą žmogų Vainių Baką), tokia vos ne oro uosto knyga, tačiau tai apgaulinga. Svarbiausi filosofiniai veikalai nebūdavo ilgi, kol neatėjo daugiažodystės era. Jei tai paskutinė lietuviška knyga, manau, ji būtų vykusi coda. Pernelyg daug prirašyta daugiažodiškų knygų, reikia mokytis kalbėti trumpai ir aiškiai.

O, kaip ilgai laukiau Maldororo giesmių, kurias iš prancūzų kalbos puikiai išvertė ir joms pratarmę parašė poetas Dainius Gintalas. Kitos knygos eilinį sykį pateisino savo kaip bene geriausios Lietuvos leidyklos vardą, nes niekas kitas tiek daug metų nesiryžo išleisti šios (ir daugybės kitų) knygų.

Kuo ypatingas kadaise, dar XIX a., vos 24 metus gyvenęs Urugvajuje gimęs prancūzas Isidore-Lucien Ducasse, pasivadinęs grafu Lotreamonu (Comte de Lautréamont)? Tuo, kad jo 1869 m. kūrinys Les Chants de Maldoror padarė bene didžiausią įtaką gerokai vėliau pasirodžiusiems avangardiniems literatūros judėjimams. David Tibet (CURRENT 93) ne vieną dainą/kompoziciją sukūrė apie Maldororą.

Kuo ypatingas tasai Maldororas, kas jis toks? Gal mal d'aurore (Aušros blogis)? Aušra lyg ir Liuciferio sinonimas, tačiau ši knyga, nors ir labai kietai smūgiuojanti į tą vietą, kuri vadinama kultūra ir morale, nėra satanizmas. 

Pro jus slenka laidotuvių procesija. Nuleiskite ant žemės abu savo kelius ir užgiedokite laidotuvių giesmę. (p. 266)

Silpnų nervų skaitytojams daugiau cituoti ir nebūtina, o stiprieji šią knygą perskaitys taip, kaip ir dera skaityti tokias knygas (ir, tarkime, Nietzsche bei kitus mąstymą sukrečiančius mąstytojus).

Asmeniškai man Maldororas atrodo esąs personifikuotas blogis, kuris yra neišvengiamas. Diskusijas paliksiu filosofams, kuriems priminsiu, kad kiekvienas esame... Na, jūs gi žinote.

Valéri Trierveiler knygą „Dėkoju už tas akimirkas“ išleido puiki leidykla „Gelmės“. Knygoje pasakojama Prancūzijos prezidento Fransua Oliando (Hollande) ir politikos žurnalistės Valeri Trierveiler meilės ir išsiskyrimo istorija. Jiedu susitiko 1988 metais, kai jis dar gyveno su savo partnere Segolena Ruajal. Jų draugystė prasidėjo 2007-aisiais ir paviešinta 2010-aisiais, kai pasibaigė Valeri skyrybų procesas. Valeri karštai pamilo Fransua, tuo metu nesuvokdama, kad jie kilę iš skirtingos aplinkos, kad ji yra moteris, trokštanti būti mylima, o jis – vyras, negalintis gyventi be politikos. O ir dauguma prancūzų tikrąja pora laikė Fransua Olandą ir Segoleną Ruajal, keturių jo vaikų motiną. Valeri buvo vadinama manipuliatore, isterike. Jos vaidmuo neapibrėžtas, neturintis oficialaus statuso. Liūdniausia, kad niekas jos negynė, net ir pats Fransua. Jų meilės istorija buvo labai banguota. Valeri jautė, kad aistringai prasidėję jausmai pamažu gęsta, kad Fransua tolsta nuo jos dėl savo politinės sėkmės, nepaisant kartais jo siunčiamų emocingų žinučių. Galutinį tašką padeda 2014 metais pasigirdę gandai apie Olando romaną su aktore Žiuli Gajė.
Nepaisydama išgyvento skausmo, Valeri pripažįsta, kad Eliziejuje patyrė ir gražių akimirkų, sutiko nuostabių žmonių, kad yra dėkinga ir už tą beprotišką meilę, ir už tą bedugnę, į kurią buvo įstumta.

Likau viena, sugniuždyta, skausmo palaužta. Man pasidarė aišku, kad vienintelis būdas suimti savo gyvenimą į rankas – papasakoti apie jį. Aš kentėjau dėl to, kad buvau nesuprasta ir per daug sutepta. Taigi nusprendžiau sugriauti savo pačios pastatytas užtvankas ir su plunksna rankoje papasakoti savo istoriją – tikrąją. Nors tebekovojau, siekdama apsaugoti asmeninį gyvenimą, dalį jo man reikėjo atskleisti, pateikti tam tikrus faktus, be kurių neįmanoma nieko suprasti.

Taip, Eliziejuje patyriau gražių akimirkų. Taip, būdama pirmąja dama, sutikau nuostabių žmonių. Tik nė vieno, susijusio su politika. Po to, kai buvau išvaryta, viešai padėkojau Eliziejaus personalui. Pradedant virėjais, baigiant floristais, nepamirštant gydytojų ir daugelio kitų. <...> Ši knyga yra butelis jūroje, jame uždaroma mano praeitis. Aš klydau, kartkartėmis pasiklydau, galėjau įskaudinti, tačiau niekada neapsimetinėjau, visada buvau nuoširdi.

Kuo patraukė ši knyga? Labai gyvai parašyta. Apskritai, manau, skaityti žinomų žmonių biografijas yra įdomus užsiėmimas. Jos padeda suvokti, kad mes visi mirtingi, visi kažko norime, bandome įtvirtinti savo tapatybę ir įtikinti save, kad nemirsime.

Arvydas Šliogeris kartu su šviesaus atminimo Algiu Uždaviniu yra bene geriausi Lietuvos filosofai. Be abejo, gerų filosofų, kaip ir muzikantų, poetų Lietuva turtinga, tačiau Šliogerio metafizika (2010 m. bulvės, 2016 m. kasdienybės) ypatinga. Šis vaizdo įrašas gerai paaiškins, kodėl. Mano nuomone, todėl, kad ji drastiška, šokiruojanti, kartais naivi, tačiau nebijanti pasakyti tiesos.