Pradžia / Knygos
 

Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba (pilnas knygos tekstas)

Knygoje – visapusiškas talentingo prozininko, kurio kūryba grįžta į Tėvynę, portretas. J. Jankui (1906-2002) pripažinimą pelnė romanų dilogija „Egzaminai“ ir „Be krantų“, išleista tarpukario Lietuvoje. Didžiąją gyvenimo dalį gyveno JAV, kur sukurti reikšmingiausi kūriniai.

Leonas Peleckis-Kaktavičius
2013 m. Sausio 26 d., 08:14
Skaityta: 2426 k.
Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba (pilnas knygos tekstas)

Recenzentai : rašytojas, doc. dr. Vytautas MARTINKUS

                      prof. dr. Bronius PRĖSKIENIS

 

Knygos išleidimą rėmė

LR KULTŪROS MINISTERIJA

ISBN  978-9955-667-10-0

                                                                   © Leonas Peleckis-Kaktavičius, 2008 

                                                                   © Varpai, 2008

PRATARMĖ

 

    Jurgį Jankų – Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijų ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinį,  sėkmingai mokytojavusį įvairiose Lietuvos provincijos mokyklose, išgarsino 1938 metais Sakalo leidykloje išleisti romanai – Egzaminai ir Be krantų. Pripažinimas buvo neabejotinas. Tai akivaizdu pasklaidžius anuometinę periodiką. “Egzaminais Jankus gražiai išlaikė egzaminus tikrojo, aukštos kultūros rašytojo vardui įgyti”, - rašė Fabijonas Neveravičius (Dienovidis, 1938, nr. 7-8). Algirdas Gustaitis Naujojoje Romuvoje (1938, nr. 39) debiutantą pavadino suaugusiu plunksnos valdytoju ir drąsaus žodžio reiškėju. Gerai Be krantų įvertino ir jau žinomas, perspektyvus jaunas rašytojas, nemėgstantis dalinti kreditų Viktoras Katilius (Dienovidis, 1939, nr. 1): “Nenutylantis lyriškumas, žodžio jautrumas, gamtos ir meilės scenų subtilumas, - visa plaka vienu ritmu su svarbiausio veikėjo siela ir išgyvenimais. Jaučiame autorių nuoširdų ir atvirą, tai yra tokį, kokį mes norime matyti rašytoją”.

    Talentingojo beletristo laukė ilgas, kūryba alsuojantis gyvenimas. Daug kas, ne tik patys artimiausi žmonės, yra pastebėję: Jurgiui Jankui rašymas buvo įgimtas kaip žuviai vanduo. Kūrybai iš viso paskirti 79 metai (pirmieji prozos tekstai spaudoje pasirodė 1923 metais1). Nors jau Lietuvoje pelnė pripažinimą, subrendo kaip rašytojas, susiformavo kaip asmenybė, didžiąją gyvenimo dalį jam buvo lemta praleisti toli nuo tėvynės – užatlantėje, kur sukurti ir reikšmingiausi kūriniai.

    JURGIS JANKUS  – knyga, skirta talentingo prozininko, dramaturgo, publicisto gyvenimui ir kūrybai. Monografinės formos studija parašyta pažymint šio originalaus kūrėjo šimtąsias gimimo metines.

    Knygoje pristatomi svarbiausi rašytojo gyvenimo faktai, pagrindiniai kūriniai ir jų interpretacijos. Šalia kūrybos analizės nemažai dėmesio skirta kūrybos impulsams, psichologijai. Pateiktas ir platus kultūrinis, visuomeninis kontekstas, lydėjęs rašytoją nelengvame gyvenimo kelyje. Nemažai vietos taip pat skirta kai kuriems kultūrinio, literatūrinio gyvenimo išeivijoje aspektams. Atkreipia dėmesį kūrėjo žmogiškosios savybės, pasiaukojimas artimam žmogui.

    Knygos autoriui su JAV gyvenusiu prozos meistru teko palaikyti pastovius ryšius nuo 1989 metų iki jo mirties. Lietuvoje surengė ir kelis kūrybos vakarus, dalyvaujant pačiam rašytojui, buvo vienos jo naujos knygos – Papelkių Skirpstūnas - leidėju ir redaktorium. Per beveik porą dešimtmečių sukaupta apie J. Jankų įvairiapusė medžiaga. Šitame darbe, mirus rašytojui, aktyviai talkino jo marti Danutė. Rašant panaudoti ir atsiminimai, užatlantėje specialiai užrašyti šios knygos autoriaus iniciatyva.

    Skaitytojas knygoje ras visapusišką žymaus rašytojo, kurio kūryba grįžta į Lietuvą, portretą.

 

I.

 

KODĖL JURGIS JANKUS NETAPO DAILININKU?

 

    J. Jankus, trobelninkų Simono ir Veronikos (Noreikaitės) sūnus,  gimė 1906 m. rugpjūčio 9 (liepos 27) d. Biliūnų kaime, anuomet priklausiusiame Šiaulių apskrities Skėmių valsčiui. Valsčiui persikėlus į Baisogalą, su atsikūrusios Lietuvos pradžia gimtinė atsidūrė Kėdainių apskrityje. Dabar tai – Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas.

    Paaugęs  J. Jankus ne sykį girdėjo2, kad gimęs labai silpnas. Buvęs pageltęs, tik nosies galiukas raudonavęs, be to, labai kargavęs. Nuvežus pas daktarą, šis nieko guodžiančio nepasakė: su triūbele girdįs devynis balsus, todėl reikią skubiai vežti namo, kad nebūtų per vėlu. Tėvams panašaus patyrimo jau būta: antrasis vaikas – Onutė mirė nuo žarnų uždegimo, todėl beliko tik ašaroti.

    Ir vis dėlto Jurgiukas išsikapstė. Tiesa, liga, dėl kurios net daktaras parodė savo bejėgiškumą, nesitraukė dar gal metus ar kiek ilgiau. Jos vardas buvo gelta, ir ji savo pėdsakus paliko visam likusiam gyvenimui. Tai išduodavo kitokie akių baltymai, veido spalva, net dantys. Jau suaugusiam dantų gydytojai tvirtino, jog toks dantų gelsvumas – stiprių dantų požymis, ir jie neklydo.

    J. Jankaus atmintyje Skėmiai buvo didelis kaimas nuo Biliūnų į pietų rytus anapus miško, ant Baisogalos-Kėdainių vieškelio. Jo ulyčia buvusi pustrečio varsto. Dėl didumo kaimas vienas pirmųjų išskirstytas į vienkiemius. Būsimajam rašytojui tos ilgosios ulyčios nebeteko matyti, nors dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš pradžių su mama, o paskui, ko prireikus, ir ne vienam ne sykį teko per tuos laukų platume pasiklydusius Skėmius eiti pas tetą Daratą į Pagarduvius, kurie netoli Pociūnėlių.

    Vienam tokį kelią nueiti nebūdavo jauku. Kartais koks šuo pasitikdavo, kartais nežinia ką galvojantį bulių reikėdavo praslinkti. Ne visada buvo lengva ir per Skibinę sausesnę vietą susirasti. Bet nebuvo atsitikimo, kad savo kelio neįveiktų.

    Skaityti J. Jankus išmoko anksti – gal trečius, o gal ketvirtus metus eidamas. Turbūt kad trečius, nes tuomet dar tebenešiojo suknelę, o nuo ketvirtųjų jau turėjo kelnes su staniku. Tai buvo metai, kai J. Jankaus tėvai ėmė rūpintis, kad vyresnysis brolis Petras neužaugtų “juodas kaip bato aulas”. Tėvui nupirkus elementorių, tik jis galėjo tą brangenybę vartyti, o mažajam Jurgiui nevalia buvo net paliesti. Belikdavo tik ant suolo atsistojus per petį žiūrėti. Elementorius būdavo saugojamas ant lentynėlės palubėje. O išlaikyti knygos puslapius švarius ir sveikus padėjo iš žąsies plunksnos padaryta discipulka, kuria buvo rodomos raidės ir skiemenys.

    Su broliu motina vargo kasdien po porą trejetą sykių. Kai buvo rodomos raidės, slebizavojama, Jurgis stoviniuodavo ant suolo ir žiūrėdavo, ką jie daro. Baigus elementorius vėl atsidurdavo palubėje, ir kiekvienas eidavo prie savo darbų.

    Vieną dieną Jankų troboje atsitiko nepaprastas dalykas. Gal kad jau buvo priprasta prie knygos, kartą ėmė ją po pamokos brolis ir paliko ant stalo. Nieko nelaukdamas Jurgis čiupo elementorių ir nubėgo su juo prie verpiančios mamos. Toji pradėjo šaukti, liepdama padėti knygą. Bet jaunėlis tarsi negirdėdamas skubiai atvertė vadovėlį, kažkur apie vidurį, ir pradėjo skaityti, vis paklausdamas: “Ar taip? Ar taip?”

    Vėliau pati mama ne sykį prisiminė tą dieną. Nepamiršdama pridėti, kad nuo to, ką pamatė ir išgirdo, jai net galva buvo pradėjusi suktis. Ir būtinai pakartodavo: “Vieną mokiau mokiau, o kitas išmoko”.

    Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas – tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių. O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus. Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia “Bobos kunkulos, bobos kunkulos”, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. Tokio stebuklo, kad skaitytų trejų metų vaikas, jų parapija dar nebuvo mačiusi.

    J. Jankui tas įvykis iš atminties neišsitrynė iki gilios senatvės. Jis beveik po devyniasdešimties metų gerai atsiminė ir tą kunigą, ir knygą, ir moteris, vyrus, daug besišypsančių, giedriais veidais žmonių priebažnytyje, perduodančių jį iš rankų į rankas.

Pirmasis apsilankymas bažnyčioje jauniausiajam Jankui tapo stebuklu.

    Nuo tol Jurgis jau visada turėjo ką skaityti. Kai ką atnešdavo kaimynai. Senų, iš metų išėjusių kalendorių nupirkdavo tėvas (nauji trobelninkui buvo neįperkami). Kažkodėl neužmirštamai buvo įsiminęs vienas eiliuotas tekstas, bene 1910 metais išspausdintas žinomo šiauliškio knygiaus Liudo Jakavičiaus-Lietuvanio išleistame kalendoriuje: „Kolei kaime buvau, pats sau kelnes susiuvau. Rygos panos gal susiūti, tik be kelnių reik pabūti“.

    Su siuviniais (ir ne tik) susijusi ir viena istorija, kaip Jankų namuose atsirado didelė knyga apie šventųjų gyvenimus. Mažasis Jurgis iš suaugusiųjų jau buvo girdėjęs, kad tokią knygą turi Degėsių kaime gyvenanti Stankienė, o gal Sutkienė. Kai mama tai moteriai kažką siuvo ir tą siuvinį užbaigė, nors kaimas buvo kitoje miško pusėje, pasišovė pasitarnauti ir nunešti užbaigtą darbą. Labai jau toji knyga rūpėjo. Tačiau žygis vos nesibaigė liūdnai.

    Kelias buvo tolimas. Iš pradžių per valdišką, paskui – per grafų Komarų mišką, dar ir per laukus gerokas kelio gabalas iki pat kaimo pakraščio. Visa tai įveikė nesunkiai, nes, matyt, jau su mama ar tėvu kažkada ten buvo ėjęs. Bet vienas kliuvinys vos nesugrąžino atgal. Visai netoli sodybos kelią pastojo patvinęs upeliūkštis, per kurį buvo permestos pasitikėjimo nekeliančios kartys. Gal iš tikrųjų taip baisiai ir nebuvo, bet atmintyje išliko baisokas gurgančio, sūkuriuojančio vandens vaizdas.

    Įsidrąsinęs lieptą šiaip taip įveikė. Nunešęs siuvinius gavo tą išsvajotąją knygą, kokios dar niekada nebuvo matęs – kietais, odiniais viršeliais. Įdėta į maišą, kuriuo atnešė siuvinius, ji ir džiugino būsimo skaitymo džiaugsmais, ir neramino, kad neįstengs pernešti jos per lieptą. Tokia jam ji sunki atrodė. O kol tą lieptą priėjo, net pagalvojo, kad gal Dievulis ir jį pašauks tapti šventuoju, gal ims ir sulauks kokio stebuklingo ženklo.

    Ilgokai lūkuriavęs išeitį surado: įsiūbavo maišą ir permetė brangųjį nešulį į kitą krantą. Tik vienas knygos kampas tesušlapo.

    Iš pirmųjų perskaitytų knygų labiausiai įsiminė ne Peklos garsas, ne Karalienės Mikaldos pranašavimai ar Davatkų gadzinkos, bet Žemaitės apsakymas apie pavasarį. Tada jau buvo kiek vyrėlesnis. Be to, su tos knygutės ar kalendoriaus, kuriame tas apsakymas buvo išspausdintas, atsiradimu susijęs ir nei šioks, nei toks įvykis.

    Buvo šiltas pavasaris, Papjauny kurkė varlės, kai pas Jankus užsuko gal siuvinio pasiimti, o gal paprašyti ką pasiūti jų apylinkėje gyvenusi Katrė. Prie atdaro lango sėdėjo su siuviniu mama, netoliese – viešnia, o Jurgis, norėdamas pasigirti, kad moka skaityti, išėjęs laukan su knyga taip pat atsisėdo po langu. Ir iš visos širdies (ne tik)  skaitė rašytojos užrašytą varlių kalbą: “Kuotre, Kuotre, kur peilis, kur peilis?” “Ką pjausim, kam reikia?” “Guondrą, guondrą”. Motina į tuos žodžius net nesureagavo, nes žinojo, kad sūnus skaito. O Katrė labai išbalusi pakilo ir nėrė pro duris.

    O kada išmoko rašyti ir kas išmokė, J. Jankus nebeatsiminė. Sakė, jog, tikriausiai, bus pats pramokęs, jei elementoriuje buvo rašto pavyzdžių. Gal dar pamokė kaimynas Imbotas (o gal Ambotas), tas pats, kuris išmokė skaityti rusiškai nuo saldainių popierėlių.

    Dar buvo vienas kaimynas, kurio iki gyvenimo pabaigos nepamiršo – Mykolas Tvaronas, šiaip jau visų vadintas Mykolu, nes jų kaime Tvaronų ir Tvaronavičių buvo tiek daug, kad kitaip kaip vardais ar pravardėmis jų šaukti negalėjai. Tas savo vaikų neturėjęs vyras vakarais mėgdavo vis užsukti į Jankų trobą ir pašnekinti Jurgiuką. Įdomus dalykas: gal trejų metų berniukas, šiaip jau ypatingai tylus su kitais, taip pat ir su namiškiais, besistengiantis tik klausytis ar stebėti ir viską dėtis galvon, tam Mykolui atsiverdavo lyg kokiam burtininkui ir ko tik nepripasakodavo:  apie savo arklius, vežimus, kuriais važiuodavo ne keliais, bet tiesiai per miškus, laukus, ir tas važiavimas būdavęs toks stebuklingas, kad niekur, o niekur neužkliūdavęs ir vėžių nepalikdavęs, jo karieta rėdėdavusi virš medžių viršūnių, virš augančių javų. O keliais nevažiuodavęs todėl, kad reikėję labai skubėti – tai griaustinio uždegtų namų gesinti, tai kitokią neatidėliotiną pagalbą suteikti.

    Pats J. Jankus tų savo pasakojimų užaugęs jau neatsiminė, jam juos perpasakojo motina. Užtat Mykolas paūgėjusį Jurgį, kuris kartais paganydavo jo karves, vis užklausdavo: „Kur dingo tavo karietos ir narsieji žirgai?“ Tapęs paaugliu, J. Jankus tokių prisiminimų pradėjo sarmatytis ir visaip išsisukinėdavo, kad akis į akį su tuo kaimynu nebesusidurtų.

    O jau senatvėje ne sykį yra kartojęs: kažką atiduotų, kad dar sykį gyvenime susitiktų  Mykolą ir iš jo išpeštų, apie kokius nuotykius jam yra pasakojęs.

    Būsimojo rašytojo vaizduotė dar gimtoje troboje yra ir kitaip pasireiškusi. Vakarais, prieš užmigdamas mėgdavo įsižiūrėti į lubas, kurios netikėtai tapdavo neišmatuojama, anapus dangaus skliautų atsiveriančia tamsia tuštuma. Įdomiausia, kad joje pradėdavo ryškėti keista būtybė – plati, mėlyna, su raudonom sagom, kažkokiu neproporcingu veidu. Ir toji būtybė lenkdavosi jį apglėbti ar paimti, o vaikui dėl to visai nebuvo baisu. „Nagi ateik, ateik“, - pats tiesdamas į ją rankas šnibždėdavo, tačiau toji nebeartėdavo, bet svyruodavo lyg koks ant ilgo siūlo pakabintas aitvaras. Vaikui nuleidus rankas, būtybė vėl priartėdavo. Tas žaidimas tęsdavosi, kol užmigdavo. Kaip pasakojo rašytojas, toks miražas jo neapleisdavo net prabudus naktį ar ankstų rytą, kai mama jau kurdavo krosnį. Tik vaikas stengdavosi, kad niekas nepastebėtų tų jo rankų kilnojimų.

    O kartais dar keistesni dalykai dėdavosi: net visa vilkstinė mėlynų žmogeliukų susitelkdavo trobos pasienyje. Paverti ant siūlo, jie striksėdavo pirmyn ir atgal, jų tarpe pasijusdavo ir pats vaikas. Ne tik tarp jų, bet ir pavertas ant siūlo ir niekaip negalintis išsilaisvinti nuo šokdinimo ir tampymo. Kartais prieidavo iki ašarų, ir išgelbėdavo tik miegas.

    Rašytojas sakė, jog niekada niekam apie tokius dalykus nesipasakodavęs, bijojęs, kad neišjuoktų.

    Taip buvo ar maždaug taip, tačiau vieną situaciją J. Jankus prisiminė iki smulkmenų – 1911 arba 1912 metais abu su motina rašė laišką į Rygą, kur gyveno jos sesuo Domincė. Mama labai norėjo ją aplankyti, todėl reikėjo iš anksto apie tai pranešti. Ji išdrožė iš žąsies plunksną, iš skalbinių baltinimui skirtos lazurkos padarė rašalą, kurį tuomet vadino atramentu, ir pasisodinusi šalia jį, Jurgį, diktavo, ką rašyti. Penkiamečiui (o gal šešiamečiui) tai buvo didelis pasitikėjimas.

    - Atsidurs jūsų laiškas žydo šiukšlyne, - erzino tėvas, tačiau mama su sūnumi nekreipė dėmesio.

    Neatsidūrė.

    Dar įdomiau. Po kurio laiko Jurgis tapo visos apylinkės laiškų rašytoju. Kam prireikia, ir suka į Jankų kiemą. Iš tų tolimų laikų rašytojui gerai įsiminė tik tai, ką jis būtinai privalėdavo parašyti laiško pradžioje: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, o su Tamstų atsakymu: “Ant amžių amžinųjų amen”. Ar visa kita jis užrašydavo taip, kaip jam sakydavo, po daugelio dešimtmečių nebeprisiminė. Tikriausiai, kad ne, nes dar vienas tų laikų atsiminimas susijęs su kaimyne, kuri, atvedusi pažįstamą, aiškino: “Tu jam nediktavok. Pasakyk tik ką nori, kad parašytų, jis surašys kaip niekas kitas. Pamatysi”. Matyt, taip ir atsitikdavo, nes norinčių pasinaudoti jauniausiojo Jankaus gabumais netrūko.

    Daugiausia laiškų apylinkės žmonės išsiųsdavo į įvairius Rusijos miestus ir į Ameriką. Laiškų rašymas užsibaigė su karo pradžia. Bent J. Jankus nebeatsiminė, kad po to dar būtų kas nors tokios paslaugos prašęs. “Gal ir pašto tarnybos tais metais jau ne visur buvo, o gal iš vokiečių užimtų kraštų laiškai neidavo?” – abejojo rašytojas.

    Karas nukreipė dėmesį kitur. Kaip ir kiti berniūkščiai, J. Jankus mėgo viską, ką paliko praeidamas frontas, savo rankomis išardyti, ištyrinėti, negalvodamas apie pavojus ir nelaimes. “Nuo švino mūsų rankos buvo pajuodusios kaip kurmių. Bent taip mama ne sykį sakydavo, kai nuo stalo varydavo nors kiek apsiplauti”, - tai tik dalelė to laikotarpio prisiminimų.

    1919 metais Baisogaloje atidarė mokyklą, ir mokymasis vėl tapo svarbesniu už viską. Artimesni ir tolimesni kaimynai vėl ateidavo prašyti parašyti laišką. Būdamas trečiame skyriuje išsiuntė pirmąją korespondenciją į laikraštį. Išspausdino. Vėl siuntė. J. Jankus įsiminė tik vieno jų pavadinimą, tai buvo Trimitas. O gal į tą vieną ir terašė? Kaip ten bebūtų, tai darė niekieno neskatinamas, be to, pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, o apie išspausdinimą niekam nesigyrė. Buvo didelis slapukas. Ne, ne iš baimės susilaukti kokių nemalonumų (tarp tų rašinių būta ir linksmesnių pastebėjimų iš gyvenimo, kurie ne visiems galėjo patikti), tiesiog “taip sau, iš vidaus”.

    Tas rašytojo prisipažinimas gana intriguojantis. Jis atskleidžia ir kai kuriuos J. Jankaus charakterio, būdo bruožus, kurie ryškėjo jau vaikystėje.

    Slapyvardžių būta įvairių. Pačiam rašytojui neužsimiršo tik vienas – Papjaunietis. Iš kur toks keistas vardas? Jis tiesiogiai susijęs su gimtuoju Biliūnų kaimu, kurio laukuose tuomet buvo didoka bala Papjaunys.

    Besimokant ketvirtame skyriuje pradėjo eiti vaikų žurnalas Žiburėlis. J. Jankus atsiliepė į redaktoriaus kvietimą rašyti. Taip gimė viešas laiškas mokinukei į Darsūniškius, kuriame papasakojo apie Baisogalos apylinkes. Tiesa, kad jis buvo išspausdintas, išgirdo jau mokydamasis Šeduvos progimnazijoje, kuri Žiburėlio negaudavo.

    Tais laikais jų apylinkėje buvo tik pora žmonių, kurie prenumeravo laikraščius. Vienas iš tų kaimo inteligentų buvo Morkys Miškinis, su kuriuo šiek tiek daugiau pavyko suartėti. Nors jam, vaikui, nei laikraščių, nei knygų neduodavo išsinešti į namus, tačiau ir neprieštaravo, kad ateitų jų pasiskaityti.

    Kitas kaimo šviesuolis – nagingas stalius Sruogė iš Dvarelių kaimo J. Jankui leido naudotis jo turėtomis knygomis. Mažasis svečias tyliai skaitydavo arba kažką vartydavo, o šeimininkas ką nors dirbdavo. Buvo viena privaloma sąlyga: išeinant į namus, papasakoti, ką ir apie ką skaitęs.

    Turinčiam gerą atmintį vaikui tai padaryti buvo nesunku.

    O kartą jis, knibinėjęsis prie staklių troboje, paprašė ir paskaityti. Apsidžiaugė vaikas, nes jam pačiam jau seniai knietėjo pasirodyti, kaip gerai skaito. Tačiau įvyko visai kitaip: greitas skaitymas buvo nutrauktas. „Skaityk, kad ir aš suprasčiau. Skaityk kaip šneki“.

    Toji pamoka buvo labai svarbi. Ji, ko gero, davė daugiau naudos nei mokytojas mokykloje, gyręs už gerą skaitymą. Paaiškinimas, kodėl nereikia žodžių berti kaip žirnių, kam reikalingi kableliai, taškai, kaip iš negyvų raidžių padaryti gyvą kalbą, iš pradžių užsibaigė beveik ašaromis, o vėliau išėjo į gera. Labai į gera. Kaimo moterys net pradėjo kalbėti, kad Jankiukas skaitąs lyg kunigas iš umbono. O mokytoja po pirmos užduoties įvykdymo perkėlė į antrąjį skyrių.

    Anksti J. Jankus ir piešti pradėjo. Dar mokydamasis pradžios mokykloje. Ko gero, tikroji kūryba prasidėjo nuo piešinių. Tada labai daug piešė. Dėl to piešimo vėliau ir atsidūrė Šeduvoje, nes ne tik pirmasis mokytojas Vladas Kulpavičius, bet ir vaistininkas           Bložė (poeto Vytauto Bložės tėvas) buvo įsitikinę, kad trobelninko vaikas neabejotinai taps žymiu dailininku.

    Šeduvos progimnazijoje įvyko keistas dalykas – J. Jankus visiškai nustojo piešti. O tai susiję su visai kitais, toli nuo dailės buvusiais dalykais. Regis, dėl šito kalta piešimo mokytoja, labai įskaudinusi jautrų ir, dera pripažinti, su charakteriu vaiką.

    O situacija buvo tokia. Progimnazijos dramos būrelis statė pasaką Sniego karalaitė. Paišybos mokytoja scenografijos darbus pavedė J. Jankui. Jurgis dirbo kaip išmanė, nes tikros scenos niekada nebuvo regėjęs. Mokytoja taip pat nieko negalėjo patarti, nes, atrodo, pati net piešti nemokėjo – iš tikrųjų ji buvo gamtos mokslų mokytoja. Vienintelė pagalba iš šalies - mokyklos bibliotekoje surasta knygelė, kurioje rado šiokių tokių tos srities paslapčių: kaip iš alūno karalaitei karūną padaryti ir panašiai. Piešė, kalė, lipdė, gal savaitei net nuo pamokų buvo atleistas. O svarbiausia – Šeduvos publika jo pagamintomis dekoracijomis liko labai patenkinta, net sužavėta. Pasibaigus vaidinimui kilo  ovacijos, o “Saulės” draugija, kuriai priklausė progimnazija, dovanojo didžiulį tortą. Vakaras, surengtas lėšoms naujiems progimnazijos rūmams uždirbti, pavyko. Mokytoja tortą dalino kolegoms ir žymesniems šeduviškiams, pasišaukė ir keletą vaidintojų, o bene daugiausiai prie šios sėkmės prisidėjęs J. Jankus net nebuvo prisimintas.

    “Po tiek metų sunku ir bepasakyti, kas labiau žeidė – ar visiškas manęs užmiršimas, ar pagailėjimas gabalėlio torto, kurio tikrai norėjau, nes savo gyvenime tokio daikto dar nebuvau ragavęs, - prisimindamas tą vakarą, pasakojo rašytojas. – Paskum atsitiko ir šiandien man pačiam nesuprantamas dalykas: mokykloje visiškai nustojau piešti”.

    Jei piešdavo, tai tik bendraklasiams, tuomet, kai mokytoja turėdavo rašyti pažymius. Tik ne sau. Ne savo paties malonumui kaip anksčiau. Nors mokytojai atiduodavo tuščią sąsiuvinį, ši nieko neklausinėdama parašydavo penketą. Ir taip iki progimnazijos baigimo.

    Tiesa, kai ateitininkai pradėjo leisti savo laikraštėlį, ir kai po kurio laiko pasitraukė pirmoji redaktorė, šis darbas atiteko J. Jankui. Nei mėgstančių piešti, nei sugebančių rašyti tuo metu progimnazijoje nebuvo, todėl viską teko atlikti vienam. O rašydavo pasislėpęs už visokiausių slapyvardžių. Ką piešė ir ką rašė, praėjus septyniems dešimtmečiams rašytojas nebeprisiminė, tik sakė, jog buvo ten visko – ir mokyklos buities kronikos, ir publicistikos, ir eilėraščių, ir beletristikos. Kartais mokytojai, ypač lituanistė Virbickaitė-Valiušaitienė ar kapelionas Petras Rauda kai kuriuos jo parašytus tekstus ragino nusiųsti į Ateitį, sakydami, kad ten spausdinami ir kur kas prastesni rašiniai. Tačiau nė karto tokiais skatinimais jaunasis J. Jankus nepasinaudojo, nors ir toliau rašė ir vienas pats užpildydavo šapirografu leidžiamą progimnazijos laikraštėlį Ateities spinduliai. Kodėl? “Matyt, jokio noro neturėjau “užkariauti pasaulį”, - juokavo klasikas. O kita proga pasakojo, jog tuomet, besimokydamas progimnazijoje, buvo įsitaisęs rašymui ir storokus sąsiuvinius juodais viršeliais. Pabaigęs progimnaziją juos paslėpė tėvų namuose skrynioje, kurią tėvas paskyrė jam pradėjus lankyti pradžios mokyklą. Ten, ko gero, buvo atsidūrę ir progimnazijos laikraštėlio numeriai. Kažkada pagalvojo, kad įdomu būtų dabar, senatvėje, juos pavartyti, taip pat ir tuos storuosius sąsiuvinius juodais viršeliais. “Bet likimas turėjo kitą mintį”. Neliko ne tik tos skrynios su paauglystės turtais, bet ir gimtųjų namų.

    Apie tos skrynios likimą J. Jankui, po pusės amžiaus parvykusiam į tėvynę, papasakojo brolio vaikai. Brolio, kuris vokietmečiu vietoj visiškai sukiužusios dūminės pirkios pasistatė naują trobą ir planavo įrengti rašytojo muziejėlį. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip. Kai sovietmečiu valdžia nutarė iškelti Biliūnų kaimo trobas į Diauderius, perkėlimo dieną brolis daiktus, tarp jų ir skrynią, vežė į Diauderius ir krovė prie kaimo kapinaičių po medžiais. Skrynios turinys tikriausiai parūpo vaikams, nes po kurio laiko ją rado tuščią, o aplinkiniai laukai bolavo nuo vėjo išnešiotų apdraskytų popierių.

    Kad J. Jankus geriau už kitus moka rašyti, progimnazijoje netruko sužinoti visi. Vyresniųjų klasių mokiniai pradėjo prašinėti parašyti už juos namams skirtus darbus. Neatsisakydavo.

    Tačiau vis labiau rūpėjo kitoks rašymas. Taip radosi apsakymėlis apie sukilėlius, kurį išspausdino Trimitas. Nors konkrečių prisiminimų apie jo parašymo ir išsiuntimo į redakciją aplinkybes neišliko, tačiau toji vasara skyrėsi iš kitų. Prisimindamas ją rašytojas pasakojo: “Viena galėčiau tvirtinti, kad jokios pašalinės įtakos – skatinimo, raginimo, drąsinimo tikrai nebuvo. Buvo tik mano vieno susigalvojimas. Spėčiau, kad taip norėta patirti, ko verti rašinėjimai, kuriuos pats sau vienas šnirpščiau”.

    O vasaros, pabaigus pradžios mokyklą, išskirtinumas toks: Jurgis, daržinėje pasistatęs staliuką, kažin ką rašė. Pardavęs savo paties nupintas šiaudines skrybėles, nusipirko rašomojo popieriaus ir popietėmis, kai namiškiai ilsėdavosi, rašė. Daug rašė. Gerai pamena, kad pritrūko popieriaus, nors jo buvo tikrai ne mažiau kaip šimtas lapų. Tačiau tuo rašymas ir pasibaigė. Pritrūko popieriaus ir pasibaigė. O kas tuose popieriuose buvo užrašyta, senatvėje J. Jankus jau neatsiminė. Ir ar juos prirašęs perskaitė, taip pat negalėjo pasakyti. Manė, jog ne, nes, jei būtų skaitęs, ką nors tikrai atsimintų. Regis, niekur jų ir nesiuntė, nesiveržė būtinai išspausdinti.

    Pirmas tikras rašytojas, kurį pamatė J. Jankus, buvo Šeduvoje apsilankęs  Antanas Šmulkštys-Paparonis. Jis, atrodo, buvo užvažiavęs pas kažką į svečius, o progimnazijos kapelionas P. Rauda tokia proga pasinaudojo ir pakvietė ne tik pasirodyti moksleiviams, bet ir pakalbėti. J. Jankus pasakojo, kad Paparonis šnekėjo apie meną, ir tai jam ir ne tik jam labai patiko, buvo didelė šventė.

 

PIRMIEJI IŠBANDYMAI

 

    Kai J. Jankų pasiekė pirmasis atnaujintų Varpų numeris, jį ypač sudomino kelios eilutės, susijusios su buvusiu Šiaulių suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi  J. Stankevičiumi, dėsčiusiu mokykloje fiziką ir matematiką (kurį laiką dėstė ir mokytojų seminarijoje). Teksto herojus – būsimasis rašytojas Kazys Jankauskas į aštuntąją klasę pateko dramatiškai – suklupo laikydamas paskutinį – fizikos – egzaminą, tačiau mokytojas ir direktorius patikėjo jo žiniomis ir įrašė į abiturientų sąrašą. Perskaitęs sakinį: “Iškėlęs kreiduotą pirštą, taria visai klasei: “Dėl Jankausko turėjau pedagogų taryboj didelį ginčą”, J. Jankus pasileido į prisiminimus.

    “Atrodo, kad Jankauskas, cituodamas J. Stankevičių, praleido vieną jam labai būdingą žodį, - rašė J. Jankus šių eilučių autoriui 1990 m. birželio 22 d. – Ką sakydavo, visada pridėdavo: “Ponas”, jeigu vienam, ir “Ponai”. Taip pat rašytojas tvirtino neatsimenąs, kad J. Stankevičius būtų kada kėlęs vieną pirštą – visada pakeldavęs visą plaštaką, tik nykštis ir smilius laikydavo kreidos gabaliuką.

    Pavydėti galima tokios atminties!

    O susipažino su mokytoju J. Stankevičiumi atsitiktinai, “tik iš bėdos” patekęs į Kėdainių mokytojų seminariją. Mat, pabaigęs Šeduvos progimnaziją, nežinojo, ką toliau veikti, o mokytis norėjo. Toji istorija gana neblogai parodo būsimojo rašytojo charakterį, valią, žinoma, ir gabumus.

    J. Jankus pasakojo: nuėjęs atsisveikinti su Šeduvos klebonu Klumbiu. Iš tikrųjų gal to atsisveikinimo nė nebūtų buvę, bet reikėjo atiduoti pasiskolintą knygą – Senojo testamento pirmąjį tomą. Ta proga klebonas ir paklausęs: “Ar nenorėtum stoti į kunigų seminariją?” Turįs žmogų, kuris viskuo pasirūpintų. Ne, pats pasiūlymas J. Jankaus neišgąsdino, jis užaugo giliai tikinčių tėvų šeimoje, tačiau viena kliūtis vis dėlto buvo: labai nemėgo uniformų. Jokių. Ne išimtis, žinoma, ir dvasiškių rūbai. Dėl šitos “silpnybės” jau buvo nuskambėjęs ir Šeduvos progimnazijoje: būdamas ateitininku suorganizavo skautus, parengė juos įžodžiui, net ir pats Prekerių sodyboje buvo įžodžio iškilmėse, o kai jau reikėjo vilktis uniformą, pasitraukė. Savąsias pareigas paliko Felicijui Prekeriui, kuris ligi amžiaus galo skautavo. Tiesa, kad iš mokyklos neišmestų, įstojęs į progimnaziją, vis dėlto buvo įsigijęs uniforminę kepurę, bet nešiojo ją tik tuomet, kai jau būtinai reikėjo. Šiaip visada lakstė plika galva. Tai kaip dabar išduosi savo įsitikinimus ir vilksies sutaną?

    Tačiau pati kunigystė tikrai negąsdino. 1994 metų pabaigoje atsakydamas į šios knygos autoriaus klausimus J. Jankus pažymėjo: “Jau buvau persirgęs ta liga, pagal kurią žmogus yra viskas, o jis pats per milijonus metų yra išriedėjęs iš nieko. Tokia “protinė didybė” buvo apsėdusi, kai buvau 16-17 metų, o tada jau turbūt buvau bebaigiąs aštuonioliktuosius ir jau buvo paaiškėję, kad mokslas yra sau, o tikėjimas sau. Tada, atsimenu, į kažin kurį savo juodą sąsiuvinį, į kuriuos visokių niekų prirašydavau, maždaug taip parašiau: “Jeigu kada nors kas nors man parodys Dievą, kurį galėsiu išmatuoti, pasverti, aprašyti, visaip kitaip išnagrinėti, tada nebetikėsiu. Nebereikės tikėti. Tada žinosiu, o dabar, kai nežinau, belieka tikėti, kad yra tas, iš kurio viskas atėjo, kuriame viskas yra ir į kurį viskas nueis”. Žodžiai galėjo būti ir kiek kitokie, patikrinti nebegaliu, bet mintis ta pati, nes nuo to akimirksnio ji mane lydi ir nekinta. Tą akimirksnį nusigrįžau nuo “mokslu” pagrįsto netikėjimo ir sugrįžau į paprastą, naivų, net vaikišką savo tėvų tikėjimą. Nemėginau jo net sugudrinti, nes kaip tu sugudrinsi tą, apie kurį nieko nežinai ir nieko negali žinoti, nebent tik tai, kad jis plazda nuo čia ligi tolimiausių astronomų jau surastų pasaulių ir dar toliau, iki tų, kurių dar niekas nesurado, plazda kaip žmogaus mintis, kuri tik viena daro žmogų žmogumi, gal pati būdama ano visų visatų valdovo dalelyte, gal tik panaši į jį. Todėl eiti į kunigus tekliudė tik sutana”.

    J. Jankus nutarė pasinaudoti girdėtom žiniom apie Marijampolėje gražiai gyvuojančią marijonų gimnaziją. Pakalbėjo su buvusiu savo pradžios mokyklos mokytoju Vladu Kulpavičiumi, šis – su valsčiaus viršaičiu, taip atsirado pažadas, kad valsčius duos J. Jankui stipendiją, net po septyniasdešimt litų per mėnesį. Tiesa, buvo dvi nemažos kliūtys: lotynų ir graikų kalbos. Marijampolėje lotynų buvo mokoma nuo pirmos klasės, o Šeduvoje J. Jankui tik antroje klasėje ir vos pusmetį teko jos mokytis. Graikų – visiška naujiena.

    Marijampolės gimnazijos direktorius Jonas Totoraitis, peržvelgęs J. Jankaus mokslo pažymėjimą, pasakė: “Gerai. Jei rudenį išlaikysi lotynų kalbos egzaminus, priimsim”. Pasakė tokiu tonu, taip šiltai, tarsi tai būtų daugiau negu paprasta. O dar pakvietė į kompaniją vieną gimnazistą, kuris visur vedžiojo, pasakojo, aprodė. J. Jankus buvo sužavėtas. Net įsivaizdavo, kaip, prabėgus ketveriems metams Marijampolėje, studijuos filosofiją. Tai buvo jo didžioji slapta svajonė. Nors niekam nieko nebuvo sakęs, visada galvojo būti tik filosofu.

    Iš kur toji svajonė? Be jokios abejonės, iš knygų. Mokydamasis Šeduvoje netruko perskaityti viską, kas buvo sukaupta progimnazijos bibliotekoje. Pradėjo mokytojų prašinėti leisti pasinaudoti jų asmeninėmis knygomis. Tačiau buvo dar tokie laikai, kai ir mokytojai ne kažką teturėjo. Tik kapelionas P. Rauda buvo išimtis – apie jo biblioteką visi žinojo. Kunigui patiko žingeidus jaunuolis. Taip į J. Jankaus rankas pateko daug ne pagal jo amžių rimtų knygų, o netrukus ir Logos žurnalas, padėjęs atrasti visiškai naują minties pasaulį. Po gausybės perskaitytų knygų ir Logos nebebuvo neįkandamas. Tuo labiau, kad kapelionas nesuprantamus terminus ir sąvokas paaiškindavo.

    Filosofija ypač susidomėjo trečioje klasėje. O ketvirtoje jau be jokio vargo skaitė vokiškai. Tas pats kapelionas ir vokiečių kalbos mokytoja Rasenhorn ir į vokišką filosofijos terminiją įvesdino.

    O lotynų kalbos vadovėlius paskolino gimnazija. Juos atsivertė dar Marijampolės geležinkelio stotyje, belaukdamas traukinio. Įkibo rimtai, neatidėliodamas rytdienai.

    Nors buvo vasara, iš namiškių jokių privilegijų nei tikėjosi, nei prašė. Kadangi namuose jis buvo labiausiai darbingas, “atpylė” mėšlavežį, šienapjūtę, rugiapjūtę, jokio darbo neatsisakinėjo, nuo jokių darbų neišsisukinėjo. O jų pakako: nors tėvai tik vieną dešimtinę žemės teturėjo, tačiau dar nuomodavo keletą hektarų, be to, laikė karvę, arklį. Buvo toks paprotys – už kokias nors paslaugas ir kaimynų laukuose keletą dienų padirbėti. Aišku, jam, jauniausiam ir stipriausiam, atitekdavo ir toji “privilegija”.

    O kada gi mokėsi? “Sekmadieniais, kai lydavo ir perpietėmis, kai kiti eidavo prigulti”, - pasakojo J. Jankus. Gabiam jaunuoliui šito pakako: vasaros pabaigoje jis pats pajuto, kad lotynų kalba jau ne svetima, žinių turėtų pakakti bent jau tiek, kad išlaikytų egzaminus.

    Išlaikė. O direktorius ne tik buvo patenkintas, bet dar ir padrąsino: jei per vasarą pats vienas sugebėjo taip susidoroti su lotynų kalba, tai ir dėl graikų kalbos nebėra ko pergyventi. Išvažiavo į namus toks smagus, lyg vežtųsi su savim ne bet ką, o filosofijos daktaro diplomą.

    Grįždamas Baisogalos stotyje pamatė traukinio belūkuriuojantį bendraamžį Vladą Kablį. Iš jo sužinojo, kad ruošiasi stoti į Kėdainių mokytojų seminariją. Per vasarą mokėsi, o dabar važiuoja laikyti egzaminų. Žinoma, Jurgis pasipasakojo apie savo sėkmes. O atsisveikinęs, palinkėjęs Vladui sėkmės nužingsniavo į miestelį pasiteirauti dėl paramos.

    Kol įveikė tuos porą kilometrų, prisisvajojo būtų ir nebūtų dalykų. Nė nepagalvojo, kad gali sulaukti kokio netikėtumo. Dar prieš vykdamas laikyti lotynų kalbos egzamino buvo užsukęs pašnekėti su viršaičiu, kuris patikino esąs jo pusėje. “O ir kiti nepriešingi tau”, - sakė viršaitis. Netrukus bus valsčiaus valdybos (o gal tarybos) posėdis, sakė, ir bus priimtas nutarimas.

    “Ir čia sprogo bomba – nepaskyrė nieko”, - prisimindamas tą netikėtą akimirką, sakė J. Jankus. Nors už paramą jam buvo ne tik viršaitis, bet ir daugiau posėdžiavusiųjų, sugadino reikalą skėmiečiai. Jie įrodinėjo, kad, baigęs gimnaziją, kurią valdo kunigai, ir pats J. Jankus vėliau taps tik kunigu. Ne agronomu, ne veterinorium ar panašios profesijos žmogum, kuris būtų labai naudingas  tėviškėje. Va, jei pasirinktų kitą gimnaziją ir pažadėtų vėliau eiti panašiais keliais, tada taip, paremtų visa širdimi. O į kunigus tegu leidžia mokytis kunigai.

    Nusiminęs, visiškai sutrikęs J. Jankus liūdnai galvojo: į kunigus ir be jų malonės galėjo išeiti. Tačiau kad jo vienintelė svajonė – tapti filosofu, taip pat nebūtų išdrįsęs atskleisti. Maždaug įsivaizdavo, kokios reakcijos būtų sulaukęs: būtų pasijuokę, ir tiek. O prižadėti tapti agronomu ar veterinorium negalėjo.

    Namuose pasipasakojo, kaip viskas susiklostė ir, mamos paprašęs šio to įdėti kelionėn, kitą dieną išvažiavo į Kėdainius. Laikyti egzaminų mokytojų seminarijon, nors nieko konkretaus nežinojo. Egzaminus laikyti leido, ir jie jam pasirodė visiškai lengvi.

    Tų egzaminų metu pirmą sykį ir susitiko mokytoją J. Stankevičių. Su matematikos uždaviniu susitvarkė greičiau nei visi, todėl, kai pakilo atiduoti savo darbą, sulaukė tylaus mokytojo klausimo: “Ponas, ar kas neaišku?” “Viskas aišku, - atsakė J. Jankus. – Uždavinį išsprendžiau”. J. Stankevičius, dviem ilgais pirštais paėmęs popierių, permetė akimis darbą ir sugrąžino atgal: “Neskubėk, tamsta. Dar sykį peržiūrėk ar tikrai viskas gerai. Nesvarbu ar pirmas, ar paskutinis atiduosi darbą. Svarbu, kad būtų gerai padaryta”.

    J. Jankus kiek sutriko ir nuodugniai pradėjo tikrinti. Kartą, kitą peržiūrėjo, tačiau jokios klaidos neužtiko, nerado net kokio nepadėto taškelio. Tačiau jau nebesiskubino. Vis galvojo apie mokytoją, kuris kažkuo jį traukė. Tokio dar nebuvo tekę sutikti. Jis kažkaip stebuklingai veikė. Be to, dar niekada nė vienas mokytojas jo nebuvo vadinęs nei ponu, nei tamsta.

    Ir po daugelio dešimtmečių J. Jankus sakė: kito tokio mokytojo ir vėliau neatsirado. Nesutikęs ir geresnio matematiko: “Aiškindavo, ir labai gerai. Ir tik tai, ką būtinai reikėjo žinoti. Sunku būdavo net suprasti, kaip po jo aiškinimo kai kam vis tiek dar būdavo neaišku”. Prisiminė ir tokį atsitikimą. Kai pradėjo aiškinti menamuosius skaičius ir pabaigęs pasiteiravo ar viskas aišku, kažkas pasakė ne visiškai suprantąs. O kai J. Stankevičius dar sykį viską labai rūpestingai išaiškino, jau J. Jankus pakėlė ranką ir pasiteiravo kažko sudėtingesnio, susijusio su jeigu. Mokytojas, tarp smiliaus ir nykščio tebelaikydamas kreidos gabaliuką, atsakė neslėpdamas to, ką galvoja: “Ponas, ar tamsta nematai, kad jiems ir dabar jau akys iš kaktų lenda, o dar nori, kad subaigčiau jiems galvas maišyti. Jei tikrai įdomu, ateik vakare, paaiškinsiu”.

    Žinoma, nuėjo. Ir ne tik tą, ir ne tik kitą vakarą. Tapo dažnu seminarijos direktoriaus ir mokytojo J. Stankevičiaus svečiu. Valandą, o kartais ir dvi jis paskirdavo gabiam mokiniui. Matematikos labirintai darėsi vis įdomesni. O paskui drauge klausydavosi radijo, tais laikais dar labai mažai kam prieinamo stebuklo. Tie, kuriems tas stebuklas ypač rūpėjo, patys dirbdinosi kristalinius priimtuvus. O čia buvo jau ganėtinai geras, bene dviejų lempų imtuvas. Užsidėjai ausines ir ieškai vienos, kitos stoties. Klausydavosi ne tik lengvosios, bet ir simfoninės muzikos. Daug skaičiusiam ir skaitančiam J. Jankui daugelio kompozitorių pavardės ir vardai buvo žinomi, o dabar mokytojas, kuris, be kita ko, labai domėjosi muzika, įvedė jį į dar nepatirtą pasaulį – aiškino, komentavo, klausinėjo jo nuomonės apie išgirsą kūrinį, nepamiršdamas išsakyti savosios.

    O šiaip jau ne pyragai buvo tuose Kėdainiuose. Pasidairius atgal ir po daugelio metų kreivas šypsnys atsirasdavo. Nepasimiršo kaip kapelionui Malašauskui (o gal Mališauskui) iš vokiečių kalbos išvertė etikos vadovėlį, kuriuo jis naudojosi per pamokas gimnazijoje. Kai pavasarį, per pačius purvynus visiškai suplyšo batai, pagalvojęs, kad gal koks pinigas priklausytų už vertimą, įsidrąsinęs nuėjo pas kapelioną. Ne, jokio užmokesčio nereikalavo, tik paprašė paskolinti pinigų batams pirkti. “O kada atiduosi?” – išgirdo.

    “Turbūt ėmiau aiškinti, kad kada nors dirbsiu ir uždirbsiu, bet paskolos negavau”, - toji širdgėla įsiminė visam likusiam gyvenimui.

    Su tuo vertimu susijęs ir dar vienas nemalonus prisiminimas: “Maskvai dirbantieji jau tada sirgo Lenino sugalvota “liaudies priešų” liga, o aš jiems tikrai toks buvau. Pupeikis (būsimasis sovietinės vyriausybės ministras Stasys Pupeikis – L. P.-K.) negalėjo sumesti, ką aš ten klasėje visus popiečius rašinėju, tai nusprendė, kad rašau komunistinius lapelius, išslapstysiu juos seminarijoje, net jų, aušrininkų, knygose ir užvesiu policiją, kad radusi visus suimtų, gal net ir pačią seminariją uždarytų. Sargas, išvalęs klases, pradėjo užrakinėti. Kas norėdavo nueiti ramiai pasimokyti, turėjo vietos kur kitur ieškotis. Svarbiausia, kad užrakino duris į rūmų bokštą, o aš taip mėgdavau iš ten pasidairyti, ypač kai pilnatis visą apylinkę paversdavo pasaka”.

    O kuo būtų užsibaigusi bičiulystė su mokytoju J. Stankevičiumi, į kokią pusę būtų pakrypęs J. Jankaus gyvenimas, rašytojas vėliau ne sykį yra pagalvojęs. Matematikos plonybės jį visada traukė, o J. Stankevičius kaip niekas kitas mokėjo atskleisti tą visokių “kampų ir užkampių” grožį. Tačiau viskas užsibaigė labai netikėtai: Švietimo ministerija uždarė Kėdainių mokytojų seminariją, jos auklėtiniams ir pedagogams pridarydama didelių keblumų, ne vienam gerokai sujaukdama planus ir ateitį. Tik ketvirtą kursą baigusieji gavo mokytojo diplomą. Teisę mokytojauti įgijo ir vienos klasės, sudarytos iš jau dirbusių mokyklose, studentai. O visiems kitiems, taip pat ir J. Jankui, baigusiam du seminarijos kursus, liko vienas kelias: susirasti mokymo įstaigą, kuri priimtų tęsti mokslų.

    “Bet kur tokią rasi?” – tai buvo didelis rūpestis. Laimingas atsitiktinumas, o ir J. Jankaus užsispyrimas, atkaklumas padėjo tapti Šiaulių mokytojų seminarijos auklėtiniu. Tačiau kol tai tapo realybe, nemažai prisiėjo pergyventi.

    O kodėl prireikė Švietimo ministerijai imtis tokio keisto sprendimo – uždaryti seminariją? Praėjus nuo to laiko daugiau kaip septyniems dešimtmečiams J. Jankus pasakojo: šito priežastimi buvo seminarijoje aktyviai veikusi mokytojo Juozo Geniušo globojama “aušrininkų” kuopa ar būrelis, o iš tikrųjų komunistinė organizacija. Tačiau, anot rašytojo, kažin ar vertėjo dėl šito bausti visą įstaigą: “Kas buvo tikrai į komunizmą įsikibęs, to mokyklos uždarymas nepaveikė”. Kai 1940 metais Maskva sudarė pirmąją okupacinę Lietuvos valdžią, į ją įėjo ne vienas buvęs tos kuopos narys: Pupeikis, Ambraška, Gregorauskas, Stukas, pats Geniušas.

    Uždarius seminariją J. Jankus parašė porą prašymų: Kėdainių apskrities pradžios mokyklų inspektoriui ir Šiaulių mokytojų seminarijos direktoriui. Turėjo nedidelių vilčių gauti mokytojo vietą, nes su inspektoriumi buvęs geruose santykiuose pirmasis rašytojo mokytojas V. Kulpavičius žadėjo jį rekomenduoti. Tačiau vasara tirpo, o žinių nei iš Kėdainių, nei iš Šiaulių vis nebuvo. Kai rugpjūčio trisdešimtąją, o gal ir paskutinę vasaros dieną nuvyko pasiteirauti pas inspektorių, išgirdo: “Vietų nėra”. Net tiems, kurie jau buvo mokytojavę ir po poros kursų įgijo mokytojų teises, neturėjo ką pasiūlyti.

    O Baisogalos stotyje išlipęs iš traukinio J. Jankus lyg tyčia susitiko pažįstamus, lipančius į tą patį traukinį ir išvykstančius į Šiaulių mokytojų seminariją. Su Veronika Sadauskaite ir Mykolu Nakučiu buvo kartu baigę progimnaziją. Vėliau toji diena jam atrodė lyg vyksmas blogai suregztame romane. Kaip sapne persimetė su bendraamžiais keliais žodžiais, šie išvažiavo, o jis liko perone. Nelaimingas ir pasimetęs. Nieko kito tada taip netroško, kaip išvažiuoti drauge su jais.

    Kurį laiką pastoviniavęs, pavaikščiojęs pirmyn atgal, pagalvojęs, kad kažką panašaus jau pergyveno prieš porą metų, pasuko miestelio pusėn. Tik šįkart ne į valsčių, o į paštą. Pasiteirauti, gal vis dėlto yra kokia žinia iš Šiaulių.

    Deja, nebuvo nieko.

    Kol pėsčias sugrįžo į namus, apsisprendė rytoj pat, nieko nelaukdamas vykti į Šiaulius. Rašytojas gerai įsiminė, kad mama tąkart įdėjo į pintinę šiek tiek maisto, kažką pasikloti ir užsikloti, tačiau iš kur pinigų atsirado kelionei, sakė, nežinąs. O gal jų ir nebuvo? Bent jau tėvai tikrai nedavę, pinigingų dėdžių ar globėjų taip pat neturėjęs.

    Tačiau Šiaulius ne tik pasiekė, čia laukė ir gera žinia.

 

NEĮVYKĘS DEBIUTAS

 

    Buvo 1927 metų rugsėjo pradžia. Kadangi neturėjo pinigų apsimokėti už apsaugą, Šiaulių geležinkelio stoties pasienyje palikęs kuklius savo daiktus, J. Jankus patraukė miesto centro link. Susiradęs Mokytojų seminariją, įsikūrusią grafo Zubovo rūmuose šalia senojo parko, antrajame aukšte pasibeldė į raštinės duris. Kabinete atrado stambų, rūstoką, akiniuotą žmogų.

    - Ką pasakysi? – paklausė.

    - Rašiau jums laišką. Kėdainiuose uždarė seminariją, noriu toliau mokytis. Atsakymo negavau, todėl pats atvažiavau, - paaiškino savo atvykimo tikslą.

    - Priimtas, - išklausęs jį ir tiriamai nužvelgęs pasakė rūstokas kabineto šeimininkas, kaip vėliau paaiškėjo, pats seminarijos direktorius Juozas Orlauskis.

    - Bet aš dar prašymo neparašiau, - iš laimės sumišęs ir nustebęs nei šį, nei tą leptelėjo.

    - Jei norėsi, vėliau galėsi parašyti, - kilniaširdišką atsakymą ištarusio direktoriaus veidas išliko toks pat rūstus.

    Direktorius tik atrodė rūstus, iš tikrųjų toks nebuvo. Mažakalbis – taip, kartais nelengvai suprantamas, bet tikrai nepiktas. Neretai būdavo taip: atėjęs į auditoriją (J. Jankui dėstė krašto pažinimo metodiką ir dar kažką) keletą, o kartais ir kelioliką minučių stovėdavo prie lango. Stovėdavo ir žiūrėdavo į sodą, o seminaristai laukdavo, kol atsisuks ir prakalbės.

    O tądien, kai taip netikėtai tapo Šiaulių mokytojų seminarijos trečiakursiu, J. Jankus iš laimės jautėsi lyg devintam danguje. Iš buvusių kėdainiečių tik keturiems ji nusišypsojo  – jau mokytojavusioms Veinbergaitei ir Galminaitei, buvusiam bendrakursiui Edmundui Bartkevičiui ir jam.

    Su Edmundu ir daiktų, paliktų stotyje, nuėjo paimti. Rado toje pat vietoje ir visus. Iš šito fakto dabartiniai šiauliečiai maždaug galėtų įsivaizduoti, kokia Lietuva buvo prieš aštuonis dešimtmečius.

    Su E. Bartkevičium ir apsigyveno kartu. Ir gyveno iki seminarijos baigimo. Žemaitis, kurį Kėdainiuose visi vadino Bajoru ir su kuriuo jau buvo dvejus metus tam pačiam suole atsėdėjęs, J. Jankui patiko iškart. Tiesus, teisingas, draugiškas. O apsigyventi kartu pats Edmundas pasiūlė – jis į seminariją buvo priimtas anksčiau ir jau buvo susiradęs kambarį. Nuoširdaus draugo ir likimas panašus laukė – 1944 metais jis taip pat pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Vokietijoje, Brazilijoje, paskui įsikūrė JAV. Mirė gana anksti. Paliko dvi dukras ir sūnų kanauninką Algimantą Bartkų, ilgainiui atsidūrusį Romoje.

    J. Jankaus Šiauliuose laukė dar ne vienas malonus netikėtumas. Vienas jų – matematikos pradėjęs mokyti J. Stankevičius. Taip, taip, tas pats J. Stankevičius, kuris Kėdainiuose vos nenudirigavo J. Jankaus į profesionalius matematikus. Tik jis jau nebebuvo toks, kokiu buvo Kėdainiuose. Tai buvo visai kitas žmogus. Be pasitikėjimo savimi, prislėgtas.

    - Mane čia paskyrė vakarinių kursų vedėju, - tarsi pasiskundė, susitikus pirmąjį kartą.

    Ne, nemokė prasčiau kaip Kėdainiuose. Tačiau kai J. Jankus paklausdavo daugiau nei reikėdavo pagal programą, ne tik neparodydavo susidomėjimo ar nepagirdavo už gilesnes žinias, o tiesiog trumpai pasakydavo:

    - Dabar to mums dar nereikia.

    O svarbiausia – jau niekada nebepakvietė pas save. J. Jankui Šiauliuose šito labiausiai ir trūko. Tačiau jis pats nedrįso pasisiūlyti į svečius.

    Tik praėjus keletui metų vėl susitikdavo Jurbarke. Tuomet J. Stankevičius buvo jau bankininkas, berods, Lietuvos banko Jurbarko skyriaus direktorius, o J. Jankus mokytojavo Kybartų pradžios mokykloje (Raudonės valsčius). Pasipasakojo apie savo šeimą (jau augino du sūnus), mokyklą. “O mane, matai, atsiuntė kaimo bankelio vedėju”, - J. Stankevičius pasirodė kažkoks nebe toks, visiškai praradęs gyvenimo džiaugsmą. Pagailo J. Jankui ir jo, ir mokyklos, netekusios tikrai neeilinio mokytojo.

    Šiaulių mokytojų seminarijoje buvo visiškai kitokia tvarka nei kitose panašiose Lietuvos mokyklose. Ir ji priklausė, žinoma, nuo direktoriaus. Čia nebuvo uniformos, kažkokių ypatingų draudimų – kur ir kada galima ar negalima nueiti, būti. Šiaulietiškąjį laikotarpį prisimindamas šios knygos autoriui J. Jankus pasakojo: “Kažin kuris iš vyresniųjų mokinių sakė, kad jis su mokytoju Šiurna tuo pat metu aludėje alaus gėrė. Kai gimnazijos mokytojai net aštuntokus po kinus gaudė, mes galėjome eiti, kada norėjome. Gal kad niekas negaudė, tokių kinininkų seminaristų tarpe nedaug ir tebuvo. Sako, buvo laikas, kai ir kai kurie seminarijos dėstytojai spaudė direktorių ir seminarijos auklėtiniams įvesti tokią pat drausmę, kokia buvo gimnazijoj, bet J. Orlauskis buvo nepalenkiamas. Atsakydavo: “Jie tuoj eis kitų auklėti, tegu dabar be botago parodo, kad tokiam darbui yra subrendę”. Jis ir neklydo: seminaristai jokių kvailysčių niekam nekrėtė”.

    J. Jankus visam gyvenimui įsiminė ir keletą seminarijos dėstytojų. Pirmiausia, vienintelį Šiauliuose dailininką Gerardą Bagdonavičių, visapusiškai originalią asmenybę. Apie jį jau buvo girdėjęs iš bendrakursio Kėdainiuose Rimaičio, smagaus, humorą mėgstančio vyro, kuris kažkokiuose vasariniuose kursuose, o gal ir kitokiomis aplinkybėmis buvo susitikęs su originaliuoju mokytoju. G. Bagdonavičių, nors kartą su juo susitikęs, pamėgdavo kiekvienas. Tačiau tais metais gerokai šokiruodavo dailininko šlubuojanti lietuvių kalba. Rimaitis vis prisimindavo, kaip G. Bagdonavičius jo paklausė per piešimo egzaminą: “Jeigu padėsim kūbų ant horizonto linijų ir žiūrėsme su dešiniu akiu pro kairių pečių, ko bus?” Tiesa, kai pats J. Jankus atsidūrė G. Bagdonavičiaus pamokoje, suprato, kad šposus mėgstantis bendrakursis vis dėlto gerokai perlenkė: taip, dėstytojo lietuvių kalba kiek šlubavo, tačiau tikrai ne taip stipriai.

    Kadangi dailininku tapti J. Jankus nebetroško, nors vis dar piešdavo ir visai neblogai sekėsi, į artimesnes pažintis su G. Bagdonavičiumi nesipiršo. Taip, jam imponavo tas labai šviesaus gero veido žmogus su jau ne visai madingu pensne. Kartais jį matydavo beškicuojantį įvairiose Šiaulių vietose ar sėdintį su molbertu netoli šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar ties Dvaro gatvės vartais. Iš kitų seminaristų, pavyzdžiui, Antano Nesavo ar Vlado Norkaus yra girdėjęs apie G. Bagdonavičių daug gero – jiems jis padėjo visa širdimi, daug ko išmokė. O Balys Lukošius, kurio svarbiausia gyvenimo svajonė buvo teatras, iš dailininko išmoko ir grimavimo, ir perukų gaminimo paslapčių, o ir kitokių su teatru susijusių plonybių.

    Kai 1997 metais Varpai išspausdino buvusio seminaristo Antano Rimšos atsiminimus apie G. Bagdonavičių, juos perskaitęs J. Jankus savo laiške3dar šį tą papildė: „Radęs „Pendzeliuką“, tuoj jį peržvelgiau. Ponas Rimša užsimena tą pravardę, o ji atsirado  tik todėl, kad Bagdonavičius teptuką vadino pendzeliuku. Aš pats į Šiaulių mokytojų seminariją atvykau 1927 metais ir jau radau Pendzeliuką, vokiečių kalbos mokytoją Sehen Sie, toks buvo jo pertaras, agronomą Velėną, tariamą aukštaitiškai su kietu l, todėl, kad jis velėną taip tardavo, ir Meilalą, fizikos ir matematikos mokytoją. Visus tris pridaigino Bronius Nemickas, galėjo ir Pendzeliuką Gerardui jis pats pridaiginti, nes jis Šiaulių mokytojų seminarijoje atsirado bene 1925 metais“.

    Kita asmenybė, kuri negalėjo neįsiminti, - Berlyno universitete mokslus baigęs ir porą metų Paryžiuje dirbęs gydytojas, žinomas kultūrininkas Domas Jasaitis. Jis seminarijos auklėtiniams dėstė biologiją ir higieną, be to, buvo ir oficialus seminarijos gydytojas. Taip likimas lėmė, kad daktaras, vėliau tapęs miesto ligoninės direktoriumi,  taip pat pasitraukė į Vakarus ir, jam su šeima apsigyvenus Niujorko pašonėje, J. Jankus su žmona pravažiuodami pro šalį visada čia stabteldavo ir turėdavo didelį malonumą keletą valandų pabendrauti, o ir Šiaulius, Lietuvą prisiminti. Iš Šiaulių laikotarpio J. Jankui labiausiai įsiminė D. Jasaičio automobilis, per kurį ne vien jam yra prisiėję parausti. Iš pedagogų tik jis vienas turėjo tokį brangų daiktą, ir vienintelis, kuris nelaukdavo, kol seminaristas pirmasis nukels kepurę. Ir kai važiuodavo pro šalį, jau iš tolo pats pirmas sveikindavosi. Taip neretai mandagųjį dėstytoją auklėtiniai ir pražiopsodavo. O paskui, pastebėję nuvažiuojantį, labai nesmagiai pasijusdavo. Pasitaikė tokia situacija ir J. Jankui. Pirma proga dėl šito atsiprašė. “O jei aš kada paties nepastebėsiu, ar labai supyksi?” – tik nusišypsojo daktaras.

    Gyvendamas Amerikoje D. Jasaitis susirašinėjo su G. Bagdonavičiumi, nusiųsdavo jam vieną kitą siuntinėlį, o dailininkas atsiųsdavo savo kūrinių. Pora jiems skirtų ekslibrisų buvo atsidūrę ir J. Jankaus asmeniniame archyve.

    Tačiau mokymasis Šiauliuose yra palikęs ir nemenkų nuosėdų ir šito kaltininkas – lietuvių kalbos mokytojas J. Gaidamavičius. Iki tol, kur besimokė, su gimtąja kalba jokių problemų nebuvo. O čia būsimasis rašytojas nei iš šio, nei iš to ėmė ir užkliuvo. Berods, tas darbas buvo rašomas pačioje mokslo metų pradžioje. Rašinio tema ilgainiui išgaravo, tačiau J. Jankus gerai įsiminė savo norą pasirodyti kuo geriau – ne tik parašyti tekstą be priekaištų, bet ir akivaizdų kalbos išmanymą parodyti. O baigėsi tas noras nesėkmingai: rašinys raudonavo nuo dėstytojo pastabų, o įvertinimas buvo visai liūdnas – dvejetas su dviem “pavažom”. Nieko gero nedavė ir bandymas aiškintis – mokytojo atsakymai buvo trumpi, lakoniški ir nieko konkretaus nepasakantys: “Taip sakinių sudarinėti negalima”, “Tokių žodžių lietuvių kalboje nėra” ir t. t.

    Blogiausia, kad tai nebuvo vienintelis atvejis. Panašiai atsitiko ir su kitais rašiniais.

    Tais metais mokėsi akcentologijos, o morfologija J. Jankui buvo itin aiški. Rašytojas pasakojo, jog neretai pagalvodavęs, kad tikrai galėtų su tokiu mokytoju, kuris aiškina temą ar klausinėja seminaristų akių neatitraukdamas nuo vadovėlio, pasigalynėti. Tačiau jo atsakinėti žodžiu kažkodėl neklausdavo. Viskas baigėsi pataisa iš lietuvių kalbos. Ne, ne jam vienam, daugiau kaip pusė kurso buvo taip įvertinta.

    Dėl šito nenusiminė, nes to, ką moka, ir persimokyti nesirengė. Taip gimė savotiškas pataisos projektas. Kadangi jau buvo pradėjęs rašinėti, nutarė nusiųsti į Kazio Binkio redaguojamą žurnalą Mūsų dienos gabaliuką prozos apie žydo ožką. Įsivaizdavo, kad atsitiksią maždaug taip: jei egzaminų rašomąjį darbą mokytojas J. Gaidamavičius vėl panašiai kaip visada sudoros, eis pas direktorių, o su savimi nusineš ir žurnalą Mūsų dienos. Antrus metus tikrai nesėdės, o, be to, tokiam liuksusui ir materialinių išgalių nebuvo.

    Deja, priartėjus pataisos egzaminui, atsarginio varianto neįgijo – Mūsų dienos atėjo be J. Jankaus kūrinėlio. Prisiėjo į Šiaulius išsiruošti tuščiomis. Tačiau čia rado ir neblogą naujieną: J. Gaidamavičius, kuris pats dar tebebuvo studentas Kauno universitete, ir kuris nedarė jokios pažangos, iš dėstytojo pareigų buvo atleistas. Naujuoju lietuvių kalbos dėstytoju paskirtas dar niekam nematytas Pranas Meškauskas, o pataisininkus egzaminavo žymiausias seminarijos dėstytojas, vadovėlių autorius Jonas Murka. “Išlaikiau lyg jų ir nebūtų buvę”, - pasakojo J. Jankus.

    Tačiau po tokių “pamokų” su dėstytoju J. Gaidamavičiumi vis kirbėjo mintis: o koks bus tas Meškauskas? O naujasis mokytojas pradėjo nuo rašto darbo, kurį liepė parašyti namuose. J. Jankus turėjo vieną įgimtą “ydą”: mėgo pašposinti, nesvetima jam buvo ir ironija. Tačiau tai visada buvo geranoriškumo ribose. Kadangi taip ir nepajėgė susitaikyti su mintimi, jog ankstesnis pedagogas jo atžvilgiu buvo neteisus, atliko eksperimentą. Susirado namuose prieš metus rašytą darbą, perrašė nieko nekeisdamas, tik dar įdėjo žodžių ir pasakymų, kuriuos jau iš kitų rašinių J. Gaidamavičius buvo negailestingai išbraukęs. Rašinys buvo įvertintas ketvertu, o gal ir penketu, J. Jankus tiksliai nebeatsiminė. Tiesa, keletas ar keliolika žodžių buvo pabraukta raudonai, tačiau visai dėl kitko: dėstytojas paprašė tuos žodžius surašyti į lapelius ir papildyti juos gimtajame kaime vartojamais posakiais.

    Taip laimingai prasidėjo paskutinieji metai Šiaulių mokyojų seminarijoje. Lygiai taip ir tęsėsi.

    O su Pr. Meškausku ne sykį teko susitikti ir gerokai vėliau, šiam pasivadinus Germantu, kai jis tapo švietimo tarėju. Tiesa, buvusio dėstytojo likimas tragiškas: jis skaudžiai nusivylė dar jo paties ne taip seniai idealizuota nacių sistema, kuri jį negailestingai sunaikino Stuthofo koncentracijos stovykloje.

    O istorija su žurnalu Mūsų dienos turėjo tęsinį. Kai J. Jankus jau buvo susitaikęs su mintimi, kad pasakojimas iš tikrųjų dar nevertas spausdinti, apie viduržiemį gavo K. Binkio trumpą laiškutį. Mūsų dienų redaktorius, tuomet jau žinomas poetas kūrinėlį pagyrė, paprašė atsiųsti bent keletą, be to, papasakoti apie save, pridėti nuotrauką. Rašė, jog norįs daugiau apsakymėlių vienu kartu paskelbti.

    Kaip nekeista, tą 1927 metų žiemą J. Jankui dar nebuvo lemta taip įspūdingai debiutuoti. Jis redaktoriui ne tik nieko daugiau nebenusiuntė, bet ir į laišką neatsakė. Kodėl? “Nemokėčiau paaiškinti, - pasakojo šios knygos autoriui. – Gal todėl, kad rašinėlį siunčiau net negalvodamas apie “išsimušimą į rašytojus”, o gal, kad tuo metu vargu ar begalėjau rankas praskirti kam kitam. Kai tais metais buvo įvestas privalomas mokslas, Šiaulių miestas dar pririnko apie šimtinę vaikų, bet trūko ir klasių, ir mokytojų, tai pasamdė du ketvirto kurso seminaristus, Praną Gužaitį ir mane, juos mokyti vakarais. Mudviem atsirado tiek darbo, kad apie ką kita vargu ar ir pagalvoti buvo kada. O gal paprasčiausiai mano laikas dar nebuvo atėjęs? ( išskirta mano – L. P.-K.)”.

    Po daugelio metų bičiuliu tapęs poetas Stasys Santvaras J. Jankui pasakojo, kad K. Binkis džiaugęsis Šiauliuose suradęs beletristikos talentą.

    O 1929 metais, nuvykęs studijuoti į Kauną, J. Jankus pats susipažino su K. Binkiu. Šis papasakojo, kodėl taip ilgai nespausdinęs jo apsakymo. Mat jis buvo beveik įsitikinęs, kad kūrinys nurašytas nuo kurio nors žinomo žydų rašytojo knygos. Net išmesti šiukšliadėžėn žadėjęs. Tačiau vėliau padavė jį žydų literatūros specialistams, kad šie padėtų išsiaiškinti tiesą. “Tik kai tie nieko panašaus nerado, Binkis sumetė, kad kažin kokiose balose nei iš šio, nei iš to išdygo naujas talentas, o tas talentas ėmė ir net neatsiliepė. Tada Binkiui vėl buvo klaustukas”, - taip, praėjus nuo tų įvykių šešiasdešimt trejiems metams pasakojo J. Jankus.

    J. Jankus apie pirmąsias savo publikacijas4: “Lyg ir atsimenu, kad buvimo Kėdainiuose metais mano eilėraščiai ar proza spausdinti Ateityje, bet neatsimenu nei kaip, nei kada juos rašiau, nei kaip siunčiau, nei kaip pasirašiau. Šiauliuose esu gal ir daugiau ką rašinėjęs. Iš to laiko rašinėjimų vienas rašinėlis buvo įdėtas K. Binkio leistam žurnale ir gal vienas ar du Naujojoje Vaidilutėje”.

    Žurnale Mūsų dienos išspausdintas humoristinis pasakojimas vadinosi Morkelio baltoji, ir tas pirmasis didesnio dėmesio susilaukęs J. Jankaus kūrinėlis buvo įdėtas 1928 m. rugsėjo 16 d. numeryje. Jis pasirašytas Jurgio Mėrūno slapyvardžiu.

 

PRARASTA GALIMYBĖ

 

    Pirmasis didžiausias troškimas – tapti filosofu vėliau keitėsi. Pradėjęs mokytojauti J. Jankus galvojo, kaip patekti į Kauną ar arčiau jo, kad galėtų studijuoti inžineriją.

    O germanistikos ir pedagogikos studijos Kauno universitete, kurias pradėjo 1929-aisiais, tuoj po seminarijos baigimo, buvo labai neilgos. Tačiau pats J. Jankus čia kaltas mažiausiai.

    Būdamas įsitikinęs, kad už mokslą nereikės mokėti ir universitete, kaip ligi tol niekur nereikėjo, nes tėvai buvo “ir luoši, ir beturčiai”5, J. Jankus pasielgė neapdairiai – nepasinaudojo galimybe tapti Lietuvos ateitininkų moksleivių centro valdybos pirmininku. Tos pareigos būtų garantavusios pragyvenimą. Tačiau tą vasarą šito dar nežinojo.

    Kai Šiaulių mokytojų seminarijoje kartu studijavę šeduviškiai įtraukė J. Jankų į ateitininkų kuopą, neabejodami, jog Jurgio dėka pagyvės veikla, neapsiriko. Ji artima pasirodė ir naujokui – įsijungė į tą veiklą iš širdies. Pagyvėjus ateitininkų judėjimui ne tik seminarijoje, bet ir Mergaičių, Berniukų ir Suaugusių gimnazijose, visoms keturioms kuopoms ėmus artimiau bendrauti ir susibūrus į Šiaulių ateitininkų rajoną, J. Jankus buvo išrinktas to rajono pirmininku, o 1929 metų Velykų atostogų metu net surengė rajono ideologinius kursus.

    Tuomet moksleivių ateitininkų centro valdyba būdavo sudaroma Kaune iš studentų ateitininkų. Naujo rajono įkūrimas, taip pat ideologiniai kursai, kuriuos vienas pats suorganizavo seminarijos absolventas, atkreipė ateitininkų vadovų dėmesį. Šie J. Jankaus pasiteiravo ar atvyks į Kauną studijuoti, o jei atvyks, ar sutiks tapti Lietuvos moksleivių ateitininkų centro valdybos pirmininku. J. Jankus atsakė sąžiningai: “Mėginsiu. Turiu mokinių ir per vasarą pasiliksiu Šiauliuose. Jei pasiseks užsidirbti bent pradžiai, atvažiuosiu”. O kai šiek tiek užsidirbęs išvažiavo į Kauną ir nuėjo pas ateitininkus, sužinojo, kad šie pirmininku pasirinko kitą studentą.

    Žinoma, taip nebūtų atsitikę, jei J. Jankaus kalbintojai iš karto būtų pasakę visą tiesą – jei sutiksi, turėsi iš ko pragyventi ir studijuoti. Tačiau tada šito nepasakė. O kad tokia galimybė tikrai buvo, J. Jankus sužinojo maždaug po keturių dešimtmečių, jau gyvendamas Amerikoje.

    “Jei būtų pasakę, nė nemirktelėjęs būčiau atsakęs, kad studijuoti tikrai atvykstu, - pasakojo J. Jankus. – Bet kai to uždarbio nesitikėjau, tai ir tokia staigmena buvo nė motais”.

    Tuomet J. Jankus nė kiek nenusiminė, tik pagalvojo: “Dar geriau. Daugiau laiko turėsiu mokytis”.

    Tačiau antroji staigmena pribloškė – universitetas neatleido nuo mokesčio. Jautėsi lyg gavęs kuolu per galvą. Tikrai nesitikėjo tokios pradžios. Bandymas aiškintis su fakulteto seniūnu buvo bevaisis: nesileisdamas į ilgesnes kalbas, jis pasakė, jog kitaip pasielgti neturėjęs galimybės. Ir labai neužtikrintai pridėjo: gal kitą semestrą ką nors pavyks padaryti.

    Tiesa, paskaitų lankyti niekas nedraudė. Tačiau nei įskaitų, nei egzaminų laikyti, kol mokesčio reikalai nesutvarkyti, nebuvo galima. Liūdni pasvarstymai su pačiu savim baigėsi pralaimėjimu: J. Jankus nutarė mesti studijas ir eiti į kaimą mokytojauti.

    Labai dėl šito skaudėjo širdį, nes jau buvo spėjęs pajusti gerąją akademinę dvasią, susipažinti su vienu kitu čia studijuojančiu jaunu rašytoju, ypač artimu pasirodė Bernardas Brazdžionis. Tarp ryškiausių universiteto dienų atsiminimų – pirmasis susitikimas su K. Binkiu, taip pat Vinco Mykolaičio-Putino ir Juozo Tumo-Vaižganto paskaitos. Keletą sykių buvo užbėgęs pasiklausyti ir Juozapo Herbačiausko paskaitų. “Bet nemėginau nė vienam lįsti į akis”, - sakė J. Jankus. Žinant rašytojo charakterį, tai labai suprantama.

    Jei ne J. Jankaus įgimti, o gal tėvų namuose įgyti būdo bruožai – nesižeminti, neprašyti, nesipasakoti, kai ir labai skauda, gal ir būtų atsiradusi kokia galimybė išspręsti mokesčio už mokslą problemą. Tačiau kaip tyliai atidarė, taip tyliai ir užvėrė universiteto duris.

    Iš trumpų studijų laikų – ir šis svarbus rašytojo kūrybinei virtuvei K. Binkio bičiuliškas pamokymas. “Daviau jam paskaityti kažin kokį labai “literatūrišką” rašinį, - pasakojo J. Jankus. – Tada tai man jis ir patarė rašyti taip, kad žmogus skaitydamas galėtų be vargo suprasti ką skaitąs. Atsimenu, davė net Hasenkleverio dramą apie vestuves danguje paskaityti. Kaip ženklą, kad nebūtina rašyti tik apie savo kiemą, kad galima rašyti apie viską, apie ką tik užsigeidi, bet taip, kad skaitytojas net nepajutęs ir pats ten atsirastų. Kad nereikėtų jam gokčioti kaip nuo apyžalio ir gal net “pakvipusio” kepsnio. Tai būtų idealas”.

 

SUNKIAUSIAS DARBAS

 

    Kaimo pradžios mokyklose prabėgę metai J. Jankui pelnė ir gero mokytojo, ir žinomo rašytojo vardą. Nors niekada nesvajojo tapti mokytoju ir juo tapo “tik iš bėdos”, tik todėl, kad neturtas vertė eiti ten, kur arčiausia, pigiausia, juo tapęs, nedirbo atbulas. Iš tėvų paveldėjęs įprotį bet kokį darbą, patinkamą ar nepatinkamą, padaryti tik gerai, stengėsi nenuvilti nei vaikų, nei jų tėvų. Be to, visos dienos buvo pilnos rūpesčių, mokykla taip įsuko į savo ratą, kad blogai dirbti niekaip nebuvo galima. Nepriklausomos Lietuvos mokykla dar buvo labai jauna, vos perkopusi į antrąjį dešimtmetį, daug kas tebebuvo kūrimo, tobulinimo stadijose. Tai kūrybos žmogui buvo artima.

    Juodkėnų, Surmantų, Kybartų pradžios mokyklos. Girkalnio valsčius, Raudonės valsčius. Tai – vietovės, kuriose J. Jankui teko dirbti ir kaip mokytojui, ir kaip mokyklų vedėjui. Rašytojas yra prisipažinęs, kad ne vienam biurokratui buvęs rakštimi nepatogioje vietoje, užtat ir vaikai, ir tų apylinkių žmonės jį mėgo. Stengėsi neuždaryti savo mokinių tarp keturių sienų ir tarp vadovėlio lapų. Pasirodžius pirmosioms snaigėms, J. Jankus galėjo nutraukti pamoką ir pakviesti vaikus į kiemą pagaudyti tų snaigių, įsitikinti, kokios jos gražios ir tobulos, nepanašios viena į kitą. Ne sykį vaikams yra sakęs: nėra visiškai vienodų dviejų snaigių, taip pat kaip ir žmonių. Ne tik žiemą, visais metų laikais stengdavosi mokyti pajusti gamtos pasikeitimus. Be to, kur tik nenukeliaudavo su vaikais – nelikdavo nė vieno neaplankyto apylinkės piliakalnio, pilkapio, senkapio, ištyrinėdavo visas vietas, apie kurias sklandė padavimai. O kad vaikai suprastų, kiek daug išmanymo, įgūdžių, ištvermės reikia atliekant vieną ar kitą darbą, vedė juos mokytojas pas audėją, kalvį ir malūnininką, į pieninę ir į lentpjūvę.

    Mokytojaudamas J. Jankus parašė pasaką Kalvis Darbeika, šlovinančią kalvio sugebėjimą pergudrauti velnius. Akivaizdu, kad remtasi tautosaka, tačiau čia nemažai ir originalių minčių bei spalvų. Pirmiausia su tuo kūriniu buvo supažindinti jo paties mokiniai, o 1932 metais jį net per tris pirmuosius numerius paskelbė Žvaigždutė. Tai – pirmoji didesnės apimties J. Jankaus publikacija spaudoje.

    Kai devyniasdešimt pirmųjų rudenį tėvynėje susitiko keletą savo buvusių mokinių, J. Jankų labiausiai nustebino, net apstulbino poros jų pasakymas: “Mokytojau, jūs išmokėte mus mylėti tėvynę”. Įdomiausia, kad jie mokėsi skirtingose mokyklose. J. Jankui tąkart pasirodė tie žodžiai neteisingi, gal net specialiai išgalvoti. Jam atrodė, jog jis niekada neįkalbinėjęs savo mokiniams jokios meilės. Nuleido tuomet jų žodžius negirdom. O grįžęs užatlantėn pradėjo galvoti: galgi jie ir teisybę sakė. Gal tie pasidairymai po gimtas apylinkes ir buvo pačios tikriausios tėvynės meilės pamokos? Tai, ko labiausiai vaikams reikėjo.

    Tai priminė ir tuometinio tiesioginio viršininko – mokyklų inspektoriaus Antano Giedraičio (Giedriaus) paraginimą – rašyti krašto pažinimo vadovėlį. Regis, plačiai jau buvo pasklidęs garsas apie J. Jankaus darbo metodus. Atsisakinėjo. Apsiėmė tik tuomet, kai inspektorius sutiko būti bendraautoriumi.

    Kadangi jokių pavyzdžių po ranka nebuvo, nelengvai judėjo į priekį vadovėlio rašymas. Gerą sumanymą sujaukė bolševikų “išlaisvinimas”. Darbas jau buvo įpusėtas, deja, rankraščiai liko Kaune. Bėgant nuo “išlaisvintojų”, J. Jankus išsinešė tik atsiminimus, ir tuos pačius – savo galvoje. Kad ne visi jie išdilo, įsitikino susitikęs jau su žilagalviais savo mokiniais.

    - Iš tavo mokinių, mokytojau, nėra nė vieno nusigėrusio, - sakė J. Jankui buvusi mokinė. Tuomet jis pagalvojo ar gali būti buvusiam mokytojui gražesnė dovana. Netgi jei į mokytojus išeita “iš bėdos”. Be to, ir jam pačiam mokykla nepaprastai daug davė, daug ko išmokė.

    Šių eilučių autoriui J. Jankus yra ir taip samprotavęs: mokykla išgelbėjo nuo Sibiro, o gal ir nuo realios žūties. “Jei būčiau išėjęs į kunigus ar įsijungęs į ateitininkijos darbus, ar net universitete pasilikęs, būčiau įsisukęs į visuomeninio darbo sūkurius, ir, esu tikras, kad bolševikmety, gal net jau liepos mėnesį, būčiau atkreipęs į save okupanto akį, kažin kaip ir kažin kur atsidūręs”6- tos mintys, be abejo, susiklostė po įvairių pergyvenimų, ir jos daug pasako.

    Tiesa, būta pavojaus ir J. Jankui-mokytojui. Jei pirmus bolševikinius metus dar niekam nerūpėjo, “ką tas mokytojėlis apie savo mokyklą kapsto”, tai antriesiems prasidėjus “kai kam ėmė kelti rūpesčio”. Tačiau pritrūko laiko.

    Tuomet J. Jankus su Kotryna dirbo Kybartų pradžios mokykloje, Raudonės valsčiuje. Tos vasaros planus sujaukė sovietinė okupacija. Žmona rengėsi išvažiuoti su vaikais pas tėvus, o J. Jankus su bičiuliu Zigmu Masaičiu pasidairyti po Vilniaus kraštą. Tačiau naujosios valdžios įsakymas, paskelbtas laikraštyje, - pastebėjus besivalkiojančius neaiškius elementus, pranešti milicijai, - privertė likti namuose. Be to, buvo gautas ir oficialus nurodymas tą vasarą niekur neišvykti, o jei jau atsiras būtinas reikalas, išvykstant palikti vietos valdžiai adresą.

    Šeštasis jausmas pastūmėjo nelikti namuose. Pasiėmę vaikus, uždarinėję duris, palikę Kotrynos tėvų Pasvalyje adresą, Jankai išvažiavo.

    Su po kelių dienų turgavietėje netikėtai sutiktu mokytoju Timuku J. Jankus įsišneko apie naująją vyriausybę, į kurią įėjo ir keli buvę bendrakursiai Kėdainių mokytojų seminarijoje. Prisiminė ir kad vienas jų – S. Pupeikis visą kursą mėgino įkalbėti boikotuoti J. Jankų, pasisakiusį prieš komunistuojančius “aušrininkus”. “Jis ir vėl gali mane prisiminti”, - pajuokavo J. Jankus, tačiau kolega į juokus nesileido: “Jie žino, kas tu esi. Koks buvai tada, tebesi toks ir dabar. Su tavim nėra ko skubėti. Man – kitas reikalas. Aš – išdavikas. Neauginau revoliucionierių. Auginau jaunuosius ūkininkus, dirbau su jaunalietuviais, su šauliais. Tokių dalykų jie nedovanoja, ir mano dienos suskaitytos”7.

    J. Jankaus teigimu, šį buvusį bendramokslį ir dar porą kitų nuo kelio nukrypusių “aušrininkų” prieš pirmuosius sovietinius rinkimus paėmė. Ar jie kada sugrįžo, rašytojui neteko girdėti.

    Kybartuose J. Jankui teko sekretoriauti rinkimų komisijoje. Turėjo progą iš arti įsitikinti sovietinių rinkimų “privalumais”. Visa laimė, kad atsiųstas prižiūrėti rinkimus puskarininkis pasirodė padorus žmogus. Padorus ta prasme, kad NKVD nesužinojo (taip bent manė J. Jankus, nes per didžiuosius išvežimus iš jų mokyklos ir apylinkės nebuvo išvežtas nė vienas žmogus, o iš gretimos Raudonės apylinkės, kurioje rinkimus prižiūrėjo pats politrukas, išvežė net kelias šeimas) apie kai kuriuos įrašus ant balsadėžėje rastų biuletenių – su keiksmažodžiais, prakeiksmais ir panašiais dalykais. Puskarininkis rūpestingai savo bloknote pasižymėjo tik tai, kas gero buvo užrašyta ant biuletenių apie Staliną, komunizmą. O kitką vadino neišauklėtų žmonių darbu.

    Beviešint pas gimines J. Jankus gavo iš valsčiaus laišką. Neatplėšė, manydamas, jog kviečiamas kokiam nors agitaciniam darbui, o peradresavo laišką broliui Petrui į Panevėžį. Nuvykęs į Panevėžį laišką išsiuntė broliui Jonui į Baisogalą, o Jonas – atgal į Raudonę.

    Kai į vasaros pabaigą J. Jankus su šeima sugrįžo į Raudonę, prie autobuso, kuris sustodavo prieš savivaldybės pastatą, iškart prisistatė valsčiaus raštininkas:

    - Kodėl neparvažiavai, kai šaukėm?

    - Negirdėjau, kad kas būtų šaukęs, - suvaidino J. Jankus.

    - O laišką gavai?

    - Negavau jokio laiško.

    - Jeigu nebūtum gavęs, būtų sugrįžęs.

    - Nežinau. Jei neseniai parašėt, gal dar sugrįš, - kuo ramiau pasistengė atsakyti J. Jankus.

    - Draugas mokytojau, prašau nesukti uodegos ir kaltininkų kitur neieškoti, - pasakė iš būrelio susirinkusiųjų atsiskyręs iki tol nematytas neaukštas žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, neseniai paskirtas vietos partorgas. – Mes pažįstam išsisukinėtojus. Kad tik nereikėtų liaudžiai iš vargo padėti kilti. Jau turėtum suprasti, kad ponystės dienos pasibaigė.

    Pasirodo, tame laiške buvo įsakymas sugrįžti ir įsijungti į paruošiamuosius žemės dalijimo darbus. Visa laimė, kad viskas laimingai baigėsi. Kol J. Jankui buvo viešai priekaištaujama ir net grasinama, jo sūnūs nubėgo į šalia esantį paštą ir atnešė glėbį spaudos bei keletą laiškų. Tarp jų buvo ir tas, per kurį pirmą kartą jį, mokytoją, pavadino liaudies priešu. Aprašinėtą, kelissyk antspauduotą voką pakišęs valsčiaus raštininkui J. Jankus paklausė:

    - Ar tas?

    Daug kas iš girdėjusių tą nelemtą pokalbį kišo savo nosį, norėdamas įsitikinti ar tikrai taip lengvai išsisuko mokytojas. Nutilo ir partorgas. Įtampa atslūgo. Tam kartui, žinoma.

    Vis dėlto išsisukti nuo žemės dalinimo J. Jankui nepavyko. Antrai bolševikinei komedijai, kaip vaizdingai apibūdino rašytojas (pirmoji buvo rinkimai), mobilizavo neatsižvelgdami į jokius argumentus. Nepadėjo nė aiškinimai, kad atsiliks mokiniai.

    Kybartų mokykloje liko darbuotis viena Kotryna, o J. Jankus turėjo daryti tai, ką partija liepia, nors niekada į tą partiją netaikė. Kartu su atsiųstu matininku darbavosi dar keli žmonės, kuriais pasirūpino seniūnas. Buvo “apipjaustinėjami” ūkiai, turėję per trisdešimt hektarų, o sklypai skiriami mažažemiams. J. Jankus džiaugėsi, kad nors nedaug tų didžiųjų žemių Raudonės valsčiuje buvo. Vis vien buvo nemalonu dalyvauti tame politiniame žaidime – matuoti, kapoti linijas, stebėti, kaip plėšomasi dėl svetimos žemės. Nors, tiesą sakant, ne visi jos gviešėsi, ne visi ėmė su dideliu noru.

    J. Jankui, jau skaičiusiam keletą rusiškų laikraščių, tarp jų Pravdą, buvo aišku, kad tik laiko klausimas, ir žemės visi turės vienodai, kaip Rusijoje. Nuo kolchozų neišsisuks niekas. Todėl nesmagu būdavo klausytis kai kurių mažažemių, tarp jų ir jo mokinių tėvų,  prašinėjimų atriekti jiems kiek daugiau. Rašytojui ypač įsiminė vieno tvarkingo, darbštaus valstiečio, prie miško turėjusio keletą hektarų prastos žemės, reakcija į jo pagalvojimą balsu, kad ir tos pačios žemės gali būti perdaug. “Keliais į tą lauką kasdien suvaikščiočiau, - pasakė žmogus. – Kaip gali būti perdaug?” O kai po pusmečio buvo paskelbta  apie didelius mokesčius, tas pats vyras susitikęs jau kalbėjo, kad supratęs mintį. Tačiau kas laukia po keleto metų mokytojas jau nedrįso jam prognozuoti.

    Iš tų slogių laikų – dar keli rašytojo atsiminimai.

    Mokykla, kurioje kartu su Kotryna dirbo, buvo visiškai nauja, pavyzdinis daržas, sodas, vaikų žaidimo aikštelė – dar tik planuose. Vieną karštą dieną nuo vieškelio į jų pusę pasuko du sovietinės armijos karininkai, kaip vėliau paaiškėjo, NKVD kapitonas ir leitenantas.

    Tuomet J. Jankus supratimo neturėjo, kokia tai kariuomenės rūšis, todėl su atvykėliais bendravo kaip su atsitiktiniais praeiviais. Tik buvo aišku, kad jie vizituoja mokyklas. Įdomiausia, jog J. Jankus, kaip mokyklos vedėjas, buvo pagirtas už tai, kad mokyklos aplinkos nepuošia nei sodas, nei daržas. Kitur, su nepasitenkinimu sakė vyresnysis enkavedistas, net bičių yra užveista. Kai J. Jankus bandė prieštarauti, sakydamas, jog gamta gerai veikia mokinius ir gyvi pavyzdžiai - labai gerai, susilaukė nemandagaus atkirčio: Začiem eto nado?*Sulaukė ir kapitono išaiškinimo: mokyklos pareiga – išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti ir suprasti, kokia blogybė buržuazinė tvarka, ir kokia laimė – socializmas, komunizmas. O ūkio, gamtos bei techninių dalykų mokytis reikia specialiosiose mokyklose.

    Dar vienas J. Jankaus bandymas paaiškinti, kad ir Lietuvoje yra tokių mokyklų, o gilesnis gyvenamosios aplinkos pažinimas dar nė vienam mokinukui nepakenkė, nesudomino atvykėlių. Kotryna, būdama diplomatiškesnė, gudriai nusuko nieko gero nežadančias kalbas į kasdieniškus reikalus. O kai enkavedistai išėjo, Jurgiui pasakė: „Argi nesupratai, kad jie pamokyti mus atėjo, o ne pasimokyti ar mūsų pasiklausyti?“

    Panašų dalyką Jankai neseniai jau buvo patyrę grįždami iš poros dienų pasižmonėjimo Kaune. Užsukus į bebaigiančią ištuštėti krautuvę, kur lentynose stovėjo tik gal du ar trys žadintuvai, besišnekučiuojant su pardavėja, užėjo pora raudonosios armijos karininkų. Šiems paprašius laikrodžių, moteris padėjo ant prekystalio tuos žadintuvus. „Mums – rankinių laikrodžių“, - vienas jų paaiškino, o kitas pridėjo: „Ir vieną moterišką norėtume“. Nusišypsojusi pardavėja išpyškino: „Laimingi valandų neskaičiuoja, o iš miego pabusti ir žadintuvo pakanka“. O karininkams išėjus pratęsė: „Jei nepabudo ligi šiol, nepabus ir dabar“.

    O kokį malonumą gali jausti tas, kuris muša, bene pirmą kartą akivaizdžiai pamatė 1941 metų vasarą, kai Raudonėje pasirodė vokiečiai. Ir rusų, ir vokiečių diktatoriškas elgesys jam priminė vaikystėje girdėtą pasakojimą apie Vėriškių vyrus, turgaus dieną atvažiuodavusius į Šeduvą pasimušti su kitų kaimų vyrais. Situacija būdavusi maždaug tokia: specialiai atsirišę naginių apyvarus, vėriškiečiai tykodavo, kas juos užmins. O jau užmynus nieko gero nežadančiu balsu klausdavo: „Kelio klausi ar pričynių ieškai?“ Ir tuoj pat pridėdavo: „Kelias – ten“. Parodęs pirštu, dar pasakydavo: „Jei pričynių, tai va“. Pastaruosius žodžius palydėdavo pokštelėjimu per ausį.

    Kažką panašaus savo akimis pamatė antrąjį karo sekmadienį. Išsiruošus su Kotryna Raudonės bažnyčion, prie valsčiaus būstinės sustabdę pažįstami žmonės, paprašė padėti išsiaiškinti, ko nori čia atvykę trys vokiečiai. Pasirodė, jog tai – vachmistras ir pora eilinių iš Tilžės policijos, kuriems priskirtas jų valsčius. Atvykę kol kas tik apsidairyti.

    Kadangi niekas daugiau vokiškai nemokėjo, juos palydėti sutiko Jankai. Vokiečiams aprodė parką, pilį, kur dar visai neseniai stovėjo sovietinės haubicos. Rusų čia buvo visas pulkas. Prie daboklės pastato pamatęs sargybinį, vachmistras paklausė: „Kas čia?“ Sargybinis atsakė, kad čia saugomi neseniai suimti keturi bolševikai. J. Jankus vokiečiui išvertė švelniau: „Suimti prie rusų valsčiaus raštinėje dirbusieji“. Pasakė taip todėl, nes žinojo, kad, savivaldybę perorganizavus į vykdomąjį komitetą, atsirado įvairių naujų etatų išgalvotiems darbams. Vietoj tarpukaryje dirbusių trijų valdininkų – viršaičio, sekretoriaus ir raštininko – jų čia mažiausiai padvigubėjo, keli net dorai rašyti nemokėjo.

    Vokietis nelabai klausėsi J. Jankaus išvedžiojimų. Kai atidarė daboklės duris, pirmo pasitaikiusio paklausęs „Komunist?“, net nelaukęs atsakymo, trenkė į veidą. Paskui antrą, trečią kartą. Bandymas paaiškinti, sulaikyti negelbėjo, eilinis policininkas perspėjo J. Jankų, kad nesikištų, nes, esą, šiaip jau geras žmogus vachmistras, bet, kai užpykstąs, geriau jo neliesti, pasidarąs tikras žvėris. O kai suklupusį vokietis dar ir už marškinių nutvėrė, pasirodė ant kaklo kabėjęs medalikėlis. „Stalin!“ – užsiutęs riktelėjo vachmistras ir jau norėjo jį nuplėšti, bet atsipeikėjęs nuo įsiūčio išvydo Švenčiausiosios Marijos atvaizdą. Tada pats pasakė: „Jis – ne komunistas“ ir liepė eiti namo. Tas pats atsitiko ir kitiems trims, iš kurių dviems ant kaklo surado medalikėlius, o vienas turėjo pasikabinęs rožančių.

    Tada kiek aprimusiam vokiečiui prireikė žydų. „Vesk“, - įsakė J. Jankui. „Raudonėje žydų nėra“, - atsakė rašytojas. Vokietis buvo nustebęs, nenorėjo patikėti. Teko paaiškinti, jog iki Pirmojo pasaulinio karo čia nieko, išskyrus pilį, nebuvo. Tik nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įkūrė Raudonės valsčių, o paskui įsteigta ir katalikų parapija. Žydams įsikurti nebuvę laiko. „Bet krautuvę mačiau“, - nenorėjo sutikti vokietis. J. Jankus paaiškino, kad jos savininkas – lietuvis.

    Nors, aiškindamas, jog Raudonėje žydų nėra, J. Jankus kaip ir nemelavo, tačiau, kad šalia, Raudonėnų kaimelyje, yra žydų šeima, žinoma, nepasakė. Kotryna jau buvo išsigandusi, ar tik vokiečiai neturi kokios informacijos apie tai, ir kas gali nutikti jiems patiems, melavusiems vokiečiui. Tačiau J. Jankus taip įtikinamai kalbėjo, jog vachmistras patikėjo ir, sėdęs į automobilį, išvažiavo.

    Ir buvusių mokinių, ir paties J. Jankaus atsiminimai apie mokyklą – šilti, nekasdieniški. Kai pagyriau rašytojo pastangas įsiskverbti į “mažo žmogaus” sielą, dar pridėdamas savo įtarimą, kad jam mokytojavimas tikrai nebuvo kančia, kaip daugeliui lietuvių rašytojų, “iš bėdos” dirbusių mokykloje, J. Jankus atsakė8: “Aš pats niekada nebuvau didelis, tai nereikėjo nė pastangų, skverbiantis į “mažo žmogaus” sielą. Manyje pačiame tėra “mažo žmogaus” sielos pradai. Ar mokytojavimas buvo kančia? Nebeatsimenu. O jeigu ir būtų buvusi, tai anaipol ne todėl, kad trukdė “būti rašytoju”. Per prabėgusias dienas esu dirbęs visokiausių darbų, bet pats sunkiausias buvo mokytojo. Tai panašu, jei kur fabrike reikėtų iš karto dirbti su 30-40 visiškai skirtingų mašinų”.

    J. Jankus nebuvo garantuotas, kad jam, kaip mokytojui, pasisekė visus savo auklėtinius – su vis kitokiais norais, sugebėjimais – ne tik išmokyti to paties, bet dar ir pasukti į tą patį doros, tauraus žmogaus kelią.

 

PIRMOSIOS KNYGOS

 

    Romanai Egzaminai ir Be krantų pasirodė 1938 metais. Debiutas buvo ryškus – jis iškart atkreipė dėmesį į trisdešimt dviejų metų autorių, iki tol žinomą tik iš periodikos. Juos kaip Mokytojo palikimo ciklo I ir II dalis išleido Sakalo leidykla.

    Knygose – J. Jankui pats artimiausias mokinių ir mokytojų gyvenimas. Egzaminuose skaitytojas nukeliamas į mokytojų seminariją, kurioje vyksta baigiamieji egzaminai. Jie ir sudaro pagrindinę romano intrigą. Romano herojus – Jeronimas, mylintis mokslo draugę našlaitę Filę, su kuria kartu rūpinasi sergančiu kurso draugu Valentinu. Neišsprendęs matematikos rašomojo darbo jautrus vaikinas eina skandintis. Nors draugai išgelbsti, peršalęs suserga ir miršta. Šalia pagrindinių veikėjų, įdomiai svarstančių apie ateities gyvenimą, autorius pavaizdavo nemažai jų draugų, kurie, nors netrukus taps diplomuotais mokytojais, beveik nesidomi pedagogika. Vieno galva pramušta režisūra ir vaidyba (Vladas), kitas daug laiko praleidžia bažnyčioje, besigrožėdamas jos meniniais akcentais – vitražais, freskomis, skliautais, kolonomis (Valentinas), pats Jeronimas svajoja apie studijas Karo mokykloje. O Bernardas, kuris labiausiai tiktų mokytojo darbui, dėl dvejetų iš vokiečių kalbos ir matematikos, neprileidžiamas prie egzaminų. Iš mokytojų ryškiausiai pavaizduoti seminarijos direktorius matematikas Maželis ir kurso auklėtojas Jotautas. Nors tai pakankamai geranoriški žmonės, jie ne visada pajėgia iki galo suvokti tai, kas iš tikrųjų dedasi jaunų žmonių sielose. Negali neįsidėmėti ir tokių knygos herojaus žodžių: “Pone mokytojau, mokykla turėtų kitaip tvarkytis. Čia turėtų nulemti tik dideli dalykai. Mokykla turėtų būti pilna taurumo, tad ir mes gyvenime ne taip greitai susmulkėtume”.

    Nors vietomis neišvengta nenatūralumo, psichologinio nepagrįstumo, kartais – sentimentalumo, romane daug gyvų, įtikinančių vietų, graži, taisyklinga kalba.

    Romane Be krantų susitinkame tik su vienu Egzaminų herojumi – Jeronimu, besidarbuojančiu mokykloje netoli Nemuno. Čia jaunasis mokytojas sutinka Petrūnėlę, gretimos mokyklos mokytoją, susidraugauja. Besigrožint apylinkių vaizdais ji netyčia nusirita nuo upės skardžio, vėliau tai tampa rimtos ligos priežastimi. Tarp į mokyklą atkelto antrojo mokytojo Stasiaus ir jos vedėjo Jeronimo – sudėtingi santykiai, nes naujokui nepatinka tai, kad Jeronimas ir mokykloje, ir apylinkėje mylimas ir gerbiamas. Stasiui pavyksta apšmeižti kolegą. Provokacija vos nesibaigia nusikaltimu. Čia – ir kita meilės linija: Jeronimui neabejinga vieno ūkininko žmona. Nors ilgainiui mokytojai susitaiko, išsiaiškinami nesusipratimai, dėl kurių nutrūko draugystė su Petrūnėle, valsčiaus mokyklų šventėje, ištikus kraujoplūdžiui, Petrūnėlė miršta. Sukrėstas Jeronimas meta mokytojavimą, tačiau kai studijos Kaune neatneša ramybės, vėl grįžta į kaimo mokyklą.

    Be krantų – patrauklus, originalus rašymo stilius, įdomūs veikėjai, materialinių išskaičiavimų nepaisanti meilė, mokytojo, atsidūrusio provincijoje, toli nuo kultūros centrų, pergyvenimai, prasmingesnio dvasinio gyvenimo ilgesys. Silpnosios knygos pusės – ne visada psichologiškai pagrįsti charakteriai. Nelengva vis dėlto patikėti pagrindinio herojaus noru sugrįžti į kaimo mokyklą. Tačiau visuma, kaip ir Egzaminuose, nenuvilia. Nei turinys, nei literatūrinis medžiagos apdorojimas.

    O kaip su autoriaus sumanymu sukurti trilogiją, skirtą mokyklai?

    “Pirmieji du tomai jau parodė, kad tai ne trilogija, o paskiri atskiro uždavinio romanai. Pirmajame matėme pedagoginę problemą, antrajame – charakterio tragediją. Abu veikalus riša stilius, nuotaika, tačiau tai būdinga kiekvieno to paties autoriaus veikalams”, - taip, pasirodžius pirmiesiems romanams, rašė V. Katilius9.

    Tačiau dėl šito romanų vertė nė kiek ne menkesnė. Tai pripažino ir pats V. Katilius: “Jaučiame autorių nuoširdų ir atvirą, tai yra tokį, kokį mes norime matyti rašytoją”10.  Kito kritiko – Br. Kr.(ivicko?) 11- nuomone, “nors autorius šiuo romanu tik debiutuoja, tačiau jis iš karto atsistoja į pačių pirmųjų mūsų beletristų eilę”.

    J. Jankus pasakojo12, kad Be krantų pradėjęs rašyti mokytojaudamas dar Juodkėnų pradžios mokykloje, o pabaigė jau Surmantuose.

    Ir tais laikais J. Jankus apie savo kūrybinius reikalus nekalbėdavo net su artimesniais draugais. Žinoma, žurnaluose tikrąja pavarde pradėjus rodytis apsakymams, tekdavo prisipažinti, jog tai vis dėlto jo kūryba. Tačiau J. Jankus stengdavosi šito nesureikšminti. Kad išeis knygos, žinojo tik žmona ir artimas bičiulis mokyklų inspektorius A. Giedraitis (Giedrius), keturiolika metų vyresnis prozininkas ir poetas, buvęs Žiburėlio ir Saulutės redaktorius. Jam davė paskaityti romano Be krantų rankraštį. Gal inspektoriaus dėka apie mokytojo romaną sužinojo ir vienas kitas jurbarkietis, nes, kartą susitikęs pažįstamą Viktorą Mariūną, J. Jankus buvo nustebintas, kai šis pasakė: “Apie Sakalą ir negalvok. Sakalo ir Spaudos fondo leidyklose ir žinomų rašytojų kūriniai po keletą metų praguli. O tu tik kaimo mokytojas. Kas tavo bandymą skaitys?” Užtat pats A. Giedraitis (Giedrius) liepė nedelsiant vežti rankraštį į Kauną.

    Nuvežė į Sakalą, paliko. Praėjus vos kelioms dienoms, atėjo B. Brazdžionio, Sakalo redaktoriaus, laiškas. Jis ir pagyrė knygą, ir parašė, kad Sakalas ją leis. Tiesa, laiške buvo ir prašymas porą, o gal pusantro skirsnio išimti. Dėl “padorumo”, ne dėl literatūros.

    Pakviestas galutinai aptarti romano išleidimo reikalus J. Jankus nuvyko pas Sakalo vedėją Antaną Kniūkštą. Pavyko išgelbėti net tuos “nepadorius” skirsnelius.

    - Išmesti negaliu, - aiškino J. Jankus. – Atsiras neužkemšamas plyšys. Tada prireiktų perrašyti iš naujo pusę knygos.

    Pakako pažado sušvelninti tekstą.

    O dėl svarbiausio A. Kniūkšta buvo gerokai nustebintas.

    - Dabar knygos spausdinti nenorėčiau, - netikėtai pasakė J. Jankus.

    A. Kniūkšta net atbulas pasitraukė. Tuomet debiutantas suskubo paaiškinti, kad, pabaigus Be krantų, kilo sumanymas parašyti dar vieną knygą, ir ji taip pat artėja į pabaigą.

    - Važiuok namo ir nepakelk užpakalio nuo kėdės, kol nepabaigsi Egzaminų, - su šypsena pasakė leidėjas.

    Iš šitų J. Jankaus prisiminimų akivaizdu, kad Egzaminai buvo parašyti vėliau už Be krantų, nors ir tapo pirmąja dalimi. O jau atsiradus šioms knygoms gimė mintis sukurti Mokytojo palikimo trilogiją.

    O knygų rankraščių A. Kniūkštai ilgai laukti nereikėjo. Buvo vasara, grįžęs iš Kauno J. Jankus rado žmoną išsiruošusią su kolege Brone Masaityte į jos tėviškę – Pamituvį. Tose gražiose apylinkėse, ant Mituvos kranto stovėjusioje klėtelėje per gerą savaitę pabaigė rašyti Egzaminus, be to, patobulino B. Brazdžioniui nepatikusią Be krantų vietą. Rudenį abi knygos jau buvo išspausdintos.

    J. Jankus netruko pajusti, ką reiškia rašytojui gyventi provincijoje. Vos išėjus knygoms kai kurie miestelio žmonės jau ne itin noriai sveikinosi, o dar rečiau ėjo į kalbas. Rašytoją tai itin nustebino. Jis tikėjosi, kad su ne vienu jų, laikytu didesniu ar mažesniu draugu, kartu pasidžiaugs knygomis, gal net “aplaistys”. Tuo labiau, kad spaudoje pradėjo rodytis gana palankios recenzijos. Kaimynų, bičiulių staigus atšalimas vertė gerai pagalvoti, kas atsitiko, kas čia ne taip. Tas mįsles besprendžiant išgirdo kalbas, kad poros mokytojų vyrai jį net primušti ketiną, o valsčiaus sekretorius ruošiasi į teismą kreiptis, ieško advokato.

    J. Jankus – ne iš patikliųjų giminės. Jam būtina pačiam viską sužinoti iš pirmojo šaltinio, tik tuomet linkęs patikėti. Netrukus ir tokia proga pasitaikė.

    Grįžtant autobusu iš Kauno pakeliui įlipo vienas tų, kuris žadėjo primušti romanų autorių. Iš pradžių atsisėdo atokiau, tačiau, pamatęs J. Jankų, paprašė leidimo prisėsti šalia. Po nieko nereiškiančios įžangos, praėjus kuriam laikui, kaimynas pasiteiravo ar galįs šio to paklausti.

    - Prašom, - atsakė J. Jankus, nors ir nebuvo tikras, kad galės būti rimta kalba su žmogumi, kuris, matėsi, jau stiprokai pasivaišinęs.

    Vyras pasisakė perskaitęs jo romaną ir norįs išsiaiškinti, ką J. Jankus aprašė – jį ar jo draugą Olių:

    - Skaitau ir matau, kad aš. Tikrai aš. Ima piktumas. Sakau: žalčiui snukį išdaužysiu. Skaitau toliau. Ogi Olius. Tikrai Olius!Tai gerai velniui, tai gerai, galvoju. Sakau: butelį reikės pastatyti. Bet – ir vėl aš. Tikrai aš!

    Monologas tęsėsi ilgai. Žmogus tai žadėjo snukį išdaužyti, tai butelį pastatyti, tai buvo užtikrintas, kad jis pats aprašytas, tai neabejojo, kad jo draugas. Ilgainiui kaimyno balsas vis stiprėjo, jo jau klausėsi ir kiti autobuso keleiviai. Galų gale, kai vyras paklausė, ką vis dėlto J. Jankus savo knygoje aprašęs, išgirdo paaiškinimą, kaip tą romaną rašęs, kada, kur ir kodėl. Tačiau buvo aišku, kad neįtikino, kad abejonės lieka.

    O kai žmogus priminė keletą konkrečių knygos puslapių, kuriuose neva aprašyta, kas šį pavasarį jo draugo Olio namuose iš tikrųjų įvykę, J. Jankus nebeiškentė: pasiūlė tuo pačiu autobusu nuvykti į Jurbarką ir susirasti A. Giedraitį (Giedrių), romano rankraštį skaičiusį dar pernai.

    - Jis pasakys ar tokie žmonės ten buvo aprašyti, - pyktelėjęs kalbėjo rašytojas. – Jis pasakys ir kurie puslapiai naujausi.

    Atrodo, tai kiek pakeitė šio žmogaus nusistatymą. Vyras pažadėjo būtinai susirasti A. Giedraitį (Giedrių). Susirado ar ne, sunku pasakyti, tačiau įtampa lyg ir atlėgo – susitikus daugiau niekada jokios kalbos apie knygas nebebuvo.

    “Prototipų” būta ir Tauragėje. Rašytojas pasakojo sulaukęs vienos tauragiškės skaitytojos - mokytojos laiško (anais laikais tokie dalykai pasitaikydavę labai retai), kuriame buvo dėkojama, kad labai gerai ir teisingai Egzaminuose pavaizduota Tauragės mokytojų seminarijos matematikos dėstytoja. J. Jankus tąkart tik pečiais pakraipė: nei toje seminarijoje kada teko būti, nei jokios tauragiškės gyvenime neteko sutikti.

    O kad darbas mokykloje ir mokytojo rūpesčiai turėjo įtakos rašant Be krantų, rašytojas neneigė13. Jis tvirtino, jog, jei nebūtų dirbęs mokykloje, šito romano nebūtų nei rašęs, nei parašęs. Taip pat ir Egzaminų, kurie irgi susieti su mokykla. Tačiau užrašinėjęs ne faktus, buvusius šalia, kurie jį patį ir guodė, ir erzino, o kartais ir žeidė, bet pačią mokyklos ir mokytojų buvimo teisybę. Pačiose knygose nėra nieko, kas tikrai buvo. Nė vieno įvykio, nė vieno žmogaus, nė vienos konkrečios vietos. O kodėl tas knygas parašė, negalėtų atsakyti, nes nežinąs. Galįs tik spėti: toje terpėje gyvenęs ir jutęs, gal net išgyvenęs jos nesutarimą su tąja, kurią nešiojęs savyje.

    Panašiu būdu, anot J. Jankaus, atsirado ir kiti jo kūriniai. Žmonės ir įvykiai, gimstantys rašytojo galvoje, buvo perkeliami į aplinką, kurią jis gerai pažinojo. Dažniausiai ir toji aplinka sukomponuota iš daugelio elementų. Todėl skaitytojui ir atrodo tikra, kartais net pačiam iki smulkmenų žinoma.

    Pirmuosius savo kūrinius atiduodamas Sakalui, J. Jankus nesitikėjo pagyrų, buvo pasirengęs įvairiems vertinimams14. Jaunasis prozininkas buvo gerokai nustebęs, kad kritika palankiau negu jis tikėjosi sutiko romanų pasirodymą.

    Tiesa, abiejų knygų paantraštės atsirado ne autoriaus dėka. J. Jankus teigė iš gėdos raudęs, kai leidykla pirmuosius jo rašinius pavadino romanais. Kodėl? Nes jie buvę toli nuo mokykloje galvon įkaltos romano sąvokos. Tačiau dėl šito ką nors sakyti A. Kniūkštai ar B. Brazdžioniui neišdrįso. O jei būtų išdrįsęs, visų pirma būtų pasakęs, kad nei J. Tumas-Vaižgantas savo Pragiedrulių, nei Ignas Šeinius Kuprelio romanais nepavadino, todėl gal ir jam, kuriam prieš akis yra tik vienas gyvas pavyzdys – V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly,– netinka taip aukštai šokinėti.

    Tačiau žanrinė antraštė nė vienam Egzaminų ir Be krantų kritikui neužkliuvo. Nebuvo dėl šito abejojančių. O labiausiai autoriui įsiminė V. Mykolaičio-Putino teigimas apie atiduotą duoklę Knutui Hamsunui, apie kurį J. Jankus tuomet tik tiek težinojo, kiek buvo literatūros vadovėlyje parašyta.

    Nieko nedelsdamas J. Jankus nuėjo į knygyną, susirado  visas ten buvusias K. Hamsuno knygas, o kurių nebuvo, užsisakė, ir bandė jose ieškoti savęs. Ir netruko suprasti: V. Mykolaitis-Putinas teisus, ne kažką laimėtų pradėjęs su juo ginčytis. Bent trijose K. Hamsuno knygose surado daug bendro. Iš pradžių nusistebėjo, paskui pradėjo galvoti, kaip čia gali būti. Ir nutarė, jog tik įgimto jausmo giminingumu galima tai paaiškinti.

    Tuo pačiu J. Jankus prisiminė gal penkiolikos metų senumo įvykius. Kai Sekmoji diena, kurią redagavo Faustas Kirša,savo atkarpose spausdino Bernhardo Kellermanno Jūrą, jis, tuomet dar tik pradžios mokyklos mokinukas, bėgiodavo į Dvarelius pas Sruogę to kūrinio skaityti. Nors praėjo daug laiko, kol pats parašė savo pirmąsias knygas, J. Jankus nebuvo garantuotas, kad tuomet nepaprastą įspūdį padariusi Jūra negalėjo turėti kokios įtakos jam, pradedančiam autoriui. Todėl jei jau piršti svetimą įtaką, tai gal labiau tiktų ne K. Hamsuno, o B. Kellermanno vardas, galvojo J. Jankus. Nors, tiesą sakant, vėliau Jūra jam nebeatrodė tokia įspūdinga. Įgimtų kūrėjo savybių turintį vaiką labiausiai žavėjo toje knygoje kunkuliuojanti stichija. O daug vėliau tapo aišku, kad B. Kellermanną su juo siejo panašus gamtos ritmo pajutimas.

    Kita proga15yra ir kiek kitaip tvirtinęs: “Kad toks Hamsunas yra, gerai žinojau iš mokyklos pamokų, bet tebuvau perskaitęs, dar Baisogalos pradžios mokykloje, “Viktoriją”. Ir dar: “Giminystės bruožų tegalėjau rasti “Bade” ir “Pane”.

    Ar galėtų kurį rašytoją pavadinti savo mokytoju,  J. Jankus yra labai aiškiai atsakęs jau senatvėje16: “Vargu. (…) Kai dabar mėginu atsidėjęs peržvelgti savo linkimų raidą, ateina galvon, kad netiesioginės, o gal net ir tiesioginės įtakos galėjo padaryti ne koks rašytojas ar filosofas, bet tapytojas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kai atvažiuodavom iš kaimo į Kauną, abu su žmona daug laiko prasėdėdavom Čiurlionio meno galerijoje. Čiurlionis mudu abu buvo taip apsėdęs, kad buvau prirašęs net gerą pluoštą pasišnekėjimų su jo paveikslais. Tuo metu neturėjau jokio ryšio su mūsų rašytojais ir kitokiais kultūrininkais, tai ir neturėjau kam savo rašinėjimų parodyti. Šiandien ir man pačiam į tuos rašinėjimus norėtųsi pažvelgti, bet jie greičiausiai bus nusimetę kartu su kitais mano rašinėjimais. Dabar atrodo, jog buvimas su Čiurlionio darbais įteigė nuovoką, kad tikroji savo krašto kultūra tegali išaugti tik iš savo žemės, iš sutelktinės savo žemėje gyvenančių patirties, gal net iš savo tautos pasąmonės gelmių. Kai žvelgiu per petį į savo jaunystę, tą supratimą, lyg kokį miglotą daigą, besikalantį sąmonėje, pradėjau užgriebti dar mokykloje, skaitydamas Vydūną, bet galutinai akis jau daug vėliau atvėrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis”.

    O debiutanto J. Jankaus laukė dar viena pamoka, su ja ir įsitikinimas, kurio vėliau nepamiršdavo – nereikia per daug imti į širdį nei dėl teigiamų, nei dėl neigiamų parašymų. Nuteikė šitokioms mintims Lietuvos aidas, savo savaitiniame kultūriniame priede, kurį redagavo Stepas Vykintas, visą pirmąjį puslapį paskyręs Egzaminams. Kad valstybės laikraštis tiek dėmesio paskyrė jauno autoriaus knygai, kurią dar ir išgyrė, buvo nemenkas įvykis. Ir koks buvo netikėtumas autoriui (turbūt ir laikraščio skaiytojams), kai po poros savaičių tas pats kritikas toj pačioj to paties laikraščio vietoj romaną išpeikė.

    Kodėl taip atsitiko, bandė paaiškinti Kaune gyvenę draugai. Jie J. Jankų įtikinėjo, kad dėl pirmosios recenzijos S. Vykintas buvęs iškviestas į Švietimo ministeriją, kur nurodyta į knygą pasižiūrėti kiek kitaip. Tačiau kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Tuometinis noras pašnekinti patį kritiką taip ir neišsipildė net atsidūrus užatlantėje.

    “Verčiau pasitraukti porą žingsnių į šalį ir žiūrėti taip, lyg žiūrėtum į praeinančius žmones, kiekvieną su vis kitokiu savo rūpesčiu ar net ir visai be jokio, taip sau išėjusio pasidairyti”, - tokiam įsitikinimui, kuris neapleido iki gyvenimo pabaigos, nuteikė pirmosios recenzijos. Tas nusiteikimas rašytojui yra daug padėjęs, nes, jo požiūriu, taip gali pamatyti, kaip tavo darbe ieškoma visai ne to, ką pats turėjai galvoje, bet ką kritikas nori rasti, o neradęs kartais net pradeda mokyti, ką ir kaip reikėjo rašyti.

    Tik atsidūręs Amerikoje J. Jankus iš savo tautiečių patyrė17, kad jo pirmosios knygos buvo labai populiarios, ypač jaunimo tarpe. Sužinojo ir vieną senutėlę naujieną: valstybinės premijos komisijos narys Juozas Grušas dėjo dideles pastangas, kad už debiutinius romanus J. Jankus gautų valstybinę premiją. Po ilgų svarstymų buvę nutarta lukterti, kol pasirodys Jeronimas, trečioji Mokytojo palikimo knyga. Išgirdęs pastarąją naujieną, J. Jankus buvo patenkintas, nes neabejojo, jog dar nebuvo priaugęs iki tokio įvertinimo.

    O 1991-1992 metais rašytoje autobiografijoje18J. Jankus taip prisiminė girdėtas kalbas apie valstybinės premijos komisiją: “Sako, kad nuo tos premijos mane išgelbėjo antrinė antraštė: “Mokytojo palikimas”. Komisija nusprendusi palaukti kitų metų, kol “Jeronimas” išeis”. Čia taip pat pažymėta, kad J. Grušas siūlęs valstybinę premiją tik už romaną Be krantų, pirmoji knyga – Egzaminai – neminima.

 

GYVENTI DVIGUBĄ GYVENIMĄ

 

    Sovietinės okupacijos pradžia J. Jankui ypatinga dėl vienos priežasties: jam atėjo į galvą mintis gyventi dvigubą gyvenimą19.

    Kadangi J. Jankui netrūko greitos orientacijos, o dar Dievas buvo apdovanojęs ir gera iškalba, mokytojas stengėsi su naujosios valdžios atstovais kalbėti kaip bolševikas, nė su vienu raudonuoju nesiginčyti, pritarti, o pritariant siūlyti ir savo. O atsidūręs tarp savųjų elgėsi taip, kad raudonieji galvotų, jog jis jų pusėje, bet ir saviškiai suprastų tikrąją mintį. Kuo rizikuoja, rašytojas suprato, tačiau vylėsi, kad okupacija truks neilgai ir jam pakaks jėgų bei išmonės nesuklupti.

    Didesnių problemų dėl šito nebuvo tik todėl, kad taip bendrauti tekdavo tik su saviškiais naujosios valdžios atstovais, o ne su atvykėliais iš Rusijos. Tiesa, pora susitikimų būta ir su svetimtaučiais.

    Kartą toks susitikimas laukė vykdomajame komitete, kur buvo sukviesti mokyklų vedėjai. Iš apskrities atvykęs svečias buvo pusamžis žmogus su raudona penkiakampe žvaigžde švarko atlape. Jis išaiškino, jog dabar svarbiausias mokyklos uždavinys – kad kiekvienas mokinys išmoktų giedoti “Internacionalą”. Šito gali prireikti įvairiomis progomis, o visų pirma reikės suvažiavus vaikams į mitingus.

    Jankus nebūtų Jankus, jei neužkibtų už tokios įdomios minties. Pagyręs idėją ir pabandęs įsivaizduoti, koks gražumas bus, kai tūkstančiai kaip vienas užgiedos nepaprastąją giesmą, pasiteiravo:

    - O kaip išmokyti giedoti “Internacionalą?”

    - O radiją turit? – dabar jau svečias iš apskrities klausė. Šiek tiek iš aukšto, lyg į visišką neišmanėlį. – Kiekviena diena pradedama ir baigiama “Internacionalu”.

    - Žinom, žinom, - nesutriko mokyklos vedėjas. – Kartu su radiju ir mes pagiedam. Aš, žmona, vaikai.

    - Gerai, labai gerai. Belieka savo mokyklos mokinius išmokyti, - lyg ir apsidžiaugė rusas su žvaigžde atlape, lyg ir neliko pastebimo nerimo jo balse – kur tas mokytojėlis suka.

    - Taip tai taip, - pratęsė dialogą J. Jankus. – Bet kad ne visiškai taip. Kol giedam iš paskos pagal radiją, lyg ir viskas tvarkoj. Bet kai pradedam giedot atskirai, jau ne viskas gerai. Net nebežinai, kuris klysta… Todėl ir galvoju: jei mes mokysime tik pagal radiją, kai suvažiuosim į rajoną ar į apskritį, kai visi kartu sugiedosim, nebus gerai. Taip viską sugadinti galima. Gaidų reikia.

    Tačiau gudrus pasiūlymas perduoti švietimo komisariatui prašymą, kad atspausdintų “Internacionalo” gaidas ir jas išsiuntinėtų mokykloms, ir tuo būtų nors kuriam laikui atitolintas šito šlamšto mokymasis, užsibaigė ne visai gudriai. Atsistojo Stakių pradinės mokyklos vedėjas Jonas Šiaulys ir sumaišė viską, ir gavosi nei šis, nei tas.

    - Taigi „Jaunasis ūkininkas“ neseniai išspausdino “Internacionalą”. Ir žodžius, ir gaidas.

    Teko J. Jankui meluoti, kad to numerio negavęs. O ir dar pridėti, vis tikintis, kad pavyks nors kuriam laikui atidėti bereikalingą darbą:

    - Ne visi mokytojai tą leidinį prenumeruoja.

    J. Jankus buvo už tai net pagirtas. Užtat kolegai po susirinkimo nepagailėjo piktų žodžių:

    - Kas prašė kišti liežuvį?

    - Bet tu taip iš širdies kalbėjai, - šis nustebęs atsakė. – Aš tik priminti norėjau.

    - Durniau tu, durniau, - nebesusilaikė šiaip jau visada taktiškas J. Jankus. – O aš norėjau, kad nereikėtų, bent kol kas, tokių mokslų.

    Vis tik panašiai ir atsitiko. Iki pat pavasario nereikėjo.

    O pavasarį laukė nauja istorija. Sukviestiems į valsčių mokyklų vedėjams dabar buvo liepiama užsiimti socialistinėmis lenktynėmis. “Aukštasis svečias” aiškino, koks tai svarbus dalykas ir kad dėl jo reikės savo mokinius vežti į Raseinius. Ten kompartijos ir švietimo komisariato darbuotojai nuspręs, kuriose mokyklose per tuos metus padirbėta geriausiai. Reikės ne tik šokti, dainuoti ir vaidinti, sportuoti, bet ir atvežti sienlaikraščius. Nugalėtojai bus premijuoti.

    Įdomiausia, kad tam buvo skirtos vos kelios dienos. Mokyklų vedėjai sutrikę dairėsi vienas į kitą ir nežinojo, ką atsakyti. Žinoma, vėl išsišoko J. Jankus. Žinoma, išaukštino socialistinių lenktynių svarbą, kuriant komunizmą, pasakė, kad tikrai kiekviena mokykla turėtų ką parodyti ir, žinoma, kaip ir pereitą sykį užbaigė šneką priblokšdamas svečią:

    - Bet kaip mums į Raseinius nuvažiuoti?

    - Kaip nuvažiuoti? – piktai pakartojo. – Tėvų arkliais, žinoma.

    - Jūs atvažiavote mašina, - nesiruošė pasiduoti J. Jankus. – Todėl nespėjote pajusti mūsų kelių, nors, kiek teko girdėti, ir buvot vienoj vietoj nuslydę. O juk dabar balandis. Lyja ir lyja. Kaip atrodys, jei atvažiuosim perlyję, peršlapę? Ar mūsų pavargę vaikai galės lenktyniauti su vietiniais? O jei susirgs? Ką tėvai pasakys? Juk visi žinom, kad dabar turi būti geriau negu buvo. Tai ir parodykit, kad geriau – atsiųskit autobusus, juk jie dabar valstybiniai. Tada bus tikros lenktynės, bus didelė šventė.

    J. Jankaus šneka kolegoms labai patiko. Kadangi kai kurių mokyklų vedėjai sakė, jog dėl blogo kelio iki jų autobusas neatvažiuotų, buvo nutarta visiems susirinkti į Raudonę, kur partkomas atsiųs autobusus, o iki ten mokinius nuvežti patiems. Tiesa, tokiam sumanymui partkomo atstovas pritarė kažkaip neužtikrintai.

    - Tai ir vėl sutvarkei, - skirstantis tyliai pasakė tas pats kolega, kuris praėjusį kartą ne taip suprato J. Jankaus iniciatyvą ir entuziazmą.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, užsibaigė viskas panašiai kaip su “Internacionalu” – autobusų niekas neatsiuntė ir važiuoti į Raseinius nebereikalavo.

    Visa laimė, kad J. Jankui tos istorijos neturėjo pasekmių.

    Tačiau nedaug trūko, kad vienas jo pasiūlymas nesibaigtų tragiškai. Tąkart partorgas buvo sukvietęs valsčiaus mokytojus pasitarti, kaip geriau pažymėti pirmą sykį laisvėje švenčiamą gegužės pirmąją. Po partorgo įžanginės kalbos J. Jankus stebėjo kolegų veidus, nes buvo girdėjęs jų šnekas prieš prasidedant susirinkimui. “Ar neišsišoks kuris, nebeiškentęs, taip, kad pridarys bėdos ir sau, ir kitiems?” – galvojo. Kadangi kol kas tebejungė visus nejauki tyla, net paprašius sumanymų, J. Jankus ryžosi rimtam žingsniui. Atsistojo ir pasiūlė atšvęsti tą šventę taip įspūdingai, kaip dar niekas visoje Sovietų Sąjungoje nešventė. Jis pasiūlė suorganizuoti tokią eiseną, kurioje būtų nešami ne plakatai su šūkiais, bet po vieną “Internacionalo” eilutę. Ir pradėtų eiseną partkomo darbuotojai, kitą eilutę neštų valsčiaus komjaunimo vadovai, trečią – vykdomojo komiteto žmonės, o jau po jų – mokyklų atstovai. Be to, žygiuojant dar būtų giedamas “Internacionalas”.

    J. Jankus kalbėdamas vis dairėsi į mokytojų veidus, norėdamas įsitikinti ar kitų mokyklų vedėjai suvokia, koks jo tikrasis sumanymas. Tačiau nesunku buvo matyti, kad kol kas niekas jam nepritaria. Užtat partorgas beveik pražydo. Jis pasigavo šią idėją, sakė, jog tuoj pat vykstąs į Raseinius medžiagos, dažų, teptukų.

    Partorgui išėjus mokytojai vis tebetylėjo. Tik viena jų priėjo prie J. Jankaus ir piktai paklausė:

    - Tai ką, į inspektorius taikai?

    Ir – davė jam į veidą, prieš tai dar pavadinusi išdaviku. Davė ir pasuko į duris.

    - Palauk, - dabar J. Jankaus balsas buvo jau visai kitoks, beveik neatpažįstamas. – Palauk ir išklausyk.

    Ir tada J. Jankus paprašė kolegų bent akimirkai įsivaizduoti, kaip toji jo siūloma eisena atrodytų. Partorgas ir jo pavaldiniai, nešantys eilutę “Pirmyn, vergai nužemintieji”. Komjaunuoliai – su savo eilute “Išalkusi minia, pirmyn”. Ir taip toliau… Klausėsi klausėsi mokyklų vedėjai, kol ta pati mokytoja, kuri sudavė per veidą, netikėtai pravirko, apkabino J. Jankaus kaklą ir pradėjo atsiprašinėti.

    Atsileidus įtampai visai kitaip pasijuto ir kiti. Kadangi susirinkimas vyko buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio brolio dukters mokytojos Eugenijos Čičirkienės bute, ant stalo atsirado ir vyno, ir užkandos, ir dabar jau skambėjo visai kiti komentarai.

    Tačiau ir tas pasiūlymas įgyvendintas nebuvo. Po kelių dienų vėl visus sukvietęs partorgas aiškino neva nepavykę gauti tiek medžiagos ir dažų, be to, nebespėsią kotų plakatams padaryti. Tačiau nesunkiai matėsi, kad priežastis kita. J. Jankus dar norėjo “pasiderėti”, tačiau pagalvojęs atsisakė tokios minties.

 

GALVOSŪKIŲ MEISTRAS

 

    Ne viena proga su J. Jankumi esame įsišnekėję apie okupacijų metais iškrėstus vienokius ar kitokius šposus. Ko gero, pastarasis žodis čia nelabai vietoje, tačiau ne taip paprasta apibūdinti tai, ką mokytojas-rašytojas sugalvodavo, norėdamas paerzinti naująją valdžią, kartais balansuodamas tarp apysveikio juoko ir realių didelių nemalonumų.

    Paprasta situacija: 1940-1941 mokslo metų pradžioje, mokytojus įjungus į profesinę sąjungą, reikėjo mokėti nario mokestį. Kadangi sovietinė valdžia vis vėlavo išmokėti atlyginimus, ir kuo toliau, tuo labiau, vėlavo ir nario mokesčio rinkliava. Atėjus griežtam raštui iš centro, vietiniam proforgui J. Jankus pasiūlė parašyti atsakymą, po kurio panašių pagrasinimų nebesiuntinėjo. Profsąjungų vadovybė buvo paprašyta pasirūpinti, kad mokyklų inspekcija laiku išmokėtų atlyginimus ir tuomet nebūsią jokių problemų su mokesčiais. Tokį atsakymą rašydami jo autoriai žinojo, kad ir profsąjungai, ir mokykloms vadovauja tas pats žmogus, kuriam taipogi ne pyragai tavalojantis su išklerusia sovietinės biurokratijos mašina. Žinojo, bet taip norėjosi... paerzinti.

    Bene po metų, išsikėlus iš Raudonės į Kauną, o Kotrynai mokytojaujant Marvelėje, tas žmogus jau dirbo paprastu mokytoju. Kartą K. Jankienei jis taip pasakė: „Tavo vyras bolševikmečiu daug galvosūkių yra pridaręs“.

    Prisiminė rašytojas ir dar vieną į Raudonę atsiųstą raštą, tąkart jau iš aukštesnių viršūnių: profesinių sąjungų skyriai privalo kartą (o gal du kartus) per mėnesį kviesti susirinkimus, gvildenti įvairius klausimus, rašyti ataskaitas. Anot J. Jankaus, dėl rinkimosi jie buvę paklusnūs. Kad patiems būtų įdomiau, sutarė rinktis vis pas kitą kolegą. J. Jankus su žmona laisvai skaitė rusiškai, todėl, norėdami nors kiek daugiau sužinoti apie kraštą, iš kurio atėjo okupantai, prenumeravo porą laikraščių: Literaturnaja gazeta ir Učitelskaja gazeta. Ypač patikdavo tuose spaudiniuose publikuojamos kritinės medžiagos, jas ir atrinkdavo susirinkusiems paskaityti. Jų dėka Stalino režimas įgaudavo gan netikėtų spalvų. Tačiau iš tikrųjų tam skirdavo labai nedaug dėmesio, kitas laikas prabėgdavo draugiškai besišnekučiuojant apie viską, pasivaikščiojant gamtoje.

    O vėliau, kai okupacijos sparnas virto vis didesne grėsme, tie prievartiniai susibūrimai visus kaip niekada suartino. Kol iš savo proforgo neišgirdo suneraminusios žinios: į kiekvieną susirinkimą privalu pasikviesti  vietos partorgą.

    Kaip tuo privalomu svečiu atsikratyti, žinoma, sugalvojo J. Jankus. Kai partorgas įėjo, ant stalo jau gulėjo Učitelskaja gazeta. „Dirbkit, ką dirbot, netrukdysiu“, - mostelėjo ranka svečias. O J. Jankus, nieko nelaukęs, pradėjo: „Labai gerai, kad atėjot. Tik jūs vienas galit pagelbėti“. Ir papasakojo, kokia toji didžioji bėda. Mokytojas sakė, kad jau ankstesniuose susirinkimuose jie sudarę programą visiems metams. Apie tarybinius kultūros laimėjimus įpareigota ruošti pranešimus K. Jankienė, nes ji geriausiai moka rusų kalbą, tam ypač pasitarnaus Literaturnaja gazeta. Kitiems mokytojams paskirtos įvairios mokyklinės temos, visos jos sujungtos su komunistiniu jaunimo auklėjimu.

    To ekspromto mokytojai klausėsi vos ne išsižioję. Įsijautęs J. Jankus negailėjo ir tarptautinių žodžių, kad bemokslis partorgas pasijustų dar mažesniu. O šis, J. Jankui baigus, pasakė, jog tik didžiuotis galįs tokiais mokytojų užmojais ir, kuo galės, visada padės. Partorgas nė neįtarė, kad pabaigai palikta tai, kas jam tikrai nesuteiks džiaugsmo. „Mums dar būtinai reikalinga partijos istorija, kurios nė vienas nežinome, - truputį paslaptingai, sureikšmindamas sakomus žodžius, pagaliau ištarė J. Jankus. – Prašome jus, kaip vienintelį tos srities specialistą, kiekvieną susirinkimą nors po pusvalandį tam paskirti“.

    Matėsi, kad žmogus sutriko. Pradėjo aiškinti, jog esąs nepaprastai užimtas. Davė sutikimą tik visų labai prašomas. Tačiau tai buvo dar ne pabaiga. J. Jankus, pakvietęs Kotryną perskaityti vieno straipsnio iš Učitelskaja gazeta vertimą, pats kažką skaitė iš Literaturnaja gazeta ir paprašė partorgo padaryti įžangą į partijos istoriją. Šito žmogui buvo jau per daug. Žvilgterėjęs į laikrodį, pašoko ir pasakė, jog jau net pusvalandį pavėlavęs į svarbų pasitarimą.

    Kai partorgas išskubėjo ir buvo per langą nulydėtas į Raudonės pakalnę, visi lengviau atsiduso, o viena mokytoja pasakė, jog J. Jankus turėtų persikelti į Vilnių ar Kauną ir ten su rusais panašiai dorotis.

    Triukas iš tikrųjų pasisekė: partorgas, nors ir kviečiamas, tų susirinkimų nebelankė.

    Net praėjus keliems dešimtmečiams, ir pačiam J. Jankui kai kas, kas tuomet buvo patirta, liko galvosūkiu. Pavyzdžiui, tai, kas susiję su jaunu enkavedistu Baltkelniu – tokią pravardę turėjo Raudonės komsorgas.

    Rašytojas pasakojo: keturiasdešimtaisiais, rusams įvedinėjant savo tvarką, labai trumpam vietos komsorgu buvo paskirtas jaunas mūrininkas Čioraitis. Partijai ar NKVD jis, matyt, netiko todėl, kad rūpinosi ne tuo, kuo iš tikrųjų reikėjo. Jį pakeitė ne vietinis, kuriam vėliavos iškėlimas per revoliucines šventes buvo tik mažmožis. Apie Baltkelnį sklido visokiausios šnekos. Smalsiai namo, kuriame jis buvo apsigyvenęs, šeimininkei ypač nedavė ramybės, ką, sugrįžęs iš dažnų kelionių į Raseinius, tas vyras naktimis skalbia. Kai pasiūlė savo pagalbą, buvo griežtai nutraukta: „Baltarankių laikai praėjo“. Paslaptis paaiškėjo moteriai per plyšį, susidariusį sienoje, pamačius, kad skalbiamos jo šviesiosios, beveik baltos galifekelnės, jų kruvinas priekis. Vieną, kitą, trečią kartą tas pats. Po kurio laiko ir iš Raseinių per pažįstamus pasigirdo kalbų, kad Baltkelnis važinėja tardyti suimtųjų.

    Baigiantis mokslo metams, tradicinis mokytojų susirinkimas pasitaikė pas Jankus, gyvenusius mokyklos pastate. Tą pat dieną buvo daromos ir ketvirtokų išleistuvės. Besirenkant tėvams ir vaikams, beruošiant vaišes mokytojams ir kitiems svečiams, Kotryna, žvilgterėjusi per langą, su išgąsčiu sušuko: „O Jėzau, Baltkelnis!“ Lyg tyčia ant stalo stovėjo lietuviškos vėliavos spalvomis  - geltonai, žaliai, raudonai - padažyti gėrimų buteliai. Kol J. Jankus ėjo pasitikti ateinančiųjų, žmona ant stalo paliko tik vieną – raudonąjį butelį, nors rašytojas į tą jos nerimą ir buvo numojęs ranka. Atseit, anksčiau ar vėliau galas vis tiek ateina.

    Užtat sakant atsisveikinimo kalbą, J. Jankus vėl pasirodė kaip tikras galvosūkių meistras. Kalbėjo drąsiai, taip, kad visi, jo klausęsi, įsimintų, įsidėmėtų, žodžius ir mintis taikydamas melo persunktai okupanto sistemai, bet kartu ir taip, kad priešais sėdintis Baltkelnis viską suprastų savo naudai.Mokytojas linkėjo, išėjus iš mokyklos, netikėti gražiais žodžiais apipintais pažadais, nes žodžiai dažniausiai būna tik žodžiai, o žmogus gyvenime dažniausiai tik tuo tesidžiaugia, ko pats pasiekia, ką pats, neretai per didžiausią vargą pasidaro.

    Kaip susirinkusieji jo kalbą suprato, tuoj po susirinkimo buvo aišku iš išsigandusio kultūrtechniko Vasarevičiaus perspėjimo: „Ką darai? Tuoj pat turi kur nors dingti. Ar nežinai, kad jis enkavedistas? Suims tave! Bijojau, kad jau klasėje gali suimti“.

    Užtat tai, kas įvyko toliau, dar kartą patvirtina, kad J. Jankus buvo ir neeilinis psichologas. Kaip ir tikėjosi, Baltkelniui jo dviprasmybės pasirodė per kietos. Smagiu žingsniu priėjęs prie J. Jankaus, kultūrtechnikui atbulam traukiantis į pasienį, komsorgas-enkavedistas ilgai kratė ranką ir sakė: „Ačiū. Ačiū. Kad daugiau tokių mokytojų būtų, tarybų Lietuva kitaip atrodytų“. O dar kartą su įsijautimu kratė mokytojo ranką po vaišių. Baltkelnis dėkojo, sakė, jog dar daug kartų pasimatysią, o J. Jankus galvojo tik apie jo kruvinas kelnes ir mintyse vis kartojo: „Kad tik ne Raseiniuose“.

    Tačiau ar iš tikrųjų nuoširdūs buvo Baltkelnio žodžiai, ar jis, kaip ir J. Jankus, kalbėjo dviprasmybėmis, taip ir nepavyko sužinoti. Netrukus prasidėjo išvežimai, apie kuriuos enkavedistas galėjo žinoti iš anksto. Tas „dar pasimatysim“ nedavė ramybės. Gal viskas gerai susiklostė dar ir dėl to, kad tomis ypatingomis dienomis Baltkelnį išsiuntė į Žemaitiją, iš kur nebegrįžo ir kur, žmonės pasakojo, net savo motinos nepagailėjęs, pasirūpinęs, kad būtų išvežta.

 

ISTORIJA, NUTIKUSI MOKYTOJŲ SUVAŽIAVIME

 

    Apie tai, kaip sovietinei okupacijai pasipriešino Lietuvos mokytojai, iš lūpų į lūpas tie ypatingi mūsų valstybės puslapiai buvo perduodami kelioms kartoms. Vietoj „Internacionalo“ sugiedoję Lietuvos Respublikos himną, šviesieji tautos atstovai ne tik pasirinko kelią į tremtį ar žūtį, bet ir amžiną garbę.

    J. Jankus buvo betarpiškas tų įvykių, kai vienu mostelėjimu nepavyko subolševikinti visų Lietuvos mokytojų, liudininkas. O pati įspūdingiausia scena, kai, pradėjus giedoti, atsistojo net prezidiume sėdėję du uniformuoti enkavedistai, daug kartų iškildavo ir iškildavo atmintyje, net ir Amerikoje apsigyvenus. Liko sėdėti tuomet tik Antanas Venclova, Petras Cvirka ir Povilas Pakarklis. Jiems taip ir neatsikėlus, susėdo ir rusai.

    Ne sykį rašytojas pagalvodavo: kaipgi naujieji Lietuvos vedliai paaiškino okupantams mokytojų giedojimą.

    Kaip pasakojo J. Jankus, po himno iš halės mokytojai išėjo tarsi atjaunėję, kažkokie paslaptingi, lyg švęstų. Ir nė iš vieno neišgirdo tariant: „O kas dabar bus?“

    J. Jankus gerai nebeprisiminė, iš kur su savo Kotryna tąkart atvažiavo į suvažiavimą – iš Kybartų ar dar iš Biliūnų. Tačiau kodėl į jį vyko, nebuvo primiršęs: kad taip buvo liepta ir kad tikėjosi susitikti buvusius mokslo draugus.

    Nuvažiavo kiek pasivėlinę, kai jau kalbėjo Vincas Krėvė. Tą kalbą buvo galima girdėti ir per garsiakalbius už halės sienų. Kažkodėl lauke besišnekučiuojančių, vaikščiojančių ar stoviniuojančių buvo gana nemažai. Ten susitiko ir buvusį savo mokyklų inspektorių Antaną Giedraitį su žmona. O pamatęs salės link beskubančią moterį, kuri pasirodė panaši į seminarijos laikų bičiulę Feliciją Rimkevičiūtę, nutarė pasivyti. Tas noras baigėsi tuo, kad žmonių kamšalynėje moteris dingo ir teko grįžti atgal. O grįžtant, dairantis, kur Kotryna,  netikėtai iš šono išdygo kažkoks nedidukas paslaptingas žmogelis tamsiu kostiumu ir pilka apglamžyta skrybėle. Žinoma, nė nenujautė, kad jo dėka pirmosios dienos sesija užsibaigs gerokai kitaip nei visiems.

    - Rusiškai kalbi? – paklausė.

    - Truputį.

    - Kaip suprasti?

    - Aš ne rusas.

    Nepažįstamasis kalbėjo taip, tarsi turėtų į jį kažkokias teises. Tiesa, paaiškinus, kad jis – lietuvis, šneka lyg ir nebebuvo tokia įtempta. Jau be įsakmaus tono pasakė, jog atvykęs iš Maskvos, esąs žurnalistas, o jo tikslas – sužinoti žmonių nuotaikas. Tuomet J. Jankus pasiūlė jam eiti kartu, jis supažindinsiąs su žmogumi, kuris gerai moka rusų kalbą (turėjo omenyje A. Giedraitį). Tačiau maskviškis nė nebandė eiti į rodomą pusę. Tarstelėjęs, kad čia per daug garsiakalbių keliamo triukšmo ir pirmyn atgal vaikščiojančių žmonių, o ir užrašų knygutę palikęs savo kambaryje, pakvietė užeiti pas jį ir ramiai pasikalbėti. O po to, sakė, galėsią ir su jo draugais pasikalbėti.

    Kambarys, į kurį nusivedė, buvo netoli įėjimo į halę. J. Jankui pasirodė keistoka, kad, uždaręs duris, jas užrakino. Pamatęs klausiamą žvilgsnį, paaiškino: „Kad niekas netrukdytų“.

    Mažas stalelis, dvi kėdės kambario viduryje, daugiau ten nieko nebuvo. Atsisėdus priešpriešiais, pradėjo uždavinėti tokius klausimus, tarsi vyktų tardymas. Kiek sutrikęs vis dėlto atsakinėjo, bet po kurio laiko nustojo. Pasakė, jog šiek tiek išmanąs apie žurnalistiką, todėl jam keista, kad Sovietų Sąjungoje šneka su žmogumi pradedama lyg policijoje rašant protokolą.

    Po ilgokos tylos ir bandymo patyrinėti akis, „žurnalistas“ ištarė:

    - Esi teisus. Aš ne žurnalistas. Aš iš NKVD. Žinote, kas tai?

    Žinoma, J. Jankus žinojo. Tačiau nutarė, jog bus geriau, jei mažiau žinos. Paminėjus dar kelis tokias įstaigas apibūdinančius akronimus, taipogi atsakė nežinąs. Tik kai išgirdo čeka, truputį lukterėjęs pasakė, jog kažką girdėjęs. „Tai – tas pats“, - išgirdo.

    Jau anksčiau  buvo supratęs, į kieno nagus per nelemtą atsitiktinumą pateko, tačiau vis nesuvokė, ko tam žmogėnui iš jo gali reikėti. Klausimų buvo daug: ką žmonės kalba apie naują valdžią, naujus vadovus, pasikeitimus jų gyvenime. J. Jankus diplomatiškai aiškino, jog lietuvių toks būdas, kad jie nepripratę prie greitų tuščių sprendimų, todėl šnekas apie geresnį rytojų supranta. Ypač ūkininkams tai aišku, nes juk per dieną nei gyvuliai, nei javai neužauga. Kai pasakė, jog ir valstybės gyvenime staiga gerovės tikėtis negalima, vos neišsižiojo ir nepratarė, kad tik į bloga gali gyvenimas pasikeisti iškart ir kaip pavyzdį nurodyti jau beveik tuščias krautuves.

    Laiku prikandus liežuvį, kalbėjo jau enkavedistas. Anot jo, pagerėjimas ateisiąs labai greitai, bet netgi tokiu atveju netrūks žmonių, norinčių viską griauti. Užtat NKVD ir reikia tokių, kurie apie piktus kėslus praneštų.

    Apsimesdamas, jog visa tai suprantąs, J. Jankus pasakė: kaip sąžiningas pilietis, tokiu atveju būtinai informuotų policiją. Policijoje daug visokių šiukšlių, nesutiko enkavedistas. Tuomet praneštų partorgui, nenusileido J. Jankus. Ir ten pilna visokio chlamo, vėl paprieštaravo įkyrusis maskviškis, kiek paslaptingai pridėdamas, jog tokiais atvejais reikia pranešti tik NKVD.

    „Nustebusiam“ J. Jankui pradėjus aiškinti, jog jis net nežinąs, kur to NKVD ieškoti, buvo pasakyta, kad ieškoti ir nereikės, jų žmogus pats į namus ateis. O dabar reikią tik pasirašyti.

    Į pakištą prieš nosį popieriaus lapą reikėjo įrašyti tik vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą bei pasirašyti, kad sutinki bendradarbiauti ir vykdyti NKVD uždavinius. J. Jankui pasidarė karšta: suprato įkritęs lyg musė į išrūgas. Ilgokai ir nelabai rišliai, nes rusų kalbos žinios nebuvo stiprios, bandė aiškinti, jog esąs nuo mažumės įpratintas laikytis duoto žodžio, todėl įžeidimu jam atrodo reikalavimas žodį patvirtinti parašu. Bekalbėdamas net įvairiausių pavyzdžių pateikė, kurių nė pats vėliau neatsiminė. O enkavedistas vis žaidė savo parkeriu, kartą net buvo jį atsukęs ir padėjęs ant stalo, - jau laikas baigti šnekas ir pasirašyti. O pabaigęs savo ilgą aiškinimą, J. Jankus išgirdo ne kokius nors prieštaravimus, o tik konstatavimą, jog beraščių tautų žmonėms taip esą įprasta. Gi Sovietų Sąjungoje pažadai patvirtinami parašu. Čia buvo proga nustebti ir net pateikti žmogaus pasitikėjimą žmogum liudijantį pavyzdį. J. Jankus pasisakė Kaune, Mokslo knygyne perkąs Sovietų Sąjungoje išleistų rašytojų knygas. Jei kurios neturi, paprašąs, kad atsiųstų. Tą patį daro ir Vokiečių knygynas. Jį pertraukęs enkavedistas pasakė: „Gauni knygą, nes palieki užsakymą raštu. Jei nebūtų tavo parašo, negautum“. Dabar jau J. Jankus paprieštaravo: „Pakanka užsakymo žodžiu. Jei netikit, galime nueiti į knygyną“.

    Taip kalbėdamas J. Jankus beveik neabejojo, kad enkavedistas tikrai neis dabar į knygyną. Be to, jei ir nueitų, ir ten, kaip krautuvėse, rastų beveik tuščias lentynas, nes po okupacijos užsakymų nebepriima. Neseniai lankėsi Mokslo knygyne, Michailo Šolochovo ieškojo. Nė vieno rusų klasiko nebebuvo, nors visai neseniai lentynos nuo knygų lūžo. Patys rusai išpirko, nes Rusijoje knygą gauti ne taip paprasta. O dabar, esą, jos spausdinamos tik užsieniui. Pavyko gauti tik Michailo Zoščenkos Nušašėlį. Kotryna neseniai tą knygą baigė versti į lietuvių kalbą, ir rankraštis šiuo metu guli Valstybinėje leidykloje.

    Vis dėlto J. Jankaus įrodinėjimai nepadėjo. Enkavedistas, tiesa, pripažino, jog pasitikįs jo žodžiu, tačiau čia reikalas esąs komplikuotesnis. Kadangi apie judviejų susitarimą reikės pranešti aukštesnei valdžiai, parašas būtinas.

    Teko J. Jankui pabandyti suktelti į kitą pusę: tai, kas jam siūloma, panašu į pastovų darbą. O tam įsipareigoti jis negalįs. Mokykla atima daug laiko, be to, ji nemažiau reikšminga už policijos darbą, ypač dabar, atėjus naujiems laikams, reikia visas jėgas skirti naujiems reikalavimams ir metodams įsisavinti. Dėl šito ir į suvažiavimą atvykęs. Todėl atsiprašąs, kad jau turįs eiti, nes būtinai norįs pasiklausyti, ką kalbės švietimo komisaras, o ir žmona jo jau bus pasigedusi.

    Tačiau bandymas atsistoti ir išeiti baigėsi įsakmiu:

    - Sėsk.

    Tame balse atsirado naujų, kažkokių bejausmių, bauginančių gaidelių. Po trumpos tylos jau kiek švelniau pradėjo aiškinti, jog enkavedisto darbas nepalyginamas ne tik su mokytojo, bet ir su paties švietimo komisaro darbu. Atseit, jei niekas negaudys kontrevoliucionierių, valstybėje nebus tikros tvarkos.

    Besiklausant tų išvedžiojimų, J. Jankui kilo baisi mintis: griebti šitą ruselį už gerklės, suspausti kaip reikiant, dar pakratyti ir užbaigti reikalą. Žinojo, jog tai būtų didžiulė nuodėmė, kad nieko panašaus gyvenime nėra daręs, rankos plaštaka nėra kito nuskriaudęs, tačiau jautė – tuoj nebežinos, kaip to įkyruolio atsikratyti. Žinojo ir tai, kad iš pažįstamų tik Zigmas Gaidžiūnas turi stipresnes rankas, visi kiti J. Jankaus spustelėjimo bijodavo.

    Tik praėjus daugeliui metų suvokė, koks turi būti laimingas, kad tuomet neįvykdė tokio sumanymo. Ne tik todėl, kad enkavedistas, nors ir menko sudėjimo, būtų jį sutvarkęs, nes tam specialiai ruoštas. O jei ir nebūtų, tikriausiai būtų kas pranešęs, kas jį pribaigė. J. Jankui vis neišėjo iš galvos, kad neatsitiktinai pateko į pinkles: kai ėjo į halę, jį pamatė ir kažkaip keistai linktelėjo buvęs Kotrynos bendradarbis Petrašiūnų mokykloje mokytojas Kripas. J. Jankus tuomet mokytojavo Juodkėnuose. Kai Kotryna pasiskundė, kad Kripas norėjo ją išprievartauti,  tarp vyrų buvo ypatingas pokalbis, po kurio Kripas iš tolo stengėsi apeiti J. Jankų.

    Baigėsi viskas laimingai. Tiesa, „derybos“ dar truko ilgokai. Vienas kalbėjo apie galimybę netrukdomam kurti mokyklą pagal draugo Stalino nurodymus, kitas – apie būtiną paprastą formalumą, pareigą atsiskaityti su tiesioginiu viršininku. Gerai, pasakė J. Jankus, apie tai, kad su juo kalbėta, pasirašyti galįs. Tačiau popieriuje viską surašyti turįs pats, nes jis taip gerai nemokąs rusų kalbos.

    Enkavedisto surašytame popieriaus lape buvo pažymėta ne tik apie ką kalbėta, bet ir kad jis, J. Jankus, sutinkąs bendradarbiauti, be to, apie tą sutikimą pasižadąs niekam nepasakoti.

    - Ė, ne, - perskaitęs pasakė J. Jankus. Jis nesileisiąs apgaunamas. Arba yra nesuprastas dėl sutikimo bendradarbiauti. Jo bendradarbiavimas su komunizmu būsias tik per tiesioginę profesiją. Nuoširdus, pareikalausiantis visų sugebėjimų ir laiko. Ir dėl šito nei mokinių, nei mokyklos skriausti nelinkęs. Dar pridėjo: manęs, kad jo užmojai suprasti, juk jis aiškiai sakęs – pasirašysiąs tik tai, kad niekam nieko nepasakosiąs apie čia vykusį pasikalbėjimą.

    Nors J. Jankus dėjo nedideles viltis, kad toji jo šneka ką nors reikš, netikėtai enkavedistas pasakė, jog tuos žodžius, kurių J. Jankus nenorįs pasirašyti, parašęs netyčia. Todėl galįs juos išbraukti. Tuomet toptelėjo mintis: o jei tas jo amerikietiškasis rašiklis „Parker“ – iš tų, kai išbrauktus žodžius vėliau galima pakeisti naujais. Paprašė kito popieriaus lapo, pats perrašė tekstą nepalikdamas jokių tarpelių, žinoma, ir be žodžių apie sutikimą bendradarbiauti. Ir pasirašė. O enkavedisto surašytą tekstą perplėšė į kelias dalis. Ir paklausė, ar jau galįs eiti. Galų gale išgirdo: taip. O atsisveikinant pridėjo: pagalvok, gal, apsipratęs su nauja tvarka, rasi plyšį ir pačiam garbingiausiam darbui.

    Kai enkavedistas atrakino duris, išėjusiam į dienos šviesą J. Jankui visų pirma toptelėjo mintis apie susitraukusį laiką. Kaip galėjo taip atsitikti? Ir halė jau tuščia, viskas pasibaigę, ir kieme tik vienas kitas atsitiktinis žmogus. O kai besidairant žmonos pro šalį praėjo tas pats enkavedistas, J. Jankui pirmiausiai krito į akį jo nepaprastas atsargumas, ligi tol nepatirta veidmainystė: praėjo pro šalį lyg pro tuščią daiktą ar sieną. Matyt, kad niekas neįtartų, jog buvo matęsi.

    Kotryną surado viešbutyje. Žinoma, be nuotaikos, netgi prislėgtą. Planai gražiai praleisti likusią po suvažiavimo dienos dalį buvo kaip ir pradingę. Tačiau J. Jankus nesiryžo žmonai papasakoti, kur ir su kuo taip ilgai buvęs. Pirmiausia todėl, kad ir ji tuomet jau šiek tiek žinojo, kas yra toji NKVD, todėl nenorėjo gąsdinti. O ką pati Kotryna apie jo dingimą pagalvojo, taip niekada ir nesužinojo. Matėsi, kad žmoną graužia negeros mintys ir įtarimai, tačiau Kotryna visada buvo išdidus žmogus ir prisispyrusi jo nekamantinėjo.

    Apie tai papasakojo pats, tačiau gerokai vėliau – viduržiemį. Po to, kai Raudonėje su vyrais pasėdėjus prie bokalo alaus, išgirdo nerimą keliančių žinių, parvežtų iš Vilniaus ir Kauno. Vyrai pasakojo, kad vis dažniau žmonės dingsta. Išeina iš namų ir be jokios žinelės pradingsta. Apie užgriūvančią iš Rytų pabaisą kalbėjosi grįždamas namo ir su Stakių mokytoju J. Šiauliu. Tada ir ryžosi.

    Jau atsigulus miegoti, J. Jankus ėmėsi pasakoti, ką girdėjęs apie dingimus. „Taip gali atsitikti ir su manimi“, - pradėjo iš tolo, o paskui priminė Kauną, papasakojo, kas tuomet įvyko.

    Įdomus dalykas: kol nebuvo paminėtas pastarasis atsitikimas, Kotryna klausėsi susidomėjusi, net pati vieną kitą žodį įterpdavo, o kai pradėjo pasakoti visą tiesą, netikėtai nusisuko ir nebepratarė nė žodžio. Regis, nepatikėjo. Dar daugiau: pamanė, kad tokiu būdu Jurgis nori pateisinti savo kažkokį nederamą, negerą poelgį. Ko gero, čia kita moteris gali būti įpainiota, ar ne taip ji suprato. Beliko tą keistai atsivėrusią žaizdą palikti užgydyti laikui.

 

*

 

    O tai, kas nutiko dar po pusmečio, 1941 metų balandžio viduryje, - tos pačios istorijos tęsinys. Vieną lietingą dieną J. Jankus pro mokyklos langą pamatė iš vieškelio į jų pusę pasukusį purvinais ilgaauliais, žalsvos spalvos miline vyriškį. Į kambarį, kuriame, išsitiesęs supamoje kėdėje, skaitė laikraštį, nekviestas svečias pateko nepasibeldęs. O vos įėjęs pradėjo šeimininkauti: pakilusiam pasisveikinti paliepė pasilikti ten, kur buvo, Kotryną išvarė į kitą patalpą. Kol kas nieko neaiškindamas nuskubėjo prie radijoaparato.

    Likimas buvo palankus J. Jankui – radijo aparato rodyklės stovėjo ant maskviškės bangos. Tačiau iš tikrųjų, įjungęs radiją, svečias būtų išgirdęs Vokietiją. Kokia čia paslaptis?

    Kai Vilnių rusai „atidavė“ Lietuvai ir ten pradėjo veikti lietuviška radijo stotis, jos bangų radijo skalėje nebuvo. Teko J. Jankui, šiek tiek nusimanančiam, kaip jis veikia, pasikrapštyti apie kintamo imlumo kondensatorių. Taip „priartėjo“ Vilnius, tačiau tuo pačiu pasislinko kitos stotys ir jau nė viena nebebuvo savo vietoje. O įdomiausia buvo tai, kad vokiškoji Deuschlandsender banga atsidūrė ties užrašu Maskva. J. Jankus, pasibaigus pamokoms, mėgdavo pasiklausyti tenykščių žinių.

    Lyg tyčia, J. Jankaus rankose ir laikraštis buvo rusiškas – ką tik gauta Učitelskaja gazeta.

    Aiškiai matėsi, kad nekviestajam svečiui tai labai patiko. Ir prakalbo jis jau visai žmogiškai. Tačiau vėlgi be jokių įžangų, tiesmukiškai, - norįs paslaugos. Jam reikalingi ketvirtokų rašto pavyzdžiai. Ir kad kiekvienas jų būtų su pavarde ir adresu. Po savaitės ateisiąs pasiimti.

    J. Jankus iškart suprato, kad čia – Kauno sporto halės kambarėlyje „pažadėtas“ susitikimas. Po atvykėlio klausimo „Supratai?“ ištaręs „Taip“, karštligiškai pradėjo galvoti, kaip iš tos bėdos išsisukti. Nutarė pasinaudoti maskviškiame laikraštyje perskaityta šviežia informacija, kad švietimo komisaras griežtai draudžia mokykloms užsiimti pašaliniais darbais. Jis net parodė atvykėliui tą straipsnį Učitelskaja gazeta numeryje. Tokie įsakymai jam nieko nereiškią, piktokai sureagavo svečias. Nenorėdamas dar labiau supykdinti, J. Jankus pagudravo: jam, kaip mokytojui, tie įsakymai labai svarbūs, tačiau gal galima, jų nepažeidžiant, ką nors padaryti. Tik kaip?

    - Labai paprastai, - išgirdo atsakymą. – Išplėšk iš kiekvieno sąsiuvinio po lapą ir užrašyk pavardes, adresus.

    Su šitokiu pasiūlymu J. Jankus negalėjo sutikti, ir jis jau gan drąsiai pakalbėjo, kad niekaip negalėtų vaikams grąžinti suplėšytų sąsiuvinių, nes jo, kaip mokytojo, tikslas ne tik išmokyti rašyti ir skaityti, bet ir užauginti tvarkingus, dorus piliečius. O juk socialistinei valstybei tvarkingas, sąžiningas žmogus ypač svarbu. „Ne, ne, - užginčijo J. Jankus, - negaliu“.

    Nesutiko ir su kitu pasiūlymu – parašyti diktantą ant atskirų lapų ir jį perduoti jam. Kiekvienas darbelis vaikui yra grąžinamas, jis neturėtų kaip paaiškinti, kur gi tie diktantai iškeliavo. Juk negalėsiąs paaiškinti, kad į NKVD?

    - Ne, ne. Ne!– atvykėlis dar sykį priminė, kad tai turi likti paslaptyje.

    O J. Jankui netikėtai kilo mintis, galinti tapti išsigelbėjimu.

    - Kad nepasklistų gandas, jog saugumas renka rašto pavyzdžius, ar nebūtų galima tai padaryti per apskrities švietimo inspektorių? – klausė mokytojas. Taip būtų geriausia ir dėl to, kad kas nors neįtartų kurį nors iš poros šimtų mokytojų. Taip, sakė J. Jankus, jis suprantąs, kodėl tokie rašto pavyzdžiai reikalingi – neseniai girdėjęs, kad Raudonės milicija radusi prie telefono stulpo nelabai švankų raštelį. Jei inspektorius atsiųs mokytojams raštą, jog reikia parašyti diktantą ir jam perduoti, bus visai kas kita.

    Po daugelio metų rašytojas tiksliai nebeatsiminė, ką į jo tuos samprotavimus atsakė enkavedistas. Įstrigo tik nervingas vaikščiojimas po kambarį ir atsisveikinimo žodžiai:

    - Matau, kad esi geras vyras, bet turi dar daug smetoninio raugo. Nieko tokio, mes jį išvarysim.

    Daugiausia pergyvenimų tąkart teko vis dėlto ne jam, o Kotrynai, kuri, išvaryta už durų, viską girdėjo. Moteris virpėjo iš susijaudinimo, iš akių tekėjo ašaros.

    - Aš taip bijojau. Maniau, kad tave išsives, - niekaip negalėdama nurimti kalbėjo.

    J. Jankui dar sykį priminus Kauną ir pasakius, kad pirmą, o dabar ir antrą kartą šiaip taip išsisuko , Kotryna jau visai kitaip sureagavo. Tik ji vis dar negalėjo suprasti, kodėl tuomet viskas užtruko taip ilgai. Jurgis pakartojo, jog jam neatrodę ilgai. Lygiai kaip šiandien. Laikas jam buvo tarsi sustojęs, nors laikrodis rodė dviem valandom daugiau. O Kotrynai buvimas už kambario durų buvo virtęs amžinybe.

    Vėliau kažkas rašytojui pasakojo, kad tas keistasis svečias – užnemunės rusų vaikas, baigęs Jurbarko gimnaziją ir dirbęs Raseiniuose saugume.

    Kitas susitikimas įvyko gal po mėnesio. Gavęs šaukimą atvykti į Raudonės miliciją, nurodytame kabinete išvydo tą patį enkavedistą, tačiau jau vilkintį milicininko uniformą. Prieš save buvo pasidėjęs anketą, kurios klausimus J. Jankus jau buvo girdėjęs Kauno sporto halėje. Tik jų buvo kiek daugiau – dar reikėjo atsakyti, kokioms organizacijoms ir kada priklausė, kokias pareigas turėjo. Be to, saugumietis pasiteiravo, ką manąs apie vieną ar kitą pažįstamą. Vėl teko gerai apgalvoti žodžius, kad nepakenktų. O užbaigus išgirdo:

    - Manau, kad dar teks pasimatyti.

 

APIE TEISYBĘ, KURI NUMIRĖ

 

    J. Jankus – apie tai, ar ateis kada toks metas, kai mūsų mažos tautos žmonės pagyvens ilgesnį laiką niekieno ant sprando nejojami. Rašytojo teigimu20, jo gyvenime tokių jojimų būta nuo kruviniausio ligi paikai menko. Vienas pastarųjų – istorija, susijusi su pasaka-nepasaka Teisybės varpai, išspausdinta karui artėjant į pabaigą21.

    Vokiškoms profesinėms sąjungoms panorus išleisti lietuvišką kalendorių, redaktoriumi buvo pakviestas Stasius Būdavas. Kai, suredagavęs, paruošęs spaudai tekstus, nunešė užsakytojui Stiklioriui, šis, juos perskaitęs, pareikalavo išmesti J. Jankaus kūrinį. Tekstas apie teisybę norėjusį rasti žmogelį jam pasirodė įtartinas, daugiaprasmis. Tačiau S. Būdavas nesutiko taip padaryti.

    - Negaliu, - pasakė. – Juk tai aš Jankaus kūrinio prašiau, o ne jis prašėsi išspausdinamas.

    Kadangi užsakovas vis dėlto liko prie savo nuomonės, S. Būdavas atsisakė būti leidinio redaktoriumi. Stikliorius, nenorėdamas prarasti patyrusio redaktoriaus, pasikvietė J. Jankų ir paprašė pakeisti Tėvynės varpus kitu kūriniu.

    - Tą vieną teturiu, -  atsakė rašytojas.

    - Parašykite naują, - paprašė.

    - Tuokart galva tuščia, - nepasidavė J. Jankus. Ilga, mandagi šneka virto gana stipriomis derybomis.

    - Kodėl jūs norite galvą siena pramušti? – nustebęs klausė užsakovas.

    - Nenoriu. Nebūtinai mano rašinys turi būti spausdinamas. Tam redaktoriai turi redakcijų krepšius, - taip atsakyti J.Jankui nebuvo sunku, nes buvo jau ne 1941 ar 1942 metai, be to, su juo kalbėjosi ne koks nors Lose, Steinas ar Gerlachas, o vis dėlto lietuvis Stikliorius.

    Kalendoriuje išliko Tėvynės varpai. Nedidelės apimies kūrinys apie teisybę, kuri seniai numirė. Jos pagrindinis herojus – mažas nelaimingas žmogelis, kuriam kartą į galvą atėjo mintis, jog negerai, kad karalius, kurio taip bijoma, mažai tegarbinamas. Daug ir plačiai pradėjęs kalbėti apie karaliaus gerumą ir didelę teisybę, nuskurėlis tapo didžiūnu ir pats pasidarė tokiu pat negailestingu ir žmogumi be užuojautos. Jo skriaudžiamas keistuolis, kurio “trobelė ir mažas laukelis buvo siauru ruoželiu giliai įsikergę į dvaro laukus”, pasirodė tokiu galingu, kad, beieškodamas teisybės viską praradęs, sugebėjo atsidurti karaliaus dešinėje. Karaliaus, kuris jo dėka turėjo didelę pamoką ir kuris to keistuolio paprašė: “O gal eitum pas mane? Aš didelį darbą turiu. (…) Aš noriu, kad man padėtum teisybę prikelti”.

 

APSISPRENDIMO VALANDOS

 

    Į tas dienas, kai reikėjo apsispręsti – likti ar išvykti, - J. Jankus daug kartų ir įvairiomis progomis yra sugrįžęs. Dažniausiai, žinoma, mintimis, kai pasiilgimas buvo toks didelis, kad užgoždavo viską. Kartais padėdavo pokalbis su bičiuliu, su kolega, kurį ištiko panašus likimas. Kažkiek gelbėjo ir tų pergyvenimų perkėlimas ant popieriaus – rašant laišką, apsakymą, pasakojimą ar didesnį kūrinį. Ko gero, pastarasis atvejis labiausiai padėdavo.

    Nedidelės apimties užrašuose sau22J. Jankus yra taip pastebėjęs: “Prievartinio iš gimtosios žemės išėjimo skaudulių galima būtų priskaičiuoti nežinia kiek. Išėjimas be vilties grįžti visada ir visiems turi būti skaudus. Beveik panašu į mirtį, tik toks skirtumas, kad iš paviršiaus  toks išėjimas - visiškai savarankiškas veiksmas. Iš tikrųjų juk ir manęs niekas iš savo žemės nevarė, o jauteisi išvarytas, niekas, už pakarpos paėmęs, neatvedė prie sienos ir keliu į užpakalį dunkstelėjęs neišspyrė į kitą pusę, o vis tiek jauteisi ištremtas. Ginkdie: ne emigrantas, ne išėjęs vandravoti, sau laimės paieškoti. Išėjęs, kad negalėjai neišeiti, nes žinojai, kad pasilikęs tapsi nebe savo valios žmogus, bet valioje atėjūnų, kurie ar patys, ar per sau palaužtuosius galės tave tvarkyti ir doroti pagal savo planus ir net užgaidas. Todėl nuo jų siautulio pabėgęs negalėjau vadintis emigrantu ir savo raštais, negaliu skirti ir negaliu leisti kam kitam skirti į emigrantų raštiją”.

    Paskutinės dienos tėvynėje23prabėgo netoli Kauno -  Kulautuvoje, kur Kotryna su vaikais atostogavo. Vokietmečiu tapęs Jaunojo dramos teatro dramaturgu, J. Jankus vis dar bandė dirbti ir kartkartėm grįždavo į Kauną.

    Kulautuvoje Jankų šeima glaudėsi seno namo viename kambarėlyje. Netolimoje kaimynystėje buvo apsistoję karo metais ypač artimais tapę poetas ir dainininkas S.  Santvaras, kompozitorius Jonas Švedas, dailininkas Adomas Galdikas, dar vienas kitas pažįstamas. Susitikus pirmiausia buvo kalbama apie planus, susijusius su netolima karo baigtimi ir gręsiančia antrąja bolševikų okupacija. J. Jankui įsiminė bičiulių laikysena, atspindėjusi jų tikrąjį charakterį: A. Galdikas priminė ant Kauno krintančias bolševikų bombas, S. Santvaras išlaikė klasišką ramybę, o J. Švedui tai tarsi neegzistavo – jam kur kas svarbiau atrodė operos Audronė pagal J. Jankaus tekstą pastatymas Jaunajame dramos teatre. Kompozitoriui atrodė visiškai nesvarbu, kad tekstas neeiliuotas, jis tvirtino suradęs jame ypatingą muzikinį ritmą. J. Jankus ir J. Švedas tomis dienomis, bevaikščiodami po Kulautuvos pušyną, labai suartėjo. Kompozitorius rašytojui niūniavo kai kurias melodijas, sakydamas, jog muzikinė operos pusė jo galvoje jau beveik baigta. Taip nejučiomis užsimiršdavo net patrankų dundėjimai.

    Kai po poros mėnesių Jankai susitiko J. Švedą netoli Jurbarko, jis pėsčias ruošėsi iškeliauti į Žemaitiją. J. Jankus ištepė kažkur surastu tepalu kompozitoriaus rankinį vežimėlį, kuriame buvo jo gaidos ir pabėgėlio manta, ir atsisveikino. Daugiau nebepasimatė.

    Kulautuvoje dar buvo apsistoję istorikas Zenonas Ivinskis ir filosofas Antanas Maceina, pas kuriuos pasivaikščiodami Jankai taip pat užsukdavo. Šie pažįstami dar iki galo nebuvo apsisprendę, ką darys.

    Kasdieninė įtampa neatpratino J. Jankaus nuo rašymo. Ką tuo metu rašė, po daugelio dešimtmečių nebeatsiminė. Tačiau nepamiršo Cilės Ivinskienės, nutarusios vis tik likti Lietuvoje, pasiūlymo palikti jai rankraščius. Atrodo, toks pasiūlymas atsirado, kai J. Jankus prakalbo, jog rankraščių su savim neimsiąs. Kad kažką jai paliko, rašytojas neabejojo, tik nebuvo užtikrintas ką. Ilgokai galvojo, kad tarp tų rankraščių buvo ir patys svarbiausi – visiškai užbaigtas Jeronimas ir dar vienas didokas romanas Varpstelio pasakos – apie lietuvę moterį. Vėliau dėl šito pradėjo abejoti, galvodamas, kad atsivežti į Kulautuvą tų rankraščių gal dar ir nebuvę ypatingo reikalo. Todėl abiejų knygų rankraščiai galėjo būti palikti Kauno senamiestyje, Zamenhofo gatvėje, nr. 10, kur pastaruoju metu gyveno.

    Tuose užrašuose be pavadinimo pavyko užtikti ir J. Jankaus paliudijimą apie be pėdsakų pradingusį romaną Jeronimas, kuris, kaip galima spėti, buvo trečiasis trilogijos Mokytojo palikimas tomas: “Atsimenu, kad Jeronimo galą, istorinio bėgsmo paskatintas, iš naujo perrašiau. Pirmoje versijoje, dėl kažin ko susišiaušęs su vietos valdžia, buvo iš darbo atleistas ir ėjo ieškoti kito darbo, o antrojoje, kurią laikiau galutine, buvo okupanto į Sibirą išvežtas”.

    Vienas po kito išvyko į Vakarus Kulautuvoje glaudęsi pažįstami menininkai. Vieną dieną garlaivyje J. Jankus pamatė ir S. Santvarą bei Stepą Zobarską su šeimomis, kurie tikėjosi patekti Šveicarijos pasienin.

    - Išvažiuok kuo greičiau, - sakė S. Santvaras, primindamas J. Jankui, jog vien dėl Vientautų berniukų publikacijos vokiečių metais (apysakaitę 1942-1943 metais paskelbė žurnalas jaunimui Žiburėlis, kūrinys buvo premijuotas24) jam gręsia didesnis pavojus nei jiems abiems. Ragino neturėti iliuzijų, nesiraminti kvailomis viltimis.

    Dėl Vientautų berniukų  J. Jankus buvo perspėtas ne tik kolegos S. Santvaro. Apie tai, prisimindamas bene paskutinę dieną Kaune, rizikingą apsilankymą bute, kuriame dar ne taip seniai gyveno, rašytojas yra pasakojęs savo autobiografijoje25:

    “Vos įžengiau į kiemą, Lietūkio sandėlio žmonės tuoj pasimojo pas save ir pasakė, kad vakar du vyrai ieškojo manęs. Kaimynams jie pasirodę labai įtartini, tai nesakę, kur aš. Sakę, kad išvežęs šeimą kažin kur į kaimą. Sakė, kad tą rytą irgi buvę, paskambinę prie durų, pabaladoję, paklausę, ar aš dar negrįžęs, pastoviniavę ir išėję. Man irgi buvo įtartini, nes jokiu būdu negalėjau įspėti, kokie pažįstami galėtų manęs taip labai ieškoti, ypač kad jau ir tėviškėje su motina ir broliu atsisveikinti prieš keletą dienų buvau, tai ir iš ten niekas manęs pasigesti nebegalėjo. Vis tiek sumečiau, kad paklausinėję ir išėję tučtuojau atgal nebegrįš. Užėjau į butą, nusiskutau, pasigaminau pusrytį ir išėjau į miestą. Miestas buvo jau gerokai ištuštėjęs. Ore skraidė deginamų popierių plėnės. Laisvės alėja beveik tuščia. Keistas jausmas gulo protą ir spaudė krūtinę, lyg jaustumeis didžiulių pakasynų prieslenksty. Normalią dieną Laisvės alėjoje to būtum visiškai nepastebėjęs, bet dabar ties “Aušros” gimnazija aiškiai girdėjau iš paskos artėjančius žingsnius. Perėjęs Kanto gatvę, staiga pajutau ranką ant kairio peties. Žinoma, krūptelėjau ir pasukau galvą. Šalia buvo jaunas tamsoko gymio vyras. Labai rimtas, net rūstus. Pagalvojau, kad vienas iš tų, kurie manęs ieško. “Atsiprašau, kad išgąsdinau, - pasakė. – Bet pamačiau einantį ir pasivijau paklausti…” – “Neatsimenu, kad būtumėm kur susitikę”, - įterpiau. “Nebuvom. Bet norėjau paklausti, kodėl dar neišvažiavai?” – “Kur?” – mėginau dėtis nesusigaudąs. “Kur?.. Kur visi lekia. Į Vokietiją. Matai, Kaunas visiškai tuščias. Tai ko tamsta dar čia?” – “Nežinau, neprisirengiu”, - mėginau nuversti visą kalbą juokais ir galvojau, kaip juo atsikratyti. “Tamstai nebėra kada galvoti. Bet reikia. Už “Vientautų berniukus” tamstą iš karto paims. Viską tamstos skaitydamas, vis galvojau, kad turi būti geras žmogus, bet dabar matau, kad esi ir neatsargus. Laiko kaip ir nebeliko. Pranyk. Ir ką… Niekam neprasitark, kad mane matei ir ką aš tamstai sakiau”. Dar paskutinio žodžio nebaigęs, pasuko į gatvę, perėjo į kitą pusę ir dingo tarp namų. Paskutiniai jo žodžiai ir kai kurių teigimų tonas man iš atminties prišaukė tą enkavedistą, kuris keletą valandų mane išlaikė užsidaręs Sporto halės kambarėlyje 1940 m. didžiojo mokyojų sušaukimo metu, tik anas buvo trumpesnis, smulkesnis ir su pasprogusiais paakiais, o tas saulės įdegtas ir pilnas žvalumo. Gatvėje buvo antras toks perspėjimas. Pirmas buvo prieš porą metų, rodos, kitą dieną po literatūros vakaro, kuriame skaičiau kokį alegorinį, laikui priderintą rašinėlį. Toje pačioje Laisvės alėjoje sulaikė pagyvenęs žmogus, pasakė komplimentą, kad pagaliau mums nebereikės dairytis per sienas, nes esą sulaukėm savo Čechovo, bet įspėjo viešai panašių rašinių neskaityti, nes vokiečiai visur turį savo žmonių. Jie jau, esą, žino, kaip vakar jiems akis badei, žino ir kad nebe pirmą sykį, ir vieną dieną aš galįs pasijusti jų rankose. Tada žinojau, kad anas įspėjimas ėjo iš lietuviškos širdies, o tas ateina iš atgriūvančio okupanto, bet kartu ir lietuvio, ir lindo galvon: ar jis žino ką apie anuos du prie durų tykančius? Keletą valandų prasitrynęs mieste ir nieko gero nepešęs, sugrįžau į savo butą. Lietūkio sandėlio žmonės sakė, kad abu buvo sugrįžę: paklausinėję, porą valandų pasidairę ir vėl išėję. Išėję ką tik prieš man sugrįžtant. Nuėjau į butą, pasiėmiau, ko buvau atvykęs ir išskubėjau prie garlaivio”.

    J. Jankus pasakojo, kad apie Vientautų berniukus buvo visai pamiršęs. Tačiau kitų patirčių, ypač pirmojo bolševikmečio, ir norėdamas negalėjo pamiršti. Iliuzijų tikrai nebuvo. Tačiau nebuvo ir didelės baimės. Galvodamas – kai visa tauta žūva, ką reiškia mano vieno gyvybė, J. Jankus apsisprendė likti Lietuvoje. O Kotrynai pasakė:

    - Važiuoju į Kauną. Gal dar kaip nors pasiseks gauti leidimą išvažiuoti į Vokietiją. Tau ir vaikams. Neprapulsite, kaip neprapuls kiti. O aš pasiliksiu.

    - Kodėl? – paklausė Kotryna, ilgai žiūrėjusi į vyro akis.

    J. Jankus bandė aiškinti.

    - Tada pasilieku ir aš, - pasakė

    Ilgas ir sunkus tai buvo pokalbis. Tačiau Kotrynos nepavyko įtikinti, kad taip būtų geriau, ir kad jis vienas, savo padaręs, galėtų net per Vladivostoką patekti į laisvąjį pasaulį ir ją su vaikais susirasti. 

    Prisimindamas tas nelengvas apsisprendimo valandas, rašytojas sakė visai negalvojęs apie savo likimą, tačiau šeimos aiškiam likimui atiduoti negalėjo. Todėl iš Kulautuvos išėjo kartu. Iki Jurbarko nuplaukė paskutiniu garlaiviu, kuris dar Kauno prieplaukoje buvo apšaudytas ir turėjo sulaukti tamsos. Jurbarke iki spalio devintosios prabuvo pas senus bičiulius Antaną ir Iluminatą Giedraičius. Sieną peržengė Smalininkuose.

    O po pusšimčio metų surasti Vientautų berniukus J. Jankus prašė kaunietės poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės26. Tačiau “visuose žiūrėtuose specfonduose trūksta tų pačių Žiburėlio numerių, kuriuose buvo spausdintas tas mano Vientautų berniukų skyrelis, - tai – rašytojo pastabos jo užrašų sąsiuvinyje27. – Tautvyda klausia, kodėl, o man atrodo, kad galėjo būti labai paprasta. Kai valytojai vežė sunaikinti Žiburėlio redakcijoje esamus spaudinius, kas nors turėjo drąsos pagriebti po kelis numerius, kurie vėliau atsirado specfonduose, o ko nepagriebė, tų niekas ir nepagriebs: komunistinės kultūros žiurkės juos bus visiems laikams sudorojusios. Reikia tikėti, kad kas nors kur nors juos dar turi”.

    Lietuvoje liko ir pjesė Sūnūs, kurią ruošėsi statyti Kauno valstybinis teatras, į Jaunojo teatro repertuarą jau buvo įtraukta drama Audronė. Liko ir paruoštas spaudai novelių rinkinys Paminklas28.

 

RAŠYTI IR ANT KELMO GALIMA

 

    Karo metais Kaune ypač artimu tapusiam S. Santvarui iš Berlin-Spandau 1944 m. gruodžio 4 d. J. Jankus rašė: “Skardenuos. Skridai ir nuskridai, o aš varomas ėjau ir pavyti negalėjau spėti. Į Jurbarką vis dėlto atvažiavau. Atvažiavau rugpjūčio mėn. l d., bet Jūsų čia jau nebebuvo. Čia paskum išsilaikėm ligi paties paskutinio sekmadienio, ligi spalio 8 d. O tą dieną turėjom išeiti, nes anie šėtonai jau į Klišius buvo atlindę. Prieš galą gyvenom pas Nazninskius, Kalnėnuose. Jie pasiliko. Svyravo, svyravo, bet nepasiryžo. Ūkininkų iš to krašto iš viso beveik niekas nejudėjo, nes vokiečių kariuomenė traukėsi pagal įstatymą, naktimis daugiausia, ir žmonės nejučia atsidūrė pas bolševikus. Pastaruoju metu gavau žinių, kad Jurbarko apylinkėj gana daug žmonių sušaudyta. Šaudyta masiškai, kažin kur ant Nemuno kranto. (…) Iš Jurbarko išėjom pėstute”.

    Vokietijos laikotarpis J. Jankui, kaip rašytojui, buvo gana produktyvus.

    Iš pradžių būta visko. Ir tik pradėjus rašyti novelių romaną Naktis ant morų tarsi kas pasikeitė, įvyko netikėtas lūžis, apie kurį pats J. Jankus yra taip pasakojęs: “Tą knygą parašęs, išsivadavau iš tikrai skaudaus beprasmybės slogučio ir šiek tiek atkutau. Ne medžiagiškai, bet kūrybiškai: vėl atradau prasmę šnekėti paprasta, kasdieniška šnekta”29.

    O bene pirmasis po karo parašytas kūrinėlis buvo Žali velniūkščiai. Tą apsakymą, žmonos Kotrynos išsaugotą per įvairius kraustymusis, dar iki atsiradimo Amerikoje išverstą į anglų kalbą, išspausdino vienas amerikietiškas leidinys.

    Rašė J. Jankus noveles, kuriose užfiksuota ne viena tuometinio gyvenimo detalė, taip pat romaną iš ūkininkų gyvenimo Žemė ir žmonės (juk tokia patirtis - daugiau kaip dešimtmetį iš arti stebėtas kaimo gyvenimas ir žmonės). Vokietijoje gimė ir keletas scenos vaidinimų, drama Pamišėlių laive. Kaip pažymėjo lietuvių rašytojų metraščio Tremties metai30leidėjai, J. Jankus “iš hamsuniško impresionizmo (…) yra perėjęs į realizmą ir klasikinį objektyvumą” ir tęsia Antano Vienuolio, Vinco Krėvės, Antano  Vaičiulaičio, J. Grušo beletristikos tradicijas.

    Tremties metai paskelbė J. Jankaus apsakymą Velnio bala.

    Išliko metraščio redakcinės kolegijos narių S. Santvaro, Pulgio Andriušio, Balio Gražulio ir Alfonso Nykos-Niliūno pasirašytas laiškas31J. Jankui. Jame rašoma: “Lietuviai rašytojai, gyvenę Tiubingene, nutarė išleisti visų lietuvių rašytojų, gyvenančių Vokietijoje, metraštį, pavadintą “Metai” (vėliau pavadinimas pasikeitė į Tremties metai – L. P.-K.). Tame metraštyje turėtų tilpti naujausia, dar niekur nespausdinta lietuvių rašytojų kūryba. Tiubingene yra galimybių knygas atspausdinti ir pailiustruoti”.

    Daugumai rašytojų, kaip ir J. Jankui, kurie jau Lietuvoje buvo pasirinkę mokytojo kelią, teko dirbti stovyklų gimnazijose ir progimnazijose. Iš pradžių J. Jankus mokytojavo Seedorf. 1946-1947 metais gyveno Diepholz DP stovyklos kareivinėse. Išlikę dokumentai32liudija, kad nuo 1946 m. gegužės 10 d. iki 1948 m. rugpjūčio 1 d. J. Jankus buvo Stadės lietuvių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas. Čia buvo rengiami ir mokytojų kursai. O nuo 1949 m. rugsėjo darbavosi Diepholzo lietuvių gimnazijoje, kur mokė ne tik lietuvių kalbos ketvirtose klasėse (4 savaitinės pamokos), bet ir matematikos (8 savaitinės pamokos I ir II klasėse), geografijos (4 savaitinės pamokos V-VI klasėse), be to, buvo ketvirtokų auklėtoju. Nuo lapkričio pradžios dar prisidėjo 5 savaitinės lietuvių kalbos pamokos antrokams ir 4 savaitinės pamokos trečiokams. Nuo 1950 m. sausio 15 d. J. Jankus turėjo 14 savaitinių lietuvių kalbos pamokų pirmokams, trečiokams ir penktokams ir 12 savaitinių matematikos pamokų pirmokams, antrokams ir trečiokams. Kaip pažymima Lietuvių tremtinių bendruomenės Švietimo valdybos išduotame mokytojo tarnybos lape, J. Jankus turėjo antrojo laipsnio vyresniojo mokytojo vardą. Dokumento pabaigoje parašyta: “Nuo 1950 m. kovo mėn. 15 d. atleistas iš tarnybos kaip išemigravęs”.

    1950 m. kovo 14 d. angliškai parašytame Diepholz stovyklos pareigūno W. Schoales rekomendaciniame laiške pažymima, kad J. Jankus “pasižymėjo puikiu charakteriu ir buvo pareigingas. Kaip pasitikėjimą pelniusiam žmogui, rekomenduojama ir ateityje dirbti šį darbą”.

    Tokio dokumento galėjo prireikti užatlantėje. Bent taip tuomet galvojo J. Jankus. O kol atsidūrė Vokietijoje, kur taip pat niekas nelaukė, daug teko išgyventi. Vienintelė paguoda buvo plunksnos broliai, kurių kiekvienas turėjo savo pasitraukimo istoriją, bet ir kiekvienam buvo svarbu surasti vienas kitą.

    1946 metais įvyko pirmasis, o 1947-aisiais – antrasis Lietuvių žurnalistų sąjungos suvažiavimai. Pastarajame, rugsėjo 30-31 dienomis vykusiame Schweinfurte, J. Jankus buvo išrinktas į revizijos komisijos valdybą. Čia dalyvavo ir beveik visi iš tėvynės pasitraukę rašytojai, nes dauguma jų dirbo žurnalistinį darbą.

    Nors buvo pakankamai periodinių leidinių, rašytojai, vos atsidūrę svetimoje žemėje, pradėjo galvoti apie savą literatūrinį leidinį. Ką apie tokį žurnalą manė J. Jankus, galima įsitikinti perskaičius jo laišką, skirtą kolegai ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos (LRTD) pirmininkui S. Santvarui33: “Rimtas literatūros, pasakyčiau, ir meno žurnalas, būtų didelis dalykas. Aš panašiomis temomis esu ne vienam iš prietelių rašęs, gal ir pačiam minėjęs. Man būtų labai įdomu sužinoti, kas kliudo “Aidus” išplėsti ir paversti tikru žurnalu. Iš viso mus užsėdo leidimo periodikos manija. Kiekviena parapija nori turėti savo didelio masto žurnalus. Kiekvienas, sumetęs kelis puslapius beidėjinės, jokio vidinio saito nesiejamos medžiagos, tariasi didelį darbą padaręs. Mes net ir savo stovykloje turime Būtėną, rimtą žmogų, galintį ką pozityvaus nudirbti, o įsikibęs į “Žingsnius” ir tik laiką gaišina. Taip norėtųsi kur nors visa dūšia pritapti, bet nėra kur, tai ir kenčiu, kaip pelė po šluota”.

    Nors nuotaikos ne pačios linksmiausios, J. Jankus nesėdi rankas sudėjęs. Bendradarbiauja pirmajame pokario metais Vokietijoje pasirodžiusiame neperiodiniame literatūros žurnale Gintaras, vėliau – kultūros žurnale Žingsniai, kuris, gavus anglų karinės valdžios leidimą, pradėtas leisti 1947 metų viduryje, kituose leidiniuose.

    Vis pilnėja novelių romano Naktis ant morų rankraštis, pradedama rašyti Pušis.

    Dalyvauja J. Jankus ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos darbe. Antrajame LRTD suvažiavime, kuris 1947 m. liepos 11-12 dienomis įvyko Augsburge, J. Jankus kartu su Henriku Radausku net išrenkamas į suvažiavimo prezidiumą (pirmininkavo Faustas Kirša).

    Tremtyje atnaujinamos literatūros premijos. Dėmesio susilaukia ir J. Jankaus kūryba.

    Visų pirma, rašytojas įvertinamas už novelę Velnio bala. Ji pripažįstama viena geriausių religinio turinio novelių. Per antrąją tremtyje literatūros šventę J. Jankui už šį kūrinį įteikiama “Naujojo gyvenimo” premija. Velnio bala išverčiama ir į latvių kalbą.

    1949 m. vasario 5 d. posėdžiavusi Jury komisija, susidedanti iš pirmininko Povilo Gaučio, sekretoriaus H. Radausko ir narių – B. Brazdžionio, Juozo Brazaičio, Balio Gaidžiūno, Antano Rūko ir A. Nykos-Niliūno, nutarė Lietuvių tremtinių bendruomenės Švietimo valdybos literatūros premiją paskirti J. Jankui “už beletristikos veikalą “Naktis ant morų”, kuriame autorius, giliai įsijausdamas į žmogaus dvasios gelmes ir mūsų dienų problemas, menine forma atvaizduoja žmogaus ir lietuvio kančios kelią ir su dideliu realumu parodo dviejų totalitarinių santvarkų asmenybės išniekinimą, kartu duodamas originalios kompozicijos, turtingos fabulos ir stiprios intrigos kūrinį”.

    Vienas pirmųjų knygos recenzentų J. B. (razaitis?) laikraštyje Žiburiai gana taikliai įvertino naujausią J. Jankaus kūrinį: “Reikia šaukti – atlikti savo širdies pareigą. Ši knyga ir yra Jankaus šauksmas – prikelti “užmigusį pasaulį”. Čia ir nedidelė, tačiau labai daug pasakanti novelių romano, kuriame atspindėtas raudonojo bei rudojo maro pragaištingas siautėjimas žemėje, ištrauka: “Ką daryti, kad ir širdis jaučia, ir mintis nerimsta. Man pasirodė, kad užėjo naktis, o visas pasaulis guli ant morų ir kietai miega. Gi duobkasiai jau ateina. Iš rytų ir duobė jau iškasta. Tik jie ateis, paims morus ir miegantį pasaulį, nuleis į duobę. Jei jis nepabus, kai žemės ims ant galvos birti, bus per vėlai. Bet kas jį pažadintų anksčiau? Mes galim šaukti čia tyruose, kiek norim. Neprižadinsim. Jie tik supyks, kad neleidžiama ramiai miegoti. Užčiaups burną, užspaus, kad kvapo neatgautumėm”.

    J. Jankaus, besiruošiančio užatlantėn, ieško leidėjas Juozas Kruminas, vildamasis, kad dar užtiks Vokietijoje. Savo laiške34iš Spakengergo jis informuoja, kad JAV, Niujorke atsidūrusi jo žmona Nelė Mazalaitė atradusi tautiečių, pasiryžusių finansuoti žurnalo Gintaras leidimą. Dar daugiau: jau ir reklama padaryta, ir naujas numeris planuojamas išleisti Naujiesiems metams. Todėl ir J. Krumino laiško tonas atitinkamas: “Turiu į Jus (…) milžinišką reikalą. (…) Maldauju medžiagos naujam “Gintarui”. Redaktorius viliasi sulaukti iš J. Jankaus didesnės apimties kūrinio arba ištraukos iš didelio veikalo, pavyzdžiui, Pušies. Viena kita 1948 metais pradėto rašyti romano, kurį buvo lemta paskutiniaisiais gyvenimo metais perdirbti, ištrauka jau buvo rodyta tenykštėje spaudoje (laikraštyje Žiburiai) ir sudomino skaitytojus. J. Kruminas pats pasiryžęs perrašyti rankraštį mašinėle. Pamini, kad N. Mazalaitė savo laiške yra užsiminusi ir apie galimą honorarą, tačiau jis pats dėl šito negalįs būti toks tikras. Ir vis dėlto “vienaip ar kitaip bus tikrai atsiteista”.

    Deja, sumanymui buvo lemta žlugti, ganėtinai populiarus leidinys daugiau nebeišėjo.

    Pokario Vokietijoje rašytojo žodis buvo labai laukiamas. Į kūrybos vakarus, literatūrinius susitikimus, minėjimus ateidavo dauguma čia atsidūrusių tautiečių. Nors J. Jankus neminimas tarp tų, kurie su savo kūryba reiškėsi aktyviausiai, tačiau, kai būdavo paprašomas, neatsisakydavo. Dalyvavo J. Jankus ir plačiai nuskambėjusiame meno diskusijų vakare Ravensburge 1948 m. vasario 19 d. Tą vakarą menančiose fotografijose J. Jankus – tarp kolegų B. Brazdžionio, F. Kiršos, Antano Gustaičio, Balio Augino, Beniaus Babrausko, taip pat su dailininku Adomu Varnu.

    Įamžino tuometinį J. Jankų ir dailininkas Jonas Steponavičius. Yra išlikęs portretas, atliktas pieštuku. Po dailininko parašu pažymėta: Seedorf, 1946. Rašytojo atvaizdas metraštyje Tremties metai - A. Varno kūrinys.

    Kokiomis sunkiomis sąlygomis kurta, nesunku įsivaizduoti iš vieno J. Jankaus laiško, skirto A. Vaičiulaičiui: “Žmogaus būde yra viena nuostabiai puiki savybė: mokėti baisiai daug siekti ir sugebėti labai mažu pasitenkinti”. O dar kitame laiške tam pačiam kolegai – ir konkretus atsakymas į plunksnos brolių, gyvenančių JAV, nusiskundimus dėl prastų sąlygų: “Tegul atvažiuotų jie į DP stovyklą, apsigyventų vienam purvinam kambarėly keliese ir tada pamatytų, kad rašyti ir ant kelmo galima”.

    Laiškuose artimiausiems kolegoms – ir J. Jankaus mintys apie kūrybą, požiūris į stiliaus dalykus, paaiškinimai, kodėl jis stengiasi rašyti taip, kad būtų suprastas ir paprasto žmogaus. Bene taikliausiai tai išdėstyta vienam artimiausių bičiulių S. Santvarui 1948 metais rašytame laiške iš Diepholzo: “Dėl stiliaus aš dažnai galvoju, kai randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju, gal ir blogai darąs nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal netruktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus pajėgtų suprasti, ką sakau, ir suprastų taip, kaip aš supratau. Tas yra sunku, Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti (…). To noriu siekti ir savo knygose, bet tik nežinau, ar pasiseka sukurti puikų harmoningą ir šiluma dvelkiantį kūną. Jeigu tas nesiseka, tada, žinoma, verčiau mezginiai, nes jie uždangsto visas šlykštynes ir nenormalumus. Noriu nudegti. Kai nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti”.

 

II.

 

PIRMASIS RŪPESTIS

 

    Užatlantėje J. Jankus pirmiausia apie save priminė pasakojimų knyga Pirmasis rūpestis35. Ji pasirodė praėjus metams po atvykimo į JAV.

    Rinkinyje – keturiolika novelių. Pristatant skaitytojui naująją knygą, ant jos atlanko be kita ko pacituoti Prano Naujokaičio žodžiai: “Jei stiliaus priemonių tobulume niekas negalėtų pralenkti mūsų A. Vaičiulaičio, tai pasakojimo dovana kažin ar kas galėtų susilyginti su J. Jankum”. Be jokios abejonės, pataikyta į dešimtuką.

    Koks turinys bebūtų – epizodas iš šiokiadienio, užslėpta intriga ar painus nuotykis, - visur junti meistro ranką. Neretai net nejunti, kad rašytojas – nuosaikios realistinės mokyklos atstovas. Gal dėl to, kad J. Jankus stengiasi ilgai neužsibūti nei ties vaizdu, nei ties įvykiu. Jam kur kas svarbiau ne pats atsitikimas, bet herojaus, didelis jis ar mažas, siela, tos sielos vingiai.

    Ne atsitiktinai teatras buvo susidomėjęs J. Jankaus kūryba. Dramatiškumą jauti dažnoje novelėje. O dialogai tokie natūralūs, kad netyčia pasijunti šalia tų žmonių, kurie kalba apie pačius paprasčiausius dalykus, bet pataiko tiesiai į širdį.

    Kaip gimė ši originalių pasakojimų knyga, rašytojas labai atlapaširdiškai, taip, kaip turbūt tik jis vienas mokėjo, papasakoja jį kalbinusiam dienraščio Draugas36kultūrinio priedo redaktoriui. Paklaustas, kaip, kokiomis aplinkybėmis gimė tų kūrinių personažai, J. Jankus prisipažįsta, jog tai labai sunkus klausimas, net nežinąs, kaip į jį atsakyti. Būna: ieškai, ieškai ir nerandi, o kartais be jokių pastangų patys atklysta nežinia iš kur. Tačiau atkreipia dėmesį: gyvo žmogaus niekada neperkeliąs į savo pasakojimus, nes yra įsitikinęs, kad iš to nieko gero neišeitų. Kodėl? Todėl, kad nebūtų darnos tarp vidaus ir išorės, o ir aplinkos.

    J. Jankus neslepia, kad mėginimų rašyti “pagal specialų reikalą” vis dėlto būta vokietmečiu, ir į šią knygą pateko du tokie pasakojimai – Paminklas ir Tėviškė. Bandymas įsitikinti, kaip griebs vokiečių cencūra (atpažįsti tikrąjį Jankų!) paskatino parašyti ir 1942 m. vasario 16 d. vieninteliam Kauno dienrašty išspausdinti apsakymą (jei pats rašytojas kartkartėm kalbėdamas savo pasakojimus pavadina novelėm ar apsakymais, gal ir šių eilučių autoriui bus atleista) Paminklas. Kaip panašiais atvejais elgėsi bolševikai, J. Jankus žinojo, tačiau tas žinojimas nesustabdė kišti pirštą į ugnį kito okupanto akivaizdoje. Kadangi viskas baigėsi laimingai, niekas nieko blogo neįžiūrėjo, specialiai parašė ir išspausdino dar keletą kūrinėlių, kurių, tiesa, leidžiant šią knygą, nepavyko surankioti. O daugiausia rizikos būta dėl Tėviškės – pasakojimo, kurio ilgai nedrįso spausdinti nė vienas Kauno laikraštis. Užtat J. Jankus jį visada būtinai skaitydavo literatūros vakaruose. O tie, kurie klausėsi, nesunkiai suvokė, kad vienas novelės herojus – Sauginas, - ne kas kita, o vienas iš mūsų, mes patys, gi Preikšas, kuris tau visada prikištų: “Man, o ne kam kitam turi dėkui pasakyti, kad dar gyvas vaikštai”, - pats Hitleris. Pagaliau 1943 metais išspausdino kažkuris laikraštis ir Tėviškę, tačiau be kūrinio pabaigos.

    Anot J. Jankaus, daugiau niekada nėra savo kūryboje ieškojęs atramos realiuose asmenyse.

    Tačiau ne mažiau įdomūs ir kitų pasakojimų (novelių? apsakymų?) keliai pas skaitytoją. Taip pat ir tas, kuris susijęs su rinkiniui pavadinimą lėmusiu Pirmuoju rūpesčiu. J. Jankus papasakojo, jog jis jau senokai parašytas, dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Pagalvojęs, kad kūrinėlis lyg ir neturėtų būti prastesnis už kitų rašytojų trumpus pasakojimus, išsiuntė Židinio žurnalui. Tačiau po kelių dienų pasakojimas grįžo atgal. Daug negalvodamas rašytojas įmetė jį su visu voku į stalčių, kur šis pragulėjo gal septynerius ar aštuonerius metus. Kai vieną sykį Sakalo leidyklos vedėjas A. Kniūkšta paprašė Dienovidžiui kokio neilgo kūrinėlio, atseit, labai trūksta tokių dalykų, J. Jankaus akys ir užkliuvo už seniai pamiršto voko su Pirmuoju rūpesčiu. O paskui atsitiko nepaaiškinamas dalykas: gavęs naują Dienovidžio numerį, savo kūrinio jame nerado, užtat kai po kelių dienų atėjo Židinys, žurnale išvydo Pirmąjį rūpestį. Kaip ir kas čia atsitiko, taip ir liko paslaptimi. Vis žadėjo pasiteirauti, bet neatsirado progos.

    O didžiausias tos knygos atsiradimo kaltininkas, J. Jankaus teigimu, yra A. Vaičiulaitis, kuris jį vis ragino surinkti į vieną daiktą tuos trumpus kūrinius ir padaryti iš jų knygą. Jo pirminė idėja.

    Surinkti kūrinius, išbarstytus periodikoje, pasirodė ne taip paprasta. Padėjo seni bičiuliai – B. Brazdžionis, J. Rimeikis, kiti, nes J. Jankus į Ameriką tokių atspaudų, taipogi ir jų rankraščių neatsivežė.

    Į kiek keistoką Draugo laikraščio darbuotojo klausimą, į ką, skaitydamas knygą, tautietis turėtų atkreipti dėmesį, rašytojas atsakė labai taktiškai: “Autoriui skaitytojas yra didelis atradimas, ir skaityme jų bendravimas labai panašus į meilę, kada du žmonės neieško daug žodžių nei išaiškinimo, bet laimingi, kad vienas kitu tiki, kad vienas kitą jaučia. Rašant man knietėjo, kad kiekvienas skaitytojas kiekvienam apsakymėly rastų ką nors sau. Ten yra ir idėjų galvojantiems (žinoma, ne žodžiais pasakytų, bet gyvenimu išgyventų), ten yra ir gyvenimo jaučiantiems.

    Liūdniausias J. Jankaus atsakymas į klausimą, ką planuoja kurti: “Šiuo metu tik dėžutes geriems žmonėms žvejybos įrankiam susidėti”. Už jūrų marių atsidūrusiems mūsų kūrėjams, deja, teko užsidirbti duoną labai įvairiais būdais.

    Kritika labai nelepino, bet keletas atsiliepimų buvo. Įsimintiniausia – Algirdo Landsbergio recenzija Draugo literatūros, meno ir mokslo puslapiuose37. “Aš kėliau meilę, o jis pajuokė ją”, nusiskundžia vienas Jankaus veikėjų. Šis motyvas vyraujančiai pasikartoja keturiolikoje įvairaus meto ir vertingumo pasakojimų”, - sako kritikas. Į rinkinio pasaulį, jo nuomone, tarsi įveda viršelio ir titulinio puslapio (“Gėrio ir blogio kova”) dailininkas Viktoras Petravičius: “Tikėjimas ir tėviškė, tapatūs gėriui ir meilei, stovi priešais smurtą ir chaosą, aprengtus raudonarmiečio, gobšaus kaimyno ar modernaus dailininko rūbais. Įtampa gimsta, kai “šių dienų žmogus, toks prakeiktas dūšios nevala” ima blaškytis tarp tų dviejų magnetinių polių. Autorius su rūpesčiu seka jo nežmoniškumą, bet niekad visuotinai nesudvejoja meilės pergale”.

    Tenka sutikti su A. Landsbergiu, kad stipresni vis dėlto tie J. Jankaus kūriniai, kurie parašyti dar iki okupacijų. O karo-tremties motyvams pakenkė (ne visais atvejais!) sentimentalumas, Lietuvos pasiilgimas. Ko gero, silpniausias pasakojimas Žmogus ir šuo.

    Tačiau nelabai norisi sutikti su kritiko pastaba dėl dramatiškumo stokos.

    Užtat neabejotinai taiklus A. Landsbergio pastebėjimas dėl vienos naujos W. Faulknerio novelės artimumo kai kuriems J. Jankaus herojams. Ypač tai pasakytina apie neigiamus herojus, kuriems tėvų tikėjimas vis dėlto liudija, kad šis pasaulio sugedimas laikinas, kad saulės spindulys ir jiems dar nušvis, panašiai kaip J. Jankaus novelėje Pasaulio dailininkas.

    Ir dar vienas daug pasakantis sakinys: J. Jankaus Pirmasis rūpestis “yra vienas šviesesnių ženklų, kad mūsų proza paskutiniojo dešimtmečio sukrėtimų įtakoje ima siekti joje pasigestos erdvės ir gilumo”.

 

KNYGA APIE PAKLYDUSIUS ŽMONES

 

    Kai kuriuos J. Jankaus kūrybos gerbėjus kiek nuvylė jo naujas kūrinys – romanas Paklydę paukščiai38. Tam, regis, pasitarnavo per lengva ranka žudomi knygos herojai, autoriaus pastangos iki knygos pabaigos būtinai išspręsti jų likimą. Vertinant tuos du tomus, bandyta klijuoti ir pramoginės literatūros etiketė39.

    Vis dėlto akivaizdu, kad J. Jankus gerai žinojo, ką daro. Tas jo rizikingas žingsnis žengtas, siekiant lietuviško romano atsinaujinimo.

    Persikėlimas į vakarietiškos literatūros krantą, į dar nepanaudotus lietuvių autorių plotus tiems, kurie iki tol skaitė tik lietuvių autorių kūrinius, pasirodė vos ne šventvagyste. Psichologinio-kriminalinio romano schema, ryžtingai pakeista tematika, visai kitoks nei iki tol negerovių vaizdavimas sukėlė įvairių nuomonių sankirtą. Ir dažnai tos nuomonės buvo ne romano autoriaus naudai.

    Tai – “kūrybinio dekadanso, to susidėvėjimo, išsekimo ir aukštesnio skonio išgesimo pavyzdys”, - tvirtino Stasys Tamulaitis40.

    Romano valdas panorusio praplėsti rašytojo įkarštį laikydamas kryžkele, tas pats kolega bandė ir drausminti, ir apsaugoti nuo dar didesnių eksperimentų: “Visa ši suminėtų ir nesuminėtų įvykių pynė, nepersunkta kokiu nors aukštesniu turiniu, stipresne pasaulėjauta, nuoširdesniu jausmu, karčiu liūdesiu, šviesiu gyvenimo optimizmu, gilesne, tegu ir eiline, mintimi, gerai nustatyta konstrukcine atomazga, parodant joje ką nors netikėtai naujo ir svarbesnio”41.

    “Autoriaus fantazijos, nutolimas nuo buitiškumo daug kam atrodė neleistinas dalykas. Ir ne be pagrindo. Valstietiškai savo mąstymo pradmenimis lietuvių literatūrai buvo gana svetimas grynas vaizduotės žaismas”42, - tai Vytauto A. Jonyno užrašyta praėjus daugeliui metų po knygos pasirodymo. Be abejo, užrašyta teisingai.

    O tuomet, kaip ir turėjo būti, kiek papurkštavę skaitytojai atsidūrė rašytojo pusėje. Rašytojo, kuris panoro kažko modernesnio. Kas užatlantėje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje seniai jau buvo ne naujiena, be to, paklausu.

    Tiesa, romano veiksmas vis dėlto vyksta Lietuvoje, tik kartkartėm čia minima Ispanija, kur pabėgėlis iš kalėjimo žūtbūtinai nori atsidurti (“Žmogus yra žmogus; yra pasaulis, turi savo ratą ir rieda juo, ir tu nieko nepadarysi. Nieko! Ir verčiau nekalbėk. Verčiau padaryk man pasą į Ispaniją. Ten dabar visi žmogžudžiai važiuoja, nuvažiuosiu ir aš. Įsimaišysiu į jų tarpą, ir būsim visi vienodi. Vienu daugiau, bet visi vienodi. (…) Aš nenoriu daugiau ką užmušti. Nebent užmuščiau kelis bolševikus. Jie ties Petrapiliu užmušė mano tėvą, kodėl negalėčiau jų kelis užmušti Ispanijoj. Kelis paprastus bolševikus už tėvą, kurį pasauly tik vieną teturėjau”43).

    “Gerai, kad mūsų proza keliasi į vienkiemius, kaip kad jau seniai tą padarė poezija, tapyba, muzika, pagaliau pats ūkininkas. Todėl kiekvienas bandymas palikti kerdžių ir išvažiuoti iš dirvonėlio yra sveikintinas”, - gan originaliai tas J. Jankaus pastangas apibūdino Aloyzas Baronas44.

    Pilną kūrybinių jėgų (tuomet J. Jankui buvo vos keturiasdešimt šešeri) rašytoją, atsidūrusį kitokio gyvenimo terpėje, be abejo, negalėjo patenkinti tai, kaip jo kolegos Lietuvoje buvo įpratę vaizduoti negeroves. Šabloniškai, neįdomiai. Noras naujoviško sukirpimo romane įsiskverbti į paklydusį žmogų iš tikrųjų negali būti smerktinas. Dabarties akimis žiūrint tai panašu į scenarijų televizijos serialui. Juk visko čia yra: sandėrių, kompromisų, keitimosi partneriais, pabėgimo iš kalėjimo, slapstymosi, nužudymų. Kas be ko, ir kai kurių herojų nusaldinimo.

    Kad rašytojas ryžosi pasinerti į gyvenimą, kuriame klesti paklydimas, neviltis, skurdas, vertas pagiriamojo žodžio. Ieškojimai, pastangos tik paliudijo apie J. Jankaus kūrybines galias, nenorą kartotis, bandyti parodyti žmogų įvairiose situacijose pasaulyje, kuriame šalia gėrio egzistuoja ir daug blogio.

    Kurie personažai labiausiai įtikinantys, pavykę? Gal pirmiausia pats autorius, atsidūręs tarp savo knygos veikėjų kaip pirmasis asmuo, kaip rašytojas (tai taip pat buvo nauja to meto lietuvių literatūroje). Rašytojas, kuriam įkyrėjo “paties išgalvoti”, jo “širdies krauju mitę vyrai ir moterys”. Rašytojas, panoręs sutikti herojų, “gyvenančių savitu gyvenimu, kurio akimirksnių iš anksto nenuspėsi”45. Na, o iš tų personažų, kurie jam atsiveria, išskirčiau Aleksą, Sužadėtinį, Vincą Viltrakį. Nors pastarasis ir žmogžudys. “Bet ką padarysi, - anot vieno iš romano herojaus kunigo, - kad tą gyvenimą žmogus pats taip supainioja, jog melas pasidaro mažesnis blogis negu teisybė”46.

    “Dogma, bičiuli, maždaug taip, bet moralė visiškai kitaip”, - tai – iš Alekso papasakoto anekdoto, kuriame “kunigas po mirties grįžta iš ano pasaulio pasakyti savo draugui, taip pat kunigui, kaip ten yra”. O anot paties knygos herojaus Alekso, nors jam pinigai nėra gyvenimo tikslas, “viešąją moralę apsprendžia artimo meilė, o artimo meilę apsprendžia pinigas”47.

    Gal tikrai Paklydusių paukščių herojus geriausia apibūdinti paties rašytojo-veikėjo žodžiais: “Vieną dalyką tikrai išsiaiškinau, kad veltui mėgintum suvokti, ką žmogus savy slepia. (…) Žmogus yra kaip didelės srovės tekėjimas, kuris nežino sustojimo vietos, arba kaip skridimas paklydusių paukščių, be žinios, kur ir kurio medžiotojo šautuvas kurį nutupdys”48?

 

 

MODERNIOSIOS PASAKOS KRYPTIMI

    Knygas, pasirodžiusias šeštojo dešimtmečio pradžioje (Po raganos kirviu ir Senas kareivis Matatutis), lyg ir vienija jų paskirtis vaikams bei jaunimui. Bent jau taip manyta iki tol, kol neišėjo Vinco Aurylos Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990 – dvitomis, kurio išleidimą parėmė Lietuvių fondas (JAV). Ačiū Dievui, kad tų knygų, bent jau pirmajame tome atspausdinto įžanginio žodžio, nebepamatė J. Jankus.

    Įvado antologijai autorė – profesorė Gražina Slavėnienė. Gerokai nustebino tas tekstas, kuris, kaip pažymima pristatant pačią vaikų literatūros tyrinėtoją, parengtas pagal jos straipsnį, skelbtą JAV tarptautiniame vaikų literatūros mokslo ir kritikos žurnale Phaedrus, bei to straipsnio lietuviškus variantus, spausdintus Vilniuje (Rubinaitis) ir Čikagoje (Draugas). Žodžiu, informacija, kurios tikrumu galima suabejoti (šiuo atveju turiu omenyje tik J. Jankaus kūrybą), išplatinta labai plačiai.

    Profesorė bekompromisiška49: “Vyresnieji kritikai vadovavosi prielaida, kad vaikai skaito pasakas, dėl to jos būdavo priskiriamos vaikų literatūrai beveik automatiškai. Taip atsitiko su Jurgio Jankaus ir Juozo Švaisto fantastiniais pseudoistoriniais romanais ir pasakomis Po raganos kirviu (1953), Senas kareivis Matatutis (1955) (…). Šios knygos nebuvo vaikams rašytos, tai – ne vaikų literatūra. Vaikų pasaulis turi savo dimensiją su savita, anot Nijolės Jankutės, “fantastikos logikos ir logiškos fantazijos” sąranga. Ne visos pasakos yra tinkama lektūra vaikams, ne visos juos patenkina. Vaikai yra reiklūs skaitytojai. Kas jiems netinka, tą jie atmeta”.

    Štai taip. Prikergus šalia J. Švaistą, vienu kirčiu nuspręsta ir už jaunosios kartos kritikus, ir už vaikus.Giliau nepasidomėjus nei tų pasakų gimimo aplinkybėmis, nei kas ir kada jas skaitė ir kaip vertino. Ir daugiau įžangoje nė žodžio, skirto J. Jankui, dar ir be šitų poros knygų turinčio nemažai nuopelnų vaikams. Ir iš ankstesnių, ir iš vėlesnių laikų. Belieka nusistebėti, kad vis dėlto į  antologiją atrinktos trys (iš keturių) J. Jankaus pasakos, paimtos kaip tik iš knygos Po raganos kirviu. Dar keisčiau atrodo tekstas, šalia išspausdintas. Jis akivaizdžiai prieštarauja G. Slavėnienės tvirtinimams (turiu omeny eilutes, skirtas J. Jankui, kaip vaikų rašytojui). Jei G. Slavėnienės straipsnis nebūtų įvardijamas kaip įvadas antologijai, o tik kaip rašinys, pristatantis pačią profesorę, problemos nebūtų. Dabar gi visai kas kita. Nejaugi pats profesorius V. Auryla, kurio pavardė ir mokslinis laipsnis  puikuojasi tituliniuose dvitomio puslapiuose, negalėjo (neprivalėjo) parašyti savo įvado antologijai? Tokia dviprasmybė J. Jankaus atveju – akivaizdi nepagarba autoriui.

     Belieka tuos kelis sakinius50, tarsi reabilituojančius rašytoją, suniekintą tos pačios knygos įžanginiame žodyje, pacituoti: “Gerai pažindamas vaikų sielą, būdamas talentingas pasakotojas J. Jankus parašė kūrinių vaikams ir apie vaikus. Juose pagauta mažųjų psichologija, egocentrizmas, sąlygojamas savigailos, neįsisąmonintų instinktų, net žiaurių sumanymų ir paradoksalių veiksmų. (…) Vartodamas liaudies epo poetiką išleido pasakas-apysakas “Po raganos kirviu” (1953), “Senas kareivis Matatutis” (1954) ir literatūrinių pasakų rinkinį mažiesiems “Auksinis vabaliukas” (1997). Piešdamas įasmenintą, sudvasintą gamtą, perkeldamas į savo pasakojimus tautosakinius motyvus ir juos išplėtodamas, ypač apie caro laikų kareivį, rašytojas realistinių ir fantastinių vaizdų samplaikomis pagavo vaiko vizijų pasaulį, kuriame daug romantinių nuotaikų, svajonių, lyrizmo ir humoro”.

    Gan įdomi nuomonė apie J. Jankaus ir J. Švaisto „pasakas-nepasakas“, kurią šios knygos autoriui išsakė kolegė N. Jankutė51, šiuo metu gyvenanti Australijoje: „Nemanau, kad knyga vaikams turėtų mėgdžioti beskones, žiaurias televizijų programas, bet taip pat neturėtų būti nutolusi nuo dabarties ir atsiriboti tik vaiko gyvenimu kaime, kuris jau seniai nerealus. Tačiau „meiliai fantastiškos“ pasakos, kaip J. Jankaus „Auksinio vabaliuko“ rinkinys, labai tinka mažiesiems, kuriems dar mama skaito, arba kurie patys pradeda skaityti. Nelabai tikiu, kad J. Švaisto „Šaunaus penketuko“ milžinai sudomintų dvylikamečius, o mažesniems tie žvėrių ir paukštelių užmušinėjimai nemaloniai skamba“.

    Pirmąsias pasakas J. Jankus parašė dar dirbdamas pradinėse mokyklose. Viena jų – pasaka Kalvis Darbeika – net per tris numerius buvo išspausdinta Žvaigždutės žurnale (1932). Tai – ir pirmasis didesnės apimties kūrinys, pasirodęs spaudoje, kurį prieš tai jaunasis mokytojas patikrino klasėje. (Tuomet J. Jankus dirbo Girkalnio valsčiaus (Raseinių r.) Juodkėnų pradinėje mokykloje; pasakos parašymo data ir vieta nurodyta paties autoriaus: Girkalnis, 1931 11 5). Toje pasakoje, kurios pagrindinis herojus sugeba pergudrauti velnius, kaip ir pasakose, po poros dešimtmečių gimusiose užatlantėje, ryškūs tautosakos motyvai.

    Kiek daugiau dėmesio pasakai J. Jankus skyrė jau atsidūręs Vokietijoje. Gal todėl, kad čia jis daugiausia laiko praleisdavo mažųjų tautiečių apsuptyje. Rašytojui vėl mokytojaujant gimė nemažai pasakų ir vaikams skirtų apsakymėlių, kurie buvo išspausdinti tuo metu tremtyje atnaujintame žurnale vaikams Saulutė (1946-1948).

    Įdomu, kad dauguma tų pasakų artimai siejosi su tautą ir pasaulį užgriuvusia nelaime, juose – ir herojų ryžtas nugalėti, ir daug patriotizmo, gilios minties, protesto prieš neteisybes, gerumo išaukštinimo.

    J. Jankus buvo aktyvus ir 1950 metais JAV pradėtame leisti žurnale vaikams Eglutė. Kai kurios jame išspausdintos pasakos vėliau persikėlė į tas kelias rašytojo knygas vaikams, tačiau ne mažiau jų taip ir liko periodikoje. Regis, priežastis labai žemiška, ją pats J. Jankus taip įvardijo: “tuo metu vaikiškomis knygomis čia niekas nesidomėjo, tai, matyt, niekas ir nerizikavo įdėti keletą tūkstančių į vaikiškos knygos išleidimą”.

    Užtat būta tokio originalaus pasakos populiarinimo būdo, kaip klajojantis rinkinėlis, kuris ėjo iš rankų į rankas. Rašytojas yra pasakojęs, jog jis iš pasakų, spausdintų vaikų žurnaluose, o taip pat tų, kurias parašė kaimynų ir gerų pažįstamų vaikams, buvo sudaręs rinkinėlį. Kažkieno perrašytas  rašomąja mašinėle, tas leidinėlis ilgokai ėjo per mažuosius skaitytojus. Kai kurios pasakos, dar nespausdintos, iš to rinkinėlio vėliau atsidūrė Lietuvoje išleistoje pasakų knygoje Auksinis vabaliukas.

    „Aš nežinau apie mašinėle perrašytas pasakas, - paprašyta prisiminti, atsakė D. Jankienė52. – Buvo rankraštyje, ir tai yra „Auksinio vabaliuko“ pasakos. Turiu tik vieną, kurią parašė savo proanūkei gimtadienio proga, sudėdamas ir draugių vardus, kuri niekur nebuvo išspausdinta. Vadinasi „Tešliukė“. Buvau įkalbėjusi į juosteles pasakų iš „Auksinio vabaliuko“, tai tos juostelės keliavo iš vienos šeimynos pas kitą. Ir dabar nebežinau, kur yra užkritusios, ko gero, ir proanūkai pamiršo, nes jau kiti interesai juos domina“.

    D. Jankienė taip pat pažymėjo, kad rašytojas pats teigė, jog yra daug daugiau jo pasakose nei iš paviršiaus atrodo. Už fantazijos slepiasi gyvenimo realybė ir pamokymai.

    Po vienu viršeliu Lietuvoje pakartotos abi pasakų knygos, užatlantėje pasirodžiusios šeštojo dešimtmečio pradžioje53. Čia kiek kitaip įvertinamas J. Jankaus indėlis į vaikų literatūrą nei tai  padarė G. Slavėnienė. Nors jas į tėvynės pasaulį palydėjęs literatūrologas Jonas Linkevičius ir pastebi, kad antroji pasakų  knyga – Senas kareivis Matatutis – “ir apimties, ir meniniu atžvilgiu gerokai pranoksta pirmąją”54, tuo pačiu akcentuoja, kad “jose išlieka J. Jankui būdingas braižas: rašytojas “visa apgaubia savo įprastu pasakotojo talentu” (A. Vaičiulaitis)”, jo “literatūrinės pasakos reikšmingai praturtina šio žanro lobyną lietuvių literatūroje naujoviškais aukšto meninio lygio kūriniais”55.

    Visose trijose pasakų knygose rašytojas lengvai atpažįstamas ir pajuntamas. Jei net nežinotum, kas jų autorius, neabejotinai atspėtum jau po pirmųjų puslapių perskaitymo.

    Dar sykį atsiverskime jas.

    Knygoje Po raganos kirviu – šešiolika kūrinėlių, turinčių ir pagrindinį herojų – Jakamutį, galintį ir mėgstantį lakstyti medžių viršūnėmis ir patekusį į raganos nagus. Čia daug subtiliai, meistriškai pavaizduotos lietuviškos gamtos, romantiškų spalvų ir, žinoma, romantiškas nuotykis. Iš didesnių ir mažesnių tekstų susidedanti pasaka-apysaka perskaitoma vienu atsikvėpimu.

    Rekruto Matatučio istorija nukelia skaitytoją į XIX a. vidurį. Fantastikai pinantis su tikrove kartu su autoriumi pergyvename dėl pasakos-apysakos herojaus patirčių, stebimės, gėrimės, jaudinamės. Pagrobimą į caro kariuomenę lydi daug įvykių, kurie parodo herojaus žmogiškąsias savybes, vidinį grožį, atpildą už gerą širdį, protestą prieš nežmonišką svetimųjų elgesį, žadinantį patriotinius veiksmus. Visa tai  pasakojama vaizdingais sakiniais, gyvais dialogais. Nors pasirinkta kūrinio tema tikrai ne iš linksmųjų, tačiau rašytojas nepamiršta į savo veikėjų lūpas ir veiksmus įpinti optimizmo, kartais ir ganėtinai smagių epizodų, na ir to, kas akivaizdžiai kūriniui suteikia pasakiškumo. Čia ir velnių apsėstas dvaras, ir pragaras, ir dangus, ir karaliaus rūmai, ir stebuklingas žiedelis.

    Knygoje Auksinis vabaliukas – penkiolika įvairiu laiku parašytų pasakų, kelios jų spausdinamos pirmą kartą. Žavi ir rašytojui būdingas braižas, ir pasakų savitumas, o labiausiai tai, kad daugeliu atvejų toli pažengta moderniosios pasakos keliu.

 

APIE JAUNUOLIUS, KURIE NE NUO TO PRADĖJO

 

    Anot kamerinio pasakojimo romaną Namas geroj gatvėj56recenzavusio Jono Griniaus57, “nors pagrindinė “Namo geroj gatvėj” problema yra sudėtinė ( ontologinė, moralinė ir socialinė drauge), tačiau J. Jankus ją atskleidžia pirmiausia psichologiškai, kitus aspektus užkliudydamas daugiau ar mažiau praeinamai. Autorius, tiesa, neparodo visų įvykių, kurie, herojus supainiodami ir suklaidindami, psichologiškai juos palaipsniui išskiria, tačiau psichologinis dramos išvystymas nuo priežasčių ligi katastrofos yra ryškus ir įtikinantis”.

    Toji recenzija parašyta, praėjus daugiau kaip metams po knygos pasirodymo. Visko su naujojo romano vertinimais būta tuoj po jo pasirodymo. Labai visko. Teigta ir kad autoriui terūpi psichologinės ir socialinės problemos, ir kad rašytojas nemoralus, ir kad tai ne kas kita kaip pramoginė literatūra. Iki žinomo kritiko Kęstučio Keblio nuomonės, kad knyga vis dėlto tinka būti kandidate “į geriausių lietuvių romanų lentyną”. Ir tai kandidatei buvo lemta pelnyti Lietuvių rašytojų draugijos premiją.

    J. Jankus, dar sykį pasirinkęs analitinio, psichologinio romano, anuo metu populiaraus Vakaruose, variantą, pasakojo apie jauno žmogaus pastangas išsiveržti į visuomenės viršų, praturtėti, tapti nepriklausomu. Visa bėda, kad tų troškimų įgyvendinimui, socialinei gerovei pasiekti naudojamos priemonės, naikinančios asmenybę, griaunančios moralinius principus.

    Veiksmas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, nors konkreti vieta ir neįvardinta. Prieš mus - būsimoji pora, vienas ir kitas daug kuo panašūs, nes ne tik abu kilę iš skurdaus priemiesčio rajono, bet ir užaugę be tėvo. Tiesa, skirtumas šioks toks yra. Teismo raštininku tapusio vyro motina, tarsi atpirkdama jaunystės nuodėmę, stengiasi dorai auginti sūnų, iš paskutiniųjų leidžia jį į gimnaziją. O Stasės (toks merginos vardas) motina, ir dabar nesigėdijanti savo santykių su svetimais vyrais, nesidrovi kartas nuo karto papostringauti dukrai apie tai, kaip galima gerai uždirbti iš jaunystės grožio. Visa laimė, kad fabriko darbininkė dukra nesinaudoja tais patarimais.

    Tuos du jaunus žmones suveda atsitiktinumas: miške gimnazistas išgelbsti mergaitę nuo išprievartavimo.

    Kai su jais susipažįstame, nors jaunuoliai dar nevedę, jau gyvena po vienu stogu. Ir ji prieš mus iškyla tokia, kokią “daugelis pasiturinčių vyrų norėtų pasivedžioti”. Tačiau kuri vis dėlto nesusvyravusi gali ištarti : “Jis manęs vis tiek neves, o jei nori turėti lėlę pažaisti, gali užeiti į krautuvę ir nusipirkti kokią nori”.

    Iš pradžių kartu su pasakotoju šitais jaunais žmonėmis tik pasididžiuojama. Argi ne šaunu, kad tokia gražuolė įsimylėjusi aptriušusį teismo raštininką, kuriam jau nebepakanka šeštos kategorijos tarnautojo algos. Norėdamas papildomai užsidirbti, laisvu laiku jis imasi bet kokio darbo – kad tik turėtų iš ko aprengti savąją, nes ji nori gerai atrodyti. O kai kaimynas advokatas paklausia, ar nebijąs, kad vieną dieną ją suims gėda vaikščioti su apdriskusiu bičiuliu, sužadėtinis neslepia, jog viską suprantąs, bet ir tikįs, nes abu vienas kitą myli. O vesti neskubąs, nes neleidžia menkas atlyginimas ir skolos. Tačiau ir prisipažįsta: nedelstų, jei turėtų kur parvesti savo žmoną. Na, pavyzdžiui, tokį namą, kuris stovi kitoje gatvės pusėje.

    Už pusmečio tas namas iš tikrųjų bus parduodamas, nes savininkas statosi rūmus miesto centre. Kad dialogas turės intriguojantį tęsinį, galima spręsti kad ir iš tokių jaunojo žmogaus (romane jis nevadinamas vardu) žodžių: “Kai Stasę pirmą kartą pamačiau, man lyg sakyte kas pasakė: “Žiūrėk, ta mergaitė tau”. O aš dabar žiūriu į tą namuką ir jaučiu tą patį”. Žmogus sakosi tikįs laime – pastoviai perkąs loterijos bilietus, be to, gal ir likimas taip panorės, kad vieną dieną jis su Stase taps pilnateisiais advokato kaimynais.

    Tačiau stebuklas su loterija neįvyko. O kaimynas atidžiai stebėjo jaunąjį žmogų, norintį žūtbūt prasimušti ir ieškantį papildomo uždarbio. O kai išgirdo jo kiek paslaptingai ištartus žodžius apie tą namą: “Mes vis tiek sukombinuosim, kad jis būtų mūsų”, ištarė tik tiek: “Kad tik dorai, mėginkit”. Buvo įsitikinęs, kad jaunuolių lauks naujas nusivylimas, nes negalėjo suprasti, kokios idėjos nusitvėrus būtų galima tokius planus įgyvendinti.

    Ir tas žūtbūt atsitiko, kai buvo apkaltintas Stasės išniekinimu jaunas, iš užsienių grįžęs fabrikanto sūnus inžinierius. O ginti garbės paprašytas tas pats advokatas laimėjo aštuoniasdešimt tūkstančių litų kompensacijos už jaunystę, už “pinigais nenuperkamą daiktą”, nors inžinierius neprisipažino ir gynėsi.

    Kai jau daug kas, o iš tikrųjų svarbiausia buvo prarasta, ji sakė: “Viena pasilikusi arba kai tu jau miegi, aš ilgai galvoju, kad būtumėm daug laimingesni pasilikę savo motinos trobelėj negu šiam gražiam name”.

    O kai pasipylė: “Ar seniai tu, Stasele, man ėmei meluoti? Kodėl?”, vieną dieną buvo ištartas ir atsakymas: “Mudu ne nuo to pradėjom” (išskirta mano – L. P.-K.). Pastarieji žodžiai, ko gero, galėtų būti romano leitmotyvu. Liūdna, žinoma, kad kūrinio herojai nebegali visko pradėti iš pradžių – per daug negerų dalykų atsistojo tarp jų. Žmogiška laimė, jos pagrindai liko kažkur šalia. Geras, gražus, su išvaizdžiom užuolaidom ir daiktais namas nepadarė laimingais. “Mes tenorėjom laimės, bet rinkomės daiktus ir krovėmės ant pečių, kol jie pasidarė nebepakeliami. Pats Dievas galėtų ateiti ir paliudyti, kaip aš ieškojau Tavyje žmogaus, su kuriuo galėčiau visiškai sutapti ir kūnu, ir siela, - atsisveikinimo laiške knygos herojui rašė jo buvusi moteris. – Jaučiuosi sulaužyta ir nebešvari. Žinau, kad mudu laimingi nebebūsim, nes per daug įsigijome daiktų, kurie yra nešvarūs ir visada mums laimę užstos. Juos palieku Tau. Tu jų troškai ir gal mokėsi su jais būti laimingas”.

    O paskui paaiškėjo, kad ir advokatas Mažrimas visai ne tas, kuo dedasi. Visai ne tas. Ne kas kitas, o jis sudegino ir mirusiosios užrašus su istorija, “kurią skaitant reikėtų kruvinom ašarom verkti”.

    Dera pripažinti, kad, nors romanas nepadalintas į atskirus skyrelius, skaitomas labai lengvai, nes sumaniai apgalvota kūrinio kompozicija. Romanas pakankamai vientisas, gili charakterių analizė. Ir jame visiškai nepasigendi jokių stilistinių įmantrybių. Kaip nepasigendi ir herojų vardų, pavardžių.

    Įdomu, kad šis romanas turėjo ir kitą, pirminį variantą. Tuomet jis vadinosi Namukas ir buvo spausdintas 1947 metais Aidų žurnale. Pirmoji romano pusė ne ką tesiskiria. O pabaiga kita: nusišauna Stasės vyras, o ji pati lieka gyventi. Tuomet buvo pasirinkta gan neįtikima versija.

    Po kelerių metų grįžęs prie kūrinio, J. Jankus jį patobulino iš esmės. Naujų veiksnių atsiradimas suteikė romanui visai kito skambėjimo, daug gilesnės prasmės.

 

NUO PEILIO AŠMENŲ IKI ĮTAMPOS, KURI TRAUKIA

 

    Kurį laiką, gal penkmetį, J. Jankus buvo atsidėjęs dramai. Knyga58, paskirta Lietuvos valstybės 50 metų atstatymo sukakčiai (1918-1968), pasirodė jubiliejinių metų išvakarėse.

    Kūrinys – didelės apimties (261 psl.). Dramos veiksmas padalintas į tris dalis. Šįkart į rašytojo akiratį pateko Lietuvos pokaris, partizanų kovos, kurias J. Jankus galėjo pajusti tik iš tolo. Gal dėl šitos priežasties, o gal kad specialiai rašyta scenai, jame nemažai šiaip jau J. Jankui nebūdingų dalykų: šaržo, retorikos, kalbėjimo ne savo balsu. Yra situacijų, kuriomis sunku patikėti, nes jos dirbtinai dramatizuotos.

    Matyt, kad J. Jankui  imtis šios temos  reikėjo gerokai vėliau, po to, kai ir užatlantę pasiekė tikroviškesni tų tragiškų mūsų valstybės metų aidai. Peilio ašmenimis – ne J. Jankaus lygio ir galimybių knyga.

    Nors kritikai dramą sutiko ne itin palankiai, ja susidomėjo išeivijos teatralai. “Veikalą statė Aukuro teatras, kuriam vadovavo Nelė Dauguvietytė-Kudabienė iš Hamiltono, - pasakojo D. Jankienė59. – Ponia Kudabienė nebijojo apsiimti statyti ir didesnius, komplikuotesnius veikalus, ir jai dažnai tas neblogai pavykdavo. Žmonės šiltai priimdavo. Su tuo veikalu buvo gastroliuota ir kituose miestuose”.

    Užtat dar po gero penkmečio parodyta nauja knyga60ir sudomino, ir įtikino, kad J. Jankus neprarado nei savo stiliaus, nei kitų Dievo jam skirtų dovanų. Šioje pasakojimų (nors kai kuriuos kūrinius galima įvardinti net apysakom, o kai ką – novele, apsakymu ar vaizdeliu) knygoje – aštuoni kūriniai.

    Ne dėl savęs – didžiausias rinkinio tekstas, tikrai vertas apysakos vardo, tam tikra prasme knygos nugarkaulis. Rašytojas vėl sugrąžina skaitytoją į karo metus. Pagrindinių herojų – Petro ir Onos – pergyvenimai ypatingai dramatiški, situacija beviltiška, katastrofiška. Praradusi tris savo vaikus, šeima atsiduria Amerikoje. Ir nors čia ilgainiui gyvenimas įeina į vėžes, neduoda ramybės kaltės jausmas – bėgant nuo karo baisenybių, dėl vaikų žūties kažkuria prasme lyg ir kaltas šeimos tėvas. Bent taip ilgą laiką leidžiama suprasti. Tačiau gyvenimas, turėjęs pasibaigti skyrybomis, eina pirmyn, kol galų gale vyras sužino: dėl vaikų žūties save kaltina žmona, visus tuos ilgus metus ji tyliai kankino save. O iš tikrųjų nekaltas nei vienas, nei kitas, ir tie priekaištai, išsakyti atsitikus baisiausiam, neatitinka tikrovės.

    Tarp svarbiausiųjų tos šeimos dramos dalykų – daug įdomiai pavaizduotos kasdienybės, kurioje – ir žmonių be tėvynės noras prasigyventi, ir nuomininko romanas, ir žmonos pabėgimas iš namų. Šiame kūrinyje išeivių gyvenimas su visom jo peripetijom pavaizduotas ypatingai vykusiai, giliai.

    Neabejotinai iš kitų išsiskiria nedidelės apimties novelė Kryžius. Pakelės kryžiaus legendą pasakoja devyniasdešimtmetė. Tas Kristaus kančios simbolis, sutinkantis ir palydintis kažkur tarp Girkalnio ir Šimkaičių, Žemaitijoje, neįprastas dėl kelių priežasčių. Anot padavimo, jį didžiojo maro metu atnešęs ir pastatęs nežinomas žmogus, o gal ir pats Kristus. Kristui nešti kryžių iki kapinių padėjo Ignacas, užimtas ligoniais ir mirusiųjų laidojimu. Tačiau jis tik kitą dieną, pamatęs Rūpintojėlį, kuris labai jau panašus į palydėtą pavargėlį, supranta, kam padėjo nešti sunkųjį kryžių.

    O dabar kryžius baigia suzmegti žemėn, ir taip yra todėl, kad žmonės daro per daug blogų darbų. Kas atsitiks, jei kryžius “visiškai iš šios žemės išeis (…), jeigu išeidamas išsineš ir artimo meilės įstatymą, kuris mums ir po dviejų tūkstančių metų dar toks svetimas”61? – suprantamas rašytojo nerimas.

    Į karo metus sugrąžina dar vienas kūrinys – apsakymas Užkandis. Jis kažkiek susišaukia su J. Jankaus knygos Naktyje ant morų dvasia. Apsakymo herojai – sadistiškas sargybinis Vagneris ir kasantys apkasus belaisviai, kuriuos jis už mažiausią nepaklusnumą nužudo. Jam atsilyginama gan originaliai – kepta žiurke, skaniai paruošta belaisvių.

    O apsakymu Mergaitė J. Jankus tarsi sugrįžta į tas dienas, kai rašė savo pagarsėjusius Egzaminus. Čia daug švelnios lyriškos nuotaikos, nors jauną provincijos mokytoją įsimylėjęs senbernis ir lieka su savo skausmu. Sentimentaliais dienoraščio lapeliais, “netyčia” paliekamais prie radijo aparato, įsimylėjęs mokytojas tikisi ją priartinti, tačiau atsitinka kiek kitaip: perskaičiusi tuos lapelius, mokytoja supranta juos kaip literatūrinius bandymus. Ir kai į mokyklą atvažiuoja jos vyras, nelaimingą įsimylėjėlį pristato kaip … literatą. Rašytojo garbei dera pasakyti, kad ir pagrindinis herojus sukurtas kaip patraukli asmenybė,  originalus personažas, ir visa istorija – tikra, ne dirbtinė, nors iš pradžių sumodeliuotoji situacija ir atrodė kiek rizikinga.

    Ir kituose pasakojimuose įvykiai bei veikėjai – lyg iš tikro gyvenimo nužengę. Tačiau tas J. Jankaus vaizduojamas gyvenimas – ir ne pilkas, ir ne nuobodus, jame apstu jankiško sąmojaus, patrauklių asmenybių, įtampos, kuri traukia.

    Kiek mažiau pavykusi Konvertitė, tik novelės pradžia įspūdinga. Mažas nesusipratimas truputį primena anekdotą, nors tekstas psichologiškai pagrįstas. Nedidelių psichologinių prasilenkimų yra pasakojime Po magnolijos žiedais, kuris vyksta amerikietiško gyvenimo fone, bei ilgokame kūrinyje Sužieduotuvės. Kita vertus, pastarasis tarsi iš trijų novelių sudarytas kūrinys ganėtinai grakščiai atskleidžia pagrindinių herojų – vyro ir moters – jausmus.

    “Jurgio Jankaus novelistikos medis yra šakotas ir nuolat skleidžiantis naujas atžalas. Su kiekviena knyga jis parodo ir naujus personažus, ir ligšiol negirdėtas, nematytas situacijas”, - gan taiklus Prano Visvydo įvertinimas62. “Kadangi savo pasakojimais J. Jankus dažniausiai pateikia skaitytojui novelinio pobūdžio kūrinius, kuriems charakteringas įdomus įvykis, (…) jų veikėjai dažniausiai tėra individualizuoti tik keliais bruožais net tais atvejais, kai rašytojas į žmogaus sielą žvelgia giliai”, - J. Grinius, kaip visada, naują knygą išnagrinėja visapusiškai.

 

PENKI PASAULIAI

 

    Septyniasdešimtmečiui J. Jankui išleidus naują knygą63, viešai buvo pastebėta, kad, nors jis ir įvairiuose žanruose yra save išbandęs, vis dėlto jo terra firma lieka proza.

    Rinktinę rašytojas  dedikavo tėvui.

    Naujoji pasakojimų knyga nuo prieš keletą metų išėjusio Užkandžio ar prieš ketvirtį amžiaus išleisto Pirmojo rūpesčio pirmiausia skiriasi tuo, kad solidžios apimties (343 psl.) knygoje – vos penki kūriniai. Palyginkime: Pirmasis rūpestis po 213 puslapių “pastoge” sutalpino keturiolika apsakymėlių, Užkandis – aštuonis.

    Trumpas apsakymas turi savo privalumų. Kaip sekasi rašytojui, pakvietusiam skaitytoją ilgesniems susitikimams?

    Iškart dera pastebėti: sekasi. Tik labai įgudęs skaitytojas galėtų pasakyti, kad vienas kitas vingis gal ir nebuvo būtinas. O šiaip jau viskas taip dailiai ir išmoningai susiūta, kad nė nepastebi, jog skaitai be sustojimo gal kokį pusvalandį. O vieno iš tų penkių pasakojimų kitaip kaip apysaka nepavadinsi: Liudininkas nusidriekęs per 167 puslapius.

    Nenuobodu skaityti knygą dar ir dėl to, kad ir pasaulis atskiruose tos rinktinės kūriniuose labai nepanašus. Gal kiek vienas kitam artimesni pirmieji du apsakymai, kurių veiksmas vyksta užatlantėje, tiesa, skirtingu laiku.

    Ir nebepasimatėm herojus – pensininkas, neturintis kur dėti laiko buvęs savanoris,  mokytojas Anastazas Šarka. Kad nors kiek nutoltų buvusią rutiną pakeitęs vienišumas, jis įsidarbina didelėje krautuvėje valytoju, kur prieš Naujuosius metus žaislų skyriuje jam tenka pabūti Kalėdų seneliu. Su pastaruoju įvykiu ir susiję šio jautraus žmogaus pergyvenimai, atvedę į karčiamą. Krautuvės bosas pasiūlė pakeisti darbą – persikelti į viršų, kur tarnautojų užkandinė, parodų salė ir kitos patalpos. Kur būtų tarsi pas sau bosas. Tačiau savininkas pasiūlė ne kokio buhalterio ar panašias pareigas, apie kurias galvojo Anastazas važiuodamas liftu į septintąjį aukštą. “Mes čia turime tokį projektą ir manome, kad galėtumėt mums padėti. Žaislų skyriuje kasmet pasodiname Kalėdų senį”64, - pasakė jam ponas Reed, ant kurio stalo gulėjo popieriaus lapas, o jame – sakinys apie mokytojo paruošimo kolegijos baigimą.

    Sekėsi lyg ir neblogai, nors naujasis Kalėdų senelis vis dažniau pagalvodavo: “Ne kiekvienam dar vis tiek, kaip pinigą uždirbti. Dabar apgaudinėjam vaikus. Paperkam dovanom, kad leistųsi apgaunami, o paskui jau jie apgaudinės kitus, kad gautų pinigo”65.

    Atomazga atėjo savaime. Su išlepinto turtuolių vaiko noru dovanų būtinai gauti ne bet ką, o tikrą šautuvą ir penkias dėžes šovinių. Žvirbliams, varnėnams ir kitiems paukšteliams šaudyti, o gal ir briedžiui nušauti. Kalėdų senelio pasiūlymai vietoj šautuvo išsirinkti paukščių lesyklą ar fotoaparatą paukščiams fotografuoti bei jo aiškinimas, kad žudyti yra negerai baigėsi skandalu ir išvarymu iš darbo.

    Tiesa, jei Anastazas būtų atsiprašęs to berniuko (tai buvo vienintelė krautuvės boso sąlyga), viskas būtų kaip buvę. Tačiau apsakymo herojus pasirodė esąs žmogus, kuriam ne tas pats, kaip su juo elgiamasi.

    Istorija iš pirmųjų šaltinių nukelia į senus laikus, į pirmųjų emigrantų pasaulį. Apsakymo kompozicija nesudėtinga. Jos herojus Stasys Burba – kažkada buvęs žinomas žmogus, bičiuliavęsis su garsiais politikais ir net lankęsis Baltuosiuose rūmuose, nemažai padaręs savo tėvynainių labui. O dabar, po daugelio metų bandoma patikrinti, ar dar kas nors jį prisimena, ir kaip prisimena. Tai – žurnalisto, ne taip seniai gyvenančio tame pat mieste, kur prieš ketvirtį amžiaus mirė tas kažkada į nemažas aukšumas pakilęs žmogus, sumanymas.

    Buvęs “miesto kažin kokio departamento galva”, ne tik, “užėjęs Stonkaus ar Degučio saliūnuosna, kaip su sau lygiais, išgerdavo po stiklą alaus ar net ir ko stipresnio, bet turėdavo laiko kiekvienam patarti dėl naujų šaligatvių tiesimo, namų pirkimo ar pardavimo ir daugybės kitų reikalų”66.

    Būsimo rašinio autorius, manydamas, kad kai kurie Burbos darbai ir žygiai “jau tapo padidintais ir pagražintais mitais”, o ne tokie reikšmingi – užmiršti, pasišovė patikrinti “senąją medžiagą ir paieškant naujos pirmuose šaltiniuose, dar likusių gyvų jo bendralaikių atsiminimuose”.

    Tokios paieškos suvedė su gan įdomiomis asmenybėmis – siuvykloje dirbusiu Kazimieru Apeika ir buvusiu siuvyklos meistru Antanu Mareliu, kurį dažniausiai pažįstami Antanėliu vadino. Kažkada su Burba jie buvo geri pažįstami. Nors, šiam baigus mokslus, ir išsiskyrė keliai, susitikdavo ir vėliau.

    “Manai, ir parašysi teisybę… - klausė žurnalisto Marelis, o išgirdęs, kad taip ir bus, pridėjo: - Tai, sakyk, kaip išeina, kad apie tą patį dalyką vis kitaip parašot?“67

    O Apeika prie taurės taip įsismagino, kad pažadėjo žurnalistui, jog jis sužinos “daug ir smulkiai” ir pamatys žymųjį tautietį “išrengtą, pliką”68. Tačiau su sąlyga: prieš tai jis turįs pamatyti rašinį, gimusį iš to, ką jau girdėjo.

    Nepasirodė teisingas rašinys apie Stasį Burbą. Jį beskaitant pasakotojams Antanėlis neišlaikė ir, ištraukęs rankraštį iš rankų, pradėjo plėšyti. Paskui ir Apeika paprašė: “Nesiųsk į laikraščius. Bent kol kas”69.

    Žurnalistas taip ir padarė. O dabar, kai “jie visi jau išsivaikščiojo”, nutarė leisti ir kitiems “pasiskaityti, kaip kartais atsitinka”. Tačiau, kad niekas nebūtų užgautas, pakeitė visų vardus ir pavardes, be to, dar ir ežerą pridėjo, - kad labiau pėdas sumaišytų.

    O gražiausi šio apsakymo sakiniai, apibūdinantys jau ne Burbą, o Marelį, ko gero, šie: “Sėdėjom tylūs, akimis sekdami tolstantį mažą žmogų, ir galvoje dingtelėjo mintis, kad jis tik išorėje mažas, o pačioje esmėje toks pat, kaip ir mes visi. Gal dar didesnis, nes pasiekė daugiau negu daugelis didžiųjų. Tik negalėjo pasiekti moters, kurios visą gyvenimą siekė, ir tik todėl, kad iš viršaus atrodė mažiukas. Ir tas mažumas jį patį sumažino, suskaldė, sutrupino”70.

    Intriguojanti istorija iš vokietmečio laikų papasakota apsakyme Gal tokios tik vienos.

    Puošiant kalėdinę eglutę, o už langų be perstojo ir glėbiais sningant, vienas iš mieste gyvenančių sūnų nerimsta, kad rytojaus dieną gali nepavykti iš kaimo išsikapanoti, o jo po švenčių laukia kelionė į Panevėžį (“vokiečiui nepasiteisinsi, kad kaime užsnigo”71). Besikalbant sulaukiama netikėtų svečių, tai – netoliese užklimpę vokiečiai. Jie reikalauja arklių.

    Šeimos galva, neblogai mokantis vokiškai, kiek nuramina įsiaudrinusius kariškius, pasiūlo prisėsti, sušilti. Karininkui dar paaiškinama, kad ir arklys tokią naktį ne ką tepadės: iš vieno griovio ištraukus, auomobilis atsidurs kitame. Pakvietus kartu suvalgyti Kūčių vakarienę, paaiškėja, jog vokiečiai su savimi vežasi kalinį – žydą Abraomą.

    Nors vokietis jau graibėsi pistoleto, pavyko prikalbinti pasilikti. Taip už vieno stalo Kūčių vakarą susėdo ypatinga kompanija: pora vokiečių, būrelis lietuvių ir žydas, vieno iš vokiečių į trobą įstumtas spyriu į užpakalį. Pasirodė, kad Abraomas – tėvo, senio Daudos pažįstamas. Galvota, kad jau seniai jis po žeme.

    Vokiečius bevaišinant konjaku, situacija švelnėjo. Lietuviams rūpėjo tik viena: kaip susitarti, kad jiems atiduotų žydą. Iš pradžių tai bandyta daryti su vaikų pagalba. Reikalai pradėjo krypti į gerą pusę tik prisiminus seną istoriją – kaip Abraomas 1915 metais išgelbėjo nuo kazokų besislapstantį vokietį. Buvo parodyti ir randai ant nugaros – tuomet  žydas buvo vos ne mirtinai užplaktas nagaikom.

    Blaivesnis vokietis sutinka paleisti žydą, nes ir pats, gal iš savo tėvo, yra girdėjęs panašią istoriją. O rytą išsiblaiviusiam antrajam karininkui pasako nušovęs kalinį, nes šis norėjęs pabėgti. O lavonas – kažkur sniege užpustytas.

    Kūčių stebuklas įvyko. J. Jankus čia ir geras psichologas, ir puikus pasakotojas. Apsakyme – vis auganti įtampa, kuri negali neintriguoti. Iš tikrųjų tai – puiki dramaturginė medžiaga. Perkelta į sceną ji neabejotinai būtų turėjusi pasisekimą.

    Du paskutiniai knygos kūriniai gerokai skiriasi nuo pirmųjų trijų ne tik savo apimtimi, bet ir veiksmo laiku bei vieta: pasakojime Šiapus ir anapus teisybės – senasis Lietuvos kaimas, Liudininke – pirmosios Nepriklausomybės laikotarpis.

    Pirmajame kūrinyje realistinis ir pasakos elementas – šalia. Tam tikra prasme tai užšifruota jau pavadinime. Autorius nukelia savo skaitytoją į labai tolimus laikus, kai kaimo žmogaus ramybę sudrumsdavo nebent čigonų pasirodymas. Kai kartą jie “pasklido po kaimą, siūlydami visokius patarnavimus “už lašinių bryzelį, už duonos abrakėlį, už grūdų siekelį”72, įvyko tai, kas vieniems tėvams visam gyvenimui sujaukė protus: apžiūrėjusi trijų mėnesių Kunigundą, čigonė pradėjo įrodinėti, jog mergaitė esanti karališko kraujo. Sunerimusiai motinai, bijančiai, kad nelaukta viešnia neapžavėtų vaiko, čigonė aiškino: “Ji ne darbui gimė, bet laimei. Ji atėjo karaliauti. Kas žino, gal ateis diena, kad aš, sena čigonė, turėsiu laimės priklaupti šalia sosto ir pabučiuoti jos padalkų kraštelį, o tu, panelyte, kaip didelė ponia šalia būsi”73. Keista toji įkalbėta bajorystė – kūdikio tėvui čigonė irgi įrodinėjo, jog jo rankos “kietos, sunkaus darbo mačiusios, bet žuobris ir spragilas krinta iš jų. Ne ūkininko kraujas, ne ūkininko… Ir linijos ne ūkininko. Jos aiškiai sako, kad karalių turėsi savo giminėj, nors pats to ir nesulauksi”74.

    Šitame pasakojime labiausiai žavi nepaprastai gyvas, įtikinantis J. Jankaus žodis, pastovi įtampa, puikūs dialogai, na ir, žinoma, nepakartojami gamtos vaizdai. Kaip ir dera, pasaka-pasakojimas apvainikuojamas laiminga pabaiga.

    Savotiškais “kovų dėl žemės vaizdais” galėtų būti įvardintas pasakojimas Liudininkai. Turtingas ūkininkas Bertulis, pažadėdamas žemės dalijimo komisijoje užtarti bežemį Pranį, jei šis melagingai paliudys, sugriauna žmogui gyvenimą, o ir pats žūva. Kompromisai su sąžine ir tragiški likimai apipinti aistromis, dorų ir nedorų žmonių paveikslais. Bene įdomiausios situacijos, kuriose kūrinio herojus kankina kaltės jausmas. Tačiau berno Pranio paveikslas vis dėlto galėjo būti labiau motyvuotas.

    Žavi sodri, jankiška pasakojimo kalba. Įtikinantys, pagaunantys dialogai.

 

TARP DABARTIES IR ATEITIES

 

    Perskaičius romaną Anapus rytojaus75, netenka abejoti dėl dviejų dalykų: J. Jankus ir čia, kaip geriausiuose kūriniuose, išlieka elegantišku pasakotoju ir įdomios (ir net painios) intrigos audėju.

    Tačiau yra ir kai kas tokio, kas knygą išskiria iš ankstesniųjų. Romane vykstantys įvykiai pulsuoja tarp dabarties ir ateities. Tik fantastikos gerbėjams vis dėlto čia nėra didelių atradimų – nei žmonės, nei įvykiai nenutolsta nuo kasdienos, veikėjus po šį pasaulį gainioja tiesiog neįprasti atsitiktinumai.

    Bene tiksliausiai šiam romanui apibūdinti tiktų tokie žodžiai, kaip mistika, transcendencija, nors, kita vertus, jo puslapiuose gali rasti ir filosofijos, ir psichologijos, ir dar dievaižin kokių elementų, net sapnų su haliucinacijomis.

    Rašytoją šito romano atsiradimui, matyt, bus paskatinęs noras pačiam pasigilinti į visada žmoniją dominusį labai svarbų klausimą – kas laukia anapus gyvenimo. Šitokie svarstymai ypač suaktyvėjo XX amžiuje. Net okupuotoje Lietuvoje septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose iš rankų į rankas ėjo rašomąja mašinėle atspausdintas tekstas apie įvairiausias istorijas, patirtas žmogui pergyvenus klinikinę mirtį.

    Panašiai atsitiko ir romano pagrindiniam herojui Petrui Mikšai. Jam vidury nakties, siaučiant pūgai grįžtant iš darbo sustreikavo širdis, vėliau ligoninėje buvo nustatyta, kad ji kažkuriai akimirkai net buvo sustojusi. Visa laimė, kad susmukusį sniege užtiko ligoninės slaugė, juodaodė Klaudija.

    Gal gulėdamas sniege, o gal jau ligoninės palatoje Petras Mikša lyg tikrovėje regi savo išgelbėtoją Klaudiją, kurią jis… išgirdo pūgoje besišaukiančią pagalbos, vis kartojančią, kad ją nužudys, tik vis nepasakančią kas. Tariamai parsivedęs į namus, kartu su žmona globoja ją, tačiau nepajėgia apsaugoti nuo žūties. Mato ne vieną ateities įvykį, tarp kurių – du nužudymai. Vėliau viskas tiksliai pasikartoja tikrovėje.

    Ko tik nėra tame iš pusnies ištraukto žmogaus pasaulyje: ir pranašingų vizijų-haliucinacijų, ir gąsdinančių dalykų. Pokalbiai su prieš pusmetį mirusia slauge, ropojantys stogais ir net skambinantys Čiurlionį krabai, žiemos metu žaliuojantys medžiai – tik dalis jų. Haliucinacijos-miražai ir jų aiškinimasis romane užima daug vietos. O šalia – realus, kasdieninis gyvenimas. Tikrovė vis pinasi su vaizduote.

    Beskaitant kartais atrodo lyg rašytojas kviestų ir skaitytoją įsijungti į tą jo sumanytą žaidimą. Netgi leidžiama suprasti, kad nuo šito didele dalim priklausys ir įvykiai, kurie dar bus. Dera pripažinti, kad J. Jankui toks sumanymas pavyko. Ne mažiau nusisekė ir skaitančiam šią knygą.

    Neįtikėtinos istorijos daugeliu atvejų taip ir lieka nemotyvuotomis, tikrovės ribas peršokančiomis. Iš pagrindų išjudintas pasaulis – vis tarp realybės ir fantastikos. Tačiau neabejotina, kad J. Jankus apgynė rašytojo teisę ir į tokią fantaziją.

    Dar daugiau: pasirodžius šiam romanui, būta net tokių pasvarstymų – jei jis būtų “prieš penkmetį angliškai paskelbtas, šiandien gal net kino teatruose rodytųsi, kaip mistikos pilnas “thriller”76.

    Svarbi toji knyga ir savo bandymu parodyti kuriamąjį aktą. Anot Aušros Liulevičienės, “ji yra gan ryškus pavyzdys tam tikros literatūrinės srovės, kuriai būdinga tokia situacija, kada kūrinys atspindi pats save, savo sąrangą ir sukūrimo procesą, atmuša savo paties pavidalą. Tokių sangrąžinių kūrinių nedaug, ir čia Jankui tenka išskirtinė vieta”77.

    Keli paties rašytojo sakiniai, akivaizdžiai patvirtinantys pastarąsias mintis: “Kai pradėjau, atrodė, kad per dieną viską ir surašysiu. Mintimi taip greitai viskas prabėga, bet į popieriaus lapą tiek mažai tesutelpa. Neretai ir žodžio pritrūksta, kad galėtum pasakyti visiškai taip, kaip buvo. Kai atsimeni, viskas ryšku, kaip gerame veidrodyje, kai pasakoji, padeda veidas, akys, balsas, rankos. Ypač rankos. Kai rašai, telieka kurčias, negyvas žodis, padėtas ant popieriaus. Kaip padaryti, kad jis skambėtų taip pat, kaip pasakytas, lydimas tono ir tembro kaitaliojimų, rankų mostų. Bandau pridėti daugiau žodžių, žodžiais aiškinti žodžius, kad išeitų tas pats, kas tikrai buvo ir lygiai taip pat, kaip buvo, bet tik susimaišau, ir darosi vis sunkiau pasakojimą betęsti. Vienu momentu susigriebiau, kad pradėdamas rašyti tenorėjau užrašyti, kas man buvo atsitikę, o dabar jau siekiu ir įtikinti, kad taip tikrai atsitiko. Bet kam? Rašau ne daktarams, apsigaubusiems mokslinio žinojimo ir įsitikinimo šarvais, kuriuos reikia kaip nors pralaužti. Su daktarais galiu gyvu žodžiu ginčytis, nors ir žinau, kad be reikalo. Jie savo žinojime ir išmintyje yra užbaigti, o kas anapus to užbaigimo, jau yra beprotybės srityje. Aš jų vis tiek neįtikinsiu. Ir kam? Jie tiek amžių išgyveno palaimintame nežinojimo užsispyrime, tegyvena ir toliau, tik gaila tų žmonių, kuriuos iš nežinojimo uždaro beprotnamiuose. Tikiu, kad manęs ten nenublokš”78.

 

ŽMOGUS VISADA PASILIKS ŽMOGUM

 

    Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui išleistoje knygoje79J. Jankaus kūrybos gerbėjai rado šešis pasakojimus. Dedikuoti jie “Motinai, kuri iš čia išėjo neatsisveikinta ir nepalydėta”. Pavadinimas – Kol esu čia – tarsi pasiryžimas ar bent užuomina sau, kad nedera atidėlioti vėlesniems laikams nepabaigtų darbų.

    Tekstai, kuriems labiau tiktų apsakymų vardas (du iš jų – Baimės dienos ir Muškit būgnus – nesunkiai pavirstų apysakomis, o vienas – Skola – galėtų vadintis novele) savo veiksmo vieta gan skirtingi. Vienuose – Lietuva, kituose – pokariniai Vokietijos barakai, trečiuose – jau užjūris. Tokiu principu jie ir sudėti į knygą.

    Kaip neretai  pasitaiko J. Jankaus kūryboje, ir čia randame pasakojimų, kurių pasaulis tik pusiau realus ar net “nebeapčiuopiamas”. Taip pasijunti skaitydamas Kol esu čia ir Žilalis. Pirmojo kūrinio herojus – vienišas senas žmogus Kūčių vakarą. Vienatvė verčia jį pasmerkti save mirčiai nuo bado ir šalčio, tačiau atsiminimai apie prabėgusį gyvenimą vėl grąžina į gyvenimą. Ir mirusieji – tėvas, motina, žmona Marijona, Korėjoje žuvęs sūnus, giminės, net neseniai amžinatvėn iškeliavę draugai – tarsi atgyja. Įsidėjęs medaus į puoduką ir jį užpylęs verdančiu vandeniu, žmogus sriubčioja ir pajunta, kad “šiluma nueina iki pat širdies”80. Tos šilumos veikiamas užsveikina, tarsi gertų vyną ar kitokį stipresnį gėrimą, amžinatilsį žmoną, nuryja gurkšnį ir kalba sau, jau neabejotinai pasiryžęs gyventi toliau:

    “- Aš ne beprotis. Mano galvoje viskas savo vietoje, bet šiandien Kūčias tikrai valgysiu kartu su visais, kurie kada nors man buvo brangūs. Už visus laušiu plotkelę, už visus po gabalėlį dėsiu į burną, nes jaučiu, kad visi esate čia pat su manim. Tik pats nelabasis turbūt buvo įkalęs į galvą, kad aš vienas ir vienišas. Aš nebe vienišas. Ir nebebūsiu vienišas”81.

    Kito pasakojimo herojus Žilalis – netikėtai į kaimą atklydęs senelis. Šį pasakorių, daugybę įdomiausių istorijų žinantį, be to, matantį ir girdintį, ko kiti namato ir negirdi, net žinantį, kas ką galvoja ar bloga yra padaręs, rašytojas per jo pasakojimus perkelia į iš vaikystės pačiam pažįstamas vietas – Baisogalą, Grinkiškį. Ko tik nesužino iš jo gyvulius ganantys piemenėliai, o per šiuos – ir suaugusieji. Vienus tai sujaudina, kitus papiktina, o Verbų rytą pamatytas vaizdas visai išmuša iš vėžių. Nutarus senį prievarta nuvesti į bažnyčią ir šiam netikėtai pačiam šito panorus, beeinant ir besiklausant jo pasakojimo apie tai, kaip “Jėzusas ant balto asiliuko jojo į Jeruzalę”, netikėtai senelis “nuėjo tiesiai į tyvuliuojančius vandenis”82. Vandens paviršiumi, lyg koks šventas Petras.

    O dingo senelis taip, kaip ir atsirado, - nejučiomis. Po to, kai kaimo žmonės pradėjo šį tą suprasti. Deja, tas supratimas atėjo daugiausia iš baimės, kad yra kas žino, ką galvoji, ką negerai darai ar ruošiesi daryti. Tačiau vis dėlto toji diena atėjo: senukui, iš kurio visi buvo įpratę kažką gauti, Didįjį Penktadienį žmonės sunešė dovanas ir, neradę jo, paliko trobelėje ant stalo. Deja, pavėlavo – Žilalis jau buvo dingęs.

    Tačiau dar kartą tame kaime būta panašios mistikos kaip ir su Žilalio pasirodymu. Besikalbant apie gerus ir blogus darbus, gerą širdį ir beširdystę, taip pat ir tai, kas buvo tas Žilalis, nei iš šio, nei iš to tarp kaimo vyrų pasirodė “mažas, žilas senukas. Jis pasikrapštė galvą, pamirksėjo akimis ir išdėjo:

    - Kad, matai, tamsta, žmogus visada pasiliks žmogum. Ką vienas Žilalis gali padaryti? Juk jeigu čia pats Viešpats Dievas šiandien praeitų, taptumėm kaip balti avinėliai, dvilinki žemę bučiuotumėm, kur Jo šventos pėdos palietė, o rytoj vėl būtų tas pats, kas buvo vakar ir užvakar.

    Pasakė ir nuėjo nei sudiev, nei išgriauš nepasakęs, o man ir šiandien neaišku, kam buvo jo žodžiai”83.

    Tačiau pasakotojas vis dėlto prisipažįsta: “Kartais, kai vidurnaktį negaliu suverti bluosto, ateina mintis, ar tas žilas senukas nebuvo tas pats Žilalis, kuris, kaip drungnas pavasario vėjas pasirodo ten, kur jo niekas nelaukia, niekas nepažįsta, tik jaukų, drungną dvelkimą pajunta?”84

    Apysakos Baimės dienos pasakotoja – moteris, kuri karo metais buvo dar nedidelė mergaitė, tačiau atliko tikrą žygdarbį – paslėpė pabėgusią ir ieškomą žydaitę Rivę. Skaudi, ypatinga tema. Ir pasakojimas – tikras pilna to žodžio prasme. Ir visai nesvarbu, kad toji moteris (o tuomet – tik Dalytė) “vėliau gyvenime jokių pėdsakų nebepalikusi”85. Teroro ir baimės šešėlių užgultos dienos savo taurumu nė su kuo nepalyginamos.

    “Iš draugo pasakojimų žmogų gali geriau pažinti, negu kaimynystėje amžių pragyvenęs”86, - tie žodžiai – savotiškas pasakojimo Verčiau būčiau nesakęs raktas ar leitmotyvas. Visko čia yra: ir pasakojimų, ir perpasakojimų, istorijų ir priešistorijų. Tik svarbiausia paslaptis lyg ir neatskleidžiama. O gal taip ir turi būti?

    Skola – trumpiausias rinkinio tekstas. Apie mėgėją skolintis Zenoną Jazbutą, Vokietijoje ne vienam tautiečiui paploninusį piniginę ir pradingusį. Po daugelio metų vienas iš tų, kuris skolino – mokytojas Izidorius Šilinis – atsitiktinai tą vaizbūną sutiko Kanadoje. Be kita ko, prisiminta ir skola – penki šimtai markių, vėliau, nežinant skolininkui, besiginant nuo tautiečio, kaltinusio jį bendrininkavimu, padidėjusi dar šešiais šimtais. Čia Šilinis vėl išgirdo ilgą, lyg ir įtikinantį pasakojimą.

    Tapęs ekonomikos mokslų daktaru, užauginęs tris vaikus. O jis, Šilinis, nieko ypatingo nepasiekęs. Tada, kai skolino pinigus, norėjo naują eilutę, paltą įsigyti, dabar viso to nereikia, pakanka ir pinigų, todėl į Zenono pasiūlymą “nepalikti drumzlių ant širdies”, sugrąžinti skolą jis taip atsakė: “Verčiau dukrai, kai mokslus baigs, dovaną nupirk. Ką nors, kad ilgiau atsimintų. Jei nori, tegu būnie ir tavo seno bičiulio vardu”87.

    Tačiau susitikimas per tą seniai užmirštą skolą Šiliniui buvo lemtingas. Jazbuto supažindintas su našle kaimyne, “važiuodamas namo negalėjo išmesti nei jos akių, nei kalbos, nei kaip tarp juodviejų atsirado sutarimas, lyg būtų pažįstami iš vaikystės. (…) Atsisveikinant dar nebuvo labai aišku, bet dabar aiškumas atėjo taip ryškiai, kaip saulės tekėjimas. Kitą šeštadienį tikrai važiuos. Ir ne taip sau, ne aplankyti trumpai pažintą bičiulį, bet važiuos bandyti atsiimti skolos. Ne tos, kuri užsibuvo pas Zenoną, bet tos, kurią buvo nusukęs ilgas, sunkus ir vienišas gyvenimas”88.

    Iš kriminalinių siūlų susiūtas pasakojimas Muškit būgnus iš tikrųjų yra net ne apysaka, o nedidelis romanas, pilnas tirštų ir painių įvykių, susijusių su profesoriaus emerito Juozo Šeštoko namais, kuriuos žūtbūt nori įsigyti nešvarūs biznieriai. Dar nuo jaunystės laikų čia gyvenantis vienišas mokslininkas, apsikrovęs knygomis, rankraščiais, paveikslais, dar visai neseniai jautėsi ir saugiai, ir patogiai. Dabar, kai kiti tos gatvelės namai jau parduoti, ir tik jis vienas dar priešinasi toje žemėje numatytiems namų supirkinėtojų planams, kasdien darosi vis baugiau. Nėra ramybės per tų biznierių agentus, gąsdintojus, kurie jau ir ginklą išdrįsta išsitraukti. Regis, laimi profesorius nors tiek, kad už namus suderi didelę kainą. Deja, istorija baigiasi tragiškai – Juozas Šeštokas paslaptingomis aplinkybėmis žūva.

    Tų paslaptingų dalykų, kurie iki galo neatskleidžiami, kūrinyje yra ir daugiau. Ir tai savotiškai intriguoja.

    Nors kriminaliniai siūlai pakankamai ilgi, vis dėlto J. Jankaus pasakojimas nepanašus į knygas, kurių dabar įvairiomis kalbomis daug išleidžiama. Tai, be abejo, literatūra. Meistro ranka juntama ir išradinguose dialoguose, ir pinant, narpliojant veiksmą, ir, žinoma, pasakojant profesoriaus gyvenimo istoriją.

 

BEIEŠKANT IR SURADUS PAPARČIO ŽIEDĄ

 

    Septyniasdešimt penkerių sulaukęs J. Jankus savo gerbėjams padovanojo septynių pasakojimų knygą daug pasakančiu pavadinimu – Paparčio žiedas89. Dar rankraštyje ši knyga pelnė Lietuvių bendruomenės 1981 metų literatūros premiją. 1982 m. kovo 2 d. Čikagoje pasirašytame akte premijos komisijos nariai pažymėjo, jog „Jankus su plačiu polėkiu ir idėjiniu prasmingumu, tęsdamas estetinio realizmo tradicijas, nauju kūriniu praturtino mūsų dailiąją literatūrą“. Čia taipogi akcentuojama, kad „kartu įvertinama ir jo ankstesnioji kūryba“.

    Rinkinį, kuris paskirtas Kotrynai, sudaro keturi trumpesni ir trys ilgi pasakojimai. Vienas jų – Teta Domincė – nusidriekia net per 120, o Po tuo pačiu stogu – beveik per 100 puslapių. Penkiuose tekstuose veiksmas vis perkeliamas į nutolusius nepriklausomybės laikus, o du pasakojimai – Lapausis ir Po tuo pačiu stogu – vaizduoja išeivių gyvenimą, kuriame labiau išsiskiria šeimos trikampio problemos. Po tuo pačiu stogu medžiagos pakaktų ir romanui. Pastarajame – net 28 puslapius užimantis laiškas vaikystės draugui. Ne ką trumpesnis (18 puslapių) ir kitas laiškas (pasakojime Teta Domincė), padedantis atskleisti sovietijoje patirtus pergyvenimus.

    J. Jankus buvo ir liko pasakorium. Tačiau tų pasakojimų klausytis (skaityti) nepabosta, nes čia nedaug monotonijos. Pakanka ir įtampos, ir netikėtų atsivėrimų, ir humoro, ir įdomių charakterių bei vaizdų. O kūrinys, kurio vardu pavadintas visas rinkinys, labiau primena pasaką. Jo herojus Pačiaupis šiek tiek panašus į V. Krėvės skerdžių Lapiną, tiesa, jo charakteris ne toks. Ypač gerai pasakojimo Paparčio žiedas stebuklą pajuto literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris, teigęs, kad  „apsakyme priešpastatomi ne tikrovė ir fantazija, bet kasdieniška ir fantastiška tikrovė. Tos pastarosios, aišku, gyvenime iš viso nebūna, bet Jankaus mene ji iš tiesų egzistuoja ir sudaro pagrindinį apsakymo poetikos principą. Savo esme tai stiliaus priemonė: autorius mus nustebina tuo, kad perėjimą iš tikrovės į pasaką aprašo be jokio stilistinio paženklinimo, kad jau atsidūrėme kitoj būties plotmėj“90.

    Trumpiausias iš visų, tačiau įsimintinas pasakojimas – Iš namų, kuriuo rašytojas primena liūdniausias pasitraukusių iš tėvynės dienas. Jis labai įtaigus, tas pasakojimas. Išvykdami į nežinią kiekvienas elgėsi savaip. O tragiškiausio pasakojimo herojaus Andriaus Blažio niekas nesugebėjo įtikinti, jog būtina trauktis, žmogus žuvo, artilerijos sviediniui pataikius į jo keistąją slėptuvę.

    Praeitis ir dabartis sujungta apysakoje Teta Domincė. Kaimo davatkos paveikslas tikroviškas, o svarbiausia – nesušaržuotas ir nepersaldintas. Įsimena dievdirbio figūrų sužmoginimas: šv. Agota panaši į tetą Domincę, šv. Juozapas – į meistrą Mamertą, Dzidorius Artojas – į šeimos tėvą, šv. Jurgis – į kleboną, meistrui padedantis Domukas – į kūdikėlį Jėzų. 

    Koplytstulpiui buvo lemta būti nugriautam. Bolševikai negeresni buvo ir žmonėms, gyvenusiems netoli to ąžuolinio kryžiaus.

    Vis dėlto įspūdingiausia antroji kūrinio dalis – laiškas iš Lietuvos. Kęstučio laiškas „brangų dėdę“ pasiekė ne paštu, todėl suprantama, kodėl jis toks atviras, drąsus. Tiesa, vietomis gal pernelyg publicistinis, o toji vieta, kurioje pasakojama apie amžinatilsį tetos Domincės prisėdimą šalia, ne iki galo įtikina. Kita vertus, kaip tik jos lūpomis pasakomi bene svarbiausi pasakojimo žodžiai: „Nei trobos, nei kryžiaus, greitai nė ženklo nebeliks, kad mūsų tėviškės čia būta. Jeigu dar porą metų būtum palaukęs, nė tos vietos nebebūtum atitikęs. Kai jus paėmė, stribai susimetė į namą. Paskum prisidėjo ir būrys enkavedistų. Vieną dieną, po gero išgėrimo, susimetė versti kryžių. Susikibo, judino, kastuvais kasė, paskum, jau pasvirusį, užvažiavo su tanku ir priplojo prie žemės, to neužteko. Supjaustė, vidury kiemo sukrovė, užkūrė laužą, ligi išnaktų šoko ir dainavo. Jie taip sunaikino didelio talento viso amžiaus svajonę, sudėtą į paties Dievo į rankas paduotą ąžuolą, bet nesunaikino kryžiaus. Jo dvasia, kaip didelis paukštis apglėbė sparnais visą apylinkę ir toli už jos. Jeigu būtų stovėjęs, būtų buvęs tik kryžius. Didelis, gražus, bet tik kryžius, o išverstas ir sudegintas tapo nebesunaikinama dvasia. Kai degintojai išėjo, žmonės anglis po gabaliuką išsinešiojo ir laiko kaip švenčiausias relikvijas. Anglis tėra tik anglis, bet kai ji plazda namuose kryžiaus dvasia, tampa stebuklu“91.

    Knyga įsimena žmogaus sielos vidinių turtų tematika. Motiejaus Valančiaus knygos Žiwataj Szwętųjų pirmasis leidimas, išimtas iš supermarketo maišelio, tampa intriguojančios istorijos svarbiausia dalimi. Taip ir norisi pacituoti keletą žodžių, kuriuos pasakojimo herojui profesoriui Simui Plaušiui į klausimą, kiek ji norėtų už tą brangenybę, atsakė moteris, išsaugojusi suskaitytą knygą: „Aš kiekvieną pavasarį užperku mišias už vyskupą Valančių. Kai sužinojau, kad jis mirė pačiam pavasary, tada ir užperku. Ir užpirkinėsiu, kol gyva būsiu. Kaip kitaip galėčiau jam atsilyginti už tokią brangią knygą. Tai va, kai aš išeisiu, užpirk kokias mišeles už jį. Gal jam jos ir nebereikalingos, bet jis jau žinos ką daryti, padalins reikalingiems. Kai viena galvoju, man jis toks pat šventas, kaip jo knygoje aprašyti. Aš nemokyta, ko geresnio iš manęs laukti, bet man taip rodosi, ir gana, tik apie jį niekas taip nemoka parašyti, kaip jis apie kitus rašė“92.

    Bevartydamas pirkinį profesorius prisiminė kitą moterį, dėdienę Genovaitę, iškilo akyse ne vienas vaikystės epizodas, o pirmiausia tas, kai besimaudant kūdroje karvė suvailiojo, suseiliojo, suplėšė tos geradarės paskolintą knygą. Kaip su tuo, kas liko iš knygos, nueiti pas dėdienę, ką pasakyti? Septynerių metų berniuko pergyvenimų būtų užtekę ir suaugusiam. Sielvartas, išgąstis, net slaptas noras, kad jai kas nors atsitiktų, kad tik nereikėtų pergyventi tos gėdos ar net pačiam, susirišus daiktus į ryšuliuką, imti ir išeiti ... į Ameriką.Ir – netikėta žinia: Genovaitę Pilypienę, veržiant vežimą, bernui iš rankų išsprūdus karčiai, užmušė. Didelis sunkumas vaikui nuo galvos nukrito. Tik – neilgam.Išgyvenimai dėl to, kad jis gali būti kaltas, nes linkėjo net mirties, kad tik nereikėtų grąžinti knygos, lydėjo profesorių visą gyvenimą. Palengvėjimas atėjo tik iš naujo į rankas patekus tai pačiai knygai ir savo vaikams atvėrus širdį.

 

*

 

    Šios pasakojimų knygos pasirodymą palydėjo nemažai teigiamų recenzijų. Viena publikacija – Rašytojas, kuris surado paparčio žiedą93- tam tikra prasme išskirtinė: ją parengęs senas bičiulis B. Brazdžionis klausia, o J. Jankus pasakoja apie rašytojo misiją, išeivijos rašytojų problemas, rašytojo ir visuomenės santykius, literatūros premijas bei konkursus, kūrybinį darbą.

    Kelios įdomesnės mintys.

    Apie rašytojo misiją:“Rašytojas ten (Sovietų Sąjungoje – L. P.-K.) turi būti arba klapčiukas, arba kankinys. Kartais ir klapčiukaudamas kai kas bando pasakyti užslėptą mintį. T. Venclova sykį minėjo, jog dabar jau net ir kūną, ir sielą visiškai pardavę partijai klapčiukai kartais įdeda į savo raštus tokių minčių ar bent frazių, kad, laikams pasikeitus, galėtų jomis pasiramstyti. Iš tikrųjų, anuos režimus (bolševikų ir nacių) kiek pažinus, sunku net spręsti, kada rašytojas rašo tiesiai, o kada lūpą perkreipęs. Juk ir man pačiam teko ne sykį pamandrapypkiauti“.

    Ar pateisinamas melas? „Solženicinas yra aprašęs tuos partijos nekaltybę saugančius posėdžius, kuriuose norėta jį patį priversti rašyti melą. Neabejotina, kad per tokias skaistyklas yra ėję ir tebeina okupuotos Lietuvos rašytojai, tik dar neatsirado nė vieno, kuris tą „skaistinimą“ būtų aprašęs. Nors užuominų yra“.

    Apie rašytoją ir tematiką: „Nemanau, kad rašytojui turėtų kas nurodinėti, kur prikišti pirštus, kur ne, ką rašyti, ką ne. Jeigu pripažįstame rašytojui talentą, pripažinkime ir teisę rinktis temas. Tikiu, kad kada nors atsiras veikalų ir apie Afganistaną, ir apie Libaną, gal net ir apie Falklando salas, kur pagrindiniausias personažas būtų ne žmogus, ne vargšas pingvinas, patekęs tarp dviejų piktų stipruolių; vargšas, nes jo likimu net didžiagerkliai gamtos mylėtojai nebesirūpino, nes vieni buvo anglų, o kiti argentiniečių pusėje.

    Gyvenamuoju momentu neįmanoma pasakyti, kokie kurio rašto aspektai bus pamėgti ateityje, kaip kada jie bus interpretuoti, ir kaip jie sutaps su ateities žmogaus dvasine būsena. Kiekvienas amžius, o dar ir kiekvienas sambūris turi spręstinas dideles problemas ir dideles svarstytinas temas, kurias pakišti rašytojams niežtėte niežti. Ir bandoma, ir įtaigojama, bet rašytojo teisė pačiam pasirinkti ir temas, ir problemas“.

    Apie išeivijos rašytojus ir jų problemas: „Išeivijos literatūros likimas negali būti kitoks, kaip ir pačios išeivijos. Dabartinė išeivija JAV ilgainiui taps lietuvių kilmės amerikiečiais. Juk net žydai, kurie ypatingai sugebėjo ir tebesugeba išlaikyti savo žydiškąjį branduolį gyvą, skundžiasi nubyrėjimais. Toks jau išeivijos likimas. Rašytojų turi ir žydai, bet jie jau yra nebe žydų, o JAV rašytojai. Tik jų kilmė žydiška, patys save laiko žydais, ir jų žydiškumas labai dažnai yra pirmame plane“.

    Dėl ateities: „Būtų naivu tikėtis, kad lietuvių išeivija kada nors sulauks tiek rašytojų, kiek nuo antrojo bolševikų antplūdžio pasitraukė į Vakarus. Išeivijoje buvo ir tebėra rašytojų perteklius, savotiška infliacija. Neproporcingai gyventojų (išeivijos) skaičiui. Prieauglio bus, bet ne tiek. Vieni gal mėgins rašyti tik lietuviškai, kiti – gal jau angliškai arba kuria kita kalba, kurioj bus išaugę. Reikia tik manyti, kad jų raštuose ilgam bus įaugęs ir lietuviškumas. Aš pats pažįstu du, kurie bando rašyti lietuviškai, tai – Tadas Klimas, linkęs į visuomeninę satyrą, ir Vilija Dėdinaitė, ieškanti savo rašiniuose gilesnės psichologinės tikrovės. Pirmasis yra baigęs teisės mokslus, dirba kaip advokatas, bet galvoja nemesti ir rašymo, antroji tik praėjusį pavasarį įsigijo psichologijos bakalaurą ir toliau studijuos teisę. Jos gana gera novelė Neries Mėlynytės slapyvardžiu buvo išspausdinta šių metų „Ateities“ nr. 3. jų rašybos pasirinkimas priklausys nuo jų pačių, o atrodo, kad pasakyti jie tikrai turi ką“.

    Apie visuomenės dėmesį rašytojui ir jo kūrybai: „Rašytojas nėra laukiamas. Gal ir laukiamas, bet nemokama ar nesiryžtama to laukimo parodyti. Mums Lietuvoje to laukimo irgi niekas nerodė, bet mes veržėmės „iš tamsos į šviesą“. (...) O dabartinė karta gimė šviesos pertekliuje, jos pertekliuje auga. Visokiame pertekliuje. Auga „tuč tuojau“, instant amžiuje. Svarbu greitai ir daug. Talentui užgęsti yra daug daugiau pavojų negu anais metais, kai jo liepsnai išblaškyti buvo daug mažiau skersvėjų. Užtat jam reikėtų ir daugiau dėmesio. Esu skaitęs, kad pas ne vieną rusų, vokiečių, prancūzų rašytoją susirinkdavo būriai draugų pasiklausyti, ką jie yra parašę. Kartais rašytojo skaitymo išklausydavo net ligi aušros. Nemanau, kad tie rašytojaimokėjo taip užburti savo skaitymu. Ne. Susirinkusieji domėjosi rašytojais ir jų kūryba, norėjo sužinoti, kas naujo kuriama. Tamas Mann savo atsiminimuose rašo, kaip jo draugai vis ir vis rinkdavosi pasiklausyti naujų skirsnių jo rašomo „Daktaro Fausto“. Kas iš mūsų rinktųsi tam gaišinti laiką? Bent man neteko girdėti, kad tokių literatūrinių „mediumų“ būtų kur buvę. Man pačiam tik po Brazdžionių stogu Vistoje teko paskaityti savo raštų iš tuščio popieriaus. Kitur nepasitaikė, nors vieną kitą sykį, kai buvau užsiminęs, likau „nenugirstas“. Vienam literatūros vakare žioptelėjau, kad paskaitysiu ne visiškai išbaigtą pasakojimą, kuris kada nors bus baigtas ir išspausdintas ir atrodys gal gerokai kitaip. Gavau iš korespondento „kuolu per galvą“ - esą klausytojams visai nesvarbu ir neįdomu rašytojo darbo procesas, mes reikalaujam tik tobulai išbaigto kūrinio“.

    Kodėl dailininkų daugiau, o rašytojų mažiau? „Kad piešiančių ir tapančių yra daugiau, dar nereiškia, kad yra daugiau dailininkų. Juk, kai pasišneki, (...) daugelis prisipažįsta kada nors rašę eilėraščius, net apysakas. Bet su rašymu yra bėda, kad parašius nėra kur dėti. Kam nors paskaitysi? Kas norės klausyti, jeigu nenori klausyti net pripažintų rašytojų. Pasiųsi kam išspausdinti? Numes į krepšį. Paveikslas yra kas kita. Jis suveda tave su žiūrovu be jokių tarpininkų. Pasikabini ant sienos, kas nors ateina, pamato, pasidžiaugia. Gali padovanoti, net parduoti. Ir moka daugiau negu už knygą. Paulius Jurkus tą skirtumą sykį maždaug taip aiškino. Parašei novelę, redaktorius jaučiasi padaręs tau gerą darbą, kad į laikraštį įdėjo. Apie kokį atlyginimą nė nešnekėk, nors prie tos novelės išsėdėjai savaitę, gal net mėnesį. O per pusvalandį nupieši kam plakatą, ir gauni dvidešimt penkis, o kartais ir penkiasdešimt, ir dar padėkoja. Nupieši knygos viršelį, irgi šį tą gauni. O knygos autorius už kelių metų darbą dažniausiai nieko negauna. Kartais net primoka ar visai užmoka už išleidimą. Be to, su piešimu ir pastovaus darbo greičiau gausi. Kiekvienai didesnei prekybos ar gamybos įmonei reikia dailininkų, o kam reikia rašytojų?

    Dėl to, kad kiek labiau šiame krašte prasisiekęs literatūroje tėra tas vienas Algirdas Budrys, nereikėtų nusiminti. Jo laimėjimais tik džiaugiamės. Mūsų bangos patys vyriausi, jau grynai šiame krašte išaugę, dar tebesisuka apie trisdešimtuosius metus. Jų nedaug. Jie augo spaudžiami praktinių profesijų, nes tėvuose ir seneliuose tebebuvo geresnio gyvenimo netekimo baimė.(...)Vienas kitas gali atsirasti ir iš tų, kurie yra įsitvirtinę žurnalistikoje, bet pasireiškiančių labiausiai lauktina iš tų, kurie dar nė nebando. Jų nebus daug. Jeigu sulauktumėm per dešimtmetį vieno gero rašytojo, išplaukiančio į paviršių, galėtumėm girtis labai kūrybinga išeivija“.

    Apie vertėjų problemą: „Išversti mūsų geruosius veikalus, klasikus į kitas kalbas ir kitų tautų geruosius – į lietuvių kalbą, būtų labai gerai (...), bet prieš akis dvi kliūtys: sugebėjimas ir galėjimas. Sugebėjimo gal netrūktų, bet kas išleis? Kas dės pinigą į tokį nepelningą biznį? Čia gero noro neužtenka, reikia pakvaišusio milijonieriaus, o tokių, deja, neturim. Kas imsis vertimo iš anglų į lietuvių kalbą, kai žino, kad ir originalių darbų mažai teišperka. Kas vers Steinbecką, Foulknerį, Soul Belową ar I. B. Singerį, Česlovą Milošą, nors jie ir Nobelio premijom apdovanoti, jei tie, kam įdomu, pasiskaito angliškai? Apie kultūrinį darbą negalvojama, kai nėra finansinių galimybių“.

    Apie Lietuvių rašytojų draugiją ir suvažiavimą: „Clevelande sušauktas suvažiavimas buvo labai geras dalykas, bet kažin kokia artuma nesuliepsnojo. Perdaug buvo susikaupę formalių dalykų, juose ir vieno kito atsineštos liepsnelės paskendo. Jeigu tokie susibėgimai galėtų būti dažnesni, gal ir rašytojų draugija būtų ne vien profesinė jungtis, o ir bičiuliškas vienetas. Po suvažiavimo rašydamas Broniui Railai paminėjau, kad būtų gerai, jei galėtumėm kasmet surengti rašytojų stovyklas, panašias kaip rengia kai kurios kitos organizacijos ar sambūriai. Galvoju, kad būtų tikrai smagu sueiti ilgesniam. Ne tik smagu, bet atsirastų ir kitokie ryšiai.Jis atsiliepė iš Las Vegas, sakė, jeigu pasisektų išlošti bent 50 000 dolerių, užfundytų rašytojams pirmąją tokią stovyklą. Bet laimė, matyt, kitaip lėmė, ir Bronys grįžo į Los Angeles greičiausiai tokia pat kišene, kaip išvažiavęs. O gal dar ir pralošęs...

    Didesnėse vietose, kaip Chicaga, New Yorkas, Los Angeles, Clevelandas, kur rašytojų yra po keletą, galėtų sudaryti mažus būrelius, kuriuose pasidalintų savo rašytojiškais planais, paskaitytų naujausios kūrybos. O jeigu nebūtų uždarų durų, gal ir ne vienas besidomintis ateitų, užsikrėstų rašytojiška liga. Chicagoje istorikai yra labai prasmingai susibūrę, kodėl to negalėtų padaryti rašytojai“.

    Požiūris į premijas, konkursus: „Premijos nebūtų premijos, jeigu nebūtų šiokių tokių intrigų prieš jas paskiriant ir nepatenkintų balsų – paskyrus. Taip ne tik pas mus, taip visur yra – nuo Nobelio iki mažiausių. Žmogus nebūtų žmogus, jeigu nenorėtų pirmauti. (...) laimė, kad premijų komisijų sprendimai neapeliuojami; pasaulis nesugriūva, jeigu premija tenka ir ne tam, kuriam vienos ar kitos grupės viešoji ar ir neviešoji nuomonė norėjo. Ateis kiti metai, bus kita premija. Teks ir tam, kas pernai ar užpernai negavo. Mintis, kad vertiems reikėtų tam tikros visą kūrybinį kelią pažyminčios premi9jos, kaip Kultūros taryba dabar teikia dailininkams, gera.

    Geras dalykas ir konkursai. Jie yra davę neblogų rezultatų, per juos iškilo ne vienas dabartinis žymus mūsų rašytojas: Gliauda, Landsbergis, Kralikauskas, Alė Rūta, Pūkelevičiūtė, Baranauskas. Tai – tik keli vardai iš „Draugo“ romano konkurso. Jau vien jie kelia to konkurso prestižą. Aš iš prigimties nesu varžybų žmogus. Gal kai kam ir reikia konkretaus paskatinimo, kad sėstų rašyti, man – ne. Tiesa,rašyti nemėgstu ir aš, bet manęs ir jokios premijos neskatina. Mane skatina, kartais net verste verčia rašyti viduje susikaupęs koks nors turinys. To man ir užtenka (išskirta mano – L. P.-K.).

    Apie dalyvavimą vieninteliam konkurse: „Savitarpinė pagalba vokietmečiu buvo paskelbusi vaikų literatūros konkursą. Kartą gatvėje užšnekino vienas draugas, turįs artimų ryšių su S. Zobarsko redaguojamu vaikų žurnalu. Jis pasiskundė, kad konkursui raštai labai menkai plaukia ir mygte mygo ką nors duoti. Neprižadėjau. Bet tuo tarpu turėjau parašęs „Vientautų berniukus“, kuriuos ketinau atiduoti S. Zobarsko redaguojamam „Žiburėliui“. Perdėjau į kitą voką ir nusiunčiau komisijai. Girdėjau, kad juos skaitė ne vien vaikai, bet ir suaugę. Ragino atskirai išleisti, bet iki šiol nesuradau tų žurnalo numerių, nebent kas Lietuvoje turėtų“.

    Apie personažų atsiradimą: „Ir „Vientautų berniukai“, ir visos kitos istorijos tikrai yra išgalvotos. Asmenys – mano „pagimdyti“. Išgalvotos tik dėl termino, o ne dėl teisybės. Teisybė yra tokia, kad jos man į galvą ateina gatavos. Ne forma, bet esme. Dėl formos tai beveik galėčiau pasigirti, kad ji dažniausiai mano paties suregzta. Tą patį turinį juk galima parašyti turbūt daugiau negu dešimteriopai. Kodėl renkuosi paprastą, tradicinę šnekėjimo formą, ir pats gerai nežinau. Gal ją paveldėjau iš pasakų gadynės, kad noriu susišnekėti su pačiu nesofistiškiausiu skaitytoju.

    Bet pasitaiko mano pasakojimuose ir ne taip jau „išgalvotų“ trupinių.Bet tik trupinių.(...) Ne vienas mano, kad aprašinėju tikrus įvykius. Jeigu rašau pirmuoju asmeniu, tai tik literatūrinius savo paties atsiminimus. Niekad negalėčiau jaukti realybės, kaip ją jaukia Č. Milošas savo „Isos slėnyje“. Jis Isos slėnyje ir žemės reformą vykdo, ir iš jos vežimą miltų, kumpių ir dešrų prisikrovęs per demarkacijos liniją į Lenkiją važiuoja. Gal klystu, bet aš Isos upę težinau tik Nemuno aukštupy, žemėje, kuri šiame amžiuje niekada Lietuvos ribose nebuvo“.

   Paminėjęs, kad vienas Pirmojo rūpesčio apsakymas – Pabėgėliai  -  parašytas pagal jaunystės laikų bičiulio pasipasakojimą, rašytojas sako galįs kaip per išpažintį prisipažinti: daugiau panašių dalykų nepamenąs. „Viskas yra iš kažin kur šovę į galvą, ar gyvenamosios epochos buvo padiktuota“.

    Apie rašytojo kūrybinę virtuvę: „Rašau kada laiko turiu ir kada netingiu. Seniau, kai dienos buvo užimtos duoninio darbo, rašydavau naktimis. Dabar naktų vengiu, nors dienos metu nuo rašymo atitraukia daugelis dalykų. Net žvirblis, užšokęs ant palangės, pamaišo, o kai atsisėdi naktį, pameti ir laiką, ir ryšį su aplinka. Nepamatai, kad jau aušta ir tuoj reikės kitų darbų imtis. Anksčiau tas nekenkdavo, bet dabar neišmiegotos naktys ima atsiliepti galvosūkiu, todėl ir mėginu pratintis rašyti dieną“.

    Čia – ir keli prisipažinimai apie įpročius, vieni – kažkiek jau girdėti, kiti – dar ne. Tačiau bene įdomiausia, kad tie įpročiai lengvai pakeičiami, lemia situacija, sąlygos. Rašytojas niekada nebuvo labai išrankus. Tiesa, niekada nemėgo rašyti pieštuku, nebent jau šalia nieko kito nebuvo. O šiaip  tiko viskas, ypač plonai ir juodai rašanti plunksna. O popierius – pigiausias, baltas, mokyklinis. Mėgstamas ir geltono popieriaus bloknotas. Darbo vieta – kur tik yra vietos prisėsti. Rašomąją mašinėlę, dar nespėjęs prie jos priprasti, padėjo praradęs vienos rankos pirštus. Todėl mėgo pasidžiaugti žmonos talka – Kotryna perrašydavo visus rankraščius. O kad nereikėtų be reikalo varginti savo padėjėjos, rašytojas stengdavosi dar juodraštyje taisyti, braukyti, pilnai paruošti rankraštį spaudai. Todėl labai retai pasitaikydavo, kad kažkurią kūrinio vietą reikėtų perspausdinti dar kartą.

    Įdomu ir dar kartą išgirsti rašytojo aiškinimą, šįkart kiek kitokį (J. Jankaus pašnekovams niekada nebuvo nuobodu!) apie nebaigtus darbus, kurių kartais vienu metu susirenka net keliolika. Svarbiausia, žinoma, ne tai, kad  dažnai pradeda kitą kūrinį, neužbaigęs ankstesniojo ar net ankstesniųjų, bet kad bet kada, net praėjus keliems mėnesiams, prie bet kurio iš jų gali grįžti nuo vidurio sakinio ir sėkmingai tęsti darbą. Ir kad jam net nereikia žvilgterėti, kaip... tas sakinys buvo pradėtas. O užbaigęs kūrinį per kelias dienas jį užmiršta. Vienintelė problema – personažų vardai. Anot rašytojo, ir istorijos, ir personažai į galvą ateina be vardų, todėl, kad į pasakojimo pabaigą Jonas nepavirstų Antanu, tenka vardus pasižymėti ant atskiro lapelio. Ne visada, kartais. O jau knygos vardas renkamas paskiausiai. Bent poros jų vardus pasiūlė Kotryna, tai – Paparčio žiedas ir Klajojančios liepsnos.

    Įdomus ir savikritiškas rašytojo požiūris į tai: „Kartais ateina mintis, kad kalta mokykla: neišmokė dirbti (išskirta mano – L. P.-K.). Kai draugai vadovėlius užgulę mokėsi, aš dariau ką nors kita: skaičiau, rašinėjau, grojau, piešiau. Taip ir įpratau šokinėti nuo vieno darbo į kitą, nematydamas rimto reikalo pabaigti. Gera yra tiktai, kad nebaigto darbo neužmirštu“.

    Pasakodamas, kaip patogu bet kur rašyti į pamėgtą geltonąjį bloknotą – kokiame nors laukiamajame, viešbutyje, pajūryje, miške, rašytojas atskleidžia ir vieno reikšmingo savo kūrinio – Tėvas  Venancijus ir jo Matilda – parašymo genezę: jis pradėtas viešint Bernardo ir Aldonos Brazdžionių namuose. Kolegos ir bičiulio miegamajame, kur, „kai visas namas nutyla, (...) gaidžiai pradeda diktuoti ne tik žodžius, sakinius, bet ir visas istorijas“. Žinoma, ten ji buvo tik pradėta.

    O kalbėdamas telefonu J. Jankus mėgo piešti. Tokie rašytojo kūrinėliai publikuojami pirmą kartą.

    Ką pats J. Jankus galvojo apie juos, nepavyko sužinoti. Tačiau išliko jo pasakyti žodžiai apie panašų A. Vaičiulaičio pomėgį: Antanas, ką veikdamas ar skaitydamas, mėgo savo nuotaikas žymėti piešinėliais. Turėjo gerą savybę, kad neišmėtė. Tvarkydama jo palikimą, Joana (Vaičiulaitienė – L. P.-K.) yra pririnkusi gražų pluoštą. Kai kuriais tikrai pasigrožėjau. O būtų gera, kad kas nors kada nors, leisdamas jo raštus, tais piešinėliais susidomėtų. Jie galėtų rasti vietos paraštėse, užsklandose ir labiau atskleistų Vaičiulaitį“.

    Beje, J. Jankaus piešinėlius išsaugojo marti Danutė.

   

TARP PRAŽŪTIES IR LAISVĖJIMO

 

    Ant 1988 metais išėjusios naujos pasakojimų knygos Tėvas Venancijus ir jo Matilda94aplanko priminti kažkada J. Jankaus pasakyti žodžiai: „Aš noriu sukurti realybę, kurios niekada nebuvo ir niekur nėra, bet visiškai tikrą ir kiekvienam kuriuo nors požiūriu artimą“.

    Kai už pečių tokia kūrybinio darbo patirtis, tai jau ne šiaip sau žodžiai.

    Toji knyga ypatinga keliais aspektais. Visų pirma, ji pasirodė praėjus lygiai pusšimčiui metų nuo pirmosios  – Egzaminai – išleidimo. Jei pirmoji knyga skaitytojus pasiekė mūsų valstybės pražūties išvakarėse, pastaroji – laisvėjimo priešaušryje. Ir viena, ir kita susijusi su nepaprastai reikšmingais mūsų tautai įvykiais. O tarp knygų Egzaminai ir Tėvas Venancijus ir jo Matilda – didžiulė praraja,  skausmo, vilties,  kančių ir tikėjimo metai.

    269 puslapių knygoje – dvylika pasakojimų. Šiuose kūriniuose nepriklausomos Lietuvos neypatingai daug, daugiau – amerikietiškos realybės. Be to, tai gana nuotaikingi apsakymai, kai kurie labai, iš pirmo žvilgsnio net nederančiose situacijose. Pavyzdžiui, pasakojimo Barborytė herojė prieš mirtį prisimena pirmąją povestuvinę naktį, juokas, ir dar ne bet koks, tikrai gerokai gluminantis. Kita vertus, patyręs meistras viską sudėlioja į savo vietas. Ne mažiau netikėtas pasakojimo, įvardinto tik klaustuku, turinys: savo vyrui Mindaugui Onutė su pietumis pateikia jo pirmosios žmonos Vitalijos palaikų pelenus. Ką virė, ką kepė, visur dėjo po žiupsnelį. Nes ir mirusi ji tebebuvo pavojinga konkurentė.

    Jankiško sąmojaus nemažai ir kituose pasakojimuose.

    Jei klaustuko ženklu pavadintą kūrinį galėtume pavadinti makabrišku, tai apsakymą Melskis, kad numirtumei pirmas, - suręstu panaudojant ypatingai brutalų siužetą. Lietuvių prozoje tokio dar nebūta: krikšto tėvas prievartauja savo krikštadukrą.

    Šiurpuliai eina per kūną, skaitant Ignaco žodžius, skirtus prievartautojui95: „Užtat ir atėjau pasakyti: melskis, kad numirtum pirmas. Jeigu aš numirsiu pirmas, bus negerai. Nesvarbu, kur būsiu, vistiek ateisiu atlyginti. Nesulaikys manęs nei dangus, nei pragaro sienos. Ateisiu su spaustukais. Ateisiu tada, kai būsi tokioj vietoj, kur niekas tavo balso negalės girdėti. Paimsiu ir spaustukais sutraiškysiu abu kiaušius. Po vieną. Iš palengva, kad galėtum išsirėkti ne tik už Julytę, bet ir už visas kitas“.

    Niekšui likimas atėmė protą, ir tokia atomazga suteikia erdvės apmąstymams.

    Šis apsakymas – vienas įsimintiniausių J. Jankaus kūryboje pirmiausia dėl savo originaliojo siužeto. Kažkuo susišaukiantis su plačiai žinoma iš ankstesniųjų kūrybos metų Velnio bala.

    Apsakymas Žemaičių laikrodis pirmiausia originalus tuo, kad pasakojamas tikrovėje egzistuojančio žmogaus – dailininko, gero rašytojo bičiulio Alfonso Dargio – lūpomis. Tai – šmaikštus, bufonadinis pasakojimas su įdomiom, netikėtom situacijom.

    Ne pirmą kartą J. Jankus savo skaitytoją nukelia į herojaus sapną. Tik šįkart taip viskas meistriškai „susiuvama“, kad nė nepajunti, jog ne realiame pasaulyje vaizduojamos ir išeivijos problemos, ir emigracijos klystkeliai, ir Lietuvos patirtos negandos. Stipriai suręstas tas apsakymas - Sukalkėjusi percepcija, ar...?

    Savo netikėtom atomazgom labiausiai įsimena Juanita ir Labiausiai palaimintas. Taip ir norisi pacituoti pastarojo pasakojimo pabaigą96:

    „Adomas matė savo sūnų ir dukterų gyvenimą, ne kartą dėl jų didelis rūpestis graužė, bet, kai palaidojo Ievą, kai pats juto, kad Viešpaties pirštas jau moja savin ir jį patį, dar atsisėdo po tuo pačiu medžiu, po kuriuo aną pirmą vakarą sėdėjo Ieva, o kitą rytą po tuo pačiu medžiu dainuodama pynėsi plaukus, persvarstyti savo gyvenimą. Svarstė, svarstė, atsiminė, ką aną sykį Dievas jam apie Ievą sakė, stipriau atsirėmė į sueižėjusį, dabar jau storulį, medžio kamieną ir ėmė ramiai šypsotis į savo nuostabaus baltumo barzdą. Šypsojosi, nes pamatė smagią teisybę Viešpaties žodžiuose. Juk vargu ar kada atsiras vyras, kuris galėtų rasti tokią nuostabią žmoną, kokia buvo jo Ieva. Ieva apgaudinėjo tik Viešpatį Dievą, o jos dukterys ir dukraitės jau apgaudinėjo ir Dievą, ir savo vyrus, ir ką pakliuvo.

    - Viešpatie, dabar matau, kad aš tikrai buvau labiausiai palaimintas, - prašnibždėjo jau vėstančiom lūpom.“

    „Negaliu suprasti, kodėl, bet pasijutau taip, lyg staiga būčiau užaugusi. Tik ar ilgam?..“97- teigia ir klausia Juanitos herojė – juodaodė mergina, kurią, beskaitydamas kūrinėlį, spėji pamilti kaip dorą, ambicingą asmenybę.

    Pasakojime Užmiršta nuodėmė gal kiek per daug nostalgijos Lietuvai, tačiau herojaus - tremtinio skundas  įsivaizduojamai moteriai – su neblogu „užtaisu“.

    Regis, J. Jankaus kūrybos gerbėjai ne veltui įspėjami (ant aplanko), kad, skaitydamas paskutinį šios knygos pasakojimą, pelniusį ir jos pavadinimą, gali susidaryti nuomonę, jog „kaip tik tai čia ir yra“. Bet – galbūt „autorius norėjo ką nors daugiau kasdieniškai, bet kartu ir kilniai skaitytojui pasakyti“. Apsakymo Tėvas Venancijus ir jo Matilda pabaiga iš tikrųjų verta to mistiško perspėjimo98:

    „Matilda, lyg tam pritardama, nušoko nuo stalo ir ėmė trainiotis apie kojas. Kartais riesta uodega užkabindama tai vieną blauzdą, tai kitą.

    - Ką ji nori pasakyti? – paklausiau tėvą Venancijų. – Judu juk susišnekat, - dar pridėjau.

    - Nieko. Tik patvirtina, kad pro visokių uždangų plyšius ir ji mato žmogų, - šyptelėjo.

    - Manai?

    - Argi nežinai, kad Viešpats savo išmintį gali parodyti ne tik per katę, bet ir per visų minimą akmenį.

    Ne, to tai nežinojau. Ir dabar dar nežinau.“

   

*

 

    Už knygą Tėvas Venancijus ir jo Matilda J. Jankui buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos 1988 metų grožinės literatūros premija. Ji rašytojui buvo įteikta lapkričio 24 dieną, per VI mokslo ir kūrybos simpoziumo literatūros vakarą Čikagoje, Jaunimo centre. Atsiimdamas premiją J. Jankus tarė žodį apie pasakas, sukaktis ir 50 kūrybos metų.

    Retas atvejis (gal ir vienintelis): rašytojas iš anksto buvo pasirašęs kalbos tekstą. Kadangi dėl laiko stokos perskaitė tik nedidelę jos dalį, visą rašytojo žodį 1989 m. gruodžio 2 d. atspausdino dienraščio Draugas kultūrinis priedas.

    J. Jankus prisipažino esąs gerokai sumišęs, kad tokiu Lietuvai ypatingu metu literatūros premija skirta jam, prozininkui, kurio kūryba „nors gal ir kelia gilesnes mintis“, bet „neįžiebia jausmų gaisro pasakojimų“. Anot prelegento, „didžiaisiais tautos sukrėtimo momentais išeina priekin poetai“, kurie „turi priemonių vienu mostu išsakyti ir geliantį skausmą, ir skriaudos sukeltą tūžmastį, ir viltimi nutviekstą džiugesį“. „To netikėtumo sukrėstas“ rašytojas dėkoja visiems, kurie priėmė sprendimą paskirti premiją jam. Ištariama ir nuoširdžiausia padėka skaitytojams, kurie „leidžiasi per knygos žodžius prašnekinami“. Įdomus prisipažinimas: „Jaučiuosi labiausiai apdovanotas, kai nebematau laikraščiuose savo knygų reklamuojamų ir kai niekur neberandu net ir pats jų nusipirkti. Tada žinau, kad esu radęs daugely namų šiltesnį ar vėsesnį kamputį. Kas žino, gal net ir neretoje širdyje“.

    Taip „netikėtai nelauktai“ pagerbtas J. Jankus plačiau nei bet kada nutaria papasakoti apie savo kūrybinį kelią. Pirmiausiai jis prisiminė vaikystę, kai gulė ir kėlė su pasakomis, kai buvo jų tarsi apsėstas. Kodėl taip buvo, iki šiol nerandąs atsakymo, nes motina pasakų nesekdavo, tik dainuodavo. Tie, kuriems būsimasis rašytojas sekė savo pasakas, buvo įsitikinę, jog mažasis Jankus turi kažkokią didelę pasakų knygą, kurią pasiskaito, o paskui kitiems perpasakoja. Net prašydavo ją parodyti. Žinoma, nerodė, nes jos ir neturėjo, todėl ne sykį buvo apšauktas melagiu. „Nedaug kas tegalėjo suprasti, kad tų neišsemiamų pasakų knyga yra anapus vaiko platokos kaktos“.

    Anot rašytojo, jei jis mėgtų švęsti sukaktis, dabar būtų proga pažymėti bent dvi, kurias skiria 40 metų laiko tarpas. Pirmąją premiją iš Rašytojų draugijos rankų jam paskyrė Švietimo valdyba, dar Vokietijoje. Jis manąs, kad dabar įteikiama jau paskutinė. „Būtų tikras stebuklas, jeigu ir dar kokią prigyvenčiau“, - šmaikštavo.

    Prisimindamas lemtingąjį laikmetį, dėl kurio teko palikti tėvynę, J. Jankus kalbėjo: „Dabar net pačiam sunku tikėti, bet visas praėjęs košmaras ir ant tokių kreivų pamatų mėginama statyti pasaulio ateitis mane patį taip sukrėtė, kad nieko negalėjau rašyti“. Nors ir jaunas buvo, ir energijos netrūko. Ką bedarė, viskas atrodė beprasmiška, ne tai, ko reikia. O ko reikia, tuomet nežinojo ne jis vienas.

    Buvo tik bandymai kažką daryti. Alt Gargėje užrašyti pirmieji Seno kareivio Matatučio puslapiai netrukus atsidūrė krosnyje. Seedorfe vos tas pats neatsitiko su pradėtu romanu Velnio bala - tekstu, kurį seniai knietėjo užrašyti. Pradėjus rašyti J. Jankui ėmė atrodyti, kad tekstas visiškai nesiderina su „kataklizmo palikta nuotaika“. Visa laimė, kad, įmetus jį į pastalėje stovėjusį popieriams skirtą krepšį, į laikiną Jankų būstą užsuko „vaizbūnas“ su B. Brazdžionio, o gal S. Santvaro laišku. Priekaištas, kad dar nieko neatsiuntęs būsimam literatūros almanachui Tremties metai, buvo lemtingas. Kadangi tuomet ėjo kalba tik apie Rašytojų kalendorių, J. Jankus nutarė, jog tokiam leidiniui tiks ir tik ką į krepšį išmestas tekstas. Ar gerai, ar blogai padaręs, jis ir dabar iki galo nesuprantąs, nes, jei būtų žinojęs, kad vietoj kalendoriaus atsiras impozantiškieji Tremties metai, neabejotinai Velnio balą būtų įmetęs į krosnį, o vėliau tas kūrinėlis būtų grįžęs „planuotu romanu“. „Kaip Namas geroje gatvėje grįžo iš Namuko, kurį Kazys Bradūnas beveik iš krosnelės savo Aidams ištraukė“.

    Tik kai „galvą užgulė“ Naktis ant morų, rašytojas netikėtai pačiam sau suvokė, jog jis jau žino, „ką reikia rašyti“. Tuos kažkuria kita proga jau kažkiek girdėtus žodžius rašytojas prisiminė, pakartodamas klausimą-priekaištą, kurį jam dar Diepholzo stovykloje ištarė pažįstama dailininkė, ir kuris tebeskamba ausyse iki šiol: „Kam tu ją parašei?“

    „Iš tikrųjų – kam ją parašiau? – klausė ir atsakė J. Jankus. – Turbūt tik todėl, kad taip reikėjo, kad negalėjau neparašyti. Ne tik tą, bet ir kitus rašinius rašiau ne tam, kad norėčiau ką įrodyti. Rašiau, kad rašėsi, kad mintis tvino žmonėmis, kurių niekada nebuvo, įvykiais, kurie niekada neatsitiko, tvino idėjomis, kurios ir įvykius, ir žmones supynė į vieną darnumą, o jos pačios už to darnumo pasislėpė, kad nebadytų kiekvienam akių, kad neprašomos neužsikartų ir kad nieko neprievartautų. Rašiau ir dar parašiau lygiai taip pat, kaip vaikystėje sekiau pasakas, iš jokios knygos neišskaitytas“.

    Ar per tuos 50 metų galėjęs daugiau padaryti? J. Jankus su jam būdinga autoironija kalbėjo, jog galėjęs, nes ir dabar jo namuose daug neužbaigtų rankraščių, o kur dar tie, kurių net popieriuje taip ir neprisirengęs „kaip nors pažymėti“. Tačiau, nors ir labai „susisarmatinęs“, nors ir labai norisi už tokį gražų pagerbimą savo nulenktą galvą pakelti ir sušukti: „Pasitaisysiu“, bet... meluoti negalįs. „Nebėra kada“.

    Ir dar vienas prisipažinimas, tądien ištartas, gan svarbus J. Jankaus kūrybos gerbėjams. Tam tikra prasme jis susijęs su kūrybos psichologija, kūrybos impulsais. Šiaip jau rašytojas nebuvo iš tų, kurie viešai atlapaširdžiauja, vertindami savo paties kūrybą. O šįkart prisipažino, jog „vis dėlto būna smagu, kai tas, be jokios intencijos kažin kada parašytas, atsišaukia po dešimtmečių“. Ir J. Jankus susirinkusiems papasakojo, kaip prieš porą metų prie jo priėjęs jaunas žmogus pasisakė tėvo bibliotekoje suradęs romaną Naktis ant morų ir, jo paties nuostabai, negalėjęs atsitraukti, kol neperskaitęs. Įdomiausia, kad tas jaunuolis, skaitantis pastoviai ir daug, pastebėjo, jog apie tą laikmetį, kuris vaizduojamas romane, geresnių knygų neskaitęs. Ir dar jis manąs, kad knyga tarsi nebaigta, nes „rudaplaukis vis tebėra gyvas“, kad knygos pranašystė virtusi realybe.

    „Prisipažinsiu, kad buvau visiškai užmiršęs, - sakė J. Jankus, - ką tenai toj knygoj buvau rašęs. Grįžęs namo tikrai radau, kad rašiau ir apie ton pusėn patekusį enkavedistą, labai rūpestingai besistengiantį kuo daugiau išvykėlių susigrąžinti į plačiąją tėvynę. Radau ir susimąsčiau, kokie įvykiai galėjo man tokią mintį pakišti. Neradau. Nebent tik aidu atsiliepė Raseinių mokytojams NKVD kapitono skaityta paskaita. Jis tada labai ramiai, net su šypsniu lūpose kalbėjo: „Kai kas turbūt su nešvariom sąžinėm išbėgo į Vokietiją, Angliją, Ameriką. Žinokite, jie niekur neišbėgs. Mes neskubame, mes turime laiko, o jie nė vienas nuo mūsų neišbėgs. Kiekvienas turės atsakyti už savo darbelius“. Nežinau, ar tas enkavedisto teigimas turėjo įtakos Nakties ant morų užbaigai, bet kai jie prieš keletą metų ėmė kaltę verst ant tokių vyrų kaip Palčiauskas, prisiminimas atėjo. Neklausiau, bet, manau, tie patys įvykiai ir aną jauną žmogų surišo su Nakties ant morų paskutiniais puslapiais“.

 

NUTRŪKUSIOS ISTORIJOS JUNGTIS

 

    Papelkių Skirpstūnas99, kaip ir dauguma J. Jankaus kūrinių, pavadintas pasakojimu.

    Iš pradžių būsimos knygos rankraštis vadinosi kitaip – Sekite paskui mane. 1994 m. spalio 10 d. išsiųsdamas jį į Šiaulius, rašytojas pageidavo tik vieno: „neskirti tiesioginės kalbos mišraine“. Jis rašė: „Kur skiriama brūkšniais, skiriu brūkšniais, o kur kabutėmis, skiriu tik kabutėmis (vakarietiškai); tuo tarpu Lietuvoje skiria mišraine – pradžioje kabutėmis, o vidury kalbos – jau brūkšniais. Jeigu pajėgsi, norėčiau, kad tą „klaidingą“ būdą galėtum išlaikyti“. Po kurio laiko, 1995 m. sausio 27 d., užrašė dar keletą pastebėjimų: „Sekit paskui mane“ (o gal norėtumėte kitokio vardo, sakykim, „Papelkių Skirpstūnas“ ar kaip kitaip) mūsų įprastine prasme knygai galėtų būti ir trumpokas, bet nemanau, kad ir Tamsta nebūtum to pastebėjęs, jau kuris laikas leidžiamos, ypač prancūzų, panašaus didumo knygos ir net pavadinamos romanais. Bet apipjaustinėti tai nenorėčiau. Apipjaustinėjant dažnai sužalojamas ne tik išviršinis kūrinio rentinys, bet ir vidinė jo dvasia, tai tokio prievartinio amputavimo nesiimsiu nei pats, nesutiksiu, kad ir kas nors kitas tai darytų“.

    Sutarėme, kad knyga vadinsis Papelkių Skirpstūnas.

    Dievdirbio tema čia išvystyta gerokai kitaip nei P. Cvirkos,  K. Borutos ar kitų rašytojų kūriniuose. Lemia kitos istorinės aplinkybės – pokaris, laikas, pripildytas dramatizmo.

    Iš pirmo žvilgsnio pasakojimo herojus lyg ir nelabai derinasi prie vaizduojamo laikmečio. Vieni su ginklu rankose eina į mišką, kiti veža niekuo nekaltus žmones į Sibirą, okupantas vykdo savo „misiją“, o čia – krikščioniškosios šventenybės. Tačiau, ko gero, ne visai taip: juk tas dievdirbis ne kas kita, kaip to, kas jau buvo ir kas, deja, atsitiko, jungtis. Nutrūkusios istorijos jungtis.

    Daug vidinių monologų, kviestų ir nelauktų svečių šnekų, kai kas primena net pamokslą. Gal kiek per daug žodžių, mitologinių įvaizdžių ir mažoka veiksmo. O J. Jankaus pavaizduotas sąmokslas prieš okupantą kiek mistinis, ne visai sutampantis su tuo, kas iš tikrųjų buvo.

    Vis dėlto daug kas tame kūrinyje žavi: ir neskubus pasakojimas, jo realistinė maniera, ir net tai, kas „kertasi“ su tikrove ir labiau primena legendą ar baladę. Rašytojas turi teisę ir tikrovei-mitui, o jis, beje, labai jankiškas.

    Pasakojimas apie dievdirbį Skirpstūną, be jokios abejonės, yra lietuvių literatūros sąvastis, išaugusi iš tautos savimonės, iš istorinės patirties. Pagrindinis herojus – jautri, meniška siela, krikščioniškasis liaudies filosofas. O jo kūrėjas J. Jankus šiuo atveju – rašytojas idealistas. 

    Jau pasirodžius knygai, 1996 m. rugsėjo 7 d., J. Jankus rašė: „Dienovidyje“ mačiau trumpą, bet gana jaukiai parašytą Andriaus Musteikio (man nežinomas ir negirdėtas žmogus) „Papelkių Skirpstūno“  recenziją. Ji mane kiek nustebino, nes tokio aptarimo iš Lietuvos literatūrologų (baisus žodis!) nelaukiau, nes tas per tiek metų tarp čia ir ten kurtas plyšys, šokęs siaurėti, yra vėl platinamas. Be to, per tą knygutę plaukia toks religinis debesėlis, kuris didiesiems yra jau įgimta rakštis, o ypač, jeigu kas iš tos pusės mėgina šnekėti apie aną 50 metų epochą. Labai norėčiau, kad klysčiau. Juk ir Vytautas Kubilius, rašydamas savo kapitaliniame veikale „XX amžiaus literatūra“ apie „Naktį ant morų“, terado, kad jame rašoma apie hitlerinės Vokietijos nužmogėjimą, o bolševikinės Sovietų sąjungos nužmogėjimas paslepiamas po nutylėjimo šluota. Ar tai nesako, kad mums nevalia apie tą epochą šnekėti? Tai ir vargšo Skirpstūnėlio laukiu pasitikimo visiška tyla, o gal ir pyla“.

    Kaip Lietuvoje buvo sutiktos J. Jankaus knygos, praėjus dešimtmečiui, Literatūroje ir mene (2006 09 08) prisiminė literatūrologė Dalia Striogaitė: „J. Jankus džiaugėsi Juozo Apučio rašytomis jo romanų recenzijomis. Bet iš dviejų Lietuvos recenzentų sulaukė ir skaudžių smūgių – nepalankiai įvertintas, tiesiog nepasistengtas suprasti, buvo jo „Papelkių Skirpstūnas“ (1996). Tą požiūrio negatyvumą rašytojas aiškinosi savaip: „Esu naivokas, bet ne taip labai, kad nesuprasčiau, jog penkiasdešimtmetis, išgyventas Lenino evangelijos grasiame paunksnyje, negali nepalikti savo ir labai gilių išgraužų. Turiu galvoje Skirpstūnėlio legendą. Čia sprendė pagal savo ideologiją. (...) kai recenzentas pašoka melu darbą sunaikinti, tai toks mostas man kelia nejaukumą“. (Rašytoją įskaudino, kad legenda besiremiantis jo pasakojimas buvo apšauktas pamokslu.)

    Anot D. Striogaitės, „būtent „mažasis žmogus“, paprastas ir kartu nepaprastas, yra tapęs kūrėjo dėmesio centru ir jo grožėjimosi viršūne. Senas kareivis Matatutis, dievdirbys Skirpstūnas ar Severiukas, kuris „grynas kaip ašara“... Kūriniuose modeliuojamos egzistencinės situacijos, kai per kančią labiausiai skleidžiasi tikroji gyvenimo, žmogaus ir žmogiškumo esmė. O kartu toks atidus įsižiūrėjimas į žmogaus prigimtį, jo sielos gelmes ir paslaptis, tiek daug supratimo, užuojautos ir meilės tam tyliai kenčiančiam pilkam paprastajam. Labai patrauklu ir meniškai stipru“.

 

III.

 

BE AMERIKIETIŠKŲ AKTUALIJŲ

 

    Nors Amerikoje prabėgo ilgiausias J. Jankaus gyvenimo tarpsnis, amerikietiškų aktualijų jo kūryboje beveik nėra, nebent viename kitame kūrinyje veiksmas vyksta amerikietiškoje aplinkoje. Paklaustas dėl užatlantės temų prisipažino100:  “Ilgai sukau galvą, bet niekur nesutikau savo beletristiniuose rašinėjimuose amerikieiškų aktualijų. Panašių knygų čia tikrai apstu, ir kai kurios gana gerai perkamos, bet man niekada net į galvą neatėjo iš kurios nors aktualijos kurti beletristinį kūrinį”.

    Tarsi pasiteisindamas J.Jankus pažymėjo: jei jau net lietuviškajai tematikai užatlantėje buvęs abejingas, tai apie tikrus amerikiečius nė negalvojęs. Be to, net nesugebėjęs įaugti į amerikietišką bendruomenę. O ir nesistengęs. Kokiu atvažiavo iš Lietuvos, tokiu per pusę amžiaus ir liko. O paaiškinimas labai paprastas: nesąs iš tų glaudžių veršių, kurie sugeba vienu metu kelias karves žįsti.

    Ką parašęs – viskas tik iš to, kas tuo metu galvoje susisuko. J. Jankus neprieštarauja, jei tai būtų pavadinta fantazija. “Tik va, kai galvoje susisuka sūkurys, kad jis taptų realybe, reikia jį įsprausti į kokią tikrą aplinką”. Todėl jis nemato nieko keisto, jei kai kuriuose tekstuose yra amerikietiškos kasdienybės, su kuria jam pačiam teko susidurti: fabrikas, ligoninė, gatvė, gal dar kokia vieta, kur žmonės buvoja. Tiesiog kasdieninė buitis.

    Tiesa, J. Jankus neneigia, kad yra parašęs tokių kūrinių, kurių veiksmas vyksta amerikietiškoje aplinkoje. Tačiau ir paaiškina: toji aplinka daugiau jo paties išgalvota (rašytojo žodžiais – išmeluota) negu tikra. Ir jos tikrumas tik toks, kad taip toje vietoje gali būti. Bet jeigu kas nors prisispyręs lieptų parodyti, kur vis dėlto toji vieta, niekaip nepajėgtų to padaryti. Nes visuma susiklostė iš daugelio detalių, kurios ilgai kaupėsi rašytojo galvoje.

    Tuo pačiu J. Jankus prisiminė vieną dar Vokietijoje patirtą rašytojišką nuotykį. Atsitikę tai netrukus po generolo Petro Kubiliūno pagrobimo, 1946 metų pradžioje. Viename susitikime su tautiečiais jis skaitė neseniai parašytą pasakojimą “Tavo rankos švarios”. Pasibaigus vakarui prie rašytojo priėjo nepažįstamas žmogus ir visiškai rimtu veidu perspėjo: “Saugokis. Nė pats nepajusi, kaip pagrobs, nusiveš ir lieps parodyti, kur yra toji mėšlo krūva”. Iš pradžių J. Jankus bandė viską paversti juokais, o paskui tiesiog paaiškino, kad tai – literatūrinė išmonė, tačiau liko nesuprastas. “O kur tai atsitiko?” – klausė, niekaip nenorėdamas suprasti, jog atsitiko tik rašytojo galvoje. Baigėsi pokalbis nei šiaip, nei taip: “Niekada nebūčiau patikėjęs, kad galėtum taip meluoti”, - keistai atlaidžiai šypsodamasis pasakė ir nuėjo.

    J. Jankus vėliau ilgai suko galvą, ką vis dėlto tas žmogus turėjo galvoje. Ar kad jis meluoja rašydamas, ar apie savo rašymą šnekėdamas? Po to, kai tekdavo viename ar kitame literatūros vakare ką nors skaityti, J. Jankus dažnai prieš tai trumpai paaiškindavo, kad meluosiąs, nes nei tokių atsitikimų, nei tokių vietų iš tikrųjų niekada nebuvo, o gal ir nebus. Ir paaiškindavo tai su panašiu šypsneliu, kokiu anas žmogus savo klausimus užbaigė. O kartais dar pridėdavo, tarsi norėdamas paerzinti, kad vis dėlto viskas tikra. Bent jam, kūrinio autoriui, tikra. O gal ir besiklausantiems, gal ir jiems ir atsitikimas, ir vieta pasirodys tikrais.

 

KODĖL PASAKOJIMAS?

 

    Daug kam yra užkliuvęs j. Jankaus mėgiamiausias žanras – pasakojimas. Taip pat ir šios knygos autoriui. Savo abejones rašytojui esu išsakęs dar pirmojo mūsų susitikimo metu. O susėdus ilgesniam pokalbiui101, žinoma, taip pat nepamiršau paklausti: kodėl, mielas rašytojau, savo apsakymus neretai įvardijate pasakojimais, tuo tarsi sumenkindamas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, jų vertę?

    J. Jankus, kaip visada, buvo labai atviras: “Gal todėl, kad niekada nenorėjau vaidinti literatūros mokslininko, arba, kaip tamstos pamėgot, - literatūrologo. Nenorėjau nei jiems už akių užbėgti, nei suteikti progos pasijuokti, kad rašydamas “pats nežino, ką rašo: tėra tik apysaka, o sako, kad romanas; parašė apsakymėlį, o giriasi sukūręs novelę”.

    J. Jankus ir nuėjęs ilgą literato kelią tebebuvo įsitikinęs, jog žanrinis raštų skirstymas – ne rašytojo pareiga. Jis atkreipė dėmesį, kad parašiusiam kūrinį rašytojui gali atrodyti, jog jo darbas netinka nė į vienus žanrinių vardų aptartus rėmus, ir čia nieko blogo. Kai Sakalas pirmuosius kūrinius be autoriaus žinios įvardijo romanais, neabejojo, jog jie neverti šitokio vardo. O vėliau visko būta, nors dažnai jo tekstai būdavo spausdinami be žanrinės antraštės arba kaip pasakojimai, o knygos išeidavo jų paantraštėje įrašant pasakojimai (Užkandis, 1973; Ir nebepasimatėm, 1977; Kol esu čia, 1979; Paparčio žiedas, 1982; Klajojančios liepsnos, 1984; Tėvas Venancijus ir jo Matilda, 1988; Papelkių Skirpstūnas, 1996).

    Rašytojas neslėpė, kad tai yra sukėlę nemažai problemų: “Iš tikrųjų žanrinės antraštės nebuvimas kartais ir literatūrologams jeigu jau ne galvas, tai bent dėmesį sumaišo. Dėl to Lietuvių literatūroj svetur liko ir mano Naktis ant morų neaptarta, nors atskirai ir daugelyje vietų paminėta”.

    Tame enciklopediniame veikale Namas geroj gatvėj atsidūrė tarp dešimties geriausių romanų, o štai apie Naktį ant morų nebuvo pasakyta nė vieno žodžio. J. Jankus pasakojo ne sykį norėjęs literatūros kritiko paklausti, kodėl taip atsitiko, bet, kai susitikdavę, užmiršdavęs tai padaryti – šnekos ir taip netrūkdavę. Tačiau su K. Kebliu Dainavoje*yra kalbėję apie Ateities (kur literatūros kritikas darbavosi) leidžiamą naują J. Jankaus knygą Anapus rytojaus. Kaip visada, rašytojas nebuvo įrašęs kūrinio žanro. K. Keblys reikalavo, kad jis būtų įvardintas romanu.

    “Tada atsiminiau seniai mane grizinusį klausimą: kodėl, aptardamas mūsų romanus svetur, nieko nepasakė apie Naktį ant morų, - pasakojo J. Jankus. – Bet jis nė nemirktelėjęs atsakė: tai – ne romanas, bet novelių rinkinys, ir tą knygą aptarti turėjęs Rimvydas Šilbajoris. Kodėl taip nepadarė, kodėl nutylėjęs, jis vienas tegalįs pasakyti”.

    Šiek tiek išvestas iš kantrybės (nors šiaip jau labai retai kam rašytoją pavykdavo supykdinti), J. Jankus pasakė: “Mano galva, tai yra romanas”. Ir pridėjo: “Jeigu jūs kitas mano knygas laikote romanais, tai toji – pati romaniausia iš visų romanų. Nes joje yra klykianti laiko dvasia”.

    Kantriai išklausęs rašytoją, K. Keblys pažadėjo tą knygą būtinai perskaityti dar sykį. Ir dar kartą pakartojo savo sąlygą: Anapus rytojaus viršelyje privalu įrašyti romano vardą.

    J. Jankus tvirtino, kad tam pačiam K. Kebliui atitenka dalis kaltės dėl pasakojimo vardo atsiradimo: “Kai Pirmasis rūpestis praslydo pro leidėjų pirštus be žanrinio vardo (beje, toji knyga dabar visur įvardijama kaip pasakojimai – L. P.-K.), o Ateitis pasiėmė leisti Užkandį, K. Keblys panoro įrašyti novelių vardą. Nesutikau, nes nei novelių, nei  nieko kito pagal literatūrologų nubrėžtus planus nerašau. Tada ir užrašiau: pasakojimai”.

    Kodėl? J. Jankus tai išaiškino labai paprastai ir suprantamai. Jis rašąs pagal tokį planą, koks tuo metu susiklosto galvoje. Galbūt taip esą todėl, kad augdamas daugiausiai laiko praleisdavo vienas ir paauglystės dienos prabėgo miškuose, kur nė vienas medis neauga pagal kieno nors iš anksto numatytą planą. O auga taip, kaip gali savo vietoje išsitarpuoti. Kiekvienas - vis kitaip išsišakojęs, išsilankstęs, net vėjui ūžaujant kiekvienas prabyla savo kalba. Rašytojas yra patyręs, kad nelabai kitaip atsitinka ir tuose miškuose, kur medžiai specialiai sodinti, kur jie tarsi kareiviai išsirikiavę. Tik pati medžių apačia paklūsta tam, kuris turėjo vienokį ar kitokį planą, o jau viršūnėse ar pakeliui į jas kiekvienas vis kitoks. Nuo ko tai priklauso, sunku pasakyti, gal ir nuo to paties medžio šaknų, jo protėvių. Todėl J. Jankus kritiko ir klausė, kodėl rašytojas turėtų sekti pagal kieno nors numatytus ar nubrėžtus planus. Netgi jei jie būtų ir labai vykę ar iš “kvailo rėksmo plaukę”.

    Kadangi K. Kebliui būtinai reikėjo kažką sugalvoti, J. Jankus prisiminė kolegą A.  Vaičiulaitį, jį pavadinusį pasakotoju. Vėliau tą žodį pasigavo ir kiti, ir iš tikrųjų per pasaulį Jankaus-pasakotojo įvaizdis jau buvo gan plačiai pasklidęs, lyg koks antspaudas. “Tai ir pagalvojau: jeigu jau literatūros rabinai to nori, tai ir tegu būna – užrašiau pasakojimai”, - toks šitos istorijos finalas.

    Tiesa, literatūrologams iš pradžių tas vardas nelabai patiko, nors, anot J. Jankaus, netiesiogiai ir buvo jų pačių įteigtas. Paskui lyg ir susigyveno su juo, priprato, net ėmė įžiūrėti jame prasmės. Šiuo klausimu J. Jankus niekada nepakeitė savo nuomonės. O bene geriausias atsakymas yra rašytojo mintys, 1994 metų pabaigoje išsakytos šios knygos autoriui: “Argi žanrinis vardas gali darbo vertę pakelti? Kartais net lūpos į šypsnį dedasi, kai pusės puslapio gamtos vaizdeliūkštis vadinamas novele, arba pusantro puslapio apgrabokas rašinėlis – apsakymu. Ar kilmingas vardas pagerina menką darbą? O kiek pasikeitimų turėjo iškentėti tas niekuo dėtas žodelis, kol išvirto į esė. Ar dabar, kai juo pažymimas koks tuščiaviduris rašinėlis, įvyksta stebuklas ir tuščias paplepėjimas jau virsta protine vertybe? Ar visa tai nepanašu į paprasčiausią snobizmą? Niekada nepamėgau snobizmo, net ir to, kuris gal kur lindi ir manyje, tai ir savo rašinėjimų stengiausi nevadinti tais vardais, į kurių apibrėžtus rėmus negaliu savo darbo įsprausti ir negaliu tikėti, kad vien dėl to mano darbai gali būti menkesni, kad jie neįtelpa į senas ar naujas kieno nors sugalvotas formas. Gal taip nereikia, gal taip net negerai, bet kaip bepakeisi, kad toks miškų laisvume užaugau. Keistis nebenoriu, o, teisybę pasakius, nebėra nė kada”.

 

GLAUDŽIANTIS PRIE LIETUVIŠKŲ TELKINIŲ

 

    Nors užatlantėje J. Jankus visada gyveno atokiau nuo didžiųjų lietuvių telkinių, niekada nesijautė atitrūkęs nuo lietuviško gyvenimo. Anot paties rašytojo102, teko maišytis Lietuvių bendruomenės gyvenime, porą kadencijų būti ir Lietuvių bendruomenės taryboje, taip pat dalyvauti Lietuvių rašytojų draugijos veikloje (“ar tik ne dešimtmetį išbuvau valdyboj”). O ir su kitomis organizacijomis bei sambūriais pasitaikė vienaip ar kitaip susiliesti.

    “Toks jau mano būdas, - tvirtino rašytojas, - kad nemoku užsimerkęs gyventi”.

    Pasiteiravus ar jam yra tekę pajusti ne tik tai, kas artima širdžiai ir sielai, bet ir tautiečių susiskaldymą, tam tikrą priešiškumą tarp atskirų lietuvių grupių, nei nustebo, nei pasipiktino. Atsakė kaip paprastai – tiesiai, be užuolankų: niekada iš jo akių nebuvo pabėgęs ir tariamas skaldymasis. Tariamas, - nes nežinąs laisvo krašto, kur to “skaldymo” ar “skaldymosi” nebūtų. Rašytojo įsiikinimu, tik prievarta valdomuose kraštuose “susiskaldymo” nėra ir negali būti, nes valdžia neleidžia kitaip galvoti negu galvoja ji pati. O jų, gyvenusių čia, JAV, niekas neturėjo galios nei tremti, nei uždarinėti, nei jiems galvas skaldyti vien už tai, kad kitaip galvoja. Tokia buvo aplinka, todėl, jei kas dar turėjo savyje polinkių prievartai, ilgainiui jais atsikratė, nes nebuvo kur tarpti tokiems dalykams.

    Taip, negalėjęs šito nepajusti, o kartais net išgyventi, prisipažino J. Jankus. Tačiau neatsiminė, kad būtų tokias aktualijas kuriame nors savo kūrinyje užfiksavęs. Rankraščiuose koks feljetonas gal ir atsirastų, tvirtino rašytojas, bet kad būtų kas nors kur spausdinta, tikrai negalįs atsiminti.

    Jau po rašytojo mirties jo marčios Danutės klausiau, kodėl J. Jankus Rochesterį vadino tėviške. “Nemanau, kad dėl kokių sentimentų ar lietuviškumo, - atsakė D. Jankienė103. – Tikriausiai dėl to, kad tai buvo pirmoji sustojimo vieta (išskirta mano – L. P.-K.). Ten užauginta šeimyna, praleista daug laiko. “Dypukams” suvažiavus lietuviškas gyvenimas buvo suklestėjęs, nes visi ir visur labai mielai glaudėmės prie saviškių. Laikui bėgant Rocheserio lietuvių telkinys smarkiai sunyko”.

    Anot mylimiausios rašytojo marčios, tas pats noras glaustis prie lietuviško telkinio atvedė J. Jankų ir į Detroitą. Nors bendraamžių čia nebebuvo, bet lietuviškas gyvenimas dar vyko: parengimai, parapija, radijo valandėlės, Dainava. Gyvenant pas sūnus – Saulių ar Almį, to nebūtų buvę, kol dar buvo pajėgus, norėjo lietuviškoje veikloje dalyvauti.

    “Tėvukas (taip dažniausiai marti vadino rašytoją – L. P.-K.) labai mokėjo ir galėjo prisitaikyti prie aplinkybių, o jo nuotaikos daugiau kilo iš vidinio nusiteikimo, ne iš aplinkos”, - tvirtino D. Jankienė.

    Tautiečiai J. Jankų žinojo ir kaip neblogą fotografą. Su savo aparatu yra užfiksavęs ne vieną lietuvišką renginį ar susibūrimą. Tai tam tikra prasme dar labiau suartindavo su tautiečiais. Marčios tvirtinimu, turėjo rašytojas gan neblogas sąlygas ir eksperimentams su įvairiais apšvietimais ir išdidinimais, nes nekainavo filmai ir fotografijos popierius – juos nemokamai kaip pasenusius pardavimui gaudavo žmona Kotryna, dirbusi “Kodak” fabrike. Tačiau vis dėlto mieliau fotografuodavo ne žmones, o gamtą. Mačiusieji tuos vaizdus tvirtino, jog J. Jankus buvęs neabejotinai gabus fotografas.

    Tačiau baigėsi tas pomėgis nei šiaip, nei taip: kartu su žmona besidarbuojant kieme, kažkas pasinaudojo tuo, jog šoninės durys nebuvo užrakintos, o fotoaparatas padėtas prie įėjimo – kad būtų po ranka. Taip gana brangi kamera atsidūrė svetimose rankose, o J. Jankus kažkodėl nebepirko naujos.

    Rašytojas nepraleisdavo progos tautiečiams koncertuojant, vaidinant. J. Jankui buvo būdingas ir kritiškas žvilgsnis į tai, kas dėjosi scenoje. Įdomios mintys užfiksuotos jo viename laiške be datos, skirtame Aušrelei po to, kai turėjo progą pabuvoti dviejuose įsimintinuose vakaruose – viename jų koncertavo “Armonika”, kitame – “Pastoralė”. Abi – iš Lietuvos104.

    Tokią galimybę J. Jankus turėjo apsigyvenęs Detroite, kur buvo didokas lietuvių telkinys, be kita ko, patraukiantis ir “pravažiuojančius, visokio galo viešumos ieškančius”.

    Apie “Armoniką” J. Jankus jau šį tą buvo girdėjęs, nes ji ir anksčiau užatlantėje koncertavo, o “Pastoralė” buvo naujiena. Įdomūs rašytojo vertinimai. Iš jų neabejotinai galima susidaryti tikrą požiūrį apie tuometinį išeivijos muzikinį-meninį lygį, taip pat ir sužinoti, kuo svečiai iš Lietuvos nuliūdino jų pamatyti ir pasiklausyti atėjusius.

    J. Jankus visų pirma pastebi, kad pastaruoju metu atlėgo iš Lietuvos meno ir “meno” tvanas. Tautiečiai pradėjo rinktis, įžvelgti, kad ne viskas, kas iš dešimtmečiais pasiilgtos tėvynės jiems atvežama, yra vertybė. Be to, per svečius iš Lietuvos buvo kaip ir numota ranka į tuos, kurie čia, užatlantėje, kažką kuria. Nejučia prigeso išeivijos muzikinė-meninė kultūra. Tas savotiškas kultūrinis nuosmukis pastebėtas net Lietuvoje, pavyzdžiui, Naujajame dienovidyje (1993 m. rugsėjo 24 d.), kuris tiesiai klausia, kas dabar mėgins gaivinti prigesusią kultūrą – gal “Armonika”?

    “Bet kai pastarosiomis dienomis, miela Aušrele, išgirdau, kad į jūsiškės “Dainavos” koncertą Jaunimo centro gana erdvioje salėje kai kam gal net vietų pritrūko, man dingtelėjo, kad, džiaugsmingų įvykių netikėtai išblokšti iš pusiausvyros, pradedam atsitokti ir vėl imsime blaiviai vertinti tai, ką čia turime, ką ir kokie žmonės iš tėvynės mums siūlo”, - rašytojas pasidžiaugia turėta puikia proga, tuo pačiu pastebėdamas, jog emocinio ūžmo prablaivėjimas galės būti abiejų pusių kūrybinėms vertybėms naudingas.

    J. Jankui, neseniai čia atsiradusiam iš negausaus savųjų telkinio, viskas atrodė gerokai kitaip nei tenykščiams senbuviams, spėjusiems priprasti prie pastovių koncertų ir kitų susitikimų. Kadangi “Armonikos” koncertas buvo numatytas sekmadienį po pamaldų, rašytojas, kaip jo būdui įprasta, prieš tai stengėsi kuo daugiau pabendrauti su žmonėmis ar tiesiog pasiklausyti, ką jie šneka. Kai kurie sakė einą pasiklausyti ne pačios “Armonikos”, o “Anykščių šilelio”, kuris deklamuojamas taip, kad kiekvienam verta išgirsti. Bent taip Draugo dienraštyje reklamavo Alfonsas Nakas. Ir koks buvo nusivylimas, kai sulaukė tik ilgo dviejų miškakirčių, grįžančių iš darbo, dialogo. O paskui – ir blevyzgų.

    Visai kitą įspūdį J. Jankus patyrė po savaitės atvykus mergaičių chorui “Pastoralė”. Iš Lietuvos jas pakvietė 75 metų sukaktį švenčianti Putnamo vienuolija. Nors iš keturiasdešimties buvo sudarytos sąlygos atvykti užatlantėn tik šešiolikai, rašytojui pasirodė jų giesmių ir dainų grožis beveik tobulas: “Rožiniai apsirengusios, su degančiom žvakėm rankose ir su skambia “Aleliuja” tokią keistą, už gerklės imančią nuotaiką skleisdamos lėtu žingsniu įėjo į bažnyčią. Buvo gražu ir taip jauku, lyg mūrinės bažnyčios sienos būų atsivėrusios viskam, kas tik gražu ir nuostabiai gera. Paskum atėjo Handelis, nežinomas kompozitorius su Ave Maria ir Monteverdi, ir di Lasso, ir Sasnauskas, ir Jautakaitė, ir dar daug kitų, kurių vardai ir vardai jų giesmių nedaug ką tepasakytų, kai jos iš laikraščio lapo nebeskambės taip, kaip tą popietę skambėjo Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Ir keista, kad to koncerto metu daugelio akys drėko, nors čia nebuvo nei graudžių žodžių, nei kitokių graudenimų. Ir gal tik todėl, kad buvo gražu. (…) Pusantros valandos prabėgo kaip pusantros minutės”.

    Rašytojas panoro dainininkes išgirsti ir kai šios po kelių dienų surengė viešą koncertą Ann Arbore. Ten nuvyko kartu su marčia Danute. Ir čia buvo smagu išgirsti dalį tų pačių giesmių ir kitų, Detroite negirdėtų. Jos tiek giesmių ir dainų pagiedojo ir padainavo, kad J. Jankui beliko apgailestauti, jog nepaklausė, kiek jų turi savo repertuare. Jis neabejojo, kad kiekvienas išsinešė širdyje po gražų iš Lietuvos atvežtą perlą, iš to krašto, kurio vardo kai kurie dar net girdėję nebuvo.

    “O, kad taip panašūs chorai galėtų ne tik per Ameriką, bet ir per pasaulį pervažiuoti!” – vien iš šito sakinio akivaizdu, kaip pradžiugino J. Jankų jaunosios viešnios iš jo pasiilgtos Lietuvos.

 

IV.

 

TIK FAKTAI

 

    J. Jankus vedė 1929 metais. Santuokos dokumentų aptikti nepavyko, jų išsivežę su savim taip pat neturėjo, tačiau rašytojas ne sykį marčiai Danutei yra pasakojęs, jog tai įvyko Kaune, o sutuokė jį su Kotryna Graibaite kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas. Kotryna buvo bendraamžė – gimusi 1906 m. sausio 8 d. Petrograde. Kur susipažino, artimieji nežino, nėra apie tai įsikalbėję. Tačiau K. Jankienės viena jaunų dienų pažįstama yra pasakojusi, kad Kotryna buvo labai daili ir gražiai šoko baletą.

    Užaugino keturis sūnus. Trys iš jų gimė dar Lietuvoje.

    Vyriausias – Eugenijus (g. 1930 m. gegužės 24 d.). Tapo inžinierium. Dirbo Chrysler automobilių kompanijoje. Dar visai jaunam, betriūsiant nedideliame fabrike, įvyko nelaimė – buvo nupjauti du rankos pirštai. Likimo ironija: ten pat įvyko panaši, tik dar sunkesnė nelaimė tėvui. O sūnui per tai neteko tarnauti kariuomenėje. Mirė gan anksti, sulaukęs vos penkiasdešimt dvejų (1983 m. vasario 26 d.).

    Virgilijus gimė 1932 m. sausio 15 d. Pagarsėjo kaip puikus akordeonistas, drauge su žmona buvo subūrę keliaujančių muzikantų grupę. Tarnavo kariuomenėje. Mirė labai anksti – 1973 m. gegužės 14 d.

    Saulius gimė 1937 m. birželio 24 d. Tarnavo kariuomenėje. Ten ir liko dirbti, kol dėl pašlijusios sveikatos išėjo į pensiją.

    Jaunėliui Almiui, gimusiam Vokietijoje, tarnauti JAV armijoje jau neteko, nes buvo priimtas įstatymas, kad ėjimas kariuomenėn yra savanoriškas. Tapo kompiuterių specialistu, dirba valdžios įstaigoje tikrindamas ir patvirtindamas patentus. Jis – ir fotomenininkas.

    J. Jankus niekada nepriekaištavo sūnums, kurie išsirinko kitatautes žmonas, mylėjo jas nemažiau už lietuvaitę Danutę. O jei ir turėjo kokių priekaištų ar nepasitenkinimų, jų garsiai nereiškė. Visuomet buvo labai geras visoms marčioms. Žinoma, negalima nepripažinti, kad smagiausia būdavo Danutės ir Eugenijaus namuose, nes ne tik kalba ir lietuviški reikalai, bet ir duona kasdieninė, valgiai primindavo tėvynę. “Yra sakęs, kad laukia, kada pas mus atvažiuos Kūčioms”, - pasakojo D. Jankienė.

 

DVASINĖS ATGAIVOS – PAS KOLEGAS

 

    Nedažnai J. Jankus susitikdavo su plunksnos bičiuliais, su kūrybos gerbėjais. Todėl kiekvienas susitikimas būdavo šventė.

 

1.

 

    Kalifornijoje pirmą sykį pabuvojo tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui. Lankėsi kartu su Kotryna. Atvykti pakvietė Lietuvių Fronto Bičiuliai, surengę   Anapus rytojaus sutiktuves.

    Išskrisdamas J. Jankus buvo pasiruošęs paskaityti ir dar neskelbtų tekstų – iš teberašomų Radinys kalnuose ir Severiukas.

    Perskrisdamas Šiaurės Arizonos ir Nevados kalnus bei dykumas, lyg vaikas džiaugėsi tuo, ką regi, negalėjo atsitraukti nuo iliuminatoriaus, pro kurį lyg ant delno matėsi per milijonus metų susiformavusios skulptūros.

    Nusileidus jau laukė iš anksčiau kiek pažįstama Alė Rūta ir dar niekada nematytas Juozas Kojelis, pas kurį Jankai ir apsistojo. Per pietus pirmąsyk susitiko ir su Jurgiu Gliauda.

    Iki knygos sutikimo dar laukė kelionė prie Ramiojo vandenyno, taip pat Huntingtono muziejus ir įspūdingas parkas, kur palydovu buvo Bronys Raila. Padarė įspūdį ir Railų namas ant aukštoko kalno šlaito.

    Lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje J. Jankus svečiavosi trijose klasėse. Pabuvojo pas kleboną, „svietišką“, nesibaidantį jumoro žmogų, Lietuvių dienų spaustuvėje, kur daug metų darbavosi B. Brazdžionis, kur dar ir dabar jis ateina surinkti žurnalo lietuviškosios dalies. Čia padarė įspūdį Bernardo pasakojimas apie redakcijos archyvą. B. Brazdžionis pasidžiaugė, kad, kai buvo redaktorium, neišmesdavo į krepšį Lietuvių dienoms atsiųstų tekstų, laiškų, nuotraukų. Dabar tai, ką per daugelį metų surinko, sukrovė į vieną vietą, turėdamas laiko, iš naujo peržiūri, atrenka ir išsiunčia į Lietuvių archyvą Čikagon.

    Tos pat gruodžio aštuntosios vakare laukė svarbiausias susitikimas, dėl kurio ir vykta per visą žemyną. Knygos sutikimo pagrindinis organizatorius dr. Zigmas Brinkis pradėjo vakarą, o jį pratęsė J. Gliauda, kuris apžvelgė J. Jankaus darbus, atkreipdamas dėmesį į jų ypatingą struktūrą, į esmę. Pagrindinė kalbėtoja buvo profesorė Elena Tumienė. Į Anapus rytojų ji žvilgterėjo lyginamojo literatūros mokslo akimis. Tačiau knygos autoriui jos parengta studija labai didelio įspūdžio nepadarė. Gal todėl, kad, taupydama laiką, profesorė kai ką skaitė, kai ką atpasakojo. Vėliau rašytojas sužinojo, kad visą studiją planuojama atspausdinti Aiduose, tuomet ir bus galima pajusti visumą. Kaip neretai pasitaiko pasiklausius kritikų, J. Jankus, išgirdęs kai kuriuos motyvus, aspektus ir atradimus, su jankiška šypsena pagalvojo: „Gal knygon įdėjau tai, ko pats nesitikėjau?“

    J. Jankaus skaitomų Žemės žingsnio ir Velykinės klausėsi beveik pilna didoka salė. Autografavo daugiau kaip šimtą knygų. Sutiktuvės buvo labai šiltos.

    Nors į namus grįžo apie pusę antros nakties, kitą dieną laukė pamaldos lietuviškoje bažnyčioje. Jos, skirtos jaunimui, rašytojui padarė didelį įspūdį. Po pamaldų į savo susirinkimą pakvietė moksleiviai ateitininkai. Čia netikėtai buvo paprašytas papasakoti, kaip Lietuvoje buvo švenčiamos Kalėdos. Tas pabendravimas J. Jankui ypač patiko.

    O ypatingas susitikimas laukė pas Alę ir Edmundą Arbus. Rašytojos ir architekto namuose susirinko kolegos, Los Angeles gyvenantys lietuviai rašytojai, dauguma su antrosiomis pusėmis, - B. Brazdžionis, Tomas Venclova, J. Gliauda, B. Raila, Pr. Visvydas ir kiti.

    Kitą dieną B. Brazdžionis išsivežė į savo kaimą. Į Rancho Bernardo, anot J. Jankaus, į jaukų namą tarp kalnų su tūkstančiais knygų ir dešimtimis originalių, vertingų paveikslų. Negalėjo atsistebėti kolegos biblioteka – tikru rojumi, kuriame – ne tik beveik visos lietuviškos knygos, bet ir periodikos komplektai. Pagalvojo: tam, kuris gilinasi į lituanistikos subtilybes, čia galima rasti daugiau nei bet kur kitur. Pasirodo, jau kai kas ir ieško, ir randa, pavyzdžiui, T. Venclova, - B. Brazdžionis – svetingas šeimininkas.

    Kitą rytą buvo apžiūrėtas Brazdžionių daržas. Čia laukė nemažiau nuostabos. Anot J. Jankaus, Bernardas ir Aldona į tą plynę prilašino daugiau prakaito negu čia prilyja vandens. Kiparisai, kelių rūšių eukaliptai, įvairūs krūmai, figos, citrinmedžiai, pomegrantai, apelsinmedžiai ir taip toliau, ir taip toliau, o tarp tos egzotikos – dar ir pora obelaičių.

    Pasižmonėjus apylinkėse tarp kalnų, laukė vakaras su Brazdžionių kaimynais. Poetas supažindino atėjusius su J. Jankaus knygomis, o jis perskaitė Velykinę Severiuko. Perskaitė – ne visai tas žodis. Kaip ir daug kur kitur, skaitė iš galvos, tik dėl dekoracijos rankose laikydamas pluoštą popierių.

    Dar kitas rytas buvo paskirtas kolegos ūkiui apžiūrėti. Tam buvusi ir intriga: mažyčiai, melsvais lukštais kiaušiniai pusryčiams. Juos deda specialiai išvestos vištos, antys ir žąsys, kiaušiniuose beveik nėra cholesterolio.

    Pietūs laukė pas Prano Lemberto, tarpukaryje populiarios dainos Tau, sesute, baltos gėlės, autoriaus našlę Moniką. Čia J. Jankui didžiausią įspūdį paliko kartu pietavusi Stasė Pautienienė. Vėliau rašytojas vis prisimindavo: „Visi kritikai ir recenzentai niekur neužsiminė Anapus rytojaus Leibos, o ji iš karto ties tuo skyriumsustojo. Iš tikrųjų tame skyrelyje aš ir bandžiau sutelkti visą šios knygos pagrindinę mintį. Ją supratus, gal nereikėtų galvoti, kad Mikšai yra mirę, kaip savo paskaitoje išsitarė E. Tumienė“.

 

2.

 

    1980 m. sausio 11 d. J. Jankus galutinai apsisprendė dalyvauti Čikagoje rengiamoje vakaronėje, skirtoje A. Giedraičiui ir jo redaguotai knygai Mūsų Jurbarkas. Šįkart sutiko labai lengvai. Tačiau su sąlyga: kalbėsiąs ne apie pačią knygą, o apie A. Giedraitį, kurį gerai pažinojo, su kuriuo bičiuliavosi.

    Vėliau rašytojas pats savim stebėjosi. Atrodė, tokia paprasta užduotis, o kai pabandė šį tą pasižymėti, ėmė klupti. Vien atminties pasirodė per maža, o šalia archyvų nebuvo. Ne vasara, į Putnamą nenulėksi.

    Ir vis dėlto per tas tris savaites šį tą pavyko padaryti. Su tuo savo beveik valandą užimančiu skaitymu pirmiausia, žinoma, supažindino Kotryną. Žmona pasakė, jog jis geras, o koks iš tikrųjų tas gerumas, išgirs iš tų, kurie klausysis.

    Čikagiškiai sutiko šiltai. Atskaitęs A. Giedraitį, su daug kuo matėsi, kalbėjosi: su Bradūnais, A. Baronu, Stasiu Džiugu, savo pirmųjų darbo metų pradžios mokykloje mokiniu. Pabuvojo Draugo redakcijoje. Buvo pakankamai smagios ir dvasinės atgaivos – nuo sovietinės tvarkos anekdotų ligi poezijos ir prozos iš pavergtos Lietuvos skaitymo ir aiškinimosi. Buvo ir Spaudos balius, K. Bradūno rečitalis, Antrojo kaimo spektaklis.

 

3.

 

    Tie metai J. Jankui kažkokie ypatingi. Vos sugrįžus į namus, pakviečiamas į Baltimorę, literatūros vakare dalyvaus kartu su B. Brazdžioniu.

    Skrisdamas lėktuvu, kažkodėl vis prisimena žiemą. Vasario šešioliktąją Rochesterio lietuviai buvo pasikvietę į svečius kunigą Adolfą Stašį. Įdomus charakteris, lietuviško kaimo klebono tipas, viską už visus geriau žinantis ir negalintis suprasti, kad geras žmogus galėtų kitaip galvoti negu jis. Jei nuo jo priklausytų, iš Draugo turėtų būti išmestas Pranas Garšva, iš Darbininko – Bučmys, nes jie ir patys kartais kitaip parašo, ir kitiems leidžia kitaip nei jis, A. Stašys, galvoja, parašyti. Tiesa, prie šermukšninės su juo buvo visai neblogai pasėdėti, - šnekus žmogus. Ne, nesusipyko, ne J. Jankaus charakteriui.

    O į Baltimorę skrenda ne su dideliu noru. Pats nežino kodėl, bet pradeda atrodyti, kad gal ir senatvė kalta, jog nebemato gilesnės prasmės dėl poros trumpų pasakojimų ar keliolikos minučių pakalbėjimo skristi šimtus kilometrų.

    Washingtono National aerodromo kamputyje laukdamas lėktuvo į Baltimorę, kur pasitiks ir nakčiai priglaus poetas ir kultūrininkas Aleksandras Radžius, J. Jankus liūdnai mąsto, kad tas senokai matytas kolega, kaip ir jie visi, į tą krantą išmesti, kapstosi tik apie save. Vakar J. Jankus, skaitydamas Aleksandro Solženicino memuarus, atkreipė dėmesį, kad šis skaitęs tūkstantinei miniai, o toji jo klausėsi net kelias valandas. Čia gyvenantiems lietuvių rašytojams ir valanda per daug. Kai Baltimorėje literatūrinį vakarą organizuojamam žmogui pasakė, jog turėtų būti viena susitikimo valanda skirta jam, o kita – B. Brazdžioniui, šis akivaizdžiai išsigando. „Per daug“, - pasakė. Tuomet kokia prasmė trenktis į tokią tolybę?

    Tačiau vakaras paliko gerą įspūdį. Jį prisimindamas J. Jankus pasakojo: „Kad B. Brazdžionis galėtų būti kartu toks paprastas ir įtaigus, jo vieno ilgiau kalbant negirdėjusieji, o tokių gal buvo dauguma, nelabai tikėjo, bet jis tokių netikėjimą labai smagiai apvylė. Jis buvo ir įvairus, ir įtaigus, o kartu nepaprastai sudominantis“. Nors J. Jankus ir sakė, kad apie save sunku ką pasakyti, tame vakare dalyvavę pažįstami baltimoriečiai tvirtino, jog J. Jankus nė kiek nenusileido B. Brazdžioniui.

  

SAPNAS, ARBA BEVEIK SIUŽETAS APSAKYMUI

 

    Kotryna – J. Jankaus didžioji meilė ir didysis skausmas. Rašytojas labai pergyveno dėl žmoną užgriuvusios nepagydomos ligos, kiek galėdamas padėjo jai, ilgainiui jau net nebesuvokiančiai, kas tas jos didysis rūpintojėlis. Tačiau kai Kotryna 1987 m. vasario 24 d. išėjo iš šio pasaulio, palengvėjimo nepajuto, nors, žinoma, daug kas pasikeitė, o visų pirma vėl atsirado laiko kūrybai.

    Anot paties rašytojo, baisiausia savijauta buvusi tuoj po Kotrynos palaidojimo. Tuomet, kai jis dar nelabai galėjo suvokti “tikro savo buvimo”. Nuo nemiegotų naktų, nuo patirto netekimo sunkumo jautėsi lyg apdujęs, kartais net pagalvodavo, jog esąs kokios nors ligos prieangyje. Gal net tos pačios, kuri kankino Kotryną. Mat, J. Jankus ne sykį pajuto prarandąs nuovoką, kur ir kodėl esąs.

    Tuomet labiausiai ilgėjosi sniego, kuris vis nesirodė. O mintys, vaizdai, žodžiai tarsi kokioje karuselėje vis sukosi ratu – po kurio laiko vis pasikartodami. Skyrėsi tik šviesa ir atspalvis, nutvieskiantys juos. Tai kažkas, vos ne iki kvapo užėmimo, suspausdavo gerklę, tai akys prisipildydavo rasos. Ir keisti dalykai dėjosi su miegu. Ne, nebūtų galėjęs pasakyti, kad visai nemiegodavęs, tačiau… Ne kartą pasijuto labai keistai: lyg ir užminga ir dėl šito prabudęs labai apsidžiaugia, tačiau džiaugsmas išblėsta žvilgterėjus į laikrodį – dažniausiai jis rodydavo arba tą patį laiką, arba vos viena kita minute daugiau.

    Ypač rašytoją tomis dienomis sujaudino vienas sapnas, o gal regėjimas. Tąkart nuėjo gulti jau gerokai po vidurnakčio. Lyg ir užmigęs. Ko gero, taip ir buvo, nes beveik fiziškai jautė, kaip skęsta į miego jaukumą. Net spėjo pagalvoti, kad gal duos Dievas ir pirmą sykį po ilgos pertraukos pabus jau tik rytą, o gal ir dar vėliau, o svarbiausia – su tokia galva, kokia prabusdavo visada, - blaivia ir aiškiomis mintimis. Tokios būsenos buvo jau tiesiog pasiilgęs, nes tik ji padėdavo nudirbti ko nors vertus darbus.

    O tas nejučia atėjęs sapnas-regėjimas buvo vos ne siužetas apsakymui. Pajuto rankose turįs nedidelį elektrinį varikliuką su nutrūkusiu laidu ir besukąs galvą, kaip vis dėlto tą laidą prijungti. Kadangi laidas pasirodė esąs sudėtas iš plonų plokštelių, nutarė paieškoti skardon sukamo sraigtelio. Tačiau pašiūrėje, kurioje buvo, tokių paieškų nepradėjo, o netikėtai pačiam sau atsidūrė apleistame kieme. O jau čia laukė visiškas netikėtumas. Į pakalnę bėgantis takas užsibaigė grioviu ar upeliuku, už kurio vėl kilo aukštyn, o ant pačios aukštumėlės stovėjo Kotryna.

    Ir buvo Kotryna ne tokia, kokią buvo įpratęs kasdien matyti. Labiau priminė paveikslą nei gyvą žmogų. Dominavo šviesiai kreminė spalva. Plaukai surišti kaip mamos tai daro mažoms mergaitėms, lengvas švarkelis su kišenėlėm ir apykakle, šviesia didele saga susegta iki pasmakrės. Sijonas ar kelnės – jau nebeaiškios formos, be to, primenantys ne drabužį, o debesį. O nuo Kotrynos bėgo berniukas, aprengtas tokios pat kreminės spalvos rūbais. Bėgo jis tiesiai nuo jos, o prabėgdamas jam šūktelėjo: “Bėkim prie jūros. Pasimaudysim”. Šūksmui nuaidėjus neliko ir berniūkščio, jis pradingo už kopos – aukštokos, reta žole ir mažėlyčiais krūmais apaugusios. O jau kiek toliau už kopos rašytojas iš tikrųjų pamatė jūrą. Ji buvo šviesiai melsva, su baltais lūžtančių bangų purslais. Tuomet J. Jankus atsisuko į Kotryną, tebestovinčią toje pačioje vietoje. “Eik, tau reikia šviežaus oro”, - tie jos tariami žodžiai nuskambėjo labai aiškiai. Tačiau rašytojo dėmesys kažkodėl nukrypo į vis dar rankose tebelaikomą motoriuką, ir jis … pabudo.

    Vėliau, pasakodamas tą sapną, J. Jankus ypač stebėjosi dėl vienos smulkmenos: kai pabudęs žvilgterėjo į laikrodį, šis teberodė tą patį laiką, kurį įsidėmėjo nueidamas gulti. Dar daugiau: net tą pačią minutę. Beveik neįsivaizduojamas dalykas: tą vos keleto sekundžių sapną, o gal viziją (rašytojas ir taip yra įvardijęs), J. Jankus, praėjus gerokam laiko tarpui, atsiminė iki menkiausių smulkmenų.

    Ar J. Jankus negalėjo apsirikti, gal jis tiesiog pamiršo, sumaišė laiką? Ne, tvirtino rašytojas, tikrai ne. Jo įprotis buvo toks: užsnūstant ir atsibudus būtinai žvilgterti į laikrodį.

    Ir dar viena keistenybė. Rašytojas vis galvojo: kodėl Kotryna pasakė “šviežaus”, o ne “šviežio” oro? Juk mokykloje buvo kitaip išmokyta. Kur tai būtų išgirdusi? Ir tada prisiminė jos pasakojimą, kaip po Pirmojo karo sekėsi atsidūrus Pasvalyje. Tada Kotryna lietuviškai nemokėjo nė žodžio, tačiau “turėjo gerą ausį”. Porą savaičių tik klausėsi, visiškai burnos nepraverdama, o paskui pribloškė visus savo klausimu: “Barboryt, ar či tava skarel?” Žinoma, tik vėliau toji grynai pasvalietiška šneka, lankant Pasvalio progimnaziją ir Linkuvos gimnaziją, keitėsi, vis artėdama prie literatūrinės kalbos. Kol, pabaigus Šiaulių mokytojų seminariją, tapo tokia, kad net J. Jankus kartais būdavo sugėdinamas dėl vieno ar kito nelietuviško pasakymo. O čia dabar nei iš šio, nei iš to – “šviežaus oro”…

    Tas sapnas (vizija?) rašytojui ilgam buvo padaręs įspūdį. Net praėjus keliems mėnesiams jį vis prisimindavo, kaip kažką labai tikro, stipraus ir reikšmingo. Kartais J. Jankus pagalvodavo, kad gal tas žodis sapno (vizijos?) metu iš jo žodyno, sukaupto galvoje, “iššoko”. Tačiau vis vien tai buvę taip  netikėta. O labiausiai vis sau priekaištavo, kad nepabandė su Kotryna pratęsti kalbos, pyko ant savęs, kodėl nepaklausė, kam jam tas šviežus oras, kur jo turėtų ieškoti. Kodėl svarbesniu pasirodė visai nereikalingas motorėlis?

    Po to rašytojas pasakojo: dabar, kai lankosi kurioje nors dailės galerijoje ar tiesiog sklaido meno istorijos albumą, nejučia ieško paveikslo, kuris galėtų būti kada nors kur nors matytas. Tiesa, nieko panašaus užtikti nepavyko.

    O Kotryną sapnavo ir vėliau, tačiau panašaus sapno (vizijos?) nebepasitaikė. Dažną naktį sapnavo. Tiesa, paliegusios, tokios, kokia buvo beveik porą paskutinių metų, nesapnavo niekada. Keliančią rūpestį, kad kur nenuklystų, ligonę, - taip, tačiau ne paliegusią. Vis kartu, vis kažkur abu eidavo, keliaudavo, kol nejučia viskas pradingdavo.

      

UŽKASTI ŽYDINTYS SODAI

 

    1989 metų vasarą viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose poetas Kazys Bradūnas rekomendavo būtinai aplankyti prozininką ir dramaturgą J. Jankų, gyvenantį geroką kelio galą nuo lietuvybės centro, - Rochesteryje. Prisiminė ir tai, ko mes, gyvenantys Lietuvoje, dar turėjome būt nepamiršę – jo romanus Egzaminai ir Be krantų, - prieškarinį bestselerį, pažymėjo, kad J. Jankus – gyvas literatūros klasikas. Na, o čia, užjūryje, gimė beveik dvi dešimtys knygų ir dauguma jų apdovanotos pačiomis garbingiausiomis premijomis. Velnio bala, novelistikos šedevras, išversta net į keletą Europos kalbų.

    K. Bradūnu negalima netikėti.

    Be to, pabuvojęs penkiolikoje valstijų, nė viename lietuviškame knygynėlyje neužtikau J. Jankaus knygų. Tai taip pat šį tą reiškia. Paprastai knygos ten, užjūryje, retai išperkamos. Neužtikau ir tautiečio, kuris būtų panoręs lengva ranka atsisveikinti su nors viena J. Jankaus knyga.

    Labai apgailestavau, kad nebuvo galimybės užsukti į J. Jankaus namus. Amerikos atstumai nepalyginami su lietuviškaisiais, o kai esi priklausomas nuo savo palydovo, nieko kito nelieka kaip susitaikyti su tuo, ką turi. Rašytojas, neseniai turėjęs viešnią iš Lietuvos – Jurgą Ivanauskaitę, ir, žinoma, pilnas šviežių įspūdžių, nepriekaištavo. Sutartinai nutarėm, kad dabar jau tikrai reikia ruoštis kelionėn į tėvynę.

    Tačiau praėjo dar pora metų, kol taip atsitiko.

    Po 47 metų pertraukos vėl ruošdamasis sugrįžti po tuo pačiu dangum, po kuriuo prieš 85 metus pirmą kartą pravėrė akis, J. Jankus iš naujo prisiminė visą savo praėjusį gyvenimą. Anot jo paties, mintyse, o gal net pačioje sieloje, atsivėrė daugybė vaizdų. Ir tie vaizdai buvo labai savi, rašytojui net susidarė toks įspūdis, kad juos iš pačios motinos atsinešė. Ir dar: jie ir labai savi, ir visiškai kitokie nei tie, kuriuose sutirpo sūnų Eugenijaus ir Virgilijaus ir žmonos Kotrynos dienos.

    Dar sykį prisiminus vaikystę, sugrįžo ir kai kurie potyriai, kurių dėka niekada, net karo metais neturėjo baimės, panikos jausmo ar, atsidūręs audringoje jūroje, jautė tik smagumą. Vienas jų susijęs su vyresniuoju broliu Petru, kuris jį, kūdikėlį, taip supdavo, kad lingės antras galas net į lubas trinktelėdavo. Tai buvo, anot rašytojo, pirmosios pamokos, jog gyvenime ir žeme vaikščiodamas visko patirsi – ir kilimo aukštyn, ir kritimo žemyn.

    Nors J. Jankus atvyko į Lietuvą rudenį, dienos pasitaikė kaip reta gražios. Rašytoją iš Vilniaus lydėjo literatūros kritikas J. Linkevičius, su juo ir tarėmės dėl susitikimo Šiauliuose tą rugsėjo pabaigos rytą. Buvo ir valanda aptarta, ir kitos smulkmenos, tačiau žmogus pasirodė esąs iš tų, kuriais negalima pasitikėti. Vėlyvas rytas nusikėlė į pavakarius. Labiausiai buvo gaila fotografo Antano Dilio – labai užimto žmogaus, tačiau geranoriškai talkinančio Varpams. O susitikus paaiškėjo, kad J. Jankaus palydovas rašytojo net neįspėjęs, kad yra laukiamas Šiauliuose. Tai sužinojęs pasijuto nei šiaip, nei taip, ko nepasakysi apie J. Linkevičių – šis net neatsiprašė.

    Vis dėlto toji diena įsimintiniausia liko dėl rašytojo nuoširdumo, tikrumo. J. Jankus prisipažino, kad dar vos prieš keletą mėnesių nežinojęs, jog vėl pamatys Lietuvą. Taip pat ir dėl to, kad sveikata ne iš pačių geriausių. Tačiau laisvės varpai, suskambę tėvynėje, ir jam buvę lemtingi. Apsisprendimas atvykti atėjęs akimirksniu. Ilgokai bendravome prie arbatos puodelio, susitarėme ir dėl susitikimo po trijų savaičių – spalio dvidešimt pirmąją Varpų literatūrinėje valandoje “Nuklono” gamykloje. Literatūros almanacho pagrindiniai rėmėjai pažadėjo tame susitikime sudaryti galimybę dalyvauti visiems pageidaujantiems šiauliečiams.

    Drauge nutarėme paminėti J. Jankaus 85-metį, tiesa, rašytojo iš anksto apie tai neįspėjus. Literatūros vakaro išvakarėse parūpinome ir ąžuolinį kryžių, kurį svečias pageidavo pastatyti šventajame kalne.

    Kiek neįprasta buvo matyti J. Jankų su ąžuoliniu kryžium ant pečių. Štai jis lėtai eina link kalno, o netrukus ir visai stabteli: virš mūsų nusidriekia išskrendančių paukščių virtinė. Balsai gailūs, graudūs. Užverčiame galvas aukštyn. Po minutės – dar vienas paukščių būrelis. Kažkas bando įspėti inicialus – paukščių rikiuotė netradicinė, pasklidus.

    - Čia, ko gero, JJ…

    - O gal ir ne…

    - Vis dėlto JJ…

    J. Jankus liūdnai šypteli:

    - Net paukščiai ragina atgalios…

    - Ar ne per sunkus kryžius? – teiraujasi “Nuklono” gamyklos generalinis direktorius Vytautas Slanina. Tai jo rūpesčiu padirbdintas šis vilties ir padėkos simbolis.

    - Ė, kad tik tokie sunkumai tebūtų… - su tėvišku dėkingumu žvilgteli rašytojas. Tačiau ir toliau kryžių neša vienas.

    Visi, kaip buvę, pasilikom Lietuvoj, - naujumu švytinčiam kryžiaus kamiene išsiskiria žodžiai. Po jais parašas – Jurgis Jankus.

    Didelė, graži buvo šventė. Auditorija, kuri vos prieš metus sutiko K.Bradūną, o prieš pusmetį – B. Brazdžionį, džiaugėsi dar viena likimo dovana.

    Gausiai susirinkusieji išgirdo, kad vienas didelis susitikimas jau įvyko Baisogaloje. O pastarosios dvi dienos prabėgo tarp artimesnių ir tolimesnių giminaičių, suvažiavusių iš Vilniaus, Raseinių, Panevėžio. Dauguma jų – išeiviai iš to paties kaimo, kuriame gimė ir J. Jankus ir iš kurio, deja, likęs tik pavadinimas. Šią vasarą, liepos dvidešimt septintąją, paminėdami rašytojo jubiliejų, baisogališkiai moksleiviai toje vietoje, kur stovėjo gimtoji Jankų dūminė pirkia, nupjovė gabalėlį miežių, pasodino ąžuoliuką, aptvėrė jį tvora. Rašytojas apsilankė ir tose vietose, kur, baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo.

    - Jeigu norit pašnekėt, galim ir pašnekėt, - auditorijai išklausius nedidelį pasakojimą Karštis, pasakė J. Jankus, pats tą šneką ir pradėdamas: - Manęs vis klausia: “Pasakykit, kaip Lietuva atrodo po tiek metų”. Prisipažinsiu, kad Lietuvos nepažinau… O jei čia būtų kas atvežęs vidury nakties, paleidęs ir pasakęs: “Pasakyk, kur esi”, būčiau atsakęs: esu didelio didelio dvaro laukuose. Lietuvos nebėra… Pikta ranka kažkokia viską nušlavė. Sodus žydinčius užkasė ir liko tik didžiulio dvaro laukai. Gražūs, žaliuojantys, pilni karvių bandų, bet vistiek dvaro laukai… Gražios sodybos dingo kažkur. Tik viena kita kaip našlaitė stovi.

    Paprašytas prisiminti pirmuosius sovietinės okupacijos metus, J. Jankus papasakojo, kad būta šalutinio pasiūlymo atvežti į leidyklą Jeronimą. Ne, jis pats nieko nedaręs. Tačiau žmona, kitais reikalais atvykusi į Kauną, buvo užsukusi ir į leidyklą. Ir ten jai iš anksčiau pažįstami pradėjo šnekėt: “Tegu atveža. Truputį pakeisim, truputį palyginsim, pridėsim, nuimsim ir bus knyga…” O pats rašytojas, nors kartkartėm ir nuvažiuodavo į Kauną savo reikalais, stengėsi niekur neiti, su niekuo nesusitikinėti.

    Žinoma, jei būtų važinėjęs į Kauną dažniau, trynęsis tarp rašytojų, visokių politikierių, greičiausiai, kad būtų kas nors kur nors paraginęs. O kaime – kas ieškos?

    Tačiau kaime tais metais gyventi buvo ne ką lengviau.

    - Bet laimė mano tokia buvo, kad nė vieno treniruoto ruso aplink nebuvo, - su jankišku jumoru prisiminė.

    O naująją kaimo valdžią kažkaip sekėsi apvynioti, apsukti. Ir tiems, su kuriais prie keturių akių kalbėjosi, ir aplinkiniams neretai atrodė, kad mokytojas-rašytojas daug didesnis bolševikas nei jie patys.

    Taip rimtu veidu bejuokaudamas ir prastūmęs tuos metus. Lyg niekur nieko. Tik paskutinė diena prieš karo pradžią, birželio dvidešimt pirmoji, įsiminė kiek kitokia. Buvo šeštadienis ir truputį išgėręs Raudonės partorgas paėmė už rankos, pasivedė nuošaliau iš žmonių būrio ir, kažkaip keistai į jį žiūrėdamas, paklausė:

    - Pasakyk tu man, kas tu esi? Ar tu geras vyras, ar tu svolačius? Taip tai man atrodo, kad tu geras, geresnio nebegali būt, bet apsisukus – kad tu rupūžė ir svolačius.

    J. Jankus nepasimetė ir paskubomis prašneko tuo pačiu tonu, kuriame visada buvo šiek tiek ironijos:

    - Nu ką tu čia dabar šneki. Žinoma, kad aš geras vyras. Vargu ar geresnį kur nors rasi… Visoj Sąjungoj vargu ar geresnį rasi.

    Partorgas tik patraukė pečiais ir pasakė:

    - Bet mes apie tai dar pasišnekėsim. Pasišnekėsim kaip reikiant…

    Pirmą sykį, pasakojo J. Jankus, jam pasidarę taip neramu. Gerai, kad buvo tamsu, nes jo sutrikimą būtų išdavęs veido raudonis. Pasijutęs nei šiaip, nei taip. Partorgo šneka buvo tarsi labai žmogiška. Vieną akimirką net buvo kilęs noras atsiverti. Tačiau, žvilgterėjęs į priešais su kitais kaimo žmonėmis ėjusią besišnekučiuojančią žmoną, pagalvojęs apie namuose miegančius tris vaikus, tyliai tarė sau: „Kam ką gero padarysiu atsivėręs paklydusiam žmogui? Kentėjimų ir skausmo ir taip ligi gyvo kaulo. Jeigu į tai reikėtų atsakyti akystatoj su visa apylinke, gal ir vertėtų tapti herojum, kad kiti turėtų atsparos. Bet čia, vidunaktį, niekam negirdint...“ Ir pasiliko su ta pačia kauke.

    Apie pastaruosius pagalvojimus J. Jankus papasakojo jau kitomis aplinkybėmis – prie kavos puodelio įsišnekus dviese.

    Kotrynai apie šitą keistą pokalbį kol kas nieko nesakė, nenorėjo gąsdinti. Tačiau tą naktį visai nesudėjo akių. Visą laiką galvojo, kada kas čia su juo ateis rimtai pasikalbėti. Tuo metu jis jau žinojo, kad jie rimtai šnekėtis ateina tik naktimis.

    O prieš aušrą pabudusi žmona pakėlė galvą ir pasakė:

    - Pažiūrėk ar tik langai neatidaryti. Perkūnas.

    - Ne perkūnas, mergyt, bet muzika… - nevykusiai bandė juokauti.

    Kadangi gyveno jie tada netoli Jurbarko, tai ir netruko išgirsti pirmuosius bombų sprogimus, pirmuosius šūvius.

    Taip ir pasisekė išsisukti nuo pokalbio, kuris, jautė, neabejotinai būtų užsibaigęs Sibiru ar dar blogiau.

    Ar turįs kuriam nors Lietuvos kampeliui ypatingų sentimentų? “Ne”, - atsakė žingeiduoliui. Na nebent gimtosioms vietoms – kur augta, ančiukai ganyti, kur paskui kaimyno žąsis ir bandą bėgiota, kur pardavinėtos vasaros, kurias Baltušis taip baisiai iškeikęs.

    - Nors buvo parduotos, bet labai smagios, pilnos turinio. Bet jų nebėra, - pasakojo J. Jankus.

    Daug džiaugsmo sugrįžus, bet yra nemažai ir nusivylimo. Ypač po kelionės į Kulautuvą, kur keletą metų teko praleisti, kai sūnus sirguliavo:

    - Nemuno nebėra! Nemunas jau taip sužalotas, taip susitraukęs upeliūkštis. Ten, kur buvo Nemuno vaga, kur sala, smėlynas buvo, dabar – piktžolės, krūmai, karklai užaugę, visur brūzgynai. Nemunas kažkur į aną pusę nutraukęs. Gal dviem trečdaliais susiaurėjęs.

    O po minutės:

    - O gal man tik taip atrodo? Nes ir šiandien, kai važiavom per Šiaulius, atrodė, kad anksčiau ta gatvė buvo daug platesnė negu dabar yra.

    Žinoma, šitoks prisipažinimas buvo suprastas kaip ir derėjo ir palydėtas plojimais, juoku. Auditorija pradėjo perprasti J. Jankų, jo kalbos manierą, būtiną druskos ir pipirų žiupsnelį ir, žinoma, lengvą ironiją netgi kalbant apie pačius rimčiausius reikalus.

    Netrukus šneka vėl buvo kuo rimčiausia. Rašytojas prisipažino, kad, eidamas Vilniaus ar Kauno gatvėmis ir sutikdamas žmones, nematąs jokio skirtumo, - jie tokie pat, kokius yra tekę sutikti Vašingtone, Niujorke, Čikagoje, Detroite ir kitur. Jokio! Išskyrus, žinoma, kalbą. Tik vairuotojai Amerikoje paslaugesni, mandagesni.

    Ne, darbo pagal Lietuvoje įgytą profesiją nedirbęs, į dar vieną klausimą atsakė J. Jankus. Ir neturėjęs teisių, ir nesistengęs jų gauti. Dirbęs tokį darbą, koks pakliuvo, kad tik duonos šeima turėtų. Porą ar trejetą metų papildomai studijuoti neleido tuščios kišenės. O ir gero dėdės Amerikoje neturėjo.

    Ką reiškia lietuvybei tokia milžiniška šalis, J. Jankus jau seniai susidaręs nuomonę. Taip, sakė rašytojas, lietuviai Amerikoje nyksta, sutirpsta, kaip sutirpsta cukraus gabaliukas arbatoje. Turi tirpt… Tačiau yra ir neblogos sąlygos lietuvybei, lietuviškoms šeimoms išsilaikyt.

    J. Jankus plačiau prisiminė 1989 metais Čikagoje įvykusį mokslo ir kūrybos simpoziumą, į kurį iš Lietuvos buvo atvykę per šimtą tautiečių. Su keliais iš jų jam teko kalbėtis. Ypač įsiminė vieno jų pasakymas: “Pas jus čia lietuviškesnė Lietuva negu Lietuvoj”. Matyt, jam padarė didelį įspūdį, kad tąsyk Lemonte - ir salėje, ir koridoriuose, ir visuose namuose galėjo girdėti tik lietuvišką šneką. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tik įspūdis toks susidarė, nes į Čikagą buvo suvažiavę užimantys aukštas pareigas, mokyti lietuviai.

    - O šiaip – turi nutirpti. Kitaip negali būt.

    Situaciją pailiustravo savo šeimos pavyzdžiu. Iš devynių proanūkių septyni namuose kalba tik lietuviškai, šeštadieniais eina į lietuviškas mokyklas, vyresnieji skaito lietuviškas knygutes. Tai todėl, kad tų septynių motinos buvo lietuvaitės. O tie, kurie nekalba lietuviškai, visvien jaučiasi lietuviais…

    Literatūrine valanda liko patenkinti ir šiauliečiai, ir pats rašytojas. Perjuostą jubiliejine tautine juosta, šiek tiek pavargusį, tačiau besišypsantį kalbinau jau prie keturių akių.

    - Labiausiai norėjau susitikt su savo buvusiais mokiniais, - sakė J. Jankus. – Kai ką net papiktinau tokiais  norais. Ne vienas nustebo, kad kažkoks nepažįstamas senis vardu vadina ir dar į artimas pažintis taiko. Tačiau užtekdavo pasisakyti, kas esu – visiems tas atžagarumas baigdavosi vienodai: “O, Jėzau! O, Viešpatie!” – ir tuoj ant kaklo. Nors nė vienas nepažino iškart, bet pripažino ir džiaugėsi visi. Įvairūs likimai skirti jiems buvo. Sutikau net tokį, kuris keturiasdešimt metų prasislapstė. Laikas savo padarė. Dabar lyg ir į bendraamžius tapom panašūs. Vieno tik nesugebėjo laikas pakeisti – žmogiškumo, kurio visada mokiau…

     O susitikimai su rašytojais buvo labai panašūs, kokie būna ir Amerikoje. Tačiau artimiau pabendrauti teko su nedaugeliu: Juozu Apučiu, Tautvyda Marcinkevičiūte, Petru Dirgėla, Vytautu Martinkum, Robertu Keturakiu. Prisiminimai – šilti.

    Bendravimas su giminėm, pažįstamais ir nepažįstamais kažkokio naujumo nesuteikė. Kodėl? Gal todėl, kad, gyvendamas Amerikoje, rašytojas visada stengėsi apie Lietuvą sužinoti kuo daugiau. Viena, kuo ypač didžiuojasi – daug metų turėjęs progą sekti Lietuvos pogrindinę spaudą dar iš rankraščių. Turima omeny Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Dabar, klausydamasis įvairių pasakojimų apie vargus ir bėdas, rašytojas suvokė, jog jam jie visą laiką buvo žinomi. Beje, J. Jankus ne tik gaudavo skaityti vos paruoštus Bažnyčios kronikos rankraščius, bet ir pats atrinkdavo, paruošdavo vertingiausius tekstus skaitymui šv. Mišių metu.

    - Nežinau, ar jums teko apie tai girdėti, - atkreipė dėmesį rašytojas, - mūsų bažnyčia buvo vienintelė pasauly vieta, kur vietoj Evangelijos buvo skaitoma Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.

    O didžiausią įspūdį, sakė J. Jankus, palikęs Kryžių kalnas. Deja, viską gadina neorganizuotumas, nesugebėjimas susitvarkyti, gal net apsileidimas. O juk pasaulio piligrimažo centru galėtų tapti tas šventasis kalnas. Kaip Lurdas, kaip Fatima. Ne tik smalsumo vedinos suplauktų čia minios iš viso pasaulio, bet ir – pirmiausia – dvasinio atsigaivinimo.

    - Noriu parašyt pusiau autobiografinį dalyką, - paklaustas apie planus, atsakė J. Jankus. – Kūrinyje turėtų būti nemažai to, ką patyriau šios viešnagės metu.

 

RAŠAU, KAD RAŠAU

 

    Įdomios J. Jankaus mintys apie rašymą105. Jis teigė neatsimenąs, kad būtų kada jautęs tokią būtinybę – mesti visus darbus į šoną ir sėsti prie balto popieriaus lapo. Rašymas jam visada buvęs laisvo laiko darbas. Prisimenąs daugybę atvejų, kai sakinio viduryje galėjo užbaigti rašymą ir nuskubėti kažko būtinesnio padaryti. Įdomus dalykas pačiam rašytojui: atvirkščio varianto nė karto nėra buvę. Kodėl? Gal kad tai, kas jau yra susiklostę galvoje, nebepabėgs? “Tačiau pabėgo, - neslėpė J. Jankus. – Daug kas pabėgo”. Ir vis dėlto dėl šito jokių ypatingų pergyvenimų nebuvę. “Gal todėl, kad buitiniai reikalai – būtiniausia būtinybė, o visa kita, visos puošmenos, nors ir geros, nors ir reikalingos, gali palaukti laisvos valandėlės”.

    Kodėl rašęs? “Kad galėjau. Dabar rašyti jau beveik visi moka, bet ne visi gali. Tas gebėjimas gal ir stumia”, - tvirtino gilios senatvės sulaukęs rašytojas.

    O kita proga, paklaustas, kas jam rašymas, kūryba – gyvenimo būdas, savotiškas narkotikas, savęs įamžinimas ar visai kas kita, pažymėjo106: “Lengviausia būų atsakyti, kad visai kas kita. Rašymas nepajėgė manęs nei aprengti, nei pavalgydinti, nei pastogėn priglausti, tai nė iš tolo negalima būtų sakyti, kad kūryba (jeigu tai, ką rašau, yra kūryba) buvo mano gyvenimo būdas. Ir ne narkotikas. Niekada nebuvau rašymu taip apsvaigęs, kad būčiau užmiršęs savo pareigas, metęs viską į šalį ir paskendęs tik rašyme. Rašiau tik spragutėse tarp būtinų buitinių darbų ir darbelių. Kelios eilutės vieną dieną ar naktį, kitą – koks puslapis ar net keli. Ir ne todėl, kad tuo metu tik tiek tebuvo galvoj. Galvoj visada buvo daugiau negu galėjau parašyti, bet rašiau kaip laikas leido. O apie įsiamžinimą tai vargu ar kada ir pagalvojau. Jau vien tai (nors gal ir netiesiogiai) gali patvirtinti, kad net nemėginau apie save burti jokio literatūrinio sambūrio, nors gyvenimo patirtis lyg ir teigtų, kad organizacinio sugebėjimo visada yra buvę net ir su kaupu, tik jokio bendruomeninio darbo centran niekada nebuvau linkęs savęs kišti. Dėl tos dingsties nesijungiau į toliau nuo manęs esančius kultūrinius sambūrius, net ir nuo Lietuvos rašytojų sąjungos narystės atsiprašiau tik todėl, kad iš manęs, gyvenančio kažin kur už vandenų, jai jokios naudos  negali būti. Ar iš to galėtų būti naudos man, net nepagalvojau.

     Kai prieš porą metų viešėjau tėviškėje, bent pora kultūrininkų švelniai papriekaištavo, kam aš pats savęs nekeliu į pirmąsias vietas, nevertinu savo darbų. Sakė, kad kitas, abejotinos vertės knygutę sulipdęs, sugeba įtikinti, kad geresnio už jį nėra. Manau, kad ir dažnas, ne vakar gimęs, tą yra patyręs, bet manęs toks gyvenimo būdas netraukia. Iš dalies gal net todėl, kad labai panašu į troškimą užsivilkti kokia daugumos garbinama uniforma. Tai kodėl tada rašau? Nežinau. Turbūt rašau todėl, kad rašau. Labai nemėgstu paties rašymo veiksmo, bet rašau. Jeigu pasimaišo koks svarbesnis darbas, vidury žodžio rašymą nutraukiu, o kai nebeturiu ką veikti, tęsiu nuo tos vietos, kur buvau nutraukęs. Jau seniai patyriau, kad žmogus yra daug komplikuotesnė mašina negu jo paties protas gali išmanyti, tai daugelį dalykų palieku taip, kaip yra. Ir savo paties rašymo knietulį.

     Kas žino, gal kada ateis laikas, kai su kokiais nors prietaisais galėsime geriau įžvelgti į savo pačių gelmes. Nesijuok, tos gelmės yra, tik jų dugną pasiekti mūsų rankos dar per trumpos. Juk ir patys sau esame mįslės”.

   

IR JAUSMAI, IR FAKTAI

 

    Sudėtinga J. Jankui buvo 1993 metų vasara. Po keturių dešimtmečių, prabėgusių Rochesteryje, rašytojas pasiryžo naujam “išsivietinimui” – įsikūrimui pas marčią Detroite.

    Kaip jautėsi, maždaug galime įsivaizduoti. Ir praėjus keleriems metams neslėpė, jog buvo sunku. Tačiau viskas susiklostė taip, kad nieko kito neliko, kaip paklusti likimo įnoriams – gyvenimo aplinkybėms, kurių svarbiausias diktatorius buvo senatvė.

    Štai ką J. Jankus 1993 m. liepos 23 d. įrašė savo Ne dienoraštyje107:

    “Jau turbūt trečia savaitė, kai esu namie ir ne namie. Keliuos. Aną vakarą Danutė paskambino ir pasakė, kad kelčiaus gyventi pas ją. Prieš kurį laiką ragino ir Almis, kad kelčiaus pas jį. Pas Almį irgi būtų gerai. Jų namas didelis, daug vietos, bet mane dar gąsdina (nors tam amžiuje gal ir nebereikėtų gąsdintis) vienuma. Ne tokia vienuma-vienuma, bet visiškai kitokia: artimiausi lietuviai yra Vašingtone. Su jais, jeigu Almio rankos bus laisvos, pasimatyti gal galėčiau tik vieną sykį per mėnesį, kai jie paskutinį (rodos) sekmadienį susirenka į bažnyčią, o paskum dar pasidairo į viens kitą tos pat bažnyčios rūsyje. Bet ir jų dauguma jau kitos kartos ir kitų interesų žmonės. Vaičiulaitis jau išėjo į Dievo sodus, Laučka rengiasi, Aisčio kada jau nebėr, Būtėnas grįžo į Čikagą, Bačkiai išsikėlė į Paryžių, rodos, kad iš ten keliasi į Lietuvą. Liko Blekaitis, Vaičiulaitienė, dar Almenas, o visi kiti jau visai kitokie, su kuriais gali ryšys užsimegzti, bet greičiausiai, kad ne. Tai kai Danutė po didžiosios operacijos (…) visiškai atsigavo ir pasiūlė keltis pas ją, sutikau. Sutikau ir po kelių valandų krūptelėjau. Ne dėl savęs, bet dėl jos: niekas nežino, kokį rūpestį gali sau užsitraukti. Dabar dar krutu, bet kas žino, kada galiu sukristi. Ir niekas nežino kaip. Gerai, jeigu vakare atsigulusi rytą nebeprikeltų, bet ir tai namams nedidelis malonumas. Ir rūpestis, ir nejaukumas. Gal geriausiai būtų iš vietos nejudėti, bet kai šį pavasarį pagavo plaučių uždegimas, o paskum gal ir širdis prisidėjo (bent daktarai taip galvoja), tai buvo nepatogumo ir man, ir rūpesčio vaikams. Tai ir keliuos nenorėdamas jiems pakartoti rūpesčio, bet kas žino, ar to rūpesčio daugiau nepadarysiu (išskirta mano -–L. P.-K.).

    Tai, tarp lubų ir grindų kabėdamas, atsikratau nereikalingybėmis (tai “gražus” žodis išspruko): knygas kraunu į dėžes Vilniaus universiteto bibliotekai, Baisogalos vidurinei mokyklai, Maironio muziejui. Parašiau visiems laiškus, bet negeras laikas, vasaros atostogos, - kažin kada kas tuos laiškus gaus, o man iš lengva valytis reikia”.

    Nemažiau svarbu ir įdomu, kaip šias rašytojo gyvenimo permainas sutiko šalia gyvenusieji, daug metų jį pažinoję ar jo akyse užaugę, subrendę. Nenuginčijamas šito liudininkas – speciali Rochesterio lietuviškos radijo programos Dainos aidas laida, skirta J. Jankaus išleistuvėms. Istorinį 1993 m. rugpjūčio 29 d. įrašą šios knygos autoriui parūpino Izabelė Žmuidzinienė.

    “Sutelkę talką bandysime įvairiai tarti “sudie” vienai iš Rochesterio lietuvių kolonijos ryškiausių asmenybių”, - taip tądien atsisveikinimo valandėlę pradėjo programos vedėjas Raimundas Kiršteinas.

    Ta proga laidos rengėjai parinko neilgą, tačiau gan simbolišką tekstą iš jaunystės laikų romano Egzaminai: “Viską susidėjau į kuprinę ir išėjau. Miške geriau. Voverė nubėga per šakas, žalvarnis kaip margo šilko išblizga, nuskrenda tviskėdamas rytmečio saulėje, laukinė bitė kaip mažutis kuodelis žiedus renkasi. Visiems aš turiu ką pasakyti ir žinau, kad tas laikas, kai juos stebėjau, jau praėjo ir jo laukti nebereikės. Voras, tarp dviejų pušų paspendęs tinklą, laukia atskrendančio uodo. Jis gudriai susigūžęs už atplyšusios pušies žievės visas pilkas ir vos pastebimas. Man patinka, kai gamta gyvena. Ji žaidžia nesibaigiantį žaismą. Kaip žmogiški vaidilos tobulam teatre. Kartais nuostabiai švelnų, kartais žiaurų ir kruviną kaip Šekspyro tragedijos, bet visada meistriškai išdailintą. Mano kojos nuo rasos peršlapo ir batai išmirko”.

    Taigi – rugpjūčio 31-ąją, paskutinę vasaros dieną, J.Jankus “su mažu ryšulėliu padangės keliu” visam išvyksta iš Rochesterio. Didžiausias turtas – knygos – jau išsiųstos. Daugelį metų palėpėje kaupęsi kolegų laiškai surinkti ir taip pat iškeliavo per Atlantą – į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Bostoniškės enciklopedijos tomai ir dalis knygų paskirti tėviškės – Baisogalos – gimnazijai. Paveikslus, kurių Jankų namuose buvo daug ir originalių, nusikabino anūkai.

    Atrodo, laidos vedėjas neperdeda: iškeliauja J. Jankus su mažu krepšeliu. Visa kita išdalinęs, palikęs. Tačiau čia prabėgę metai, anot B. Brazdžionio, - kaip šviesi žvaigždė. Ir jie nepalyginamai didesnis turtas už medžiaginį.

    Vardinami dideli ir mažesni nuopelnai. Bandoma į daug metų šalia gyvenusį rašytoją pažvelgti tarsi iš kitos perspektyvos. Ir patiems netikėtai atsiveria dar skaudesnė tiesa negu, sužinojus naujieną apie išvykimą, iš pradžių galvota. Tai buvo žmogus, kokių Rochesteris daugiau neturės. Jo pagalbos ir patarimų prašydavo net parapijos klebonai, ypač glaudžiai bendrauta su Tėvu Justinu ir kunigu Kazimieru. Literatūrinių vakarų, kokių čia būta J. Jankaus dėka, galėjo pavydėti net Čikaga. Žinoma, daugiausia nuveikta su plunksna, tačiau Rochesteryje jau buvo pripratę ir prie Jankaus-fotografo, - tokių meniškų lietuviškos veiklos nuotraukų daugiau niekam nepavykdavo padaryti. Visur J. Jankus buvo reikalingas ir niekur niekam jis neatsisakė padėti, tai – neabejotinas faktas, kaip ir gyvenimo realybė, kad tenka atsisveikinti su mieluoju kaimynu Jurgiu.

    Atsisveikinimo radijo bangomis ceremoniją pradėjo Onė Adomaitienė, jau kuris laikas gyvenanti Floridoje. Iš buvusių kaimynų patirta žinia, kad palieka Rochesterį jos ir amžinatilsį Jonio artimiausias  bičiulis, sukėlė daug prisiminimų. Juose – ne tik jausmai, bet ir įdomūs faktai.

    “Išvykdama iš Rochesterio išsivežiau nemažą kraitį, kurį man sukrovė daugelis mielų žmonių, - pasakojo O. Adomaitienė. – Didelė to kraičio dalis įgyta per pažintį su Jankų šeima. Iš Jankaus gavau daug paskatinimų, patarimų ir padrąsinančių pavyzdžių. Jis niekam nieko nepavydėjo, kiekvieną ragino ugdyti savo talentą – dainoj, žodyje, mene ar kokioje kitoje srityje. Jis mokėjo padėti perprasti savo gabumus ir juos tobulinti”.

    O nepamirštamiausi O. Adomaitienei liko literatūros vakarai, ypač praturtinę Rochesteryje gyvenančių tautiečių akiratį. Prisiminta įdomi smulkmena: žymioji rašytojų lova, kurioje nakvodavo svečiai. Anot jos, ji turėtų atsidurti muziejuje, o šalia  būtų surašytos visų įžymybių pavardės.

    Prisimintos ir Jankų viešnagės, kai Adomaičiai dar gyveno Bristol kalvelėse. Ypač įsimintinos vienos joninės. Prie laužo rinkosi choristai, ir kažkas sugalvojo, kad reiktų programos. Galgi J. Jankus ką paskaitytų ar papasakotų? Vos atėjęs į svečius su tokiu klausimu rašytojas ir buvo užpultas, o jis nesipriešino. Tik paklausė, ar yra kur nuošalesnėje vietoje, toliau nuo svečių alaso stalas. Kol visi suvažiavo, kol šiek tiek apšilo, ir programa atsirado. Taip gimė Paparčio žiedas. Lyg ir tik iš reikalo, tačiau įdomus, intriguojantis, bemat visus sudominęs.

    O vėliau tas ekspromtas  išaugo į didelę, beveik keturių šimtų puslapių pasakojimų knygą. Idėjos kaltininkams padovanota su įsimenančia dedikacija: “Brangiems bičiuliams Onei ir Joniui Adomaičiams, tikriems žemaičiams, per Nemuną neišmestiems, su linkėjimais, kad Jūsų kalnas visada paparčiais žydėtų. Amen. Jurgis Jankus”.

    Tik dabartis liūdna: nuo kalno nusirista į slėnį, paparčiai nužydėjo, Kotrytė išėjo, ja pasekė Jonis. Visa laimė, kad prisiminimų niekas negali atimti. Linkėjimas buvusiam kaimynui ir bendraminčiui labai širdingas: “Mielas Jurginėli, savo artimųjų ir šeimos glostomas pailsėk. Ir sustiprėjęs dar paberk srautus žodžių, kuriais tiek žmonių eilę metų džiuginai. Jei nebebus mums lemta susitikti šioj žemėj, kaip pernai Vilniuj susitikom, į Druskininkus keliavom, “Žilviną” glostėm, - susitiksim anapus. Be skausmo, be graudulio, be vienatvės sopulio”.

    O anot kitos rašytojo ilgametės kaimynės I. Žmuidzinienės, visos lietuvių kolonijos turi savo tarpe rašytojų, menininkų ir kitaip talentingų žmonių. Bet retai kuri patyrė iš jų tokį dosnumą, atvirumą, tokį norą dalintis savo talentu, išmintimi, pažintimis su savo kaimynais. Taip, jie gerbiami, jie retkarčiais, labai prašomi ypatingom progom pasirodo su savo kūriniais, bet lieka šalia visuomenės, artimai pažįstami tik vienam kitam. J. Jankus – kas kita. Nepasislėpė, neužsidarė savo kūrybos pasaulyje, leido ir kitiems jį pažinti, atvėrė save ne tik knygose.

    Ilgus metus Rochesteryje veikė kultūrinis būrelis, kuriam pirmininkavo Jonas Dėdinas. Po Tėvo Justino Vaškio atvykimo būrelis tapo šv. Jurgio parapijos kultūrine sekcija. Abiejose organizacijose nebuvo garbės nariu, o uoliai darbavosi. Ponia Izabelė išvardijo pavardes tų, kurie J. Jankaus dėka atvėrė savo kūrybos pasaulį. Tai – rašytojai B. Brazdžionis, J. Aistis, K. Bradūnas, S. Santvaras, A. Vaičiulaitis, L. Andriekus, A. Baronas, N. Jankutė, B. Pūkelevičiūtė, E. Cinzas, dailininkai A. Galdikas, Alfonsas Dargis, Vytautas Vizgirda, Vytautas Ignas, Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, aktorius Leonas Barauskas, archeologas Jonas Puzinas, fotomenininkas Algimantas Kezys ir kiti. Ročesteriečiams pristatė J. Jankus ir visas čia begyvenant išleistas savo knygas.

    Lietuviška mokykla, skautai, teatro būrelis, Dainos aido radijo valandėlė buvo artimai susiję su J. Jankaus vardu. Anot R. Kiršteino, radijo valandėlės vedėjo, rašytojas buvo kolonijos kultūros židinys. Jis priklausė ir parapijos tarybai, dalyvavo ir padėjo vos ne visoms organizacijoms ir kitus ragino įsijungti į darbą. Itin skatino jaunimą domėtis lietuvių kalba ir kūryba, padėjo su ja susipažinti.

    “Niekuomet nematėm jo nusiminusio, pavargusio, nors rašytojui teko patirti daug skausmo, netekus mylimų sūnų ir brangios žmonos”, - tai tik vienas sakinys iš Rochesterio bendruomenės oficialaus teksto atsisveikinant.

    Iš kur toji tvirtybė, kurią, nors kiek ilgiau pabendravęs su J. Jankumi, juto kiekvienas? Gimtieji namai, genai ar gyvenimo audros suformavo, išaugino?

    Ne kiekvienas plačiai pripažintas rašytojas užatlantėje gaišo laiką, skirdamas dėmesį lituanistinei mokyklai. O J. Jankaus dėmesys įsidėmėtinas, net praėjus porai dešimtmečių buvęs lietuviškos mokyklos ilgametis vedėjas ir mokytojas Vytautas Žmuidzinas tebesistebi, kad būta spektaklių, kurių tekstus specialiai jiems sukūrė J. Jankus. Tai – kalėdiniai vaidinimėliai Žirniukas ir uogelė, Sapnas ar nesapnas, Elenutės nuodėmė. Daug išmokta juos vaidinant.

    O štai ir pora buvusių J. Jankaus mokinių atsiliepimų.

    Andrius Skučas: “Baigus šv. Jurgio lituanistinę mokyklą, tolesnėms lietuvių kalbos studijoms, paaukodamas savo brangų laiką, priėmė rašytojas J.Jankus. Nors man buvo tik penkiolika, gerai supratau, kad tai, ką jau moku, tik pradžia. Jis kantriai taisė mano kalbą ir rašybą, reikalavo tobulumo. Daug metų šeštadienius praleisdavom kartu. Už tas pamokas visada būsiu dėkingas. Tikiuosi, kad ir rašytojas smagiai prisimins mūsų bendrystę”.

    Rūta Kiršteinaitė: “Jūs mums sudarėte sąlygas namuose, prie savo stalo tobulinti tai, ką išmokome lituanistinėje mokykloje. Ypač rašymą. Mynėm takelį pro pušis link jūsų durų, sąsiuviniais nešini, o jūs mus priėmėt taip, kaip kablelis visados pasitinka žodį “kad”. Buvote neišsenkantis kantrybės šaltinis. Laikui bėgant mūsų ratelis aplink stalą susitraukė ir išnyko. Įstoję į universitetus išvykdami į tolimus miestus išsinešėme didelį kraitį, jūsų mums padovanotą. Gaila, kad, sugrįžę Rochesterin, nebeturėsime progos susitikti, pasikalbėti, pasiklausti. Tačiau tą šviesiąją dvasią (išskirta mano – L. P.-K.) atrasime jūsų knygų lapuose”.

    Radijo laida, kurios intarpuose nuskambėjo kelios rašytojo mėgiamos dainos, tarp jų Jurginėlis, pasibaigė pranešimu visiems Rochesterio lietuviams: 11 valandą, tuoj po šv. Mišių parapijos salėje vyks J. Jankaus išleistuvių kavutė.

    Čia vėl buvo daug jausmingų žodžių, nuoširdumo. Buvo ir tikrų ašarų.

    O štai ir pirmieji įspūdžiai, įsikūrus Detroite108:

    “Sunku net tikėti, kad aš jau antrą savaitę “kampininkauju” (tai Biliūnų tarme) pas Danutę, bet ir labai norėdamas skųstis negalėčiau. Kambarį radau mylinčių rankų sutvarkytą. Ir sutvarkytą taip, kaip niekada mano gyvenime nebuvo. Drabužiai panašiai, kaip ir aš buvau pratęs, bet popieriai, kurie dabar turėtų būti pagrindinis mano gyvenimo rūpestis, visiškai kitaip – taip, kaip ir turėtų būti. Žadu tą tvarką laikyti ir, jeigu išlaikysiu, bus tik Danutės nuopelnas. Pats sau prisižadėjau nebesiblaškyti. Pradėtą darbą baigti. Nuo jo nesitraukti ligi paskutinės raidės, į darbą įprasti žiūrėti kaip į darbą, ne kaip į prabėgos pasikrapštymą. Atrodo, kad lengva nebus. Mėginu baigti paskutinį Ipatėlio pasakojimą, bet vis lenda noras parašyti Alf. Dargiui pažadėtą straipsnelį “Formos” šešiasdešimtmečiui, Danutei pabaigti ar visai iš naujo perkurti Kopūstėlio pasaką, bet laikausi, mėginu laikytis “užsibrėžtos tvarkos”. Laikytis padeda ir Danutė. Ji nuostabi darbo pelytė. Kai atvažiuodavau į svečius, juk pabūdavau ir savaitę, o kartais gal ir porą, nemačiau jos tokios. Tada ji viską padėdavo į šalį ir tik “svečiu” rūpinosi. Dabar kitaip. Aš čia gyvenu. Aš turiu žiūrėti savo darbų, o ji žiūri savo. Kai matau ją triūsiančią ir triūsiančią, sarmata būtų man kaip “atostogautojui” tik bindzinėti, turiu prisėsti ir ką nors daryti. Kad ir dabar: ji kieme bėginėja, tvarko pakraščius, žiūri, kad gėlėm nieko netrūktų, garažo pasieny keliais apvaikšto chrizantemas, kurios jau rengiasi pakraštį rudens žiedais nušviesti, o ji rūpestingai apvalo iš pievos pažeme beužšiaužiančias žoles. Labai noriu išeiti ir savo pirštus prie to darbo prikišti, juk prieš kiek metų pats savo kiemely panašiai darydavau, bet girdėte girdžiu, kad ji pasakytų: “Leisk man dirbti savo darbą, o tu žiūrėk savo” ir pagalvoju: “Kažin, jeigu turėčiau dukterį, ar ji galėtų būti geresnė už Danutę, kurios ir labai nenorėdamas negali nemylėti. Bet gana plepėti, reikia mėginti “dirbti”.

 

PIRMOJI MARTI

 

    1994 metais J. Jankus šios knygos autoriui pasakojo turįs tris pačius artimiausius žmones – du sūnus ir vyriausiojo sūnaus Eugenijaus našlę Danutę. Marčiai teigė jaučiąs ypatingai šiltą dvasinį artumą jau daugelį metų. “Šiuo metu ji priglaudė mane po savo stogu, man paskyrė jaukų savo namo kampą, kuriame kiek tik galios leidžia galiu šnekėtis pats su savimi, - prisipažino. – O jeigu atsibosta ar pats nuo savęs pavargstu, čia pat yra ji, Danutė, su kuria bendrų minčių irgi nepritrūksta. Neretai pagalvoju, kad čia paskutinė vieta, kur mane nešąs nei šioks, nei toks laivas stabtelėjo. Bet kas žino? Niekada neateinantį rytojų dengianti uždanga juk nepraskleidžiama”.

    Su Jankumi mano draugystė prasidėjo, kai jis atvažiavo gyventi pas Danutę, - tai ištrauka iš rašytojo Vytauto Alanto našlės Irenos 2002 m. rugsėjo 14 d. rašyto laiško. – Mes visi labai nuoširdžiai bendravome. Jankus visada būdavo linksmas, malonus. Mėgdavo ir žinodavo daug anekdotų ir mus, “mergaites”, prajuokindavo. Mes visi lankydavom teatrus, važiuodavom sekmadieniais po Mišių į restoranus papietauti. Kai kada į kiną nuvažiuodavom. Jis visada ir visur norėdavo drauge važiuoti ir būti. Mes – trys-keturios “mergaitės”-našlės ir Jurgis”.

    Ir anot Irenos Alantienės, D. Jankienė, gyvenanti netoliese, iš tikrųjų labai puikus žmogus. Drauge su ja pasidžiaugianti, ir paverkianti. Be to, abi mėgstančios teatrą, literatūrą, visuomeninį darbą. Kaip po šitokios charakteristikos praleisi progą ir nesusipažinsi su žmogumi, galinčiu daugiau nei bet kas papasakoti apie šviesios atminties J. Jankų.

    Su rašytojo taip gražiai charakterizuota marčia vienas kitą supratome iš pusės žodžio. “Bandysiu talkinti, kiek bus įmanoma”, - pažadėjo D. Jankienė 2002 m. gruodžio 9 d. rašytame laiške. Ir pažadą tęsėjo su kaupu. O tąkart ji atsiuntė atsakymus į mano užduotus klausimus, kurių reikėjo artimesnei pažinčiai ir žinojimui, ko maždaug iš jos galiu tikėtis, renkant medžiagą knygai apie J. Jankų.

    Šis pasikalbėjimas užrašytas 2002 m. lapkričio viduryje Detroite.

    Gal pradžiai susipažinkime.

    Gimiau 1932 metų gruodžio 2 dieną Viduklės geležinkelio stotyje beveik ant bėgių, Julijos (Kundrotaitės) ir Juozo Racevičių šeimoje. Tėvas – geležinkelietis, tarnautojų butai buvo stoties pastate, tad traukinio pūškavimai – įprasta lopšinė. Vėliau gyvenome Tauragėje, iš ten tėvai ir išbėgo Vokietijon, nes po pirmosios rusų okupacijos stotyje buvusiose enkavedistų raštinėse rasti sąrašai talpino ir tėvo pavardę išvežimui į Sibirą. Išbėgant buvau vienuolikos metų. Pasibaigus karui lankiau lietuvių gimnaziją Schwäbisch Gmünde.

    Nematant galimybių grįžti tėvynėn, tėvai, susiradę tolimus gimines, 1949 metų pavasarį išsiruošė Amerikon. Brolis Liudas ir sesuo Birutė, būdami jau pilnamečiai, gavo darbo Kanadoje. Amerikoje baigiau gimnaziją ir Detroito universitetą, studijavau verslo administravimą. Trumpą laiką dirbau draudimo agentūroje. Sukūrus šeimą, auginant tris dukras ir sūnų – Viktę, Kristę, Rimą ir Paulių, pasirinkau darbą šeimoje ir lietuvių visuomenėje: organizacijose, lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje, dramos mėgėjų sambūryje, parapijoje. Ne viena iš mano bendraamžių rinkosi tokį pat kelią, nes sunkiosios įsikūrimo dienos buvo praėjusios ir galėjome savo laiką pašvęsti šeimai ir lietuvybės puoselėjimui. Vaikams paaugus Modonna kolegijoje studijavau gerontologiją ir dirbau toje srityje slaugos namuose, kol sveikata leido.

    Kada pirmą kartą ir kokiomis aplinkybėmis susitikote su Jurgiu Jankumi? Kokį įspūdį tas susitikimas paliko?

    1948 metais pabėgėlių stovykloje. Nesutikau, tik pamačiau ir išgirdau literatūros vakare skaitantį ištrauką iš romano Naktis ant morų. Penkiolikos metų mergaitei tas skaitinys atrodė baisus: motina kirviu perskelia galvą sūnaus persekiotojui. Nors traukiantis nuo fronto teko matyti visokių šiurpių reginių, bet pasakojimas įsirėžė atmintin. Aišku, kad tą knygą vėliau mes, gimnazistai, griebėme skaityti. Gal ir būtų tie atsiminimai per eilę metų išblukę, bet gimnazijos mokiniai ir mokytojai fotografavosi su svečiais rašytojais, tad liko geras to įvykio liudininkas.

    Na, o kada buvo kitas kartas?

    Antrą kartą pamačiau ir jau susitikau 1956 metų pavasarį Rochesteryje, kai mano būsimasis vyras Eugenijus, su kuriuo jau buvome susižiedavę, vežėsi pas tėvus supažindinti. Važiavau su didele baime, rūpinausi, kaip priims mane būsimieji uošviai. Tuo metu buvo svarbu ne rašytojas, bet uošviai. Baimė buvo be pagrindo. Abu labai meilingai priėmė, iš karto pasijutau lyg būčiau jų dukra. Gal dėl to, kad Jankų šeimoje buvo keturi sūnūs ir nė vienos dukters, o čia staiga atsirado marti ir dar lietuvaitė.

    Kaip apibūdintumėte jį kaip tėvą, uošvį?

    Trumpai ir paprastai: ne raidės, bet dvasios krikščionis-katalikas, visa esybe tvirtas lietuviškas ąžuolas. Vertinau kaip rašytoją, mylėjau kaip tėvą ir gerbiau kaip žmogų, savo gyvenimu liudijantį žmogaus žmoniškumą ir sunkiose sąlygose. Po apsigyvenimo Detroite daug kas užklausdavo ar nekliūvame vienas kitam kasdieninėse smulkmenose. Tačiau buvo kaip tik atvirkščiai: kasdienybė tik labiau paryškino gerą ir pastovų jo būdą. Jam visur buvo gerai, visko užteko – tikrai galėjo sužydėti bet kokioj aplinkoj.

    Kol gyveno Rochesteryje, susitikdavome gal tris-keturis kartus per metus. Mūsų apsilankymai pas juos, jų apsilankymai pas mus. Labai mėgo rodyti ir pamatyti apylinkes, įdomesnes vietoves, todėl mūsų suėjimai buvo pilni užsiėmimų ir suaugusiems, ir vaikams. Mėgo juokauti, paerzinti, ypač moteris. Man tas nekliuvo, jaučiau, kad erzinimai geravališki. Bet išgirsdavau uošvę pasakant: “Ar tu mokėsi kada rimtai pašnekėti?” Dabar perrašinėdama Pušį randu panašių pasakymų ir galvoju, kad tą tikriausiai dažnai girdėdavo iš žmonos.

    Labai mylėjo šeimą: vaikus, vaikaičius, provaikaičius. Tą ryškiau pastebėjau, kuomet apsigyveno pas mane, nes buvo daugiau progų pamatyti, kartais net graudinantis dėl vaikų ar jų šeimų nesėkmių ir džiaugiantis pasisekimais, atsiekimais. Skaudžiai išgyveno sūnų, Virgilijaus ir Eugenijaus, mirtį. Tą ankstyvą vaikų išėjimą į Anapus nujautė prieš laiką. Įsikūrus Rochestery, vyresnieji vaikai, jau užtektinai subrendę, turėjo savo užsiėmimus: Eugenijus studijavo, Virgilijus tarnavo kariuomenėje, Saulius lankė gimnaziją, tik su jauniausiu sūnumi Almiuku, gimusiu Vokietijoje, dar reikėjo tėviško bendravimo. Ir čia ieškodavo išeities. Vaikas labai norėdavo žuvauti. Važiuoja žuvauti. Duoda Almiukui meškerę, pasodina ant kranto, o pats… sėdi automobilyje ir… rašo. Apie tai, jei neklystu, yra rašęs savo atsiminimuose, o man tuos įdomius gyvenimo fragmentus teko išgirsti turint daugiau laiko sugrįžti per pasikalbėjimus į praeitų dienų įvykius. Pasakodamas suabejodavo ar vaikui užteko tokio bendravimo, bet kitaip negalėjo.

    Žmonai Kotrynai buvo geras, rūpestingas ir paslaugus iki paskutinės minutės. Juk jis pats vienas ją globojo per visą lėtą Alzheimerio ligos eigą. Paskutiniuosius ketverius metus ir skalbė, ir virė, ir vežėsi visur kartu su savim, labai kantriai prisitaikydamas prie pamažu išnykstančios artimos sielos poreikių. Bet buvo įsitikinęs, kad ji viduje liko tokia pat, tik nebegalinti išsireikšti. Pailiustravimui – vienas prisiminimas, panašių buvo ir daugiau. Kartą abu stebėjo televizoriaus ekrane šokančias poras. Ir Kotryna pradėjo kažką lėtai sakyti, nors tuo laiku jau buvo nustojusi kalbėti. Truko beveik pusę valandos, kol, su didele kantrybe paragindamas kalbėti, sulaukė tokio sakinio: “Aš… norėčiau… taip… su… tavim… šokti”.

    Ar, bėgant metams, keitėsi rašytojo charakteris, būdo bruožai?

    Sunku man pasakyti, nes, gyvenant gan toli (aštuonių valandų kelionė automobiliu), retai būnant kartu, to negalėjau pastebėti. Mano atžvilgiu visuomet buvo toks pat.

    Rašytojas savo laiškuose labai girdavo jus. Kuo buvote artimiausi? Esate panašaus charakterio, žmogiškų įsitikinimų, nuostatų? Ar Jurgis Jankus buvo iš tų, kuriais galima pasitikėti ir labai sunkią valandą?

    Tik gyvenant kartu įsitikinau, kad nebuvo besikaitaliojančio ūpo žmogus. Buvo ramus, nekaprizingas, nereiklus, turįs savo giliai pergalvotus įsitikinimus, bet nebandąs kitiems juos primesti. Aš pati, būdama staigesnio būdo ir greitesnė veikti, stebėdavausi kaip jam viskas pasidarydavo neskubant. Dažnai pajuokaudavau, kad savo vyru pasitikėjau labiau negu pati savimi. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie uošvį – būčiau be abejonių pasitikėjusi bet kokiu atveju. Buvo tiesus, teisingas žmogus, visuomet pasiruošęs padaryti kokį malonumą, išpildyti kokį išgirstą norą. Ne tik saviesiems, bet ir visiems. Gal dėl to jis taip greitai įaugo į Detroito lietuvių telkinį ir buvo visų gerbiamas, mylimas ir mėgiamas. Jo pagyrimai ir man, ir kitiems išplaukdavo iš to, kad labiau linko žmonėse matyti gera, o kas buvo kitaip, retai teužkliūdavo.

    Apie ką dažniausiai kalbėdavotės?

    Mūsų pokalbiai būdavo įvairūs. Aišku, virtuviniai-buitiniai, prabėgusių dienų pergyvenimai, knygos, teatras, religija, muzika, rečiau – politika. Dažnai kalbėdavome apie žmonių naudojamus neteisingus išsireiškimus mano kartos išeivijoje, kalbos suprastėjimą, ieškodavome žodynuose tikslesnės žodžių reikšmės, jų kilmės, išsivystymo raidos. Pašnekesiuose vis iškildavo okupantų padarytos skriaudos lietuvių tautai. Dėl to labai pergyveno ir liūdėjo. Liūdėjo dėl lietuvių kalbos darkymo, ypatingai – dėl vardų iškraipymo, žmonių gobšumo, savanaudiškumo, meilės stokos savajai žemei. Neretai, kur paskaitę ar išgirdę, pasidalindavome ir geru anekdotu.

    Ką skaitydavo, kuo domėjosi be literatūros?

    Domėjosi viskuo, tikrai viskuo. Mėgo gamtą ir joje vykstančius pasikeitimus. Kai žiniasklaida pranešdavo apie artėjančią audrą ir ragindavo ieškoti saugesnės vietos rūsyje, mano didžiam rūpesčiui, uošvis stovėdavo prie lango gėrėdamasis vėjo blaškomais medžiais. Gyvendamas Rochesteryje savo kieme augino nematytas gėlių ir vaisių atmainas, buvo neblogas fotografas, vienu metu bandė tapyti, mėgo muziką ir įvairias meno apraiškas. Reikalui esant galėjo būti elektriku, mechaniku ar staliumi. Mokėjo nestebėdamas stebėti ir atsiminti. Jo knygose yra aprašytų veiksmų ir darbų, kurių pats niekada nedarė ir nemokėjo daryti, bet taip įtikinančiai aprašytų vien tik iš atidaus stebėjimo. Daugiau ką apie tai sakyti nederėtų, būtų tolygu paslapties išdavimui.

    Skaitė daug. Lietuviškus laikraščius, žurnalus, knygas. Skaitė ir angliškai. Mėgo Smithsonian žurnalą, mielai perversdavo Popular Science – susipažinti su naujausiais išradimais. Sekė naujų kūrinių įvertinimus literatūros žurnaluose ir, kas sudomindavo, bandydavo gauti ir paskaityti.

    Galėčiau teigti, kad jam reikėjo skaityti, rašyti, stebėti, lygiai kaip ir kvėpuoti. Todėl labai pergyveno, kai pradėjo silpnėti akys. Kiek sveikata leido, norėjo visur dalyvauti, eiti, pamatyti. Štai vienas pavyzdys, kuris puikiai parodo rašytojo norą savo akimis stebėti gyvenimo įvairenybes, ir dėl kurio vienintelį kartą susikirtome. Provaikaitė Aleksa ruošėsi duoti vyresniųjų skaučių įžodį. Buvome skautiška šeima – vyras, aš ir vaikai, todėl ir vaikaičiai dar tebeskautauja. Žadėjau įžodyje dalyvauti ir aš. Tas turėjo vykti “Dainavos” stovyklavietėje, apie šešiasdešimt mylių nuo namų. Vyresniųjų skaučių įžodis yra duodamas naktį ir tik skaučių tarpe. Rengiantis važiuoti uošvis sako: “Aš irgi važiuosiu”. Sakau: “Jūs negalit”. “Aš gi nekliudysiu, tik pažiūrėsiu”, - atsako ir eina šilčiau apsirengti. Bet vyresniųjų skaučių įžodis taip ir liko neištirtas slėpinys…

    Kokių sąlygų jam reikėjo kūrybai?

    Jurgiui Jankui rašyti jokių ypatingų sąlygų nereikėjo. Tik popieriaus ir šratinuko. Gerai, jei buvo stalas ir kėdė, jei ne, ir ant kelių pasidėjęs rašė gana gražia ir aiškia rašysena. Rašydavo skrisdamas lėktuvu ar važiuodamas traukiniu. Gyvenant Detroite jau nebereikėjo dalinti laiko įvairiems kitiems darbams – galėjo rašyti kiek ir kada panorėjo, skaityti, pasėdėti kiemelyje. Juokaudavo, kad dabar tai jau tikras rašytojas, nes nieko kito nedaro. Galėjo nebaigęs sakinio padėti šratinuką, pakilti, pakalbėti ir sėsti tęsti rašymą toliau. Atrodė, galvoti, ką toliau rašys, nereikėjo, viskas jau mintyse buvo sudėliota, tik reikėjo perkelti ant popieriaus. Daug kartų bandėme prikalbinti naudoti diktofoną, bet pabandęs atsisakė. Sakė, gali rašyti tik taip, kaip įpratęs, o kitaip nesirašo. Kartais, kai jau ranka lėtėjo ir nespėdavo pavyti mintį, vienas kitas žodis likdavo neužbaigtas. O pats sykį laiške skundėsi: “Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ranka galėtų būti taip toli nuo galvos ir širdies. Būdavo kitaip: ko galva, susitarusi su širdim, užsigeidžia, ranka į jų dvejetą, kartais gal kiek paniurnėdama, jungdavosi. Dabar kitaip. Ranka, gal ir kas ją valdo, - keistoka, savarankiška respublika, gal kiek panaši į aną, jau kiek primiršto meto Perloją”.

    Ar, parašęs naują kūrinį, pasiūlydavo skaityti? Ar svarbi buvo jūsų nuomonė?

    Mielai duodavo skaityti ką parašęs. O ir aš pati kišdavau nosį: “Ar jau galiu?” Ne tik skaityti, bet ir perrašyti rašomąja mašinėle, jei tai buvo reikalinga. Savo rašymų neperrašinėdavo, juodraščių nereikėjo, pasakojimai liedavosi popierin su mažais pataisymais. Kartą uošviai ir mūsų šeima atostogavome prie Atlanto - Kennebunkporte. Buvo ir daugiau atostogaujančių rašytojų, todėl sumanė ruošti literatūros popietę. Rašytojas Jankus nebuvo atsivežęs jokio rankraščio. “O kam man tas rankraštis?” – numojo ranka ir skaitė, atrodė, kaip iš rašto ištrauką iš Severiuko, su dialogais ir su visom detalėm. Turėjo puikią atmintį, bet skųsdavosi, kad pameta žodžius ir vis ilgiau trunka, kol atkrapšto iš atminties.

    Manyčiau, kad rašytojas norėjo būti teigiamai įvertintas, bet į kitų nuomonę apie savo raštus per daug dėmesio nekreipė.

    Rašė - ką turėjo rašyti, o jei kas pagirdavo ir padėkodavo – buvo malonus atpildas. Ar klausdavo mano nuomonės? Ir taip, ir ne. Kartais, parašęs naują gabaliuką, paduodavo ir pasakydavo: “Paskaityk ir pasakyk, ar ko vertas”. Arba: “Yra du galimi užbaigimai. Kuris galas atrodys geresnis, tą ir perrašyk”. Tą darydavo gal ne tiek dėl mano nuomonės, kiek dėl pabendravimo, artimesnio ryšio. Užklausdavau, jei kai kurios vietos buvo man neaiškios, dvireikšmės, jei tos pačios mintys pasikartodavo arba charakterių vardai pasakojimo eigoje pasikeisdavo. Labai dažnai, pažiūrėjęs, žodžius sukeisdavo ar kokį vieną kitą pridėdavo, pasikartojančias vietas išimdavo, jei atrodė, kad bereikalingai pakartota. O jei norėdavo, kad liktų taip, kaip parašė, tai paaiškindavo kodėl. Vienai knygai prašė rasti pavadinimą, nes savo sugalvotais nebuvo patenkintas. Skaitant rankraštį į akis krito išsireiškimas: negyventų dienų našta. Pasiūliau, patiko, ir taip knygą pavadino. Tai toks mano įnašas.

    Koks kūrinys artimiausias? Kodėl?

    Išskirti tik vieną kūrinį nenorėčiau. Širdžiai artimi yra trys: Pirmasis rūpestis, Kryžius ir Žilalis. Pirmasis rūpestis mielas savo paprastumu, įžvalgumu į vaiko psichologiją, pergyventu patyrimu. Kryžius ir Žilalis – tai lyg rašytojo evangelija, perduota apsakymo veikėjų lūpomis. Verčia susimąstyti, kai pajunti tokį meistrišką autoriaus baksnojimą į mūsų žmogiškas silpnybes, kartu žinant, kad ta skelbiama evangelija buvo jo paties praktikuojama. Gal ir nepriskirtų kritikai tų kūrinių prie literatūros deimančiukų, bet jie prakalba realiai net ir išėję už apčiuopiamos realybės ribų.

    Kiek žinau, kartu daug kur lankydavotės. Kuo tos valandos įsimintiniausios?

    Lankydavomės ir lietuvių telkinio, ir amerikiečių kultūriniuose renginiuose. Buvo gera jausti, kad tuo uošvis labai džiaugiasi. Nors fiziškai ir nuvargdavo, bet pasiduoti nepasidavė, numodamas ranka į visokius skausmelius ir negalias. Koncertas, teatras, opera ir kiti parengimai visuomet kuo nors praturtina, pradžiugina, praplečia akiratį, yra apie ką pakalbėti, pakritikuoti, panagrinėti. Todėl tos valandos man būdavo mielos, atmintinos, retsykiais ir liūdnokos, nes primindavo vyro, su kuriuo mėgome tose pačiose vietose lankytis, netektį.

    Ar daug laiškų gaudavo? Kas rašydavo? Kas paskambindavo? Kas aplankydavo?

    Rochesteryje nebuvo rašytojų, su kuriais būtų galėjęs betarpiškai bendrauti, kaip tai buvo įprasta kolegoms didesniuose lietuvių telkiniuose. Tačiau ir atsikėlęs į Detroitą jų nerado – čia gyvenę bendraamžiai jau buvo iškeliavę Amžinybėn. Bet bendravo su jaunesniais ir visai jaunais, nes mokėjo su visais rasti šneką. Ryšius laiškais palaikė su išeivijos rašytojais, bendraminčiais, o po apsilankymo Lietuvoje 1991 metais ir su naujais bičiuliais tėvynėje. Paminėsiu tik tuos, su kuriais dažniau susirašinėjo gyvendamas Detroite: tai – Paulius Jurkus, Alė Rūta, K. Bradūnas, B. Pūkelevičiūtė, N. Jankutė-Užubalienė, Antanas Klimas, taip pat Lietuvoje gyvenantys Dalia Kuizinienė, J. Linkevičius, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Birutė Butkevičienė, T. Marcinkevičiūtė, Virginija Kochanskytė ir kiti. Tikslinant Senojo Testamento kalbą dažnai susirašinėjo su prelatu, profesoriumi Antanu Rubšiu. Nežinau, kas atsitiko su ankstyvesnio meto laiškais. Spėčiau, kad pats juos išsiuntinėjo kam norėjo prieš atsikeldamas į Detroitą. Dažnai paskambindavo rašytojo A. Vaičiulaičio našlė Joana. Paskambindavo buvę kaimynai Rochesteryje. Aplankydavo artimiausia kaimynė, V. Alanto našlė Irena, mokytojas Pranas Zaranka, kiti kaimynai ir, aišku, vaikaičiai, gyvenantys netolimose apylinkėse. Ypač mano sūnus Paulius. Anksti tėvo netekęs, labai mylėjo senelį ir rasdavo daug šnekos apie fotografiją, sportą, automobilius ir kitokius “vyriškus” reikalus. Žinau, senelis džiaugdavosi, kad su vaikaičiais, o vėliau ir provaikaičiais, gyvenančiais Detroite, galėjo kalbėti lietuviškai, sekti pasakas, kartais pagal užsakymą čia pat sukurtas.

    Labai mėgo bendrauti su giminėm ir giminių giminėm iš Toronto, kuriems tapo “dėde Jurgiu”. Dažnai lankydavomės kartu, nuo pat susigiminiavimo pradžios, mano brolio Liudo ir jo žmonos Nijolės vasarvietėje šiaurės Kanadoje, sesers Birutės ir jos vyro Kazimiero Čepaičių šeimoje Toronte. Giedrės ir Rūtos Čepaityčių aplankai puošia kelias “dėdės Jurgio” knygas.

    Paskutinis kūrinys baigia apaugti legendom. Ar visos jos tikros?

    Su paskutiniu kūriniu yra tokia istorija. Knyga Pušis buvo pradėta rašyti ir baigta Vokietijoje. Bet Detroite rašytojas sumanė tą knygą peržiūrėti, pataisyti ir pirmą kartą pradėjo rankraščio perrašinėjimą. Įpusėjus labai pablogėjo sveikata ir, atrodė, dirbti daugiau nebegalės. Gailėjosi, kad tą darbą pradėjo, nes perrašinėjant daug ką pakeitė ir jau neturėjo jėgų abi puses suvesti į vieną. O pirmosios pusės nebebuvo – perrašęs puslapį išmesdavo. Tą pastebėjau per vėlai.

    Pušį turėjo padėti į šoną. Sekė ligoninės, gydymai. Pagaliau sutarėme su Almiu ir jo žmona Jeanne, kad būtų geriausia persikelti gyventi pas juos, ne vien tik marčios, bet ir sūnaus globon. Detroite uošvis išgyveno penkerius metus - nuo 1993 iki 1998-ųjų, dvejus - netoli Washingtono, o paskutiniuosius, taip pat dvejus metus – Ocean City, Maryland. Pas sūnų Almį, kuris neretai pavaišindavo tėtį žuvimis, pagautomis už lango banguojančiam Atlanto vandenyne. Manau, kad tas laikotarpis buvo abiems labai reikšmingas. Kol dar gyveno prie Washingtono, pakviestas kelis kartus lankėsi Lietuvos Respublikos ambasadoje ir kituose lietuvių suėjimuose. Ten jį aplankydavo Antanas Dundzila, jo iniciatyva buvo suorganizuota literatūros popietė, skirta rašytojui.

    Grįžtant prie Pušies. Matyt, ji nenorėjo nudžiūti ir laukė tik autoriaus rankos sutvirtėjimo. Taip ir įvyko. Atsigavęs atgaivino Pušį ir, užbaigęs, padėjo paskutinį tašką dvi savaitės prieš mirtį.

    Šalia buvote ir paskutinėmis rašytojo dienomis. Ar žinojo apie artėjančią pabaigą?

    Negaluodamas mėgo juokauti, kad viskas baigia susidėvėti. Iš tikrųjų taip ir buvo. Prasidėjus širdies sutrikimams, ėmė silpnėti visas kūnas, tik protas liko kaip buvęs. Nenustojo juokauti. Ligoninėje būdamas kartą pradėjo garsiai dejuoti. Subėgo daktarai: “George, kas tau, kas?” O šposininkas Jankus sako: “Jūs man visi sakote, kad aš rimtas ligonis, tai aš ir pradėjau rimtai dejuoti”. Norėjo žinoti ir žinojo savo padėtį. Kalbėjomės telefonu kelios valandos prieš mirtį. Kad ir sunkiai kalbėdamas, dar davė nurodymus ką ir kaip reikėtų padaryti. Mirė ligoninėje prie sūnaus Almio ir marčios Jeanne.

    Kur ilsisi Jurgio Jankaus palaikai? Ar rašytojas turėjo kokį pageidavimą dėl amžino poilsio Lietuvoje?

    Norėjo būti sudegintas ir palaidotas šalia savo žmonos Kotrynos Rochesteryje, Švento kapo kapinėse. Taip ir buvo padaryta. Spėčiau, gal ir norėjo, kad kūnas grįžtų Lietuvon amžinam poilsiui, nes anksčiau vis pasakydavo: “Tegu daro kaip kas norės, jeigu norės”, bet vaikams savo norų vykdyti neužkrovė.

    Kokie buvo rašytojo nurodymai dėl asmeninio archyvo ateities? Ar jie pradėti vykdyti?

    Nepaliko specialių nurodymų dėl archyvo. Tik patarimus. Daug laiškų ir rankraščių yra pas mane, nes nieko iš čia neišsivežė. Rašinėjimai ir gauta korespondencija per paskutiniuosius ketverius metus yra pas sūnų, bet tvarkyti turbūt teks man. Dar nieko tuo reikalu nedarėme.

 

*

 

    J. Jankaus NE DIENORAŠTIS. Pasišnekėjimai su savim (I ir II sąsiuviniai) 2003 metų gegužyje atkeliavo iš JAV per D. Jankienę. O jai juos perdavė rašytojo sūnus Almis.

    Danutė nemano, kad sūnūs rašytų apie tėvą kokius nors atsiminimus. Labiausiai – dėl emocinių išgyvenimų. Ypatingai – Almis, kuriam buvo ir tebėra sunku net peržiūrėti tėvo rankraščius, todėl ir Ne dienoraštis atsirado taip vėlai.

    Abu sūnūs nieko bendro neturi su literatūra. Almis dirba aprobuodamas patentus, Saulius - pensijoje. Abiejose šeimose – po du sūnus ir dukterį. Sauliaus dukra Renata besimokydama šį tą rašinėdavo, todėl su seneliu mėgo diskutuoti literatūrinėmis temomis (išskirta mano – L. P.-K.). Viename laiške, skirtame Danutei, rašytojas prašo Renatai grąžinti eilėraštį, kurio, pasirodo, ji net nuorašo neturinti. “Eilėraštis tikrai geras. Atiduok jai, gal turės progos paskaityti kokiam stovykliniam pasirodyme”, - rašo J. Jankus, kuriam, regis, rūpi, nors apie tai garsiai niekam nekalba, kad kuris nors iš anūkų ar proanukų taptų literatu.

    Birželiui baigiantis Danutė patvirtino, kad Ne dienoraštis niekada niekur nebuvo spausdintas. Nė viena iš trijų dalių (atsirado ir trečioji). Marti nežinojo, kad uošvis, kurį ji pagarbiai vadina Tėvuku, kažką panašaus rašė, nes visada sakydavo, kad dienoraščio nerašąs. Nežinojo ir sūnūs.

    Pasirodo, yra ir daugiau dar nespausdintos J. Jankaus kūrybos. Be jau žinomų tekstų – pora dramų – Išsilaisvinimas ir Ponia daktarė.

    Bandymas prakalbinti J. Jankaus sūnus nesėkmingas. Almis su Saulium net neatsiliepė ir, regis, neatsilieps. Tai – Danutės 2003 m. rugpjūčio 28 d. užrašyta prognozė, nes ir ji pati, žinodama, kad parašiau laiškus, skambino jiems ir bandė prikalbėti, kad ką nors parašytų. Be to, “jiems su lietuvių rašomąja kalba kiek sunkiau susidoroti”.

    Gera žinia: su 2004 m. birželio 29 d. rašytu laišku atėjo ir D. Jankienės dukros Viktės prisiminimai. Labai nedaug jų, tačiau perskaičius iškart pajunti, kad rašyti iš širdies.

    “Prisimenu: pas senelius į Rochesterį nuvažiuodavom kelis kartus per metus, - pasakoja Viktė Jankutė. – Kalėdoms važiuodavom traukiniu ir, kai privažiuodavom apsnigtą Bufalo miestą, žinojau, kad kelionė greit baigsis. Būdavom šešiese, todėl netilpdavom į vieną mašiną, - atvažiuodavo pasitikti ne tik senelis su savo didele mašina, bet ir dėdė su maža sportine. Kadangi buvau vyriausia, labiausiai subrendusi anūkė, man labiausiai pritiko sėdėti sportinėj ir į namus parvažiuoti su dėde Almiu.

    Važiuojant pas senelius tėvai leisdavo mums visiems keturiems nusipirkti po atskirą komiksų knygelę. Jaunesniesiems broliukui ir sesutei komiksai dar taip labai nerūpėjo, todėl mudvi su Kriste “padėdavom” išsirinkti. Buvo tai reta privilegija. Kelionė į Rochesterį tapdavo tikra švente.

    Kai dar jaunesni buvom, prieš einant miegoti senelis atsinešdavo pasakų sąsiuvinį ir iš jo perskaitydavo vieną. Tai buvo pasakos, vėliau išspausdintos knygoje Auksinis vabaliukas. Tada aš dar nežinojau, kodėl pasaka skaitoma ne iš knygos, o iš sąsiuvinio ir kodėl ji ranka rašyta. Turbūt mama ar tėtis buvo sakę, kad čia senelio pasakos, bet tada tikrai dar nesusigaudžiau, kas ir kaip. Mes jau su pižamom susėsdavom ant lovos, o tai buvo ištiesta sofa senelio darbo kambaryje, kurį vadinom raštine, ir laimingi klausydavom pasakos.

    Labai mėgom knaisiotis po namą, kiemą, garažą. Ir senelis leisdavo. Namas buvo pilnas visokių įdomių dalykų. Ant lentynų antrajame aukšte, raštinėj ir verandoj buvo pilna įvairiausių knygų. O antrajame aukšte už sienų buvo sandėliai, ten įlįsdavom kartu su Kriste ir rasdavom senų laiškų, sąsiuvinių, piešinių, rūbų, batų – senelio ir jo sūnų. Buvo įdomu surasti ir mūsų tėčio Eugenijaus daiktų. Seneliai nieko nemetė lauk.

    Rūsyje būdavo dar įdomiau. Ten senelis buvo įsirengęs kambarį, kur ryškindavo ir darydavo nuotraukas. Buvo daug senų baldų, automobilio sėdynė, vieta, paskirta paveikslų tapymui. Lubos buvo žemos, sienos iškaltos plačiom pušies lentom, gan tamsu, užtat lengva pasislėpti ir gąsdinti sesutes ir broliuką. Kvepėjo prinokusiais obuoliais, riešutais ir aliejiniais dažais. Dar ir dabar, kai kur nors užuodžiu gerai prinokusius obuolius, prisimenu tą rūsį.

    Senelis mėgo rinkti įvairius įdomius daiktus, todėl namas buvo pilnas žurnalų, paveikslų, drožinių. Buvo įdomu vartyti dvidešimties ar daugiau metų senumo žurnalus. Gal todėl ir aš sunkiai prisiverčiu išmesti ar atiduoti senus įdomius daiktus, nors ir žinau, kad jų niekada nereikės, jų nenaudosiu. Dar tebeturiu ir gal vieną dieną anūkui ar anūkei atiduosiu pašto ženklų rinkinį. Tai senelis paskatino juos rinkti, be to, pats man pataupydavo įdomiausius. Turiu ir pinigų bei butelių iš įvairiausių kraštų kolekciją. Kai su seneliais važiavom atostogauti į Maine valstiją, susidomėjau jūros kriauklėmis, taip prasidėjo dar viena kolekcija. Iki dabar išsaugojau tas pirmąsias, rastas su seneliu ant Atlanto vandenyno kranto.

    Man vis keista buvo, kodėl žmonės ne tik prieina prie senelio pasisveikinti, bet ir nori kalbėtis su juo. Nesuprasdavau, kodėl jis jiems toks įdomus, juk jis – tik senelis. Tik daug vėliau supratau: nori susipažinti su juo, nes senelis rašo knygas.

    Bėgant metams keitėsi ir mūsų ryšys. Atsirado kitokie pokalbiai, ypač seneliui apsigyvenus Detroite. O svarbiausia – dar ir mano vaikai turėjo galimybę klausytis prosenelio skaitomų pasakų”.

    “Malonu, kai pagaliau įgyvendini kokį užsibrėžtą darbą. Dabar aš irgi džiaugiuosi, kad Tėvuko knyga jau realybė ir ją galima paimti į rankas”, - tai eilutės iš D. Jankienės laiško, rašyto baigiantis 2004-iesiems. Jame įdėta ir Stasio Džiugo publikacijos (Draugas, 2004, spalio 15) “Suglaudę pečius padarėme gerą darbą” iškarpa. Anot teksto autoriaus, iš tikrųjų tai – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Valentino Sventicko žodžiai, kuriais jis palydi į kelionę ką tik išspausdintą J. Jankaus romaną Pušis. Tokia buvo Danutės, kuri rūpinosi knygos išleidimu, sąlyga leidyklai: kiekvienas rėmėjas kaip dovaną gauna naujosios knygos egzempliorių.

    2004 m. rugpjūčio 10 d. rašytame laiške – seniai laukta informacija apie iš užatlantės išsiųstas J. Jankaus knygas, kurių dar neturėjau. Viena jų palydima žodžiais, kurie labai patiktų rašytojui, jei jis būtų gyvas: “Labai atsiprašau už sudriskusią knygelę Po raganos kirviu”. Kas gali būti smagesnio autoriui už įrodymą, kad jo knygos skaitomos?

    Čia – ir nerimastingas klausimas: “Ar Jums žinoma, kas atsitiko su Žuvėdros leidykla ir kur reikėtų ieškoti rankraščio Negyventų dienų našta, kurį Tėvukas dar pats buvo nusiuntęs ir pradėjęs tartis dėl išleidimo?” Deja, žinau tik tiek, kad rankraštis buvo pas J. Linkevičių. Autoriaus rūpesčiu Varpams buvo leista atsišviesti dalį teksto, kurį išspausdinome literatūros almanache.

    Visi mūsų laiškai, be abejo, sukasi apie vieną asmenybę. Tarp konkretumu išsiskiriančių eilučių vis išlenda ir viena kita betarpiškai primenanti rašytoją. Na, kad ir tokia: “Vis dažniau norisi padejuoti, bet prisimenu Tėvuko posakį: “Nenusimink, Danutėle, geriau nebus” ir bandau įtikinti save, kad dar ne taip blogai”.

    Štai ir dar vienas įrodymas, ko vertas atkaklumas. 2005-ųjų pradžioje Danutei pavyko įkalbėti sūnų Paulių Jurgį parašyti prisiminimus apie senelį. Anūkas juos pavadino lyg kokį apsakymą - “Senelio palikimas”:

    “Esu laimingas, kad turėjau gyvenime progą pažinti savo senelį Jurgį Jankų ne tik kaip mažas vaikas, bet ir kaip suaugęs vyras. Mano tėvas anksti iškeliavo iš šio pasaulio, apgailestauju, kad negalėjau kaip vyras su vyru atsisėsti, pasikalbėti, pasidalinti mintimis, įspūdžiais, nuotykiais iš savo ir šeimos gyvenimo. Todėl labai įvertinu, kad su seneliu buvo tokia proga. Jis visada buvo nuoširdus ir geros nuotaikos. Domėdavosi proanūkų mokymusi, gabumais ir užsiėmimais. Visada vertinau senelio protą, išmintingumą ir praktiškumą diskutuojant net ir apie paprasčiausias problemas ir situacijas.

    Pirmiausia pažinau jo, kaip fotografo, talentą. Ir mane mokė ne tik techninių dalykų, bet ir kaip pasinaudoti fotografija meniškumui išreikšti. Senelio darytose nuotraukose, kaip ir raštuose, pajunti gilią pagarbą Dievo sukurtiems gamtos kūriniams. Saulės spinduliai, atsispindintys žiemos varvekliuose, medžių šešėlių formos, jūros ridenančios bangos – tokie vaizdai turbūt atgaivindavo ir ramindavo mano senelį. Smagu dabar juos peržiūrinėti, lyg suvoktum kažkada patirtus jausmus ir įspūdžius.

    Labai trūko senelio, kai pablogėjo jo sveikata, ir jis išsikraustė gyventi pas sūnų prie Atlanto vandenyno. Siųsdavau laiškus su šeimos linkėjimais, tuo pačiu norėdamas ir pralinksminti senelį.

    Senelio palikimas man asmeniškai labai paprastas ir išmintingas: vertinti ir mylėti savo šeimą, lietuvių kalbą ir raštą, mokėti žavėtis gamtos grožiu, suprasti, kad mūsų gyvenimas yra tik lašelis plačiojoje jūroje, o išlavinus Dievo duotus talentus ir gabumus, stengtis pagerinti mūsų pasaulį”.

    Įdomu, kad po didelių abejonių šalia tik ką rašytų eilučių įdėtas ir Pauliaus Jurgio 2002 m. kovo 23 d. seneliui rašytas laiškas, kuriame nemažai informacijos apie jo paties vaikus – rašytojo proanūkius. Tačiau svarbiausia tai, kad tas laiškas akivaizdžiai parodo, jog J.  Jankus savo anūkų buvo labai mylimas ir jiems reikalingas. “Rašydamas nustembu, kiek energijos ir įsigilinimo reikalauja “suklijuoti” mintingus ir jausmingus sakinius”, - pastebi P. J. Jankus, tuo atkreipdamas dėmesį ir į senelio talentą, ir į tai, kad kitiems šeimos nariams tokios Dievo dovanos daugiau neduota. Bent kol kas.

    “Mielas Seneli, apkabiname ir bučiuojame, - rašo J. Jankui Paulius Jurgis, likus rašytojui gyventi pustrečio mėnesio. – Valandos susilieja į dienas, savaites, mėnesius, ir pavasaris jau čia pat. Jaučiuos blogai, kad dažniau nerašinėju, bet jūsų meilė, įspūdis ir dvasia yra įpinta į mūsų kasdieninį gyvenimą. O mūsų kasdieninis gyvenimas šiomis dienomis yra pilnas jaunų vaikų energijos.

    Pauliukas jau trylikos metų ir rudenį pradės lankyti gimnaziją – De Lasalle katalikų berniukų mokyklą. Labai gerai mokosi, ypač matematikos, visatos ir kompiuterių. Buvo apdovanotas 500 dolerių stipendija pirmiesiems mokslo metams. Geras sportininkas. Žaidžia krepšinį, futbolą, o dabar dar ir bėgikas. Tylaus, klusnaus būdo bernas, bet labai gudrus, kūrybingas ir geros nuotaikos.

    Dianai suėjo vienuolika metų. Puiki mergaitė. Mokytojos džiaugiasi, kad gabi ir klusni mokinė. Klasės draugės jai dažnai skambina, prašydamos patarimų ruošiant namų darbus. Labai mėgsta skaityti ir turi gabumų rašymui (išskirta mano – L. P.-K.). Gera krepšininkė – nenusileidžia broliukams.

    Marius – devynerių metų. Jauniausias ir smarkiausias. Panašiausias į mane. Tai gal gerai ir blogai. Geras mokinys, bet mėgsta paišdykauti. Narsus sportininkas. Labai gražiai lietuviškai skaito ir smagiai moka nusijuokti.

    (…) Aš pats dar dirbu ligoninėje, vienuolika metų. Dirbu kasdien, su sunkiausiai sergančiais žmonėmis. Džiaugiuos, kad dažnai pajuntu palengvinęs žmogaus naštą gyvenimo kelionėje.

    (…) Myliu! Ačiū už visus patarimus, pasiūlymus ir įspūdžius. Nežinau ar vakarų vėjelis atpūs mane prie Atlanto. Tegu jūsų dienos būna pilnos kuo mažiau skausmų, o apkabintos ir apsuptos Dievo, šeimos ir draugų meilės”.

    Įdomiai prasideda 2006 metai: Nermin Mollaoglu iš Turkijos lankėsi knygų mugėje Vokietijoje ir susidomėjo lietuviškomis knygomis jaunimui. Prašo atsiųsti Severiuką, nori išleisti. Danutė, manydama, kad tą apysaką išleido Varpai, skubiai parašė į Šiaulius: “Turiu tik vieną knygą, Tėvuko man dovanotą su įrašu, ir nenoriu jos atiduoti. Gal galėtumėte atsiųsti ar nusiųsti knygą tiesiai į Turkiją?”

    Žinoma, taip ir būčiau padaręs. Tačiau Varpai, kuriems J. Jankus pasirinkimui buvo atsiuntęs pasakojimus (apysakas?) Severiukas ir Papelkių Skirpstūnas, pasirinko pastarąjį ir išleido ketveriais metais anksčiau – 1996-aisiais.

    Tačiau naujiena maloni.

    O dar malonesnė žinia, kad A. Jankus šių eilučių autoriui suteikė išimtines teises išleisti dar neskelbtą tėvo romaną Niekam nereikalingi. Kas galėjo tikėtis, kad tokios didelės apimties (475 rašomąja mašinėle spausdinti puslapiai) ir toks netikėtas kūrinys iki šiol gulėjo rašytojo stalčiuje? Atrodo, kad jame nemažai pokarinių paties J. Jankaus gyvenimo peripetijų. Nedelsdamas, kol atsiras galimybė šį įdomų tekstą išleisti atskira knyga, pradėjau spausdinti romaną Varpuose.

   

*

 

    Marčiai Danutei rašyti laiškai – ypatingai šilti, atviri, tokie, kokius galima rašyti tik pačiam artimiausiam žmogui, tam, kuriuo visiškai, besąlygiškai pasitiki. Skaitant kartais net susidaro įspūdis, kad rašytojui, juos parašius, tarsi palengvėdavo. Ypač tuomet, kai jau labai sirgo Kotryna, o ypač netekus žmonos, senatvei vis labiau spaudžiant prie žemės.

    Iš pradžių (pavyzdžiui, 1970 metais) juos siejo dar kiek kitokie ryšiai, labiau kūrybiniai. Danutė visada buvo labai visuomeniška, artimai susijusi su lietuviška veikla. Išsiųsdamas jai naujos dramos rankraštį, rašytojas tariasi kaip su tikra profesionale, tos srities žinove, čia ir pastabos, ką reikėtų daryti, jei drama numatomam festivaliui būų kiek per ilga. Tam atvejui, jei tekstas būtų trumpinamas, poroje puslapių užrašoma nauja pabaiga – kad susidarytų, anot autoriaus, vaidybiškai užbaigta pilnatis.

    Danutė priklausė Detroito dramos mėgėjų sambūriui, kuriam vadovavo aktorė-režisierė Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė. Čikagoje būdavo ruošiami teatro festivaliai, kurių pradininkas Anatolijus Kairys. Teko juose ne tik dalyvauti, bet ir “oskarą” laimėti – įvertintas buvo Marcelės Normantienės vaidmuo Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės Pinigėliuose.

    Tam sambūriui parašyti veikalą ir buvo paprašytas J. Jankus. Deja, tai drama, kuriai nebuvo lemta išvysti scenos, nes režisierė, nutarusi, jog “tokių lietuvių nėra”, nepanoro jos statyti. J. Jankus tarsi nujautė, kad taip gali atsitikti: “Tie du veiksmai atrodytų absurdiškai tamsūs, bet gyvenimiškai užbaigti”. Tuo atveju, jei būtų priimtas sprendimas “nestatyti”, rankraštį siūlo laikyti pas save – gal kada prie jo grįšiąs. Čia ir dar vienas pastebėjimas dėl kitos dramos: “Audronę praeitą vasarą nusirašė Dauguvietytė. (…) Ji nebijo sunkumų – gal kartais ir statys”. Ir dar: “Galiu pasakyti tik į ausį: rašau veikaliuką, kur svarbi vieta tektų ir prieaugliui. Mūsiškiai nori tokį teatrėlį susiorganizuoti. Kai bus baigtas, galėsiu parodyti. Gal ir jūs susigundysite”.

    J. Jankus susidomėjęs jo kūrinių vertimais į anglų kalbą (1979 m. gruodžio 3 d.). Marti ir čia aktyvi talkininkė. O rašytojo požiūris kai kuriais atvejais netikėtas, įsidėmėtinas: “Aną dieną užsiminiau, kad tas vyrukas nori visus tuos plonumus, kur buvom užkliuvę, ir aš lengva ranka nustūmiau į šoną, jis nori viską taip nudailinti, kad turėtų visus originalo niuansus ir ritmą, o skambėtų grynai angliškai. Pažiūrėsim, ar pasiseks. Jeigu pasisektų, tai galvoju sudėti abiejų vertėjų vardus, tavo, Danute, ir jo, Algio Bulsio. Ar nepyksi, jeigu taip padarysiu? Jeigu tik tikrai gerai padarys, gal būsiu atradęs gerą vertėją. Sakosi, kad ir jam patinka kartais net prakaitą nuo kaktos nusibraukti, besigilinant į dviejų kalbų visokius kaprizus. Gal iš jo ir aš pramoksiu geriau rašyti? Jeigu ir ne geriau, tai gal imsiu rimčiau žiūrėti į savo paties darbą. To ligi šiol dar neišmokau. Ar bespėsiu?” (išskirta mano – L. P.-K.).

    73 metų sulaukęs rašytojas informuoja, jog jis su žmona pasirašė testamentus. Vienas kitam ir vaikams. “Abiejų sugriuvimo atveju” testamento vykdytoju pasirinktas advokatas Romanas Sedlickas, jis - ir testamento autorius.

    Pasisekė 1979 m. gruodžio 8 d. Los Angeles šv. Kazimiero parapijos salėje Lietuvių fronto bičiulių suorganizuotas literatūros vakaras su Jurgiu Jankum, visų pirma, skirtas naujausios knygos Anapus rytojaus aptarimui.  Plačiai apie romaną kalbėjo prof. dr. Elena Tumienė, koncertavo solistas Rimtautas Dabšys, akompanavo Ona Metrikienė, ištraukas iš įvairių kūrinių skaitė autorius, vakarą užbaigė Juozas Kojelis.

    Tokia oficiali informacija.

    Sugrįžus iš pasižmonėjimo po Kaliforniją – įspūdžiai, kuriuose minimos ir kolegų rašytojų pavardės. Tačiau pirmiausiai J. Jankus pašmaikštauja, kad, “kai leki”, Amerika neatrodo tokia didelė. Kas kita, jei sugalvotum su kumele pasivažinėti: tolumos per pakaušį išlįstų. O vakaru rašytojas patenkintas: atėjusieji, kurių buvo apie porą šimtų, o bilietų parduota per 160, ne tik klausėsi, bet ir juokėsi, kur reikėjo juoktis, žinojo, ko atėję, be to, dauguma buvo vidutinio amžiaus – nuo 30 iki 50, nemažai ir jaunimo. Tai, regis, jam itin svarbu.

    Išvakarėse, penktadienį, susitiko su B. Raila, kuris nuvežė į Disneylandą. Tikra darbo diena ir šeštadienį iki vakaro pradžios – susitikimo su rašytoju laukė net trijose lietuviškos mokyklos klasėse. Sekmadienį – tas pats: rytą – bažnyčia, dalyvavimas moksleivių ateitininkų susirinkime, rašytojų ir artimų jiems žmonių suėjimas pas Alę ir Edmundą Arbus. Viešnagė užsitęsė iki vidurnakčio. Pirmadienį B. Brazdžionis išsivežė į Vistą. Pakeliui, lyg rudeninės kregždės, užsuko į seniausią tuose kraštuose vienuolyną. Antradienį J. Jankui su žmona suorganizavo išvyką į Meksiką. Trečiadienį – vėl Los Angeles, šįkart aplankyta poeto Prano Lemberto našlė.

    Praėjus beveik penkmečiui (1984 m. gegužės 3 d.), visai kitos nuotaikos: sušlubavo Kotrynos sveikata. Situacija vis prastesnė. Išnyksta atmintis, keičiasi elgsena. Kadangi kas rytą pradėjo veržtis į bažnyčią, J. Jankus nusprendė nebandyti įtikinėti, kad nebūtų kokio nepasitenkinimo, o nuvežti. Dabar kiekvieną rytą aštuntą valandą abu važiuoja į bažnyčią, o pusryčius pavalgo sugrįžę. Nepasitenkinimo šešėliuko neliko, tačiau pradėjo neraminti kitkas: jau kelintą kartą po gėlių laistymo namuose teka upeliai. Netikėtai ėmė skųstis kojų skausmais, pradėjo rengtis pas daktarą. Išaiškinus, kad daktaras neseniai išrašė reikalingų vaistų, kad dabar jo net nerastų, atsigulė labai nepatenkinta. O kažkam paskambinus ir rašytojui bekalbant telefonu, Kotryna netikėtai apsirengė ir spruko pro duris. Vos spėjo pasivyti. Dar vienas netikėtumas: “Jeigu būtum mačiusi: ėjo taip šmaikščiai, lyg šešiolikinė, bet kai pasivijau ir paprašiau, kad grįžtumėm atgal, ji staiga visiškai apšlubo ir tik ant mano rankos pasiremdama ir garsiai dejuodama vos parėjo namo”. O pavalgius sočius pietus… netikėtai paklausė: “Kas šiandien bus pietums?”

    Taip prasidėjo naujas rašytojo gyvenimo etapas, ypatingai sunkus, pareikalavęs nepaprastai daug ir dvasinių, ir fizinių pastangų, kantrybės ir žmogiškumo. Kol Alzhaimeris visiškai įveikė mylimą žmogų, marti Danutė ne kartą buvo ir geriausiu patarėju, ir guodėja, nors rašytojas labai stengėsi niekada niekam neužkrauti savo naštos.

    Kaip J. Jankus pergyveno dėl savo anksti mirusių sūnų, akivaizdu iš vieno jo paties papasakoto (1984 m. birželio 25 d.) nutikimo: “Aną dieną su Kotryna važiavom gatve (rodos, kad į senių kiną), grojo radijas. Nebežinau net ką, bet su viena melodija staiga atėjo Virgilijus, o paskui jį – Eugenijus. Abu tokie realūs, ir vidų pripildė tikra šiluma, kad akyse net ašaros pakibo. Ir tada pagalvojau, kaip būtų gera, kad galėtumėm visi sueiti krūvon. Juk taip retai visi krūvon tesusibėgdavom. Net negaliu atsiminti, ar buvom kada visi (su visom šeimom) į krūvą susibėgę. Rodos, kad ne? Matai, Danutėle, kokios senatviškos mintys”.

    Ir dar vienas, beveik mistiškas atsitikimas:

    “Skaitau pribėgdamas Bernardo Ruffino Padre Pio, gal ir girdėtą italą kapuciną su Kristaus žaizdomis. Jo žaizdos (niekas nesugebėjo išaiškinti kodėl) kvepėjo maloniu žibučių kvapu. Vėliau, po jo mirties, o gal ir anksčiau, tokį kvapą nei iš šio, nei iš to pajusdavo ir kiti. Kartais net tuo pat metu skirtingose vietose. Tie pasakojimai man vėl priminė Virgilijų. Liusės (Virgilijaus našlės - L. P.-K.)  sesuo su vyru užpirko mūsų bažnyčioje mišias. Mišios buvo šiokią dieną. Mudu nuėjome, atėjo ir jie. Po mišių pasikvietėm juos pusryčių. Kai tik įėjom į vidų, pajutom labai stiprų pakalnučių kvepalų kvapą. Prieš kurį laiką tokius kvepalus naudodavo Kotryna, bet tuo metu jau buvo įpratusi į White shoulder. Pagalvojau, kad kokie seni likučiai bus kaip nors išsilieję. Nuėjau į miegamąjį patikrinti, bet ten to kvapo beveik nebuvo. Sugrįžau atgal į virtuvę ir vėl radau tą patį kvapą. Mums bevalgant kvapas sumenko ir visiškai dingo, ir aš pats pasijutau taip, lyg tik būčiau sapnavęs, nes atrodė, kad kiti to kvapo nejuto. (…) Tai matai, kaip kartais išeina. (…) Atrodo kaip pasaka ar sapnas. Gal taip ir turi būti. Gal žmogus su žmogum kartais ir gali susiliesti, bet jau visai kitokioj (ar kitoj) plotmėj. Kas žino, kas žmones sutraukia ir kas išskiria?” (išskirta mano – L. P.-K.).

    Įsisirgus Kotrynai vaikai bandė siūlyti savo pagalbą, kvietė keisti gyvenamąją vietą. Iš 1985 m. gegužės 10 d.  Danutei rašyto laiško akivaizdu, kad J. Jankus užaugino gražius vaikus – mylinčius ir gerbiančius, supratingus ir užjaučiančius.

    “Jeanne labai gundė, kad keltumėmės gyventi pas juos, net siūlė “master” miegamąjį ir kitą šalia jo esantį, kuriame dabar Almis savo išradimus daro, bet mudu pasilikom prie savo “būdos”. Manau, kad taip geriau. Jeigu kada ir aš pasivysiu Kotryną, tada jau tegu bus Jūsų visų valia”, - sprendimas, regis, neginčyjamas. Tiesa, jį užrašęs J. Jankus pasidalina slapta svajone: būtų labai smagu, jei jų nemažos šeimos nariai gyventų bent 100 mylių spinduliu vienas nuo kito. Būtų lankyti vienas kitą lengviau, o gal net ir įkyrėti. Tačiau yra kaip yra ir, kol pats pajėgia susitvarkyti, nelinkęs naštos dėti ant kitų pečių, kurie “ir taip nuo savo bėdų ir nebėdų linksta”.

    O susitvarkyti vis sunkiau ir sunkiau. Nors, anot rašytojo, jie su Kotryna gyvena vienas kitą saugodami, vis dėlto yra ne visai taip. Kotryną gana dažnai suima nerimas kur nors eiti, todėl tenka nenuleisti nuo jos akių.

    Yra laiške ir konkretus pasiūlymas dėl artimųjų susitikimo rugpjūtyje. Rašytojas, kaip visada, labai taktiškas – atsiklausia ar tas sumanymas nepanašus į giminės išnaudojimą. Žinodamas J. Jankaus charakterį, kitko ir negali tikėtis. Jam norisi, kad ilgi amerikoniški atstumai bent kiek sutrumpėtų kiekvienam, todėl sumodeliuoja keliones kaip prityręs planuotojas. Kas pas ką turėtų užsukti iš anksto, kas ką privalėtų padaryti pakeliui. Ir viskas baigtųsi atvažiavimu pas Danutę, kurios namams gal net grėstų pakėlimas nuo pamatų, be to, lauktų bendra kelionė į Dainavą.

    Tarp marčios ir uošvio neretai daug šnekos apie kūrybą. Štai ir šįkart (1986 m. lapkričio 25 d.), prisiminęs trijų dienų senumo pokalbį telefonu, rašytojas pasidžiaugia Danutės dėka susiradęs prieš porą trejetą metų rašytą pasakojimą ir taip pat pakeitęs nuomonę: “Gal ir neblogas”. Tačiau ar verta jį dėti į būsimą knygą, J. Jankus bevelija daryti, kaip nutars Danutė. Iškart paprašo, jei atsakymas vis dėlto būtų teigiamas, padėti susitvarkyti su kūrinio pabaiga: “Du galimus užbaigimus pažymėjau raudonais kryžiukais. Jeigu kuris galas atrodys geresnis (gal pirmas?), ligi ten ir terašyk”.

    Danutė dažnai talkino J. Jankui, perrašydama jo kūrinius rašomąja mažinėle. Pats jis ja nesinaudojo ir savo kūrinių neperrašinėjo. Kol liga nesustabdė, tokį darbą atlikdavo Kotryna. O tai, kad padėdavo marti, jam buvo ypač patogu: Danutė ir vieną kitą per skubėjimą įveltą rašybos klaidą, jei tokia pasitaikydavo, ištaisydavo, o kai atrodė, kad yra ir stilistinių ar panašių nelygumų, tuoj skambino telefonu, tikslinosi. Tačiau pati be rašytojo žinios nieko netaisė.

    Danutė yra perrašiusi rašomąja mašinėle keletą Auksinio vabaliuko pasakų, dramą Išsilaisvinimas, komediją Ponia daktarė, nemažai pasakojimų, straipsnių ir, žinoma, Pušį.

    Tardavosi su marčia ir dėl subtilesnių dalykų. Pamatęs Draugo šeštadieniniame priede skelbimą, kad iki 1986 metų pabaigos rašytojai raginami atsiųsti rankraščius premijai gauti, kiek pasišaipęs iš savęs, klausia Danutės: “Tai ir atėjo godi mintis. O kad taip pabandžius ir man. Vieną sykį tą premiją esu gavęs, tai tikėtis nebebūtų ko, bet, anot ano žydo, ką gali žinoti. Turiu pustrečio šimto puslapių gatavų ir dar turiu porą, kuriuos reikėtų perrašyti. Susidarytų stamboka knyga, o joje galėtų atsirasti gal vienas kitas ir visiškai premijos vertas gabalas. Tik kad to laiko jau labai nedaug”.

    Gražiausias šito aidas – pasakojimų knyga Tėvas Venancijus ir jo Matilda (1988, Draugo spaustuvė), dedikuota Danutei.

    Metų pradžioje savaitę viešėjęs pas Danutę, rašytojas pasidžiaugia, jog tai buvęs tikras poilsis. Pasijutęs taip, lyg būtų iš kažin kur namo sugrįžęs. Tą nuotaiką parsivežęs ir atgal. Visa bėda, kad kasdienybė palengva vėl ją baigia sugriaužti. “Nusiteikimą griaužia, - patikslina. – Bet nenoriu tikėti, kad galėtų sugriaužti ir mane patį”.

    Kad ilgam išliktų parsivežta gera nuotaika, J. Jankus žada daugiau laiko praleisti gamtoje – dienos labai gražios. “Darbui tegu lieka naktys. Jau daug metų, kai naktimis neberašau. Reikės grįžti, nes dienomis niekada tiek neparašiau, kiek naktimis”, - netikėtai atskleidžiama svarbi kūrybinės virtuvės kertelė.

    Čia ir keletas įdomių minčių apie talentą. Besisvečiuojant pas Danutę dalyvavo literatūriniame vakare ir po susitikimo buvo apdovanotas paveikslu. Dailės kūrinio autorė – jauna mergina. Rašytojas įsitikinęs, jog ji nepaprastai talentinga, tačiau niekaip neatsikrato ir kitos minties: “Viešpats Dievas tai mergaitei davė tokią akį ir tokią ranką, už kuriuos milijonai nežinia ką duotų, tik nedavė aiškiai apibrėžto tikslo. O gal taip reikia? Gal tikslo Jis niekam pirštu neparodo? Gal tikslą pats žmogus savo paties valia turi susirasti? Gal tam ir Evangeliją apie talentus paliko? Kur žmogus rasi visa išmanantį?”

    1990 metų vasaros pabaiga. J. Jankus ruošiasi kelionei į Lietuvą. Jei ne kažkokios problemos su gimimo data ir kelias savaites užsitęsę dokumentų tvarkymo reikalai, būtų pataikęs sugrįžti labai nekokiu laiku. Tik ką visos informacijos priemonės pranešė apie uždarytą (“susirgusį”) Michailą Gorbačiovą, apie perversmą Sovietų Sąjungoje. Laiške Danutei pergyvena, kad Maskvos kratery vėl telkiasi komunistinė lava, pasirengusi užlieti Rusiją ir kaimynus, ir kad dar nemirė svajonė užlieti ir visą pasaulį.

    Rašytojas gerai suvokia, kad vykimas Lietuvon gali atsidėti ar net išvis tapti neįmanomu. “Prašytis bilieto į sovietinę ištiesinimo mokyklą” jam tikrai nesinori. “Gal tikrai pavasaris bus geriausias metas, jeigu…” – kiek mįslingai užbaigia J. Jankus.

    “Važiuoju, kad žmonės taip užsuko”, - kažkoks ne jankiškas, liūdnas laiškas (1991 m. rugsėjo 10 d.), nors išsiruošta į tėvynę. Jis ir pats prisipažįsta, kad jokio entuziazmo nejaučiąs. Gal nuotaiką sugadino toji pati moteris, Morta Ulpienė, kuri bene labiausiai ragino skristi į Lietuvą, o dabar lyg ir išsigando, vis tik aštuoniasdešimt penkeri: “Kai paskutinį sykį kalbėjau, paklausė ar važiuoju vienas, ar nepasiimu kokio vaiko. Turbūt pagalvojo, kas bus, kai tą nukriošėlį senį reikės globoti, gal net einantį prilaikyti. Ir aš pats nežinau, kaip bus rytoj, bet tuo tarpu tebevaikštau neprilaikomas”.

    Yra čia ir rašytojo parėdymas marčiai – “savo šiukšlyne” radęs dar vieną pasaką, prašo ją įsprausti į rinkinį, kurio ruošimu užsiėmusi Danutė, o taip pat įskaityti į magnetofono juostelę.

    Išvažiuodamas bičiuliams Žmuidzinams paliekąs Danutės ir Almio telefonų numerius bei raktus – tam atvejui, jei “nuspręstų” nebegrįžti. Nenorėdamas žmonėms užkrauti vargo, visas gėles išnešęs lauk.

    Įdomiausia tai, kad rašytojas, vykdamas į Lietuvą, vežasi ir planą darbui, kiek pergyvendamas, kad tas planas šešioms savaitėms per menkas. Jis beveik įsitikinęs, kad niekas jo labai netampys – kad atvykstąs, niekas nežino. Net giminės. Tik Reginai Jankytei į Baisogalą, Biliūnų kaimą ir Vilniuje gyvenančiai Angelei Dovydavičienei  parašęs po laiškutį – juos įmes moteris, prieš savaitę iš Rochesterio išskridusi į Vilnių.

    “Tuo tarpu, Danutėle, tik tiek. Manau, kad dar šnektelėsim”, - J. Jankaus ūpas visiškai nukritęs.

    O kitąsyk rašytojas su pastebimu pasitenkinimu informuoja apie dalyvavimą literatūriniame vakare Baltimorėje. Vieną dieną paskambinęs J. Vaičiulaitienei sužinojo, kad rengiama K. Bradūno, Aleksandro Radžiaus ir Stasės Šakytės-Surdokienės kultūrinė popietė. “Kaip iškęsiu, ypač, kad visus nebe vakar temačiau?” – J. Jankus neslepia labai pradžiugęs dėl išgirstos žinios.

    Patirti įspūdžiai aprašomi trumpai, tačiau vaizdingai, kaip ir dera plunksnos meistrui. K. Bradūnas, anot rašytojo, maždaug toks pat, tik gal kiek labiau suapvalėjęs. S. Šakytė – gana paamžėjusi, labiau nei jos vyras, na, o A. Radžius – tikrai pavargęs (“būdavo toks šmaikštus vyrukas, o dabar menkiau, bent aš taip galvoju, sukasi ir už mane. Su lazda susibičiuliavęs jau kaip reikiant”). K. Bradūnas skaitęs “patrijarchiškiausiai”. “Užlaužę ranką” ir jam. J. Jankus neatsisakė. Nors publikos susirinko nemažai (“tikrai daugiau negu detroitiškių pasiklausyti V. Kochanskytės”), tačiau jaunų veidų nebuvo. Rašytojas sako kiek pavargęs, bet ir atsigaivinęs.

    Tame pat laiške, kuriame nėra tikslios datos, - ir įspūdžiai, patirti prie Potomaco viršutinių krioklių. Vieną dieną prie upės buvo nuvažiavęs su Jeanne – ten, kur ji platoka, lygi, bet gana srauni, o šįkart, jau kiton vieton, išsiruošė su Almiu. Tėvas su sūnum, lyg kokie mokslininkai, anot J. Jankaus, nusprendė, kad čia dauguma vandens teka apačioj akmenų plyšiais, urvų urveliais. Šiaip vandens šniokštimas beveik toks pat kaip prie Niagaros krioklio. Iš vandens kyšo daugybė per amžius vandens nusmailintų dantų dantelių. Rašytojas bandė fotografuoti, bet jautė, kad niekaip to nepaprasto įspūdžio nepavyks “sugrūsti į dėžutę”. Buvo ir kitų potyrių. Mėgindamas patogiau prieiti, įsitikino, kad kojos ir galva nebe visur leidžia prieiti. Net pavydėti ėmęs jauniems, kurie, nuėję per vandens suverstus akmenynus, sėdinėjo žemai tarp uolų ir vandens.

    Vis dėlto nelinkęs J. Jankus susitaikyti su amžiaus kliūtimis. Gal todėl labai gerai jaučiasi šalia jaunų žmonių. Štai ir vakar, Viktei parlėkus į namus “su visa savo genge”, drauge su jais ligi dešimtos valandos kalbėjosi, juokavo, valgė picą. Pasijuto lyg devintam danguj.

    Įdomu stebėti J. Jankų, bevaikštinėjantį po Vašingtoną (1995 m. kovo 3 d.). Pilnas nuostabos rašytojas apžiūrinėja kiekvieną jo kampelį. Pradėdamas nuo Dumbartono parko-sodo, kurį kažkada sukūrė čia gyvenęs didikas. Jis pilnas laiptų laiptelių, įvairiausių darželių ir įdomių medžių. O svarbiausia, anot J. Jankaus, kad tai – pačiame miesto centre. Vašingtoną rašytojas vadina pėsčiųjų miestu: “Miestas statytas tais laikais, kai apie automobilius dar niekas negalvojo, o arklių nelaikė, tai namai aklinai suręsti vienas su kitu. Jeigu ir yra kur kiemas, tai į jį patekti tegali tik per namą. Įdomu pasidairyti ir po tokias gatves. Kiekvienas namas kitoks už tą, prie kurio petį prispaudęs stovi. Tarpais koks dailutis trijų siaurų langų namelis didesnių, atrodo, taip suspaustas, kad net sultys tuoj gali pradėti sunktis. Bet jeigu reikia kur mašiną pasistatyti, tai reikia gerai pasidairyti”.

    Išsiruošęs į lietuviškas pamaldas J. Jankus galvojo, kad vargu ar sutiks kokį pažįstamą, nes beveik tuo pat metu Baltimorėje vyko dainininkų koncertas. Tačiau išėjo kiek kitaip: turėjo progos pabendrauti bent su keliais pažįstamais. Tiesa, kai kurių pamatymas nuteikė gana liūdniems apmąstymams – lyg veidrodyje pamatė ir save patį. Senatvė vis dažniau save primena. Ypač gaila pasidarė susitikus Rochesteryje gyvenusį matematiką Zalūbą, kažkada tokį žvalų, o dabar… Ne iš karto pažino ir J. Blekaitį – aiškiai matyti, kad jį jau kerta šalna.

    Į laišką J. Jankus įdėjo Bajorą. “Kai parašiau, visai paaiškėjo, kad čia turėjo būti kaimo buities romanas, bet romano jau nebeiškepsiu”, - labai jau keistai nusivylęs tik ką užbaigtu savo nauju darbu rašytojas. Liūdnas ir kitas prisipažinimas: “Atostogas” gal ir per ilgas pasiėmiau. Dar nė pusės neišgyvenau, o jau noriu grįžti į Detroitą”.

    Kai sveikata geresnė, rašytojas nenusėdi namuose. Šįkart su sūnumi Almiu (1995 m. gegužės 5 d.) pabuvojo vienoje iš Vašingtono meno galerijų, taip pat tautinėje katedroje, pradėtoje statyti 1907, o baigtoje – 1990 metais. Dideliame, įspūdingame gotikiniame pastate.

    Po mišių bažnyčios rūsyje, kur paprastai susitinka pažįstami, priėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Alfonsas Eidintas, su kuriuo kažkas buvo supažindinęs jau anksčiau. Tiesa, tas pirmas sykis buvo nei šioks, nei toks: “Tada jis padavė ranką kiek iš aukšto”. Todėl šįkart, pamatęs bažnyčioje su mišiolėliu rankoje, J. Jankus nebekreipė į jį dėmesio. Tačiau pats ambasadorius “nelauktai, matyt, kieno nors apšviestas, priėjo, visiškai padoriai pašnekino ir pakvietė ambasadon”.

    Lietuvos Respublikos ambasadoje J. Jankus buvo lankęsis tik Stasio Bačkio atstovavimo laikais. Nors dabar aplinka pasirodė švaresnė, pablizginta, ankstesnis “pabuvimas buvo kiek jaukesnis, savesnis”. A. Eidintas aprodė, kur ką padaręs, taip pat parodė dvi savo naujas knygas, bet “apie “anuos” savo darbus neužsiminė. Niežtėjo liežuvis klustelėti, bet susilaikiau neprasižiojęs”, - iš pastarojo sakinio atpažįsti tikrąjį J. Jankų.

    Nors sveikata vis prastesnė, rašytojas stengiasi nesureikšminti puolančių ligų. Tik vis pasiguodžia kartais pasiilgstąs žmonių. Kartais. O Danutės ir vaikų – visada. Tačiau ne tik pats išlieka optimistu, bet ir kitus stengiasi tuo užkrėsti: “Kai būsi smagi, ir visi su Tavim bus smagūs, o kai liūdėsi, liūdėsi viena”.

    Gyvenimo džiaugsmo, įvairiapusio domėjimosi kupini visi J. Jankaus laiškai.

    Štai jis dėkoja A. Dundzilai už iš Lietuvos parvežtą Eugenijos Šimkūnaitės knygą. Sudomino informacija Drauge apie mokslininkės pomėgį rinkti tautosaką. Tiesa, nuvylė tai, kad nėra pasakotojų pavardžių ir vietovių pavadinimų. O supratęs, kad pati autorė sukūrė padavimą ir kelis jo variantus, pasijuto kaip skaitytojas apgautas.

    “Čia man gera, bet vis tiek vis labiau pasiilgstu Tavo pastogės”, - dar vienas įrodymas, kaip labai J. Jankus buvo prisirišęs prie savo pirmosios marčios (1997 m. rugpjūčio 11 d.).

    Šiame laiške vietoj įprastinio rašytojo atvaizdo jo kairėje pusėje – Mėnulis. Ir ne bet koks. Toks įspūdis, kad J. Jankų labai suintrigavo mokslininkų gauta informacija. Atpažįstame žingeidųjį J. Jankų, tokį, beje, koks jis buvo visą gyvenimą: “Almis parsinešė iš interneto pluoštą NASSA Mėnulio fotografijų. Ne tos pusės, kurią matom, bet anos (…), kuri niekada neatsisuka į mus. Ji daug smarkiau išdaužyta negu mūsoji. Vienas įdomus bruožas – yra labai ilgas kelias. Sako, kad ir NASSA nėra nusprendusi, kas tą kelią padarė. Mano senai galvai atrodo, kad Mėnulis gal prieš keletą bilijonų metų mėgino dėl ko nors skilti, bet neperskilo ir taip paliko su šiaudu per užpakalį. Paprašiau, kad man tą plyšį padarytų. Siunčiu jį ir Tau, kad žinotum, kur mes kartais laiką švaistom”.

    Ir dar viena įdomi informacija. Literatūrinė. Iš A. Vaičiulaičio našlės pasiskolino Valentiną, Lietuvoje sukurtą filmą. Šiandien vakare žada pažiūrėti. Planuoja ir kopiją parsivežti. “Turėtų būti “romantiška”, - rašo Danutei. Pasisako, kad prieš tai dar kartą perskaitęs Valentiną. Tačiau svarbiausia ne tai, o kaip po daugelio metų tas kūrinys pasirodė: “Turbūt pasenau. Nepagavo taip, kaip literatūros rabinai teigė. Dabartiniai rabinai irgi šaltesni, tik, atrodo, nenori laužyti tradicijos”.

    Dar vienas patvirtinimas apie paskutinįjį darbą: “Užsispyręs vargstu su Pušim”. Ir abejonė: “Ar nebus iš jos tik vienas vargas…”

    Liūdnos 1997 m. rugpjūčio 25-26 d. žinios. Pradžia – lyg ir nieko blogo nežadanti. Rašytojas prašo, kad Danutė, įlipdžiusi jo siunčiamą dedikaciją į knygą Tėvas Venancijus ir jo Matilda, išsiųstų į Kelmę, kur gyvena jo mokslo Šiauliuose draugas Pranas Gužaitis. Net pajuokauja: “Skolą užrašyk ant sienos”. Tačiau, pastebėjęs, jog laikosi visiškai neblogai, prisipažįsta rašąs iš Restono ligoninės. Iš tos pačios, kur aną sykį buvęs. Širdis dažniau nei įprastai pradėjo iššokti iš ritmo ir, praėjus porai dienų, nieko kito neliko kaip kreiptis į medikus.

    Net ir tokioje situacijoje J. Jankus stengiasi ne tik būti optimistu, bet vis ką nors įdomaus naujoje aplinkoje pastebėti. Daktarė žydukė pasigyrė, kad jos seneliai kilę iš Lietuvos. Ji aiškino rašytojui ligi šiol nesuvokianti, kodėl Lenkijos ir Rusijos žydai Lietuvos žydus vadina “litvakais”. J. Jankus turėjęs progą parodyti “kalbinę išmintį” ir išaiškinti.

    Pagrindinis gydytojas – kardiologas Andrew J. Keller ilgai kalbėjosi su rašytoju, tame pokalbyje dalyvavo ir sūnus Almis. Padėtis nekokia. Dėl amžiaus apie operaciją negalvojama. Daromi tyrimai, po kurių turėtų būti priimtas sprendimas. Visas išsigelbėjimas, anot daktaro, kad vienas vožtuvas nesandarus. Siaurasis vožtuvas yra užsikimšęs kalcio nuosėdom, jei kitas vožtuvas būtų sandarus, širdžiai traukiantis kraujas neturėtų kur dingti ir būtų katastrofa.

    Pirmą sykį J. Jankus taip atvirai užsimena apie “greitesnę pabaigą”, apie “pamėginimą išdrįsti”. Tokios mintys neatsitiktinės: “Vistiek dabar darausi pastebimai nedarbingas, greitai pavargstu ir rašydamas, smaugimai ateina vis dažniau”. Bent jau dėl vieno sprendimo visiškai aišku: kad Danutei nereikėtų vargti, pasiliksiąs čia. Nes čia daugiau artimųjų rankų, be to, jaunesnių. Sūnus su tokiu sprendimu sutinka.

    Ką reiškė J. Jankui artimųjų skleidžiama šiluma, labai akivaizdu iš 1997 m. rugsėjo 3 d. rašyto laiško: “Smagu, kai sužinai, kad taip toli ir tiek artimųjų rūpinasi tavimi. Nors ir kaip mėginčiau pūstis, vistiek negalėčiau prasižioti, kad man vistiek, kad man nei šilta, nei šalta, kad kitų rūpestis ir meilė man buvusi-nebuvusi. Nė kiek negėda prisipažinti, kad metusiam akį į visus Jūsų parašus ir linkėjimus ir širdis sugrudo, ir senos akys sudrėko. Todėl ačiū Viktutei, kad dar nori pasimatyti su sveiku, Ingai – už smagią šypseną, murklį katiną, Lanutei – už širdelės prisiglaudimą prie seno veido, Almai – už laukimą ir meilę, Aleksai, Audriui, Chris, Pauliukui, Jins Lay ir ypač Mariui – už šaunius parašus, Dianai – už šypseną, Lailai – už piešinį, Kristei – už gražų linkėjimą, kad Pušis augtų, Pauliui – už smagų mėnulį, Phil – už norą, kad viską pasidalyčiau su visais, Rimutei – už dailią žibutę, o Danutei – už meilę ir gražiausius linkėjimus, kurių geresnių ir pats sau negalėčiau iš niekur išpešti.

    Mūsų kalboje tėra tik du padėkos žodžiai: dėkui ir ačiū. Abu sudedu į krūvą ir dalinu Jums visiems”.

    Nepaprastas tėvo, senelio ir prosenelio laiškas.

    Ruošdamasis su Jeanne važiuoti pas daktarą, J. Jankus pasakoja Danutei paskutines naujienas (1998 m. rugsėjo 12 d.), o pirmiausiai pasigiria jau mėginąs vaikščioti nesiramstydamas į sienas. Čia ir dozė jankiško humoro: “Atrodo, kad Peyton Place bus padėjusi. Taip vakar leptelėjau mane nuvežusiai pas daktarą (…) Jeanne, kiti nugirdo, ir visas laukiamasis nušvito šypsenom. Turbūt niekada nebeišmoksiu prikąsti liežuvio”.

    Naujosios problemos susijusios su stuburu. Tačiau niekur nepradingusios tos, apie kurias vis primena širdis. Naują širdies specialistą jam žada rekomenduoti A. Dundzila.

    O tarp tų nieko gero nežadančių eilučių – lyg gaivaus vėjo gūsis: “Netyčia į rankas pateko Kubiliaus ir Geniušo, abiejų virtuozų, juostelė. Paklausyk, gal patiks”.

    Ir dar: įdėdamas čekį prašo, kad per radiją su šv. Kalėdom jo vardu būtų pasveikinti visi pasiilgtieji detroitiškiai. Pačius artimiausius bičiulius (“ir bičiules!”) paliepia sveikinti ir žodžiu.

    Rašytojas vėl toks lyg jokių problemų ir nebebūtų (1998 m. spalio 7 d.). Sūnus ruošiasi važiuoti į pajūrį, o jis džiaugiasi, jog dar sykį turėsiąs galimybę pamatyti jūrą. O pagrindinis užsiėmimas dabar – Pušis, jai skirtas toks sakinys: “Laišką išsiuntęs sėsiu prie Pušies, kuri man be reikalo, prieš mano valią komplikuojasi – mat žandaras prūsas, ir aš nejučia ėmiau (jį) lenkti į čionykščių pusę. Bet tai būtų ilga istorija, o ateina paštininko laikas”.

    Nepaprastai susižavėjęs sugrįžo iš Van Gogh parodos Vašingtono meno galerijoje, kurią atvežė iš Amsterdamo (1998 m. lapkričio 9 d.). Prieš pusmetį Jeanne apsirūpino bilietais. Rašytojas sako, jog dabar šis dailininkas atrodo jam visiškai kitaip, apgailestauja, kad Danutės nebuvo kartu, siunčia jai dovanų muziejaus parengtą knygą apie Van Gogh.

    O čia dar vienas malonus įspūdis, šįkart iš “užsienio” – Maryland valstijos, kur buvo pasiklausyti Dainavos okteto.

 

V.YPATINGI ATSIMINIMAI

 

    Kai, baigiantis 2002 metams, kreipiausi atviru laišku į išeivijoje einančių lietuviškų laikraščių skaitytojus, prašydamas visus, kurie pažinojo rašytoją Jurgį Jankų, užrašyti savo atsiminimus, atsiliepė ne taip jau daug tautiečių. Tai ir suprantama: dauguma tų, kurie bendravo, susirašinėjo, buvo susitikę, jau patys Dausose.

    Tuo labiau brangi kiekviena smulkmena, susijusi su šiuo talentingu kūrėju.

    Visi Lietuvą pasiekę laiškai, atvirukai, nuotraukos  ypatingi ne tik todėl, kad dauguma jų originalai. Svarbiausia – su kokia meile, šiluma prisimenamas literatūros klasikas. Ne, laiškuose ne ditirambai, ne tušti postringavimai, užrašyta tik tai, kas svarbiausia. Bent kas tiems žmonėms, kuriems buvo lemta ilgiau ar trumpiau būti pažįstamiems ar net bičiuliautis, atrodė svarbiausia.

    Tarp artimiausių – ir keli rašytojai.

 

DĖKINGA, KAD DUKRA VADINAI

 

    Bene įdomiausia J. Jankaus ir prozininkės N. Jankutės-Užubalienės, daugiausia žinomos kaip knygų vaikams ir jaunimui autorės bei novelistės, kurios kūriniuose gilinamasi į kartų susvetimėjimo problemas (rinkinys Saulėgražų tvanas),  pažintis. Ji nuspalvinta ypač artimų – “tėvo ir dukros” – santykių.

    Kodėl tiedu žodžiai kabutėse?

    Anot pačios N. Jankutės, tai -  maloniausias komplimentas, kokio kada yra sulaukusi. Jai net buvę sunku atsispirti pagundai nesamą giminystę patvirtinti. O rašytojui iškeliavus Amžinybėn, viešai atsisveikindama109savo jautrius žodžius taip užbaigė: “Dėkinga, kad dukra vadinai”.

    Pažintis su beletristikos meistru, prasidėjusi per jo pirmąsias knygas – romanus Egzaminai ir Be krantų, kiek kitokį tęsinį įgavo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Diepholz miestelyje. Slapta gerbėja ilgokai nedrįso “tą tikrą, gyvą skrybėlėtą Rašytoją” užkalbinti, tačiau kai Tremties metai, lietuvių rašytojų metraštis, įdėjo J. Jankaus apysaką Velnio bala, nebeatsispyrė. Buvusi taip sudominta, užintriguota, kad ėmė ir prisistatė jaunoji gerbėja su savo klausimais.

    - Kodėl ta bala slėpė dvi kaukoles? Kodėl? Kodėl, kodėl nepaaiškinta? – klausinėjo aštuoniolikmetė gimnazistė.

    - Kad tau įdomiau būtų. Kad paklausinėtum, - juokavo J. Jankus.

    Persikėlus užatlantėn artimesni santykiai susiklostė N. Jankutei pradėjus bendradarbiauti Draugo dienraštyje. Čia iniciatyvą parodė pats rašytojas, gyvenęs tolokai nuo Čikagos. Nors buvo ne tik pagiriančių, bet ir pakritikuojančių eilučių, visuose laiškuose akivaizdus tėviškas dėmesys jaunajai plunksnos bičiulei. Čia ir literatūriniai patarimai, ir paraginimai, ir jo paties įžvalgos į šiuolaikinę literatūrą. Visi jie, kaip ir daugeliui, rašyti ranka.

    N. Jankutė-Užubalienė šiandien rašytoją vadina labai mielu, skaidrios, optimistiškos sielos žmogumi. Tai patvirtina ir jai rašyti J. Jankaus laiškai.

    Kartais laiškuose prisimenami bendri pažįstami kultūros žmonės, pavyzdžiui, Nijolė ir Jonas Dėdinai. “Yra smagūs, kad aplankei jų pastogę”, per Velykas apžiūrinėdamas nuotraukas, 1974 m. balandžio 10 d. laiške pasidžiaugia J. Jankus. Dažna proga primenama: “Nepaleisk iš rankų pieštuko” (1976 m. balandžio 23 d. laiškas). Nepamiršta ir savojo pavyzdžio: “Pieštuko vis dar stengiuosi nepadėti – jeigu nenusibarstys, gal kas kada nors paskaitys”. Čia ir nediskutuotinas požiūris į tuos, nuo kurių priklauso knygos atsiradimas pas skaitytojus: “Aš pats nesirengiu rinkti aukas leidėjams”.

    Ne pirmą kartą Nijolei dėkojama už literatūros vakaro parengimą (1978 m. balandžio 25 d. laiškas). Rašytojas apgailestauja, kad su didžiausia šito kaltininke buvo galimybė tik prabėgom pasimatyti. Tame pat laiške, kuriame yra žodžiai “rašau ne vien iš giminiško pasiilgimo”, atviraujama dėl santykių su kritikais. Neseniai buvo išleistas jo naujas romanas Anapus rytojaus, ir J. Jankus pasiguodžia, kad “Bradūno kritikas, pūdymuose pasiklydęs, jau pradėjo mane vanoti”. (Poetas K. Bradūnas daug metų redagavo čikagiškio Draugo meno, literatūros ir mokslo puslapius, matyt, eina kalba apie juos.) Tačiau J. Jankui tai jokia naujiena, šito ir tikėjęsis: “Jo kritikai visada mane vanoja. Atsimenu, Užkandį  jo kritikas taip suvanojo, kad net vienas skaitytojas buvo atsiliepęs. Bet taip jau yra: kritikai eina savo keliu, gyvenimas savo”.

    1979 m. spalio 11 d. dėkodamas už “pagyrų laišką”, skirtą Anapus rytojui, rašytojas prisipažįsta, kad gavęs kaip niekada daug skaitytojų laiškų: “Mūsų tautoje tai retenybė. Gal keičiamės (…) mano gyvenime tas atsitiko pirmą sykį”. J. Jankus stebisi, kad yra pastebimas ir dėl “niekučių” (taip bent jis pats pavadina apsakymą Kryžius, išspausdintą Short Story International). Tame leidinyje anglų kalba be kita ko buvo pažymėta, kad kūrinio autorius šiuo metu gyvena Rochesteryje, ir žmonės “daug kartų skambino ir dėkojo”.

    O grįždamas prie knygos Anapus rytojaus dar pastebi: “Paprastiems “nesofistikuotiems” skaitytojams ji patiko, bet ne redaktoriams: didžioji mūsų spauda, kurių redaktorius bičiuliais laikau, neužsiminė nė per pusę lūpų, lyg ta knygute būčiau savo literaūrai padaręs gėdą. Aš nenoriu, kad girtų, galima ir su žeme sumaišyti, bet, atrodo, kai kam į meno ir išmanymo aukštybes pakilusiam, ji net papeikimo žodžio neverta. Verčiau ignoruoti, ar ne?” Gal kiek prislėgtas dėl dėmesio stokos, rašytojas negarantuotas ar kada ką panašaus rašysiąs. Šiuo metu norįs užbaigti tik tai, kas jau pradėta, tik retkarčiais “į tarpą ką nors trumpą  įterpdamas”. Bet ir tai, anot jo, laikas greičiau bėga negu darbas. Šią vasarą buvo pasiryžęs apsivalyti nuo trumpųjų tekstų, bet “pusė knygos dar tebėra neapdorota”. Apie kokią būsimą knygą eina kalba, nekonkretizuojama. Nieko tikslesnio ir apie rankraščius, kurie jau užbaigti: “Šiuo metu viena yra surinkta Drauge, bet, atrodo, yra įklimpusi, kitą varto Ateities redaktoriai. Kas iš to išeis, niekas negali nieko pasakyti”. Tik tiek.

    Jankus nebūtų Jankum, jei rašytų tik apie save. Kaip ir dažname laiške, ir šįkart konkretus klausimas Nijolei: “O kaip verties Pati? Seniai ką matėm iš Tavo plunksnos. Net periodikoj nepasirodai. Ar visuomeniniai darbai visą laiką ir jėgas sugraužia?” Čia ir paraginimas: “LB Švietimo tarybos Jūsiškis padalinys buvo sugalvojęs gerą dalyką: leisti vaikams ir jaunimui knygučių, tik visa bėda, kad sugalvojote gale kadencijos. Paraginkite, kad ir Jūsų vieton atėję tos minties nenumestų”.

    J. Jankus labai susidomėjęs  N. Jankutės-Užubalienės kelionės po Palestiną, Graikiją ir Romą įspūdžiais, kuriuose ji taip nuostabiai suliejo, taip sulydė ir istoriją, ir žmogų. Sveikindamas Kalėdų švenčių ir netrukus prasidėsiančių 1982 metų proga, apgailestauja, kad spausdinamuose L. L. laiškuose iš kelionės po Pirėnų pusiasalį nėra nieko panašaus. “Gaila, kad Tavęs tenai nebuvo”, - rašo neabejodamas, jog Nijolė būtų “radusi visai kitą pažvelgimą į to krašto gyvenimą”. Prisipažįsta, jog praėjusią vasarą priekaištavęs kunigui Juozui Vaišniui, kam šis nepasiėmęs N. Jankutės į kelionę, “neužfundijęs”  tarnybinio bilieto kaip korespondentei. Kaip ir dažnas laiškas, užbaigiamas su jumoru: “Na, bet palieto pieno nebėra ko gailėtis: katės seniai jį sulakė”.

    Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1988-aisiais pasidžiaugia iš kaunietės T. Marcinkevičiūtės gautu laišku. Poetė parašė, kad su literatūros mokslininke D. Kuiziniene ieško jo Vientautų berniukų – apysakaitės, 1942-1943 metais spausdintos Žiburėlio žurnale. Gyvenant JAV rašytojui nepavyko to kūrinio surasti. “Jeigu ras, tai nušvies (ar negeras žodis?) ir atsiųs. Galėsiu ieškoti leidėjo dar vienai knygutei”, - rašo laiške N. Jankutei-Užubalienei.

    J. Jankui didelį įspūdį padarė neseniai perskaitytas “dukros” tekstas, kuris 1990 m. lapkričio 18 d. rašytame laiške įvardijamas kaip Washingtono atvirukas: “Puikus. Kiek pavėluotas, bet tokie daiktai nesensta. Dabar buvo smagu paskaityti, smagu bus ir po daugelio metų. Gal dar smagiau, nes tada bus kitoki laikai, ir tas atvirukas turėtų tapti nemaria šių dienų tikrų, neišgalvotų rūpesčių iškarpėle. Žmogiški rūpesčiai yra ir visada bus nelengvai nešami, o kartais net sunkiai pakeliami, o skaidrios minties atvirukai yra ir bus kaip saulės pragiedruliai pro debesis”.

    Sveikindamas persikėlusią į naujus “palocius” ir papriekaištavęs dėl geros medžiagos muziejininkams – rankraščių, juodraščių – išmetimo, J. Jankus 1991 m. liepos 4 d. laiške pasipasakoja rašinėjąs “nuo “pirmaeilių” darbų atspėdamas”. Tekste – nemaža jam įprastos saviironijos dozė: “To atspėjamo laiko ne visada sutenku, kiek norėčiau, o kai sutenku, tingiu plunksną (senas, iš mados išėjęs, bet brangus žodis) į rankas paimti. Kartais net pagalvoju, ar nebus tik nuodėmė tam amžiuje ramiai, be jokių priekaištų nepasėdėti ir nieko neveikimu pasismaguriauti. O gal tai bausmė už nedarbe praleistas dienas? Juk per tiek metų galėjau be didelio vargo viską parašyti”.

    85-metį pasitinkantis rašytojas nusiteikęs filosofiškai. Be to, šįkart ir kiek piktokas (itin retas atvejis!). Susigundęs rudeniop nuvykti Lietuvon, prisipažįsta, jog turėjęs to gražaus sumanymo atsisakyti: “Nežinojau, kad be iškvietimo esi labai suvaržytas: su kuo nuvažiavai, su tuo turi ir grįžti, o aš galvojau ilgiau pasidairyti”. Yra ir dar viena priežastis: “Vaga išleido tris mano knygas vienoje knygoje. Lietuvoje, sako, jau seniai nebegalima jų gauti, o leidykla man dar net nepranešė, kad knyga išleista, ką bekalbėti apie knygos atsiuntimą. Matyti tai jau mačiau: visiškai nepažįstamas žmogus atsiuntė. Bolševikų užaugintų ir jų režime įsidirbusių žmonių mentalitetas, atrodo, yra kiek kitoks. Ir šiaip jie išsispausdinti ką ir prašo ir spausdinasi, atsispausdinę vėl prašo, bet parodyti, ką ir kur išspausdino, nerodo. Kai labai seniai Gimtasis kraštas išsispausdino mano pasakojimą, parašiau giminaitei pasiimti honorarą formalų įgaliojimą, net su notariniu (rodos) parašo patvirtinimu, bet anų dienų ponai pasakė: “Honoraras yra, bet tegu atvažiuoja pats atsiimti”. Gal dabar ir knygos reikės nuvažiuoti? Gal kaltas ir aš, kad iš anksto nepasakiau, už kiek ir kam kur knygų siųsti”.

    Kai Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti J. Jankaus knygos, “dukrelei” Nijolei jų autorius be kita ko rašė: “Nederėtų sakyt, kad mano kūryba grįžta Lietuvon. Ji niekada nebuvo išėjusi. Aš juk tas pats ir čia, ir ten, tada ir dabar. (…) Tegu grįžta tie, kurie Lietuvoj gyvendami buvo iš jos “išėję”.

    1992 m. sausio 17 d. rašytasis laiškas ypatingas – apie viešnagę pasiilgtoje tėvynėje. Visko jame yra: ir džiaugsmo, ir širdgėlos, kartais tie skirtingi jausmai sumišę. Ir tai aišku iš pirmųjų eilučių: pasisakęs, kur buvęs ir padėkojęs už “gražias pastabas”, rašytojas be didelių iliuzijų sako: “Ar jos teisingos, parodys gyvenimas, kuris ir negailestingas, ir be sentimentų (pabraukta mano – L. P.-K.).

    “Buvau namuose, kurių nė ženklo nebėra”, - bene liūdniausias prisipažinimas. Sodybų vietoje – tuščias dvaro laukas, tiesa, apsėtas miežiais. Kur troba stovėjo, atsekti nebeįmanoma. Kaip ir takų bei takelių, kurie buvo pilni būsimojo rašytojo pėdų.

    Į N. Jankutės-Užubalienės paspėliojimą dėl galimų “triumfų” J. Jankus atsako labai paprastai: apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes apie parvykimą niekam nesakęs, pasiuntinių organizuoti susitikimų nesiuntęs. Elgęsis taip, kaip jam įprasta. (Žinoma, šitų žodžių laiške nėra, tačiau tiems, kurie artimiau pažinojo rašytoją, tai ir be žodžių aišku). Apie viešnagę (tik paskutiniu momentu) sužinojo tik du žmonės: Vilniuje gyvenanti brolio dukra ir M. Ulpienė, su kuria J. Jankus susirašinėjo dėl dailininko Alf. Dargio albumo. Beje, poniai Mortai čia priklauso didžiausi nuopelnai: tai ji rašytoją “stumte išstūmė į Lietuvą”. Net Rašytojų sąjunga nežinojo.

    O Lietuvos rašytojų sąjungoje pabuvojo drauge su Vagos leidyklos redakcijos vedėju Alijušu Grėbliūnu. Su juo ir po sostinę pasidairė. Į Vagą turėjęs užeiti, nes “reikėjo rublių užsimokėti už viešbutį”. Mėginimas susirasti bent keletą savo mokinių pavyko, deja, nei buvęs mokytojas jų, nei mokiniai (nė vienas) nebepažino. Tačiau J. Jankus neslepia, kad visvien susitikti buvę labai smagu, abiem pusėm.

    O Rašytojų sąjunga, sužinojusi apie svečią, jo nebepaleido. Atvykimas patyliukais neišgelbėjo. Nors J. Jankus savo jaunesniajai kolegei ir teigia, kad jokių “triumfų” nebūta, iš tikrųjų tai ne visa tiesa. Teko atlaikyti net devynis literatūrinius susitikimus – nuo Baisogalos mokyklos iki Vilniaus “sofistikuotojų”. Šių eilučių autorius didelį literatūrinįvakarą su J. Jankum surengė didžiausioje Šiaulių gamykloje, susitikimo Šiauliuose įrašas transliuotas per radiją, jam paskirta visa Literatūros akiračių valanda.

    Taigi, nors, anot rašytojo, kitų planas jo planus nunešė šuniui ant uodegos, būta ne taip jau ir blogai: po šešių viešnagės savaičių grįžo beveik mirtinai išvargęs, bet apvažiavęs didelę dalį Lietuvos. Ypač tą dalį, kur jam pačiam kas rūpėjo, kur vylėsi ką rasti. O kad daug ko nerado, nieko nuostabaus – juk nuo tos dienos, kai išsiskirta su tėvyne, prabėgo keturiasdešimt aštuoneri metai.

    J. Jankų, žinoma, domina ir tai, ką Lietuvoje patyrė jo “miela brangi Dukrelė” (taip kreipiasi į N. Jankutę-Užubalienę 1992 metų Kalėdų išvakarėse). Tame tekste pro rašytojui būdingą vyriškumą, vengimą parodyti jausmus nejučia atsiskleidžia ir tai, prieš ką esi bejėgis: “Žinojau, kad buvai Lietuvoje, skaičiau aprašymą apie Tavo viešnagę ir niurzgėjau, kad ne Pati rašei, kaip tada, kai po Europą daireisi. Sakiau, gal toji mergytė Dievo duotą talentą į žemę užkasė, o gal… gal negalima, neįmanoma šmaikščiai rašyti, kai įvykiai ir susitikimai ašarą spaudžia. Ne todėl, kad verkti norėtum ar kad būtų graudu, bet toji ašara vistiek ateina iš kažin kur daug giliau ir užtvenkia smagų šmaikštumą. Ar ne (išskirta mano – L. P.-K.)? Vis dėlto “tėvelis” užbaigia paraginimu: “O Pati vistiek dar neužmiršk tų “atvirukų” ar ir ko nors kito”.

    Lygiai po metų rašytame sveikinime akivaizdus juokas pro ašaras. Gyvenamosios vietos pakeitimas jautriam žmogui nėra eilinis dalykas, tačiau J. Jankus  laikosi iš paskutiniųjų, visų pirma stengdamasis kalbėti tik apie rašymą: “Tikrai gaila, kad yra žmonių, kurie negali dirbti to darbo, kurį tikrai galėtų, o gali tie, kurie negali. Man dabar, kai antrą kartą savo valia tapau Dievo paukšteliu (išskirta mano – L. P.-K.), laiko, atrodo, turėtų būti, bet kad, anot mano tėvo, ropė ne visada taip kepa, kaip užpakalis plepa. Vistiek gyvenu kaip pas poną Dievą už kakalio, lyg būčiau to nusipelnęs. Kūčias valgysiu čia pas vaikaitę Viktutę, o Kalėdoms lekiu pas jauniausią sūnų Almį ir pas jį kokį mėnesį pasikieminėsiu. Ten laiko irgi bus, tik ar bus užsispyrimo ką nors rašyti. Gal? Pamatysiu, o gal net ir pamatysim (išskirta mano – L. P.-K.)”.

    N. Jankutės-Užubalienės asmeniniame archyve saugotas ir šis J. Jankaus laiškas-atsakymas, skirtas Draugietėms.

    Kultūrinį sambūrį atstovaujančios moterys atsiuntė rašytojui unikalų, kaip jis pats įvertino, laišką. 1995 m. kovo 28 d. atsakydamas į jį J. Jankus dėkoja visoms, kurias pažįsta ir su kuriomis dar nebuvo lemta susipažinti. Neslepia savo jausmų: “Kuri glostoma katė kupros nekelia ir kuri motina (ir tėvas) nenušvinta, kai jos vaiką kas pagiria, tai kodėl būtų sarmata nušvisti ir man”.

    Kalba eina apie naują kūrinį – Ipatėlio šnekos. Dar neišleistą, bet jau plačiai žinomą. Rašytojas prisipažįsta, kad Draugietės – ne pirmosios, taip ypatingai šiltai atsiliepusios. Panašių Ipatėlio paglostymų jis jau girdėjęs Detroite, Baltimorėje, o praėjusį sekmadienį – ir Vašingtone. Ir seni Ročesterio kaimynai “panašiai atsiliepia”.

    Svarbi smulkmena: “Iš tikrųjų tai Jūs (ir visi kiti) už Ipatėlį turėtumėte dėkoti savo viršininkei Danutei (Bindokienei, Draugo redaktorei – L. P.-K.). Tai ji Ipatėlį ištraukė iš mano palovės. Jeigu ne ji, jis tenai dar tebebūtų peniciliną rinkęs”.

    J.Jankus pasakoja, kad, kur bepasisuktų, jo vis klausinėja, kada išeis Ipatėlio knyga. Naudodamasis proga ir rimtai, ir su šypsena paprašo: “Sugriebkite visos kunigą Vytautą Bagdanavičių, tegu jo Lietuviškos knygos klubas išleidžia Ipatėlio šnekas. Žinau, koks jis titnagas, bet žinau ir ką moterys gali. Jų paliesti ir kiečiausi titnagai neretai lengvai minkomu moliu pavirsta. Tik to iš anksto jam nepasakykite. Tada ir moteriška galybė galėtų nebeveikti”.

    O “mielai brangiai dukrelei” šįkart (1996 m. vasario 2 d. laiškas) skiriamas gan netikėtas patarimas, išprovokuotas, beje, jos pačios: “Tikrai mane nustebinai. Visą laiką galvojau, kad esi darbo pelė, o dabar, žiūriu, į prabangą pasinešusi. “Rašymui man reikia daug liuksusinių dalykų…”, rašai, o aš buvau pagalvojęs, kad užtektų ir talento, kurio Viešpats, atrodo, nepagailėjo. Net davė ir drėbtelėjo. Mano galva, didžiausia bėda ne vargšas liuksusas, bet minkšta širdis. Juk iš pat jaunystės bėgi ten, kur sako be Tavęs neapsieisią. Žinau, aš taip barsčiausi ir, nesijuok, dar tebesibarstau. Net pačiam kartais sarmata. Nepyk – tapau persenęs ir kitaip pajuokauti nebesumetu. (…) Patarimas: o vieną kartą imk ir pasidaryk sau liuksuso (pabraukta J. Jankaus)”.

    Vėl pakeitęs adresą, apsigyvenęs pas jauniausią sūnų, J. Jankus savo bičiulei dėkoja už “šiltą pasitikimą Vabaliuko” (Lietuvoje 1997 metais išleista pasaka vaikams Auksinis vabaliukas ). Šiek tiek pergyvena, kad tėvynėje paskelbta vos viena recenzija ir kad ne kiekvienam knygyne tą knygą rasi (kaimynė, gyvenanti JAV, jos negavo nei Mažeikiuose, nei Klaipėdoje, užtiko tik viename Vilniaus knygyne). Pasidžiaugia girdėjęs, jog Vaga gavo dotacijų ir vienoje knygoje išleidžia romanus Paklydę paukščiai ir Anapus rytojaus. “Bet kai pati leidykla dar nieko nesakė, tai labai netikiu, o ir Tu gali netikėti”, - pastebi rašytojas. Ir ne be pagrindo. Gera naujiena: “Kai neturiu ką veikti, mėginu po Pušim pasėdėti”.

    2001 metų balandyje užrašytas atvirukas beveik visas paskirtas Australijai. J. Jankui padarė įspūdį Nijolės pasakojimas, dar kartą pabuvojus tame tolimame žemyne. Taip sutapo, kad rašytojas tuo pat metu apie Australiją skaitė žurnale Smithsonian, ir tas rašymas jam pasirodė giminingas. “Ypatingas kraštas! Nuostabi ta mūsų Žemužė, kurios savo akimis tik truputį teteko apžvelgti”. J. Jankus jau labai sunkiai sirgo, bet apie tai nė žodžio. Tik tiek: “Aš po kambarius tebetupinėju ir pro langus dairausi į žuvėdras ir vandenų platybę, kurioje žuvėdros dar randa kąsnį kitą, bet kažin ar ilgam. Mes tokie visko išalkę (išskirta mano – L. P.-K.)”.

    Paskutinį kartą (2001 metų gruodis) sveikindamas su Kalėdomis ir linkėdamas, kad “plunksna neišdžiūtų”, “Tėtė” Jurgis savo “postscriptumą” paskiria Draugo atkarpose spausdinamiems N. Jankutės-Užubalienės tekstams. Ypač įsimena keli apibendrinantys žodžiai: “Brangi rašytojui duota dovana galėti rašyti ne vien tai, ką akys mato, ką protas patiria, bet ką širdis šneka. Daug rašančių, kai nori pasakyti, tiksliau – persakyti širdies šneką, nuslysta į žodžių skystimą (išskirta mano – L. P.-K.). Tau to nereikia. Tu gali tuos pačius žodžius prašnekinti kitaip”.

    Savo “dukrelei” J. Jankus ne sykį rašė ir apie Pušį – rašomą knygą, kurią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jau po jo mirties, 2004 metais ir kuri buvo įvardinta kaip paskutinis rašytojo kūrinys. “Iš palovės išsitraukiau Pušį, tai su ja ir mėginu lenktyniauti”, - tai ištrauka iš laiško, rašyto pačioje šio šimtmečio pradžioje. Po kurio laiko (2000 metų kovas) – dar vienas prisipažinimas: “Pradėjau žiūrinėti Pušį. Jei Dievulis kurį laiką laikys, ko gera (…) dar ir pabaigsiu”. O paskutiniame laiške, rašytame 2002 metų birželyje, tylus džiaugsmas: “Buvau nusprendęs pabaigti Pušį. Prieš kelias dienas ir pabaigiau!Mane Dievulis dar laiko. Nesako, kodėl, bet laiko… Būk mano senų rankų apkabinta. “Tėtė”.

    Neseniai į Australiją gyventi persikėlusi N. Jankutė-Užubalienė bendrapavardį tituluoja dideliu plunksnos Meistru. Ją, jau kitos kartos prozininkę (23 metų skirtumas), ypač žavi trumposios J. Jankaus novelės – tarsi maži deimančiukai, kuriuose – maži žmonės su savo nelengva, neretai griaunančia kasdienybe. Visus juos didysis pasakotojas ir tobulas gniaužiančių intrigų pynėjas vedė ieškoti Gėrio.

    Kas gali būti tikresnio ir amžinesnio?

    Tarp J. Jankaus užrašų sau suradau ir keletą sakinių, skirtų N. Jankutei-Užubalienei: „Gerai rašo. Jeigu daugiau dirbtų, būtų viena iš stipriausių mūsų prozininkių. Nesvarbu, ką rašo, bet visada parašo taip, kad pasakojimas traukia kartu su savimi. Reikia tik pradėti skaityti. Pridėliojau kiek smulkių pataisymėlių. Ne todėl, kad jie būtų būtini, bet todėl, kad man atrodė, jog gera vieta būtų dar geresnė arba konstrukcija tobulesnė. Padariau ir bijau, nes su širdingiausiais patarimais esu įsigijęs nepermaldaujamų priešų. Ir tada, kai žmonės prašė. Nepagalvojau, kad menkai surestą kūrinėlį jie laikytų neliečiama šventenybe, ir prašydami patarimų telaukė pagyrimų. Nemanau, kad tą padarytų Nijolė. Tam ji yra per daug didelis talentas“.

    Tos mintys užrašytos 1989 m. rugsėjo 14 d.

 

KAIP J. JANKUS SU S. SANTVARU TEATRĄ GELBĖJO

 

    Iš didelio pluošto J. Jankaus laiškų S. Santvarui išrinkau vieną. Gal todėl, kad jame užsimenama apie Pušį, kad čia daug informacijos apie mūsų kūrėjų leidybinę situaciją, susiklosčiusią pokario Vokietijoje. Žinoma, ir dėl aiškiai išsakyto požiūrio į savo rašymo stilių, kūrybą. Be to, tai ir gera proga papasakoti vieną istoriją, ypač suartinusią tuos du rašytojus vokiečių okupacijos metais.

    Tiesa, apie pastarąją tame iš Diepholzo 1948 m. rugsėjo 19 d. rašytame laiške nėra nė žodžio, ji – iš J. Jankaus atsiminimų, kurie kol kas tebėra rankraščiuose ir prieinami nedaugeliui.

    Kai vokiečiai išvijo rusus, J. Jankus su šeima iš provincijos, kur vos išsigelbėjo nuo išvežimo, išsikėlė į Kauną. Jis gavo vietą Birutės pradžios mokykloje, žmona Kotryna – Marvelėje, vyriausiasis sūnus Eugenijus pradėjo lankyti gimnaziją.

    Naujas išgąstis, ne mažesnis nei Raudonėje, kur lyg vantlapis buvo prilipęs enkavedistas, netrukus laukė Laisvės alėjoje. Eidamas pro Metropolį jis vos nesusidūrė su gestapininko uniformą vilkinčiu praeiviu, kuris buvo lyg iš akies trauktas anas enkavedistas. Pasukęs į kitą gatvės pusę ir stabtelėjęs prie lango, rašytojas dar ilgai sekė jį, beveik neabejodamas, kad tai tikrai tas pats žmogus. Įvairios mintys sukosi galvoje. Jei jis jau tada dirbo gestapui ir gal dėl to neišsivedė, kažin ar norėtų, kad būtų žmogus, užčiuopęs tą paslaptį? O jeigu buvo ir liko enkavedistu, tik įsispraudė į gestapą? Susitikimas akis į akį gali baigtis labai blogai.

    Ne kartą gyvenime prisimindamas tą situaciją, J. Jankus išgirsdavo ir tautoje žinomą posakį “Matyt, dar nereikėjo”, tiesa, jį aiškindamasis kiek kitaip. Iš naujo prie jos sugrįžo po daugelio metų. Po to, kai, pažymint Motiejaus Valančiaus mirties 100-metį, pabandė kiek giliau “perbėgti” vyskupo ir rašytojo gyvenimą. Nustebino atsitiktinumai. M. Valančius net keletą kartų tarsi nematomos rankos pačiu laiku buvo perkeltas kitur. Jei kunigas ir toliau, iki priešrusiško judėjimo kilimo, būtų likęs senojoje vietoje, antirusiška dėmė būtų garantuota. O su tokia dėme niekada nebūtų tapęs vyskupu, nebūtų padaręs tokio posūkio mūsų tautiniame ir kultūriniame gyvenime.

    “Galima sakyti, kad toks galvojimas yra tik nesubrendėlio svaičiojimas, bet kai atsirandu prieš keistai susiklosčiusių faktų eilę, mano gal ir nelabai išmintingon galvon lando tokie svaičiojimai, eina toli anapus empirinio faktų rinkėjo galvosenos, kuri daro tik išvadas, bet nemėgina ieškoti priežasčių, nemėgina eiti toliau už tuštoko atsitiktinumo termino”, - išties įdomus paaiškinimas sau. Rašytojas čia pat pastebi, kad jis gali ir klysti, tačiau tokia klaida jo nė kiek negąsdina. Ir dar viena įdomi pastaba: “Tos eigos yra pilna ir mano beletristikoje, tik jos niekas turbūt nėra pastebėjęs. Aš jos mat negrindžiu ištisais publicistikos puslapiais, kaip daro “gudresni” rašytojai”.

    Būta ir daugiau panašių dalykų. Vienas jų – dviejų nepažįstamų vyrų vizitas, apsigyvenus Zamenhofo gatvelėje. Gerai, kad name priešais gyvenusi kaimynė, į kurios duris jie pasibeldė, pasakė neseniai gyvenanti ir nežinanti, ar tikrai čia gyvena J. Jankus. Kai uždususi ji atlėkė pas Santvarus, kur svečiavosi Jurgis su Kotryna, patardama negrįžti namo, taip ir padarė. O tie du vyrai visą savaitę stovėjo to namo prieangyje ir stebėjo kitoje gatvės pusėje esantį namą.

    Įdomi J. Jankaus gyvenimo atkarpa susijusi su Kauno teatru. Ji prasidėjo nuo pasiūlymo tapti miesto savivaldybės referentu, kuris turėtų rūpintis vaikų teatru ir viešosiom bibliotekom. Prieš tai tokį darbą dirbęs prozininkas ir ilgametis “Kario” žurnalo redaktorius Juozas Balčiūnas-Švaistas buvo perkeltas kitur.

     Daugiausia rūpesčių kėlė teatras. Bandymas spręsti problemas baigėsi tuo, kad teko pasitraukti iš darbo nesąžiningam administratoriui, o su juo ir direktoriui. “Nesurasi kito, būsi direktorium pats”, - pasakė miesto burmistras. Apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes J. Jankus visada buvo “alergiškas” didelėms tarnyboms. Todėl rūpėjo rasti žmogų, kuris ne tik sugebėtų vadovauti, bet ir į kurį jauni aktoriai žiūrėtų su pagarba, o ir pats savimi galėtų teatrą reprezentuoti. Tada ir nutarė teatro vadovo pareigas pasiūlyti S. Santvarui –  poetui, dramaurgui, solistui, su kuriuo gan neblogai sutarė. Išgirdęs apie teatro planus, kolega sutiko, tačiau iškėlė dvi sąlygas: kol nepaaiškės ar jis burmistrui tinkamas, niekam nė žodžio, be to, direktorium taps tik tuo atveju, jei J. Jankus bus paskirtas teatro dramaturgu.

    Panašiai ir atsitiko. Teatro krizė laimingai pasibaigė. Pradėta rūpintis, kad teatras tenkintų ne tik vaikų, bet ir jaunimo poreikius. S. Santvaro dėka atsirado net naujas pavadinimas – Jaunasis dramos teatras.

    Tačiau užgriuvo nauja bėda. Iš Vokietijos atvykęs naujas pareigūnas pradėjo periminėti savo žinion visus savivaldybių teatrus. Gal dėl to, kad juose buvo daug jaunų žmonių (kauniškiame – apie pusantro šimto, iš kurių maždaug pusę sudarė teatro orkestras, daugiausia – jaunimas, muzikai, kurie tuo metu niekur kitur negalėjo prisiglausti), o Rytų frontas gerokai braškėjo. Vokiečių tikslas buvo išvaikyti žmones į arbeitsamtus. J. Jankus sužinojo, kad tas vokietis – jaunas, baisus nacis ir su juo kalbos nebus – nuo parėdymų, atsivežtų iš Vokietijos, tokie nenukrypsta. J. Jankaus prigimtis – niekada nesutikti su tuo, kas atsitinka. Anot rašytojo, jam visada atrodė, kad ir didžiausioj bėdoj yra vilties. Taip buvo prisimintas jo pirmtakas J. Balčiūnas-Švaistas, tuo metu dirbęs pirmojo generalinio tarėjo Petro Kubiliūno žinioje. Tiesa, kai pas pastarąjį pateko, išėjo nei šis, nei tas: išsakant teatro bėdą, P. Kubiliūnas nusisuko į langą, o pabaigus šneką atsisuko, ištiesė ranką ir pasakė: “Sudiev”.

    Tik atlėgus pykčiui, kiek paklajojęs gatvėmis, J. Jankus ėmė galvoti, kad generalinis tarėjas pasirinko labai dramatišką būdą parodyti, kokie savo žemėje gyvenantys žmonės maži ir bejėgiai prieš fizine didybe apsvaigusį milžiną. Taip gimė mintis per burmistrą susisiekti su miesto svarbiausia galva – komisaru, šiaip ar taip jis, o ne jaunasis nacis yra ir teatro didžiausias viršininkas.

    Burmistras sutiko padėti, o pirmiausia pasiūlė viską išsamiai išdėstyti popieriuje. Tokį raštą J. Jankus surašė drauge su S. Santvaru, jame paglostydami ir komisaro savimeilę, t. y. paminėdami teatro nuopelnus kariuomenei (į kauniškio teatro patalpas atvykdavo ir įvairios Soldatenteatro grupės).

    - Jurgi, jei sugrįš bolševikai ir tas raštas pateks į jų rankas, mane iš karto pakars, - pasirašydamas jau į vokiečių kalbą išverstą raštą, pasakė S. Santvaras.

    - Nesibaukštink, - nuramino J. Jankus. – Aš į tą pačią kilpą galvą kišu.

    Sumanymas pavyko. “Kas mano teatrą nori atimti?!” – rėkė susinervinęs komisaras ir užkūrė jaunajam naciui pirtį. Tačiau buvo ir blogesnių naujienų. S. Santvarą išsikvietęs propagandos šefas įteikė porą tikrų propagandinių kūrinių ir liepė juos nedelsiant pastatyti. Visa laimė, kad teatras jau buvo pradėjęs repetuoti Gerhardo Hauptmano Hanelę. Sunku pasakyti, kaip būtų sekęsi ateityje, nes tos ateities ir nebebuvo: Hanelę pastačius prasidėjo rusų antplūdis.

    Nemažiau intriguojanti istorija, kaip J. Jankus mėgino gelbėti Kauno viešąją biblioteką.

    Vieną rytą, vos nuėjus į įstaigą, jau laukė švietimo skyriaus vedėjas.

    - Eik kraustyti bibliotekos, - pasakė.

    Biblioteka buvo I. Kanto gatvės gale, Gaisrininkų namuose. Ir iškraustyti ją iš ten į Ugniagesių gatvėje veikusią senutėlę pradžios mokyklą siūbuojančiomis grindimis reikėjo todėl, kad pastatą nusižiūrėjo vokiečiai. Rašytoją suėmė rūpestis: buvo gaila knygų, bet ėmė ir baimė.

    O bijoti būta dėl ko. Pradėjus dirbti savivaldybėje, bibliotekos vedėjas (berods, Žurauskas) J. Jankui aprodė tai, kas tuomet buvo didele paslaptimi. Kai vokiečiai žudė žydus, jų namuose esantį turtą išgrobstė, nereikalingus daiktus palikdami likimo valiai, o knygas liepė sudeginti. Lietuvis – užsigimęs knygnešys, sibiruose ir tundrose kentėjęs už knygą, taip elgtis negalėjo. Žydų knygos buvo suvežtos į miesto biblioteką ir sukrautos koridoriuose. Sukrautos labai gudriai: kad niekam nekiltų įtarimų, jos atsidūrė apačioje, o viršuje sugulė vokiškos, angliškos, prancūziškos, rusiškos, itališkos. Pasakojama, kad taip pasielgta ne be tuometinio Kauno burmistro Kazimiero Palčiausko, kurį po kelių dešimtmečių žydai kryžiavo, žinios.

    Rašytojas galvojo: kas atsitiks, jei, tokią daugybę knygų perkėlus į senutėlę mokyklą, įlūš jos grindys ar, neduok Dieve, dar ir vandens vamzdžiai sprogs. Didžiulis kultūrinis turtas virs niekuo. Na, o jei jas bekraunant į mašiną koks vokietis pamatys žydišką raštą? Nelaimės neišvengsi. J. Jankus sumanė paskambinti burmistrui. Apie žydiškas knygas lyg ir neminėjo, bet pasakė svarbiausia: mokyklos grindys tokio svorio neatlaikys. Ir dar pridėjo: tai – vienintelė biblioteka Lietuvoje, kurioje sukauptas toks didelis kiekis knygų vokiečių kalba. Ar iš tikrųjų taip ir buvo, iki galo garantuotas nebuvo, tačiau, kad bibliotekai buvo užsakoma labai daug vokiškų knygų, neginčijamas faktas. Su tuo buvo susidūręs ir pats J. Jankus. Kai kartą užsakė knygų už kelis tūkstančius markių, burmistras suabejojo, o J. Jankus jam paaiškino: nėra ko nuogastauti, nes, jei tie pinigai nebus išleisti, metams baigiantis vokiečiai juos visvien pasiims ir net nepadėkos.

    Burmistras pažadėjo pakalbėti su gebitskomisaru. Šis buvo išvykęs medžioklėn. Kol grįš, K. Palčiauskas liepė sustabdyti knygų išvežimą.

    Penki sunkvežimiai ir būrys vyrų jau buvo pasiruošę darbui. J. Jankus perdavė miesto ūkvedžiui Grigaliūnui ir kraustytojams burmistro įsakymą. Ūkvedys nepatikėjo ir nutarė pats paskambinti burmistrui. Jo nesuradęs, įspėjo J. Jankų:

    - Vokiečiai už tai tave gali pakarti.   

    - Vienąkart jau buvau užmuštas, - lyg rimtai, lyg juokais atsakė.

    Belūkuriuojant pranešimo iš burmistro, atėjo trečia valanda. Vyrus ir ūkvedį paleidęs į namus, J. Jankus liko vienas. Vis paskambindamas telefonu, lukterėjo iki penktos valandos. Neatsiliepė burmistras ir vakare. Naktį beveik nemiegojo. O paryčiais, vos užsnūdusį, pažadino linksmas K. Palčiausko balsas: „Nebesirūpink, bibliotekos iškelti nereikės. Komisaras taip pat nenori, kad vokiškos knygos nueitų perniek“.

    Praėjus kelioms dienoms, švietimo skyriaus vedėjas Juozuvaitis prisipažino netikėjęs, jog J. Jankui kas nors pavyks. O rašytojui atrodė, jog tos pastangos buvusios visai ne jo, o burmistro. „Burmistras tiesiog leidosi mano kumštelėjamas“, - sakė J. Jankus.

    Lankydamasis Lietuvoje, J. Jankus bandė klausinėti Kauno kultūros žmonių, ar atgavo žydai tas knygas, ar jos išliko, tačiau jokio aiškaus atsakymo neišgirdo. Rašytojo manymu, tos knygos galėjo būti sunaikintos antrą kartą užėjus sovietams.

    Na, o ką vis dėlto turėjo omenyje J. Jankus, ištardamas, jog vieną sykį jau buvęs užmuštas? Pasirodo, iš tiesų būta rimto atsitikimo. Per Pirmąjį pasaulinį karą, ganant karves miške, biliūniškiai buvę užpulti Dvarelių piemenų. Jurgiukas nukentėjo rimčiausiai: gal akmeniu, o gal pagaliu gavęs per galvą, ilgokai išgulėjo be sąmonės eiguvos skynimo žolėse. Užtat paskui tikrą karą sukėlė dvareliškiams. Tokį, kad, kai jau studijavo universitete, vienas baisogališkis jo tėvui pasakė: „Jurgis buvo labai pasiutęs“. O J. Jankui atrodė kitaip:

    - Iš tikrųjų taip nebuvo. Aš ir daugumas kitų tik buvom pasiilgę draugystės. Norėdavom susitikti su kitų kaimų vaikais ir kartu pažaisti. Tik jie tą nelemtą susitikimą taip negražiai pradėjo.

     Rašant laišką iš Diepholzo, nuo tų dienų, kai gelbėjo teatrą ir biblioteką, buvo praėję vos ketveri metai. Nelengvi, didelių išbandymų metai. Su S. Santvaru, tapusiu Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos pirmininku, nors ir gyveno skirtingose vietovėse, matėsi ne sykį, palaikė ryšį laiškais. Iš keturiasdešimt aštuntųjų rudenį rašyto laiško akivaizdu, kad tuo metu jau buvo parašyta Pušis – romanas, prie kurio rašytojas ilgesniam sugrįžo bent porą kartų. Iš pradžių Detroite (1993-1998)  sumanė tą rankraštį peržiūrėti, taisydamas pradėjo perrašinėti rankraštį. Pablogėjus sveikatai teko romaną atidėti į šoną. Tas sumanymas turėjo ir blogų pusių – perrašinėjant ne tik daug keitė, bet ir perrašytą puslapį išmesdavo. Dvi vieną nuo kitos nutolusias puses suvesti į vieną jėgų nebebuvo. Tačiau jau mirtinai sirgdamas vis dėlto ryžosi pabaigti romano tobulinimą. Paskutinis taškas buvo padėtas vos pora savaičių prieš mirtį.

    “Gaila, kad negauni paskaityti Pušies, - rašė J. Jankus  S. Santvarui. – Ar ji suteiktų Pačiam malonumo, nežinau, bet man būtų malonu žinoti Paties nuomonę prieš parengiant ją spaudai”.

    J. Jankus taip pat dalinasi savo planais – bent keliems leidėjams siūlęs savo naujausius darbus: vienas neimąs, nes negalįs mokėti honoraro, kitas – išsigandęs, kad niekas nepirks ir t. t. Labiausiai susirūpinęs Nakties ant morų likimu: “Pats arčiau būdamas gali daugiau gal ką sužinoti, bet aš apie savo knygą nieko nežinau, o paties Leidėjo žodžiais daug pagrindo turiu netikėti. Jis man atvejų atvejais rašė, kad veikalas surinktas ir tuoj atsiųsiąs parevizuoti, bet tos revizijos nesulaukiau dar ir šiandien, nors pastarajam laiške parašė, kad knygos net pavyzdinį egzempliorių jau turįs, tik, deja, negalįs man jo atsiųsti. Iš viso to, ką jis man yra prirašęs, leidžiu sau galvoti, kad arba jis nieko dar nėra padaręs ir rankraštį išsineš geresniems laikams į Ameriką, arba yra padaręs su korektoriais ir patarėjais tokių korektūrų, kurių nenori leisti man pamatyti. Paskum, kai autorius bus pastatytas prieš įvykusį faktą, ką jis bepadarys. Nežinau, gal to viso ir nėra, gal ten reikalai kuo geriausi, bet man vis dėlto kyla visokių minčių, kai Leidėjas atvejų atvejais žadėtų ir labai paprastų dalykų neįvykdo. Beje, jeigu jau kalbam apie Lenktaitį, girdėjau, kad Bradūnui jis net visiškai honorarą mokėti atsisakė (už Vilniaus Varpus). Jie ten nė sutarties neturėjo. Aš, tą sužinojęs, sutartį šiaip taip išspaudžiau, bet ką mūsų gyvenime reiškia sutartis. Bet tiek to, padėkim tuos reikalus į šalį. Tik dar pasakyk, ką pats galvoji, jeigu tą knygutę Naktis ant morų pamėgins versti ir leisti vokiškai?”.

    Beje, novelių romanas Naktis ant morų  pasirodė tais pačiais metais.

    Laiške – ir šiek tiek kūrybinės virtuvės: “Kai randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju: gal ir blogai darau nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal netrūktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus pajėgtų suprasti, (…) ir suprastų taip, kaip aš supratau. Tas yra sunku, Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti mezginėlius ir po jais viską slapstyti. Juk po mezginiais, krinolinais ir fistonais ir moterims labai nesunku savo formų šlykštumą paslėpti, bet kuklūs ir tiesūs drabužiai ar ne puikiai iškelia gražaus kūno turiningumą. Pamatai ir nejunti, kaip akis kartu nuseka ir tu nori kartu sekti,  ir kartu pasilikti. Kvaila ar ne? Bet nieko nepadarysi, toks bruožas įdėtas žmogui. To noriu siekti ir savo knygose, bet tik nežinau ar pasiseka sukurti tą puikų, harmoningą ir šiluma dvelkiantį kūną. Jeigu tas nesiseka, tada, žinoma, verčiau mezginiai, nes jie uždangsto visas šlykštynes ir nenormalumus. Noriu nudegti. Kai nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti”.

    Čia – ir padėka bičiuliui už “pastangas sumezgioti (…) ryšius su Amerika”, už kurias ypač dėkinga J. Jankaus žmona, ir rašytojo požiūris į Ameriką: “Aš laikausi kiek šalčiau. Galvoju, kad čia būdamas viską padariau, o ir vaikai mokosi. Vienas jau studijuoja, kitas bebaiginėja gimnaziją. Tenai nuvažiavus reikės visiems tik doleriui galvą nulenkti, o jeigu po kelerių metų ir pasitaikytų grįžti į Lietuvą, reikės vėl ratą pradėti nuo pradžios. Gal ir bus negerai, bet kol kas mes, čia kenčiantieji, turime daug pirmenybių galvojant lietuviška galva”.

 

DAR SYKĮ APIE PASAKOJIMO PRIVALUMUS

 

    Beveik bendraamžius J. Jankų ir Kazimierą Barėną daugiausia siejo reikalai, susiję su leidyba – 1984 metais Nidos Knygų Klubas išleido jo pasakojimų knygą Klajojančios liepsnos. O Europos lietuvyje, kurį, kaip ir literatūros metraštį Pradalgės, redagavo K. Barėnas, recenzuotos beveik visos J.Jankaus knygos, šalia recenzijų dedant ir paties kūrinio ištrauką. Kartais net per keletą numerių. Tiesa, į Pradalges J. Jankus kažkodėl nesiveržė. Gal čia kaltas rašytojo charakteris – jei labai neragina, tai ir nereikia?

    Nors tai ne visa tiesa – Pradalgės J. Jankų pasiekdavo, būta ir pažadų. Tai akivaizdu kad ir iš 1967 m. rugsėjo 25 d. rašyto laiško: “Trečiąją pradalgę gavau jau kuris laikas – ačiū. Pasistengsiu anksčiau ar vėliau kokį gabalą atsiųsti”. Labiau rūpintasi kitais: “Mėginu prikalbėti Nerimą Narutę”.

    Pastaroji pavardė laiške K. Barėnui jau minėta ir anksčiau – 1964 m. vasario 22 d. Tuomet kreiptasi į kolegą tik dėl šios “jų kaime”, anot J. Jankaus, gyvenančios ponios Balsienės, rašinėjančios eilėraščius įmantriu slapyvardžiu. Rašytojas pasiryžęs tarpininkauti, išleidžiant jos knygelę, manąs, jog jaunoji poetė, neseniai dideliu ciklu debiutavusi Aiduose, to verta. Aiškinasi Nidos galimybes ir sąlygas. Apie save – tik vienas sakinys: “Aš pats tuo tarpu esu visokių rūšių bėdpalaikėse paskendęs, tai rašyti tiktai bežadu, o konkrečiai nieko nepajėgiu padaryti”.

    Pirmasis bandymas suartėti su Nida pačiam – 1967 m. rugsėjo 25 d. siūlymas išspausdinti atskira knyga dvi dramas. Anot rašytojo, vienos jų – Audronės, kuri 1944 metais buvo įtraukta į Kauno Jaunojo dramos teatro repertuarą, rankraštį “peršmugeliavo” iš Lietuvos geras žmogus. O antroji parašyta neseniai. J. Jankus teiraujasi, gal Nida pamėgintų jas išspausdinti, čia pat pridėdamas apie “vieną mažą kliūtį”, kuri, matyt, iš tikrųjų tapo kliūtimi: “Kadangi jau treti metai per susižeidimus ir šiokias tokias ligas gyvenu iš žmonos malonės, tai nenoriu rankraščių veltui dalinti”. Beje, vėliau Audronė ne sykį vaidinta išeivijos scenoje.

    Abu 1970 metų rudenį rašyti laiškai pirmiausia susiję su Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) veikla. J. Jankus bando susitarti su K. Barėnu, kad šis dėl specialaus leidimo būtinumo palengvintų Anglijoje gyvenančių rašytojų nario mokesčio persiuntimą į JAV, t. y. sutiktų, kad mokesčiai būtų sumokami jam, o jis per Nidą, kurios vadovu tada buvo, pervestų pinigus į Ameriką. J. Jankui gan netikėtas atsakymas (1970 m. spalio 25 d.) – K. Barėnas ruošiasi išstoti iš LRD. Ir kaip kolega, ir kaip LRD valdybos narys J. Jankus bando įtikinti nedaryti tokio žingsnio: “Tiesa, mes esame padriki, gyvename kas sau, bet kažin kaip smagiau, kai ir padrikume jautiesi esąs krūvoje. Tam padrikumui išblaškyti rengiuosi rašyti Andriekui (L. Andriekui, tuometiniam LRD pirmininkui – L. P.-K.), kad mėgintumėm sušaukti rašytojų suvažiavimą. Visi suvažiuoja, kodėl mes negalėtumėm. Kažin ko nepadarysim, bet gera būtų pažiūrėti vienas kitam į akis iš arčiau. Vis dėlto ir aš jungiuos prie Andriekaus ir būčiau smagus, kad iš Draugijos neskubėtum. Yra ir anksčiau iš Draugijos išstojusių, bet mūsų noras juos atgal susikviesti, o kartu ir jaunuosius mėginti būrin traukti”.

    Tuo pačiu J. Jankus prašosi priimamas į Nidos Knygų Klubo narius, pageidauja gauti visas jos išleidžiamas knygas, apgailestauja, kad dar neturi Tūboto gaidžio metų – naujausios K. Barėno knygos, kurios ištraukas skaitęs periodikoje ir kurios jam labai patiko.

    1983 m. rugpjūčio 11 d. dėkodamas K. Barėnui už Tėviškės žiburiuose recenzuotą jo knygą Paparčio žiedas (1982), pasidžiaugia, kad kolegai neužkliuvo, kaip daugeliui, knygos paantraštė: pasakojimai. Anot J. Jankaus, kai kurie kritikai net literatūra nelaiko raštų, kurie “neatitinka jų teorijai”. “Pasakojimo terminas – ne mano išradimas, - pastebi. – Vaičiulaitis net knygą yra pasakojimais pavadinęs. Man jis patinka todėl, kad neskandina nei autoriaus, nei skaitytojo terminų makalynėje: novelė, apsakymas, apsakymėlis, apysaka, apybraiža ir gal dar velniai žino kas. Aš pasakoju istoriją, įvykį, tai ir vadinu pasakojimu. Net ir didesnių rašinių nenoriu vadinti romanu, tik kartais leidėjai užspiria. Sako, kad romano vardas jiems padeda parduoti knygą. Man pačiam tai jis nieko nesako”.

    Čia ir pastebėjimas dėl kalbos: “Niekam neduodu taisyti”. Bene labiausiai dėl šito kalti du mokslo vyrai: “Iš Barzduko ir Skardžiaus esu gavęs komplimentų, kad mano kalba be priekaištų”. Vis dėlto K. Barėnui nusileidžia: “Minėjai apie kalbos nelygumus. Būtų labai gerai, jei pasakytum, kokius nelygumus pastebėjai. Norėčiau pasitaisyti”.

    Keli laiškai skirti būsimai knygai. 1980 m. lapkričio 11 d. J. Jankus galutinai apsisprendžia dėl jos pavadinimo: “Jeigu dar neparinkote, gal tegu bus Klajojančios liepsnos; nors aną sykį ir buvau prieš jį pasisakęs, bet jis, nežinia kodėl, vis man sugrįžta labiau už kitus”. Tariamasi dėl viršelio – Toronte, J. Kralikausko kūrybos vakare sutikta jauna dailininkė norėtų jį padaryti. Matyt, jau atėjus korektūroms kilo mintis siūlyti vieno pasakojimo (Dubenėlis) kitą variantą: “Nežinau ar Tamstai žinoma, kad Dubenėlio yra du variantai. Brazdžionis mane išbarė, kam savo knygon įdėjau tą senąjį. Jam patikęs geriau anas variantas, kurį buvau davęs vokiečių sukonfiskuotam Rašytojų Metraštin (ar kaip ten buvo jo vardas). Brazdžionis sakosi jį turįs, o gal kas turi ir Anglijoj. Pasidairykit. Gal jaunimui anas būtų ir geresnis”.

    Įdomus J. Jankaus požiūris į korektūrų skaitymus, išsakytas pajudėjus naujosios knygos gamybai: “Aš iš “jaunystės” apsisprendžiau skaityti tik paskutiniąją korektūrą, kai tekstas jau sulaužytas į puslapius. Taip galima išvengti praleidimų, pakartojimų, sumaišytų eilučių. Kai pirmųjų neskaitau, ir leidėjam geriau, nes, nors ir neturiu Balzako užsispyrimo ir drąsos, bet vis neiškenčiu ką “patobulinti”. Kai tekstas jau sulaužytas į puslapius, paprastas padorumas sulaiko nuo tokių “patobulinimų”.

 

APIE ŽMONES, TURINČIUS OŽIO KRAUJO

 

    Dailininkei Birutei Vilkutaitytei-Gedvilienei taip pat teko susidurti su “šiuo nepaprastu rašytoju ir žmogumi”.

    Pirmoji artimesnė pažintis susijusi su pasakų knyga Po raganos kirviu (1953) – J. Jankus paprašė padaryti jai viršelį ir iliustracijas.

    Po poros dešimtmečių, gindama okupuotoje Lietuvoje pradėtą šmeižti jos tėvo – dramaturgo, prozininko Juozo Vilkutaičio-Keturakio vardą, paruošė knygą Tikrasis Keturakis ir jo raštai (1979) ir ją asmeniškai įteikė J. Jankui, besilankančiam Clevelande. 1980 m. vasario 27 d. rašytas atsakymas vertas išskirtinio dėmesio, čia jis pateikiamas be sutrumpinimų:

    “Labai ir labai dėkui už Tikrąjį Keturakį. Perskaičiau su dideliu dėmesiu. Labai gerai, kad turėjote ryžto tą knygą ir sudėti, ir išleisti. Tai pats gražiausias paminklas, kokį kas galėjo pastatyti tam atgimstančios Lietuvos didelių gabumų žmogui. Bruzdesys dėl Amerikos pirtyje ir man buvo šiek tiek žinomas, bet, nebūdamas literatūros istorikas ir negalėdamas pasiekti tikrųjų šaltinių, palikau jį nuošaly, kaip paliekam ir daugel kitų mums tolimesnių dalykų. Vistiek turėjau vilties, jog kas nors, arčiau dalykų stovįs ar stovėjęs, pažiūrės į visas spėliones rimtai. Tamsta tą padarei ir labai ačiū. Tiesa, atrodo, ne visus įtikinai. Nežinau, ką šneka okupuotoje Lietuvoje pakėlę balsą literatūros mokslininkai ir “mokslininkai”, bet ir mūsų Pr. Naujokaičiui dar labai sunku prisipažinti klydus (Tėviškės žiburiai). Juk ir jis (pagal anuos) viską, kas buvo parašyta prieš Antano mirtį, priskiria Antanui ir tik po to jau kitus Juozui, nors jie visi buvo pasirašyti Keturakio slapyvardžiu. Dar juokingiau, kai griebiamasi argumento, kad Juozas nereiškė pretenzijų į Ameriką pirtyje. Niekas jų neginčijo, nereikėjo nė reikšti. Aš irgi niekada nereiškiau ir nereiškiu pretenzijų į savo darbus. Niekas jų nesisavina, tai nė ginčo nėra. Po mano mirties gal kas ir sugalvos ką kam kitam priskirti. Priešingai, kodėl jie (“mokslininkai”) tylėjo burnas vandens prisisėmę, kol Juozas buvo gyvas. Jie juk buvo užaugę, išsimokslinę ir net jau kitus mokė. Didelis daiktas, kad koks korespondentas Amerikoje (ne Lietuvoje, Amerikoj) sumaišė vardus. Ir šių dienų korespondentai maišo Grinių su Girnium. Prezidentą Grinių su pulkininku Grinium. Ir mane patį maišo. Net ir tokie, kurie, rodos, nebeturėtų maišyti. Kartą buvęs didelis Švietimo ministerijos valdininkas pasakė labai gerai atsimenąs mano Jaunystę prie traukinio, o visiškai neseniai didelės kultūros žmogus pasisakė skaitęs visas mano knygas, net neužmiršęs ir Plytų vežimų vieškelyje. Abi knygos Jankausko, labai netolimo Jankui, tai labai lengvai susimaišo, ypač jeigu asmeniškai nepažįsti autorių. Kodėl Juozas tada anų korespondentų nepataisė? Gal net nežinojo. Apie mane daug kur kas parašo, ir aš visiškai nežinau, kad rašė. Kartais kas pasako, kad kur skaitęs, bet, manau, yra ne vienas kitas parašymas, apie kurį nieko nežinau ir gal nieko nežinosiu. Kartais pasitaiko net ir didesnių dalykų. Prieš kiek metų, bevartydamas Lietuvių literatūrą svetur, pastebėjau net visą vaidinimą įrašytą mano vardu, Pirmasis mitingas, esą, parašytas pagal Jurgį Jankų ir net J. Kreivėno multiplikuotas. O aš nė žodžio apie jį nebuvau girdėjęs ir dar ir šiandien jo savo akim nesu matęs, o net tokioj knygoj jau nebeištrinamai įdėtas. Ką man reikėjo daryti? Parašyti į kokį laikraštį, kad apie tokį Pirmą mitingą nieko nežinau? Kas iš to. Knygoj pataisyta nebebus, o kas naudos knygą, vargu žinos kas kažin kada kokiam laikrašty buvo paminėta.

    Antra vertus, jeigu Juozas ir žinojo, kad Amerikoj koks korespondentas padarė klaidą, jam pačiam nebebuvo reikalo berašyti, kai kiti už jį tą klaidą pataisė. O ką mes žinom? Gal ir toji klaida buvo atitaisyta su juo pačiu pasišnekėjus. Ne viskas užrašoma, kas kasdien atsitinka. Pagaliau, jeigu ir pats Juozas tą klaidą būtų pataisęs, ar sunku būtų dabartiniam “istorikui” tvirtinti, kad Juozas buvo toks garbės gobša, jog, nespėjus dar brolio kūnui atšalti, jo darbus ėmė savintis. Mano tėvas sakydavo:”Kas nori mušti, pagalį visada ras”. Tik visa bėda, kad “dėl kompanijos” pagalio griebiasi ir tie, kuriems, rodos, ir nereikėtų, o gal ir nederėtų.

    Pr. Naujokaitis nusileidžia ligi to, kad Amerika pirty yra abiejų brolių darbas. Girdi, jis nusivežė į Kaukazą prastą, o parsivežė brolio perdirbtą į gerą. Nesunku prileisti, kad Juozas nusivežė prastesnį negu parsivežė. Bet jau tas, kad jis nusivežė ir parsivežė, parodo, kad darbas buvo jo. Koks čia stebuklas, jeigu juodu abu skaitė ir jeigu Antanas ką nors patarė. Tegu tie “istorikai” paskaito kad ir Tomas Mann knygą, kaip jis rašė Daktarą Faustą. Jis net vieną skirsnį parašęs susikviesdavo draugus, paskaitydavo, klausydavo jų pastabų ir neretai jomis pasinaudodavo. Net ir duktė perrašinėdama, jo paties žodžiais, daug gero jo knygai yra padariusi, ir niekas nešaukia, kad Daktaras Faustas yra ne Tomo Manno ar bent ne jo vieno. Tokių pavyzdžių galima būtų pririnkti, kur rašytojas tarėsi, svarstė, kartais net pakluso kaip Thomas Wolfe, bet nė vienas jų veikalas nepriskiriamas niekam kitam. Dar ir kitas reikalas: kitų Keturakio komedijų kirpimas (nesvarbu ar baigta, ar tik pradėta) yra pagal tą patį planą kaip ir Amerika pirtyje, o tas kaip tik ir sugestionuoja, kad Amerika pirty yra to paties žmogaus darbas. Tamsta esi visiškai teisinga, kad autorystės “audra” kilo tik todėl, kad Maskvos klapčiukai panoro vieną (gal iš daugelio, parodys istorija) jiems nepalankų žmogų išbraukti iš Lietuvos kultūros istorijos. Ir ne tik išbraukti, bet apvaginti ir taip suniekinti. Jeigu ne Tamstos knyga, palengva Juozas būtų taip suterštas ir pasilikęs. Dabar kitas reikalas. Net ir Gimtajame krašte užsimenama, kad įrodyti Juozo vagystę reikės dar didelių tyrinėjimų, tik mūsų Naujokaitis užsispyrė. Nieko nepadarysi, kartais ir žmonės turi ožio kraujo”.

    Ruošdama antrą, papildytą knygos Tikrasis Keturakis ir jo raštai laidą (išleista 1994), B. Vilkutaitytė-Gedvilienė prašė kai kurių laiškų autorių, jų tarpe ir J. Jankaus, panaudoti jų laiškų ištraukas. J. Jankus ne tik davė tokį leidimą, bet ir į tai atsiliepė ilgesniu laišku. Jis taip pat turėtų būti įdomus rašytojo kūrybos gerbėjams bei jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams:

    “Kartais sunku suprasti, kodėl literatūros rabinai taip įsityžo į Keturakį. Jie patys neginčija, kad Keturakis nusivežė rankraštį važiuodamas pas brolį svečiuotis, tai ar to neužtenka autorystei? Jeigu brolis ką patarė ar net ir pirštą kur prikišo, tai tas Amerikos pirtyje  autorium jo dar nepadaro. Kai parašiau Naktį ant morų, rašiau tik apie nacius. Net ir leidėjui tokį nusiunčiau. Tik St. Santvaras, jį perskaitęs, parašė, kad epochos pilnumui dar trūksta bolševikų. Tada darbą vėl peržiūrėjau, ir Naktis ant morų išėjo tokia, kokia dabar yra. Galvoju, kad Santvaras nė sapne nesapnavo, kad jam reikėtų savintis autorystę. To nesapnavau nė aš, manau, kad ir Vilkutaičiai to negalvojo. Tik dabar atsirado mandrapypkiai Tamstos tėvą dėti plagiatorium. Kur jie buvo, kai Keturakis tebebuvo gyvas? Kodėl tada nė vienam neatėjo į galvą su juo pasišnekėti, kuris žodis yra jo, kuris brolio? Dabar jau turėtų būti šaukštai po pietų. Kad Antanas buvo mokytesnis už Juozą,  irgi nieko nepasako. Ne mokslas duoda talentą. Kurie Žemaitės raštus taisė, irgi buvo mokytesni, ar tai ir Žemaitės raštus reikia jiems priskirti?”.

    Nuo pat pirmos J. Jankaus knygos pamilusi rašytoją, vos keliais metais jaunesnė B. Vilkutaitytė-Gedvilienė kurį laiką dėstė paišybą Šiauliuose – mieste, kuriame seminariją baigė J. Jankus. Tačiau susipažino daug kuo giminingos sielos jau svetur. Dailininkė labai pergyveno dėl rašytojo netekties. Savo pinigine auka ji prisidėjo prie romano Pušis (LRS, 2004) išleidimo.

 

NIEKADA NĖ ŽODŽIU NESISKUNDĖ

 

    Žymus kalbininkas A. Klimas, daugiausia metų (1957-1989) profesoriavęs Rochesterio universitete (JAV), apie rašytoją J. Jankų jau buvo girdėjęs prieškaryje – lankydamas Prienų gimnaziją. Dar daugiau: jau tada jis buvo įsitikinęs, kad Egzaminų ir Be krantų autorius yra geras rašytojas.

    O susitikti buvo lemta ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis – D. P. stovykloje Britų zonoje (Seedorf D. P. Camp) 1946 metų pavasarį.

    Toje stovykloje buvo keliasdešimt vienaaukščių barakų, aikštė, keliai, prausyklos, pirtis, virtuvė, bažnyčia (irgi barake). Čia glaudėsi apie 1200 lietuvių, keli šimtai latvių ir maždaug tiek pat estų.

    Kaip prisimena prof. dr. A. Klimas, rašytojo J. Jankaus šeima turėjo porą kambarių viename iš tų medinių barakų, esančių prie pagrindinės stovyklos aikštės. Joje jau tada augo keturi sūnūs. Kotryna Jankienė vis dar kažką mezgė, audė – juostas, kaklaraiščius, daug ką, ko reikėjo be namų likusiems tautiečiams, o ir namiškiams. O rašytojas dažnai su mažesniaisiais vaikais sėdėdavo šalia tos aikštės. Vyresnieji vaikai jau ėjo į mokyklą, nes šioje stovykloje jau buvo ir pradžios mokykla, ir gimnazija.

    “Mes taip ir susipažinome, rašytojui besėdinėjant lauke”, - pasakojo A. Klimas.

    Būsimajam mokslininkui buvo vos dvidešimt dveji. Žingeidus studentas netruko pajusti, koks mielas ir įdomus žmogus J. Jankus. Jie ilgas valandas drauge sėdėdavo prie stovyklos aikštės ir kalbėdavosi. Apie daug ką: likimą, politiką, ateitį. Apie viską.

    Jau tada jaunasis pašnekovas atkreipė dėmesį, kad J. Jankus niekada niekuo nesiskundžia. Vis pajuokaudavo, vis ką nors įdomaus papasakodavo. “Buvo puikus, ypatingas pasakorius”.

    1946 metų rudenį A.Klimas išvažiavo studijuoti į Hamburgą, o 1947-ųjų viduryje atsidūrė Anglijoje. Po metų visam laikui apsigyveno užatlantėje.

    Antroji draugystė prasidėjo praėjus dešimčiai metų. Tada, kai A. Klimas persikėlė gyventi į Rochesterį. Čia jau rado šiaip taip įsikūrusią Jankų šeimą: jie gyveno sename name, visai šalia lietuvių šv. Jurgio parapijos. Čia, bažnyčioje, per pamaldas ir susitikdavo kiekvieną sekmadienį. Paskui pasikalbėdavo apatinėje parapijos salėje arba, esant gražiam orui, lauke. Kartais Klimai, kurie jau turėjo sūnų, užsukdavo į svečius pas rašytoją.

    Kaip ir prieš daugelį metų, J. Jankus visuomet buvo giedro ūpo, vis juokaudavo. A. Klimas žinojo, kad rašytojas sunkiai dirba fabrike, tačiau iš jo niekada neišgirdo jokio skundo. Kaip ir tada, stovykloje. Jei ir būdavo kokių šnekų apie save ar šeimą, kalba sukosi nebent apie vaikus, kurių ir vieni, ir kiti jau turėjo po keturis. Tiesa, Klimų šeimoje sūnų buvo tik du, be to, Jankų vaikai – gerokai vyresni, jie jau dirbo, mokėsi, vienas tarnavo JAV armijoje.

    Paskui Jankai nusipirko namą Baird gatvėje. Jei romanas Namas geroj gatvėj nebūtų parašytas kiek anksčiau, profesorius drįstų manyti, kad tas pavadinimas neatsitiktinis. Čia Klimų šeima lankėsi gana dažnai. O rašytojas su žmona buvo dažnas jų svečias. Šeimos galvos neretai pasikalbėdavo ir telefonu. Daugiausia lietuvių kalbos klausimais.

    Nors Vokietijoje ir JAV jau buvo išleistos kelios knygos, apie savo raštus J.Jankus su bičiuliu beveik niekada nekalbėdavo. Nebent apie tai, kad Kotryna jam padedanti mašinėle perrašyti kai kuriuos rankraščius.

    Susitikdavo ir kitur, nes abu buvo gan aktyvūs lietuviškoje veikloje. J. Jankus dalyvavo parapijos, Lietuvių bendruomenės, radijo klubo darbe, du kartus buvo išrinktas, šešeriems metams, JAV Lietuvių bendruomenės tarybos nariu ir kartu su A. Klimu važiuodavo į Tarybos posėdžius, sesijas, suvažiavimus. Tos kelionės neprailgdavo, ypač A. Klimui, juk šalia būdavo toks talentingas pasakorius. Belieka apgailestauti, kad profesorius negali pakartoti tų pasišnekėjimų bent įdomesnių nuotrupų.

    O kitiems savo tautiečiams kaimynams J. Jankus labiausiai pasitarnavo organizuodamas Rochesteryje literatūros vakarus. Jo dėka čia savo kūrybą skaitė kolegos rašytojai B. Brazdžionis, J. Aistis, S. Santvaras, A. Landsbergis, Henrikas Nagys, A. Baronas ir kiti.

    Ir vis rašė… A. Klimas naujausioje rašytojo kūryboje surasdavo ne vieną jau girdėtą – bendrų kelionių ar pasisėdėjimų metu – istoriją, kuri, tiesa, būdavo apaugusi visai kitokiomis smulkmenomis. Tačiau apie tai niekada nešnekėdavo. Žinojo, jog rašytojas nelinkęs įsileisti į kūrybinį procesą kito žmogaus.

    Kai J. Jankus fabrike nusikirto tris kairės rankos pirštus, pagalvojo, kad nelengva bus, bent pirmąsyk, susitikti – trauma didelė, o jauriam žmogui, koks, be abejonės, visada buvo rašytojas, dar didesnė. Tačiau didelei nuostabai ir tąkar J. Jankus išliko toks pat kaip visada, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Paskui prasidėjo problemos su širdimi. Sunkiai dirbo fabrike ir rašė, rašė, tarsi rašymas būtų pramoga, o ne toks pat alinantis darbas. O dar vėliau pasiligojo žmona. Susirgo baisiąja Alzheimerio liga. Rašytojas ją šventai slaugė, rūpinosi. “Ir niekada nė vienu žodžiu niekam nesiskundė”, - ir dabar stebisi A. Klimas.

    Kadangi nuo 1969 metų A. Klimas redagavo žurnalą Lituanus, skirtą angliškai skaitančiai visuomenei, profesoriaus iniciatyva tame žinomame leidinyje atsirado keletas J. Jankaus novelių bei ištrauka iš dramos Peilio ašmenimis. Daugiausia čia kaip vertėjas pasidarbavo A. Klimo vyresnysis sūnus Audrius Tadas, šiuo metu – mokslų daktaras,  keletą metų dirbęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teisės instituto direktorium. Viena iš jo išverstų novelių – Kryžius – buvo perspausdinta ir didelį tiražą turinčiame Short Story International. Dar vėliau ji buvo išversta į vietnamiečių kalbą ir atspausdinta JAV išeinančiame vietnamiečių žurnale.

    Kai J. Jankus persikėlė į Detroitą, jau labai artimais bičiuliais tapę rašytojas ir mokslininkas pastoviai susirašinėjo. Iki pat J. Jankaus mirties.

    “Kai Drauge “eidavo” Jurgio Jankaus romanas ar koks pasakojimas, mes visi laukdavome Draugo, - šįkart A. Klimas kalba ne tik už save, bet ir už išeiviškąją visuomenę.

    Kai po 1990 metų profesorius kelis kartus lankėsi Lietuvoje, buvę gimnazijos draugai pasakojo: daugiausia skaitomos knygos Lietuvoje tuo metu buvę J. Jankaus romanai.

 

ŽAVĖJO TALENTAS PASAKOTI

 

    Atsiliepė ir vienas buvęs mokytojų kursų lietuvių pradžios mokyklos mokytojo cenzui įgyti dalyvis Algirdas Čepėnas. Jo atsiųstoje 1946 m. rugsėjo 10 d. Seedorfe darytoje nuotraukoje šalia tremtinių kursantų – mokytojai lektoriai, tarp kurių ir J. Jankus. Čia – ir kelios įžymybės: generolas Teodoras Daukantas, architektas, o tuokart – kursų patalpos tvarkytojas Karolis Reisonas.

    Kursų vedėju buvo Petras Būtėnas, leidęs ir redagavęs kultūros žurnalą Žingsniai. Kursai truko apie porą metų. Prasidėjo pabėgėlių stovykloje Seedorfe, vėliau buvo perkelti į Stadę, dar vėliau – į Delelstorfą, kur ir buvo baigti. Kursus pradėjo 38, pabaigė – 18 klausytojų. Kai kuriems sutrukdė prasidėjusi emigracija į Australiją, Kanadą.

    Kiek daugiau informacijos pavyko užtikti kultūros žurnale Žingsniai (1948, spalis, Nr. 15). Kursų tikslas – tremtinių pradžios mokyklai trūkstamų mokytojų paruošimas. Tą trūkumą ypač jautė Anglų zonoje. Buvo priimami baigę nemažiau kaip keturias aukštesniosios mokyklos klases, tačiau mokėsi ir nemažai gimnazijas baigusių ar net buvusių Mokytojų seminarijos ketvirtakursių. Programoje – 23 specialieji ir 22 bendrojo lavinimo mokslo dalykai. J. Jankus dėstė visuotinę literatūrą ( 70 pamokų).

    Anot A. Čepėno, įdomiausia buvo klausytis J. Jankaus paskaitų. Savo dalyką jis dėstė iš atminties, niekada su savim jokių raštų neturėjo. Ir pasakodavo taip įdomiai, kad jo ateidavo pasiklausyti ir ne kursantai, pavyzdžiui, pradžios mokyklos mokytojas Vladas Būtėnas.

    Žinoma, visi domėjosi ir J. Jankaus kūryba. Tą rugsėjį, kai prasidėjo kursai, rotatoriniai Žingsniai (1946, Nr. 4-5) paskelbė nedidelę ištrauką iš rašomo romano Žemė ir žmonės, ji vadinosi Į ateitį. Su dideliu susidomėjimu buvo sutiktas lietuvių rašytojų metraštis Tremties metai, kuriame įdėta jų mokytojo Velnio bala. Kursai ėjo į pabaigą, kai literatūrinės šventės Schwäbisch Gmunde lietuvių stovykloje metu J. Jankui drauge su N. Mazalaite, Julium Kaupu ir Marium Katiliškiu buvo įteiktos premijos už geriausias metų knygas. J. Jankui premija atiteko už Tübingene leidyklos Patria išleistą novelių romaną Naktis ant morų.

    A. Čepėnas, kaip ir J. Jankus, emigravo į JAV. Su buvusiu mokytoju, apsigyvenusiu toli nuo Čikagos, pasimatydavo tik rašytojui atvykus į literatūros vakarus ar susitikimus, kurie dažniausiai vykdavo Jaunimo centre. Čia vėl jį žavėdavo J. Jankaus talentas “be sustojimo pasakoti įvairias istorijas”.

    Buvusiam kursantui dar įsiminė tai, kad rašytojas, atvykęs į Čikagą, visada ieškodavo lietuviškų maisto produktų, nes ten, kur jis gyveno, tokių nebuvo.

 

KRIKŠTAMOTĖ

 

    Šiaulių mokytojų seminarijos 1941 metų laidos auklėtinės Stasės Vilimaitės atsiminimai taip pat susiję su pokario Vokietija.

    Pasibaigus karui ir jau spėjus kaip pabėgėlei pagyventi vokiečių šeimoje, kelis mėnesius padirbėti fabrike kalant dėžes sviediniams, ji išsiruošė į Hamburgą ieškoti išvežto darbams brolio. Kur gyveno brolis, surado, o iš žmonių sužinojo, kad vokiečiai visus vyrus išsiuntė į frontą. Pavargusi nuo kelionės anglių vežamais traukiniais, norėjo pailsėti. Išgirdo, kad netoliese, prie Elbės upės yra lietuvių stovykla. Suradusi ją, laikinai apsistojo. Čia ir susipažino su J. Jankum, kuris apsidžiaugė, nes stovykloje buvo keliolika vaikų, o nebuvo mokytojos. Rašytojas prikalbino jaunąją mokytoją pasilikti stovykloje, kuri vadinosi Alt Garge.

    Kelis metus jau spėjusiai padirbėti Lietuvos kaime su įvairaus amžiaus vaikais, S. Vilimaitei nebuvo jokių problemų. Vienintelė bėda – nebuvo vadovėlių. Jos padėjo atsikratyti taip pat J. Jankus – pas moksleivių tėvus surado keletą vadovėlių ir įteikė juos mokytojai.

    O labiausiai su rašytoju ir jo šeima suartino tais pat 1945 metais gimęs trečiasis sūnus. Atvažiuojantis kunigas sutiko jį pakrikštyti, o mokytoja Stasė buvo paprašyta pabūti krikšto mama.

    “Jokių krikštynų baliaus, žinoma, nebuvo, nes nelabai ką išvis tuomet turėjom valgyti. Anglų zonoje maistas buvo labai prastas. Amerikiečių užimtoje teritorijoje gyvenantys gaudavo siuntas iš Amerikos”, - prisiminė tas tolimas dienas S. Vilimaitė-Vaišvilienė.

    Moteriai įsiminė rašytojas, nuolat vežiojantis naujagimį vežimėlyje, vis sustojantis prie žmonių, sėdinčių prie barakų. Būdamas iškalbus ir smalsus, jis surinkdavo visas lagerio žinias ir jas perduodavo žurnalistui Vladui Vaišvilai, būsimam mokytojos vyrui. Šis, tas žinias “apšlifavęs”, kartas nuo karto išleisdavo sieninį stovyklos žinių ir juokų laikraštėlį.

    1946 metų pavasarį keliai išsiskyrė – stovyklą ir mokytoją iškėlė į Dannenbergą, kur buvo daugiau lietuvių ir vaikų, o rašytojas su šeima išvažiavo dar į kitą stovyklą. Paskui S. Vilimaitė-Vaišvilienė atsidūrė Anglijoje, iš ten – Kanadoje ir tik 1957 metais – JAV. Įsikūrė Čikagoje. Su J. Jankumi vėl susitiko tik porą metų prieš jo mirtį.

    “Rašytojas buvo atvažiavęs į Čikagą ir visai netikėtai turėjau progą prie jo prieiti, - pasakojo S. Vilimaitė-Vaišvilienė. – Paklausiau, ar prisimena mane. Ilgokai žiūrėjo į mane ir pasakė: “Vilimaitė”.

    Tikrai nesitikėjo moteris būti atpažinta po daugiau kaip pusės amžiaus. Pasikeitė adresais. Dar spėjo sulaukti keleto laiškų, taip pat ir nuotraukos su krikšto sūnumi.

    Nors taip susiklostė gyvenimas, kad netikėtai visai šalia atsiradęs rašytojas taip pat netikėtai ir pradingo, nepraleido nė vienos literatūrinės naujienos, susijusios su J. Jankumi, jo kūrybą visada labai vertino ir mėgo. Perskaitė visas knygas, kai kurias ir ne kartą. Dabar gailisi, kad nepasiryžo gerokai anksčiau nors laiškais atnaujinti taip įdomiai užsimezgusių santykių.

 

“GYVENOM YPATINGUS LAIKUS”

 

    Pr. Zaranka, ilgametis Detroito šeštadieninės lituanistinės mokyklos vedėjas, katalikų kultūrinės veiklos entuziastas, kuriam sūnėnas Algimantas Baltakis yra dedikavęs poemą Ariadnės siūlas, atsiuntė devynis J.Jankaus laiškus ir rašytojo 88-ojo gimtadienio proga sukurtus kupletus. Visa tai gražiai paryškina kai kuriuos jau žinomus ir girdėtus bei atskleidžia nemažai naujų, net labai subtilių dalykų.

    Po to, kai Pr. Zaranka rašytojui papasakojo, kaip jo anūkas Paulius Jurgis Jankus ateitininkų sendraugių stovykloje vaikams skaitė savo senelio parašytą pasaką, sujaudintas J. Jankus rašė (1998, rugpjūčio 14): “Laišką perskaitęs beveik jaučiuosi ir pats tenai buvęs. O iš tikrųjų būtų buvę smagu ir pačiam būti, kartu su vaikais paklausyti kaip tėvu tapęs vaikas (išskirta mano – L. P.-K.) vaikams skaito”.

    J. Jankus, įsikūręs naujoje vietoje, geras pusvalandis kelio nuo Vašingtono, senam pažįstamui, su kuriuo sieja ir mokytojo profesija, smulkiai pasakoja, kokia aplinka jį supa, kokios sąlygos rašymui, lygina tai, ką mato, su Lietuva, peikia amerikiečius, naikinančius gamtą.

    “Aš pamėgau išsivietinimus ( J. Jankaus dažnai naudotas, gal jo paties ir sugalvotas žodis – L. P.-K.). Gal ir gerai, padai nespėja į žemę susmegti. Šį kartą įsikūriau šiaurinėje Virginijos dalyje. Ir beveik miške. Arčiau teisybės būtų, jeigu būčiau pasakęs: baigiamoje naikinti šiaurinėje Virginijoje, - nei labai liūdna, nei linksma to laiško pradžia, užtat skaitant tęsinį lyg kokiam kino filme matai ir drauge pergyveni dėl to, kas buvo ir yra, ir kodėl. – Jau bus apie penkiolika metų, kai čia pasimaišau ir kaskart labiau nustembu žiūrėdamas, kaip žmogus sugeba žudyti kraštą. Kur užpernai ar dar net pernai žaliavo miškai, dabar raudonuoja plotai išraustos žemės, o kur prieš keletą metų buvo miškai, šviežiu naujumu puikuojasi miesteliai, vienas su kitu jungiasi šešiavėžiais keliais ir išraustos žemės raudonumu į netrukus būsimus miesus. Aš per žmonių užsispyrimą sėdžiu lyg ir kaime. Ir net kaimo pamiškėje. Kas tą kaimą (Lietuva tą žodį pakeitė griozdišku gyvenvietė) planavo, šalia kelio nubrėžė mylios ilgumo ratą ir sugrįžo į tą patį kelią toje pačioje vietoje. Prieš keletą metų atsiradę kaimynai norėjo prasikirsti kelią į greitkelį per mūsų kaimą, bet čia žmonės subruzdo ir išsilaikė. Paliko uždaras nepereinamas, nepervažiuojamas ratas, kur nereikalingas svetimas beveik neužklysta. Gal todėl net paprasčiausių vagysčių Cardinal Glesio kaime negirdėti. Ir gatvė visada tuščia. Vaikai be jokio pavojaus gali žaisti. Pravažiuoja tik kaimynai.

    Mano kambarys – iš kiemo pusės, tai žiūriu į mišką. Iš tikrųjų toks ten ir miškas. Kai namą pirko (statė), buvo dar platokas miško ruožas. Ir pardavėjai tvirtino, kad jo nelies, bet po poros metų nuvertė ir tą neliečiamą. Liko tik jo sklype ir dar vienas kitas medis už jo. Jeigu nebūtų krūmų ir tokių pakrūmių, būtų kiaura, bet kai sužaliuoja tie, tai atrodo lyg būtų tikras miškas, reikia gerai žiūrėti, kad įžiūrėtum, kad už to “miško” vėl namai. Miško įspūdį sutvirtina ąžuolai, klevai, tulpmedžiai ir kitokie šimtapėdžiai, kurių dar neapžiūrėjau. Per vidurį miško teka, kai palyja, upeliukas, kuriame yra vėžiukų, labai panašių į lietuviškus, o kiemas pilnas voverių, paukščiukų ir paukščių. Net ir varnas kartais atlekia. Į Vašingtoną geras pusvalandis kelio, tik jau lietuvių ne tiek, kaip čia. Jau antrą mėnesį gyvenu, o susitikęs buvau tik tris. (…) Jeigu galėčiau rašyti kaip užsukta “katarinka”, geresnių sąlygų nereikėtų”.

    Gamtos-žmogaus tema pratęsiama ir kitame, po mėnesio rašytame laiške, mintį apie netikėtą įvykį užbaigiant liūdna išvada: “Praėjusią naktį pas mus (…) ėmė iš dangaus vanduo kristi. Sako, kad seniau čia būdavęs paprastas reiškinys, bet šiemet čia tikras stebuklas. Seniau tą reiškinį čia vadindavę lietum, bet šiemet ir tą vardą žmonės užmiršo. Ne tik žmonės, bet ir žolė, ir varganas miškas. Nesmagu buvo žiūrėti, kaip vienas kitas medelis nelaiku spalvas keičia, bet prieš keletą dienų pastebėjau net kaip šimtapėdis ąžuolas nuo viršūnės pradeda gelsti. Šiandien marčiai pasijuokiau, - nors toks juokas ir nelabai skanus, - kad bus židiniui gerų, bet ir labai brangių malkų. Atrodo, kad miškas, mišku gimęs, ir nori mišku būti, o suspaustas į siaurą, gero spjaudiko perspjaunamą ruoželį iš lengvo miršta. Šiaip ar taip žmogus yra pats pikčiausias žemės parazitas”.

    Gan netikėti J. Jankaus pastebėjimai etninės kultūros tema: “Paties priverstas pirmą sykį mečiau akį į žodyną. Ligi šiol iš prasmės etninė kultūra man buvo mažumų kultūra. Bent tokią to žodžio prasmę įsikaliau iš amerikietiškų skaitinių. Dabar mečiau akį į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Jis tapatina etninį su tautiniu. Tai labai tinka pasaulinio kapitalizmo sampratai. Pasauliniam kapitalizmui reikia panaikinti tautines sienas. To reikia rinkai. Jo neišrėktas šūkis juk yra: Viskas Rinkai. Pasaulinio kapitalizmo, kaip ir komunizmo, visas pasaulis vienose rankose, kurioms didžiausias priešas – tautinės nepriklausomybės, skaldančios rinką į trupinius. Laikinai jis nusileidžia – leidžia joms tapti mažumomis pasaulinėje kapitalizmo erdvėje. Mažumos juk visada tyliai ištirpsta, o terminas padeda. Tautinis - daugelio metų žodis, įleidęs šaknis, o naujas – etninis – beprasmis, be atramos, lengvai nupučiamas.

    Tiek to. Sorosai, Turneriai ir kiti tautų giltinės vistiek savo daro ir darys. Tik ar padarys, tai jau ne tik anapus mūsų menkybių, bet ir anapus jų gobšumo”.

    Žinant rašytojo kūrybiškumą ir darbštumą smagiai nuteikia jo autoironija: “Aš, matai, dar truputį gyvas, tik vis labiau į tinginį linkęs. Nors tinginystė man niekada nebuvo labai tolima giminė, bet jaučiu vis labiau artėjančią. Dažną vakarą pasižiūriu atgal ir nors rėk – tiek gražaus laiko nukrito į kažin kur. Nubėgo diena, lyg nebūtum gyvenęs”.

    Laiške minima Taura (“Gailiuosi, kad Tauros parodos neteko pamatyti”) yra Pr. Zarankos dukra, liejanti akvareles. Vieną jos parodą J. Jankus gražiai paminėjo Drauge.

    1998 m. lapkričio 3 d. rašytame laiške J. Jankus dėkoja už Dienovidį, pajuokaudamas, kad, kaip anais pogrindiniais laikais, perskaitęs atiduodąs A. Dundzilai, kuris kartais pas jį užsukąs. O šiaip gyvenąs kaip vienuolyne: vaikai užsiėmę savo darbais. Visos galimybės jaustis namo ir kiemo viešpačiu, būtų ir kur “pirštus prikišti”, deja, sveikata nekokia. Daugiausia laiko prabūnąs su šuniu Rocky, su kuriuo ir pasišnekąs. Tačiau artimieji rūpinasi, kad savaitgaliais netrūktų ir bendravimo, ir įspūdžių. Štai porai dienų išsiruošta prie vandenyno, kitą sekmadienį – į trijų valandų kelionę pasidairyti po rudenėjančias kalvas, laukia išvyka į Vašingtoną, Van Gogho paveikslų parodą, o šiek tiek arčiau – į čikagiškės Dainavos okteto koncertą. Lapkričio 15-ąją Lietuvos Respublikos ambasada ruošia literatūros popietę su rašytoju Jurgiu Jankum. Kalbės A.Dundzila, kūrinių ištraukas skaitys J. Blekaitis. Rašytojas pasidžiaugia, kad buvę kaimynai gražiai atšventė parapijos sukaktį, neslepia, jog būtų buvę smagu ir jam kartu pabūti, įvertina Pr. Zarankos dideles pastangas.

    “Aš dar tebegyvas. Bent aš pats taip galvoju: dar tebejudu nuo lovos ligi stalo, nuo vieno trobos kampo ligi kito”, - liūdnai pradeda naują tūkstantmetį J. Jankus (2000, vasario 8). Iš rašytojo pasakojimo taip ir matai užsnigtus namus, aplinką, daug kuo primenančią Lietuvos kaimą ir… bejėgystę, kai nebėra sveikatos ir iki pašto dėžutės nueiti, nes yra pavojus “į pusnį išvirsti – bus ir pačiam sarmata, ir kokiam kaimynui (jeigu pamatytų) nereikalingas rūpestis”.

    “Kai niekada pinigų neturėjau, tai neišmokau jų ir skaičiuoti”, - įsidėmėtini rašytojo žodžiai, prašant bičiulį nesismulkinti dėl “tų kelių centų”. Literatūrą ir meną jam siųsiąs kaip siuntęs, o Pr. Zaranka prašomas taip pat atsiųsti, jei ką ypatinga iš kur gautų. Per daug skaitymo, anot rašytojo, taip pat negerai: visą laiką suėda.

    Naujienų yra ir daugiau, tačiau įdomiausioji – vėl laukia nauja gyvenamoji vieta. Sūnus nusipirko namą Ocean City. “Visą laiką norėjau kokius metus pagyventi prie jūros, o kita tiek pat – tikruose kalnuose. Prie jūros dienos ateina, kalnuose jau tikrai nebe”, - slaptos, nors ir pavėluotos svajonės išsipildymas sumišęs su kitokiais jausmais.

    Balandžio 19-ąją sveikindamas su artėjančia Kristaus Prisikėlimo švente, apgailestauja, kad jau praeityje “geros ir gerumo gausios” Detroito dienos. Rašo, jog pasiilgstąs sekmadienių, kai valandai kitai galėdavo “paskęsti lietuviuose”. Čia gi “labiau vienišume reikia skęsti”.

    Pirmieji įspūdžiai, atsikėlus į Ocean City: dabar rašytojas su sūnaus šeima gyvena didelio namo penkto aukšto bute, akys remiasi į horizontą, į baltais purslais sužydėjusius vandenis. Tik į vakarus už vandens matyti miškas. “Aleliuja!!!” – gal kiek per daug susijaudinęs užbaigia savo naujienas J. Jankus, prašydamas visiems, jį prisimenantiems, perduoti ne tik sveikinimus, bet ir pasiilgimą.

    Ne pirmąkart J. Jankus pasirodo žmogumi, kuris turi savo griežtą požiūrį į materialius dalykus. Gal už knygą, gal už siuntinėjamą spaudą sulaukęs iš Pr. Zarankos čekio, atsako tiesiai: “Ačiū, bet neturiu širdies nešti jį į banką. Į rėmą gal nedėsiu, bet ir į šiukšlių dėžę nemesiu. Aš, matai, taip esu užaugęs: mano centai buvo ir bičiulio centai, o jo centai kartu ir mano. Su vienu tokiu bičiuliu, dabartinio prelato Bartkaus (Romoje) tėvu gyvenome kartu keletą metų. Jis buvo pasiturinčių žemaičių bajorų vaikas ir gaudavo savo reikalams nuolatinę nedidelę krūvelę pinigų. Aš pinigų iš namų negaudavau, bet šiek tiek susikrapštydavau už vieno kito pamokymą, daugiausiai iš žydukų, kuriems ir žydų mokyklose reikėjo šiek tiek lietuvių kalbos mokėti, kad galėtų išlaikyti egzaminus. Ir šiandien girdžiu jo žemaitišką balsą: “Ar turi kokį dvilitį, pasiutiškai užsinorėjau smirdinčio sūrio?” Taip vadindavo olandišką, kurį Lietuvoje gamindavo du broliai šveicarai. Vienas Raudonėje, kitas, rodos, kažin kur užnemunėje. Su raudoniškiu vėliau teko gana artimai pasižinoti. Aš čia pinigų nesusikroviau, nemanau, kad ir Pats būtum milijonus sukalęs – užmirškim” (išskirta mano – L. P.-K.). Ir pačiai pabaigai – visai smagus pastebėjimas apie čekį: “Man labai patiko Tavo parašas, ypač stilingai suriestas P”.

    Rašytojas su susidomėjimu sutiko Pr. Zarankos prisipažinimą apie rašomus atsiminimus. “Gerai, kad (…) rašai. Gyvenom ypatingus laikus, apie kuriuos jauni žmonės nė nuovokos neturi. Juk nebe toli tos dienos, kai tik iš rašto tegalės apie tas dienas sužinoti, o mums jos net į kraują įsisunkė”.

    Sveikindamas su 2000-ųjų Kalėdomis keletą eilučių paskiria Herkui Kunčiui. Sunku pasakyti, kokį kūrinį perskaitęs daro šias išvadas, tačiau jos tokios: “H. Kunčius, pagarbintas Lietuvos rašytojas, tik ant blevyzgų sparnų ir tesilaiko. Gerai išmoko Lenino evangeliją. Jeigu jo pranašas tebebūtų gyvas, tikrai žemėn gramzdinančio svorio medalį būtų užkabinęs. Ką žinom, gal kam atverti akis reikia ir tokių”.

    Dar liūdnesni – paskutinieji laiškai. “Svyrinėju iš vieno kambario į kitą, pažiūriu televizorių, (…) skaitau. (…) Jeanne iš bibliotekos parneša glėbius knygų, kartais ir visiškai gerų, tai kaip paliksi jų neperskaitęs. Kai ranka tampa suvaldoma, mėginu rašyti. Noriu šį tą seniai pradėtą užbaigti, tik nežinia kodėl greitai pavargstu ir turiu padėti į šalį. Bet kurią dieną dar pabaigsiu” (2001, Kalėdos). “Apsileidau. (…) Kurį laiką buvo sunku (…)  žodžius sumesti – ranka nenorėjo klausyti. Dabar jau vėl pradeda paklusti, tik ilgokai prie stalo pasėdėti dar nesiseka. Tokia senatvės užmačia: vis kokį nors galą rūdys suėda, o pataisyti dar niekas neišmoko ir tokių spare parts*krautuvių dar nėra” (2002).

   

 

 NORS VIENAS, BET NE VIENAS

 

    A. Dundzila, kurio publicistiniai rašiniai žinomi iš periodikos, su J. Jankumi buvo artimai susibičiuliavęs paskutiniuosius penkerius rašytojo gyvenimo metus. Abiems gyvenant Vašingtono priemiesčiuose, kartkartėm jį aplankydavo, šei bei ten kartu nuvažiuodavo, padiskutuodavo įvairiomis gyvenimo, taip pat literatūrinėmis temomis, maloniai pabendraudavo. Rašytojui su sūnaus šeima išsikėlus į Atlanto pakraštyje esantį Ocean City, MD miestelį, o 2001 metų vasarą ir A. Dundzilai išvykus į Floridą, ryšys buvo palaikomas tik telefonu ir laiškais. O kai J. Jankus mirė, pagerbė žymųjį beletristą jį plačiau prisimindamas išeivijos laikraščiuose Dirva ir Tėviškės žiburiai (abu – 2002, birželio 25) bei vilniškiame Dienovidyje (2002, liepa-rugpjūtis).

    Šios knygos autoriui A. Dundzila atsiuntė penketą jam rašytų J. Jankaus laiškų, taip pat jo su prierašu Dienovidžio redaktorei 2002 m. kovo 17 d. išsiųstą rašytojo apsakymą-pasaką iš svetur Du kibirai, kurio publikacijos J. Jankus jau nespėjo pamatyti.

    Pastarasis kūrinys buvo tik ką parašytas. Jo pagrindinis herojus – pats beletristas su savo dabartimi ir prisiminimais. Nors slegiamas didžiulės metų naštos ir sunkių negalavimų, jis vis toks pat optimistiškas, šmaikštus ir lengvai atpažįstamas:

    “Visada mėgau didelius vandenis, nors juos mačiau tik knygose, o dabar atsitiko taip, kad pats gyvenimas, lyg žinodamas mano pamėgimą, atgrūdo į pačią Atlanto pakrantę. Patenkintas. Dažną dieną paplūdimio pakrašty pasėdžiu ant suolo ir ganau akis niekada visiškai nenurimstančiuose vandenyse. Ir gana patogu. Čia šalia lentkelio pristatyta daug suolų, bet jie visi atsukti į lentkelį, kuriuo amžinai plūsta daugybė visokio plauko vasarotojų. Tuoj už lentkelio daugybė krautuvių ir krautuvėlių, užkandinių ir kažin ko, tik nei turistai, nei visokios užeigos manęs nedomina. Aš noriu vandenų platybių (išskirta mano – L. P.-K.). Ir turiu. Prieš porą savaičių vaikai vieną suolą atsuko veidu į vandenyną, taip jis ir tebestovi. Ateidamas vis pasibaukštinu, kad rasiu atsuktą į turistus, bet ligi šiolei teberandu nepajudintą. Užtat man ir patogu. Ir sėdžiu dažniausiai vienas. Tie, kuriuos traukia vandenys, guli pačiam vandeny ar ritasi su niekuomet nepavargstančiomis bangomis. Dažnai matau tik jų galvas, tebekyšančias iš vandens mėlynumo.

    Nors ant suolo dažniausiai sėdžiu vienas, bet būnu ne vienas”.

    Ir paskutiniais gyvenimo metais J. Jankus vis toks pat – jam mieliausia ten, kur fiziškai juntama gamtos ir stichijos galybė, kur daug erdvės akims ir minčiai. Nepasiduodantis, neverkšlenantis.

    Kad būtų lengviau palaikyti ryšį su pasauliu, žinodamas, kad rašytojo sūnaus šeima turi kompiuterį, 2001-ųjų rudenį A. Dundzila nusiuntė J. Jankui Lietuvos spaudos elektroninių adresų. Dėkodamas už tą “milijoną adresų” J. Jankus rašo: “Gal vieną kitą ir išbandysiu. Šiuo tarpu esu truputį kažin ko permuštas, bet, matai, ranka dar šiaip taip pakeverzoja”.

    Tų pat metų spalio 11 dieną rašytame laiške rašytojas gerokai aštresnis nei paprastai. Mat A. Dundzila jam papasakojo, kokį pasipriešinimą Lietuvoje sukėlė jo pasisiūlymas materialiai ir visaip kitaip, kokios pagalbos bereikėtų, prisidėti prie partizanų žūties ir kitų už Lietuvos laisvę nužudytųjų vietų įamžinimo. “Tokių vietų įamžinimas daug kam yra baisus dygulys, - išsako savo susidarytą nuomonę J. Jankus, čia pat pacituodamas vieno rusų rašytojo, kurio pavardę pamiršęs, pasakymą: - Bolševikmečiu tebuvo tik dvi žmonių klasės – viena vežė, kita buvo vežama. Dabar, skaitydamas Baisogalos knygą, randu beveik tą patį: vieni gaudė, vežė ir žudė, kiti buvo gaudomi, vežami ir žudomi. Ir tebėra daug ir vienų, ir kitų. Ir gyvena šalia vieni kitų. “Ideologai” ir garsiai, ir pašnibždomis įtaigoja, kad viskas praėjo ir kuo greičiausiai reikia viską užmiršti. Net tie, kurie nužudę laidojo, “nebeatsimena”, kur savo aukas palaidojo, o atsiradai Pats, užsigeidęs dokumentuoti nužudytųjų vietas ne tik šiai dienai, bet ilgiems ilgiems laikams. Ne tik patarimais, paskatinimais, į kuriuos galima tik nusispjauti, bet padėjai ant stalo ir prietaisus, ir nemažus pinigus. Prietaisus nesunku suniokoti, pinigus kitais takeliais nuleisti, bet ką daryti su knisliu, kuris rengiasi išknisti saugiai paslėptus ir greitai primirštamus žygdarbius?” – pergyvena ir piktinasi rašytojas.

    “Politikuoja” J. Jankus ir kovo 17-ąją rašytame laiške, primindamas iš istorijos žinomą bolševikinės dialektikos metodą: “Jeigu negali ko nuginčyti, pajuok”. O liūdniausias vis dėlto paskutinis sakinys: “Atleisk už kreivą raštą. Ne visada pasiseka susitarti su ranka”.

    Kovo 27-ąją, sveikindamas bičiulį šv. Velykų proga, prisipažįsta, jog “galvoje dar tebeskamba posmas senos giesmės “Sveiki sulaukę šventų Velykų, didžios linksmybės dėl katalikų”. Čia ir prašymas: “Nors esu porą penktadienių už Patį senesnis, bet turiu vardą, kuris yra Jurgis, tai kam jo vengi? Man gerbiamas ponas Jankus yra labai nekaimyniškas. O gal ir man sugrįžti prie pono Dundzilos, kaip vadindavau Paties tėvą?”

    Ypatingomis sąlygomis – gulsčiomis – besidarbuojant prie Pušies su bičiuliu daugiausia kalbos būdavo ne apie ligas ir sveikatą, bet apie kūrinį, kurį būtina užbaigti iki galo. A. Dundzila rašytojui talkino ieškodamas prisikeliančios Lietuvos laikotarpio duomenų įvairiose enciklopedijose, Adolfo Šapokos, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, Prano Čepėno knygose. Pats J. Jankus šito jau negalėjo padaryti, nes didžiulę savo biblioteką buvo išdalinęs. Apie bičiulio surinktą medžiagą Pušiai rašytojas mini ir jam skirtame laiške, deja, paskutiniame, rašytame porą savaičių prieš mirtį: “Jeigu galva kiaura, tai ir kiaura. Kai gavau Paties pluoštą informacijos apie I pasaulinio karo galą, sakiau, padėkosiu, kai galėsiu pasitraukti nuo Pušies. Pasitraukęs skambinau, bet padėka nuskendo plepėjime. Nors košė jau seniai atšalo, vis tiek dėkoju. Tas pluoštas šiek tiek padėjo stipriau atsistoti ant anų laikų žemės”.

 

VI.

 

GAL TAI IR BUVO LIKIMAS?

 

    J. Jankus teigė110, jog nežinąs, kas yra likimas. O ir niekada tos mįslės rimtai atsidėjęs nebandęs spėti. Tačiau ir neslėpė, kad ne kartą yra pajutęs tarsi kas gyvenimo įvykius suktų taip, kaip jie lyg ir neturėtų suktis. Jau jau, regis, viskas eina kaip per sviestą ir – še tau, taip viskas sunarpliojama, sumaišoma, kad net vyrui ašarą tenka nubraukti. Tačiau pasitaiko ir kitaip: susikomplikavę dalykai ima ir tampa netikėta laime.

    “Kai dabar po daugelio metų žvelgiu į praeitų dienų tolumas, lenda į galvą mintis, kad gal ir yra kas anapus mūsų planų, - tvirtino rašytojas. – Vieniems tas vyksmas yra likimas, kitiems – Dievo Apvaizda, dar kitiems – tik paprasčiausias, ranką numotinas atsitiktinumas. Aš savęs ir labai norėdamas negalėčiau įsprausti į šią pastarąją grupę, kaip negaliu įsisprausi ir į grupę teisiųjų, teigiančių, kad viskas, kas yra Visatoje, atsirado taip sau, be niekur nieko. Ir žmogaus mintis, kuri mėgina įžvelgti į makrokosmo ir mikrokosmo sunkiai įsibraunamas paslaptis irgi atsirado taip sau, be niekur nieko? Ta pati mintis, kuri jau nebe iš nieko, tik iš nieko atsiradusių visokių medžiagų (…) jau sukuria visokiausias išmones”.

    Filosofuojantis J. Jankus ne mažiau įdomus nei rašytojas J. Jankus. Įsigilinęs į likimo temą, prisimena vieną 1993 metų žiemos dieną, kai kiek ilgiau teko paviešėti pas jauniausią sūnų Almį. Kažkokį mokslinį straipsnį perskaitę, vieną vakarą ėmėsi analizuoti pasaulio “painybes – nuo Visatos galingųjų juodųjų kiaurymių iki nesugaunamų kvarkų ir vis naujų paslapčių, atskleidžiančių stebuklingu tikslumu sudarytų gyvųjų organizmų lastelių”. Vakaras baigėsi sūnui pro žilą barzdą nusišypsojus ir pasakius: “Ir jie sako, kad visa tai atsirado iš nieko ir be nieko”.

    Rašytojas, prisimindamas savo praėjusį gyvenimą, užrašė tokį klausimą sau ir mums: “Ar tos dienos taip susiklosė kaip klostėsi irgi iš nieko ir be nieko?”

    O ne pirmą sykį sugrįždamas į pirmuosius bolševikinius metus, kai galėjo bet kurią akimirką tikėtis blogiausio, tačiau baigėsi vis dėlto gerai, J. Jankus užrašė bent kelis klausimus: “Kas čia? Likimas? Dievo pirštas? Atsitiktinumas? O gal dar kas nors kitas?” Pripažindamas, kad atsakymo nėra, o vietoj jo belieka galvoti, kad “matyt, taip reikėjo”, rašytojas tvirtina, jog nereikia tikėti likimu: “Kai žinai kaip buvo, tai tikėjimui nė vietos nebelieka. (…) Nes viską žinau arba, jeigu būčiau norėjęs, galėjau sužinoi. Kai ką ir sužinojau”. Ir vis dėlto… “Bet kodėl viskas ilgainiui sukrito į lyg kažin kieno iš anksto sužymėtas vietas?” – lyg ir suabejoja tik ką savo užrašytomis mintimis. Nutaręs, jog tai visiškai kitas aspektas, J. Jankus nežino ar jį verta sieti su “tikėjimu ar netikėjimu kokiu likimu”.

    Paklaustas, kaip glaudžiai jo gyvenime buvo susijusios tokios sąvokos kaip gyvenimas, likimas ir kūryba, rašytojas atsakė:

    “Man mano paties gyvenimas yra lyg krepšys, į kurį sutelpa visa kita. Ir tai, ką pats padarau, ir tai, ką iš kažin kur atlėkę kokie sūkuriai įsuka, ir tai, ką darau kieno nors pastumėtas, nes be to pastumėjimo būčiau ką kitą daręs ir nuo to, žinoma, ir mano paties, ir su manimi kaip nors susietas kių buvimas būtų kitaip klostęsis. Taigi, kas į tą krepšį sumesta, ir yra mano gyvenimas, ir, nori ar nenori, turi būti glaudžiai su juo susiję. Tai – tobulas pavyzdys priešingybių ir prieštaravimų būtino subuvimo. Ir vis dėlto tas subuvimas ne visada darnus. Kas suskaičiuos, kiek sykių reikėjo sverti, kuriai to krepšio daliai daugiau savęs atiduoti, kaip viską išlyginti, kad niekas nebūtų nuskriaustas, kad viskas būtų susiję į glaudžią darną? Bet kai metu akį praeitin, daug kas tapo ir nuskriausta, ir apleista. Gal tai ir buvo likimas, kuris savo pirštu viską savaip pertvarkė? Ne taip, kaip aš pats ar kuris nors kitas iš mano artimųjų būtų norėjęs. Bet ir vėl: ar didžiausią vaidmenį gyvenimo susiklostymo suversti likimui, ar Viešpaties Apvaizdai, nebūtų tik paprastas išsisukinėjimas, gražus lapas savo paties silpnybėms ar neišmanymui uždangstyti? Tos sąvokos yra taip susipynę, taip susimazgiusios, kad net nemėginu jų atmezgioti. Tegu sau…”

 

ŽODIS BENDRAAMŽIUI

 

    J. Jankus buvo aktyvus Draugo  bendradarbis, laikraščio meno, literatūros, mokslo puslapiuose ypač pagarsėjo savo atvirais laiškais.

    Išliko ir gan įdomus rašytojo laiškas, skirtas jubiliejų pažyminčiam užatlantės lietuvių dienraščiui, kuriuo, žinoma, pagerbti ir buvusieji, ir dabartiniai jo darbuotojai.

    Laiškas rašytas 1996 metais:

    “Mielas “Drauge”, mano bendraamži!

    Sveikinu Tavemūsų kultūros laukuose, dažnai svetimųjų tampomuose, išvariusį devyniasdešimties metų ilgumo vagą ir nepasenusį. Kai Tave būrys kultūrininkų gimdė, aš vos buvau pradėjęs lakstyti beveik kitame pasaulio pakrašty, tenai, į kur Tavo akys jau buvo atgręžtos. Dabar aš jau linkstu į galą, o Tu kaip niekur nieko tebevarai savo taurią vagą kaip varęs. Juk žinai, kad per pastarąją savo gyvenimo pusę ir aš užbėgdavau į Tavo priemenę sušilti vėstančių kojų. Galvoju, kad tų užbėgimų turėjo būti daugiau, bet ką padarysi – vakarykščios nebegalima pakeisti. Kas buvo, - buvo, o šiandien sveikinu visus tuos, kurių išmintis ir ryžtas atvedė Tave į šį kraštą, ir tuos, kurie per tiek metų tavim rūpinosi, dėl Tavęs vargo, Tave puoselėjo, protarpiais, kada gerai viskas ėjo, ir padžiūgavo. Sveikinu ir tą Jūsų gražų rinktinį būrį, kuris “Draugą” tebelaiko gyvą, judrų, turiningą ir vis naują, ir linkiu, kad Jam nepritrūktų ryžtingų, ištverme ir išmintim apdovanotų redaktorių, apsukrių administratorių ir darbščių spaustuvininkų. Ir dar, - kad rėmėjų širdys ir kišenės “Draugui” būtų atlapos, o bendradarbiai nepavargtų užbėginėti į jo priemenę atgaivinti širdis ir sušilti kojas.

    Su pagarba ir nuolankumu Jūsų Jurgis Jankus”.

 

“GYVENTI REIKIA!”

 

    J. Jankus retkarčiais parašydavo ir buvusiems kaimynams. Iš tų laiškų nesunku susidaryti vaizdą, kaip jam sekėsi naujoje vietoje, kokia aplinka supo rašytoją. Vienas iš tokių – I. Alantienei 1997 m. rugsėjo 25 d. rašytas laiškas:

    “Miela Irute, išlėkiau ir įstrigau. Dar diena kita ir užmiršite, kad kada kartu buvau. Gyvenu kaip vienuolyne. Visi išeina dirbti, Almis dirba ypatingai ilgas valandas, tai lietuviškai tik su juo ir tepašneku. Užmiršiu. Sekmadienį žadu nuvažiuoti į lietuviškas mišias, tai ten susitiksiu daugiau. Ligi šiol tebuvau susitikęs tik Vaičiulaitienę.

    Šiaip vieta čia labai rami. Žmonės dar tebemiega už atvirų durų. Mano geografija tokia. Iš pietų pusės rami gatvė, iš rytų ir vakarų – po kaimyną, su kuriais tik iš tolo rankom pasimojuojam, o iš šiaurės – miškas. Iš tikrųjų tik juostelė didelių medžių, už jos – vėl namai, bet kai tarp didelių medžių daugybė mažesnių, tai tikrai panašu į seną mišką, pilną voverių ir paukščių. Jeigu senatviškas tinginys neimtų, tai būtų galima rašyti ir rašyti”.

    J. Jankus labai jautriai komentuoja iš kitų pažįstamų sužinotą naujieną apie I. Alantienės ligas ir “pasisvečiavimą” ligoninėje. Pasidžiaugia, kad jau namuose, ragina nepasiduoti “visokiom velniavom”. “Gyventi reikia!” – optimistiškai užbaigia atvirlaiškį.

 

IŠ LAUMŽIRGIO AUKŠTYBIŲ

 

    Tarp J. Jankaus įvairių raštų raštelių pavyko užtikti ir dvylika nedidelio formato popieriaus lapelių, iš kurių matosi, kad tai – oro uoste ar viešbutyje įsigyto bloknoto liekanos. Iš konteksto nesunku suprasti, jog tai – rašytojo mintys, užrašytos skrendant į Lietuvą. Nors jos rašytos tik sau, o ir be pabaigos, net nutrūkusios vidury žodžio, yra įsidėmėtinos dėl daugelio dalykų. Betgi komentaras net nebūtinas. Prisėskime šalia rašytojo ir įsiklausykime:

    “Į kelią žmogus visada rengiesi arba su dideliu ūpu, jeigu koks nors vidinis gaisras stumia (žmonės užtat ir sako, kad jam jau dega), arba, - kad reikia, arba, - kad visi taip daro. Aš, va, irgi keliauju į Lietuvą, į kraštą, kuriame gimiau, augau, net jau pusėtinai pribrendau, bet jeigu reikėtų pasakyti, į kurią iš trijų minėtų grupių save turėčiau skirti, atvirai sakant, nežinau. Joks gaisras nedegina, jokio neatidėliotino reikalo kaip ir nėra. Tiesa, vežuosi porą ne visai apdorotų rankraščių, bet jų buvo galima nesivežti, buvo galima paštu nusiųsti. Žinoma, pačiam kartu būti visada geriau, bet prie tokio buvimo reikia pridėti ir vargo, kuris mano metuose gali atsieiti daugiau negu pašto išlaidos, ir (…) ne visiškai lengvai pakeliamų kelionės išlaidų, pagaliau ir nereikalingo vargo žmonėms, kurie norės būti tau geri ir patys nuo daug ko turės atsisakyti. Tai va, jeigu reikėtų pasakyti, ko lekiu, sakyčiau, kad daugelio, o gal ir nieko išskirtinio. Žmogus kartais taip sau ką įsikali, pavyzdžiui, kad reikia parašyti knygą, ir nuo to įsikalimo pats negali pasitraukti. Taip ir dabar. Nemanau, kad tuo nulėkimu nuversiu kalnus ar užlyginsiu daubas, ar bent užkamšysiu bent vieną plyšį, kurių tarpais ima rastis tose vietose, kur bent aš, gal savo naivume paskendęs, net nepagalvojau, kad jų galėtų kada nors atsirasti.

    Bet tiek to. Neišsprendžiamus niekučius palieku spręsti laikui, nes jis turi daugiau išminties už mus visus, nors vienon krūvon susibėgusius. Užsėdęs plieninį ar kokių kitų, gal net tauresnių metalų žirgą pasileidau visiškai nenuotykingon kelionėn. Vienu laumžirgiu – į Niujorką, kitu, kiek pranašesniu, - į Kopenhagą, o iš čia (…), - į Vilnių. Visiškai be jokio turinio, nebent norėdamas nuvaikyti laukiamųjų vietų ar virš debesų pakilusių ir nakties tamsume paskendusių laumžirgių burzgimo keliamą nuobodulį, pavartysiu (…) rankraščius, gal kokį sakinį ar net visą skyrelį kur įkišiu ar dėl viso gero ką nors išbrauksiu. Bet ėmė ir ne taip jau nuobodžiai išėjo. Nieko ypatingo iš tikrųjų ir neatsitiko, bet vis tiek tai nebuvo (…) tik pakilimas ir nusileidimas.

    (…) Nuo to laiko, kai pirmą sykį jau prieš kažin kiek metų pažvelgiau į žemę iš laumžirgio aukštybių, kai (…) pamačiau viso miesto taškučių kirbelynę, (…) kelių ir kelelių keistai austą voratinklį, ir pagalvojau, kad vienu žvilgsniu apmetamoje daugybėje taškų, taškelių ir linijų bei brūkšnelių (…) telpa gyvas žmogus su vienas į kitą labai panašiu (...) ir labai skirtingu gyvenimu, pajutau, kad žvelgiu ne savo, bet Dievo žvilgsniu. Juk ir Jis vienu savo žvilgsniu apžvelgia (…), kas yra žemiau plieninio laumžirgio ir kas yra visame kosmose, (…) kiaurai mato (…) kiekvienos smulkmenėlės esmę. Tuo pačiu momentu dingtelėjo, kažin ar Jam labai svarbu kiekvienos (…) smulkmenėlės krūptelėjimas ar kryptelėjimas. Tokioje milžiniškoje platybėje (…) tie krūptelėjimai ir kryptelėjimai, kurie mums kartais (…) plaukus ant galvos šiaušia, iš anos aukštybės gali būti ne tik jokio dėmesio neverti, bet net neįmanomi pastebėti.

    Žinau, žinau, geri žmonės man pirštu jau rodo dieviškus įsakymus ir Jo leistas ir draustas visokias gyvenimo normas. Bet iš man tada visiškai neįprastos aukštybės pasivaideno (ir dabar tebesivaidena): ar tas taisykles Jis bus davęs tik mums, kad vienas kito negyvai neužkramtytumėm ir nesunaikintumėm visos savo padermės (turiu galvoje dabar siaučiantį atsparumo ligoms sistemos sunaikinimą)?

    Tas gal nelabai jau gudrias mintis paminiu čia tik todėl, kad jos man, žiūrinčiam pro lėktuvo langą, vis lindo į galvą, kol nenutūpėm Niujorko oro uoste”.

 

BERNARDO BRAZDŽIONIO IR JURGIO JANKAUS PRANAŠYSTĖS

 

    Šilti santykiai J. Jankų siejo beveik su visais kolegomis. Visų pirma tai lėmė jo asmeninės savybės: tolerancija, tikras, o ne tariamas nuoširdumas, dėmesys kūrybos broliams ir seserims.

    Žinoma, dalintasi su kolegomis išskirtiniu džiaugsmu, kuris paprastai lydi išleidus naują knygą. Būta atsiliepimų ir eilėmis, taip ypač mėgdavo pasveikinti B. Brazdžionis. Vienas atsiliepimas, o rašytas jis 1988 metais, J. Jankui išleidus naują pasakų knygą, itin įsidėmėtinas: jo paskutinėje eilutėje išpranašauta ateitis. Kai jau žinomos abiejų klasikų mirties datos, kokių nors papildomų paaiškinimų nebereikia.

    Štai tie trys posmai, skirti “kolegai Jurgiui”:

 

    Kasmet mažėja mūsų eilės,

    Seniems nebesirašo eilės.

    Kolega, iš darbų matau

    Dar tartum jauno plunksną Tau.

 

    Renku kaip medų aš į korius

   Mintis eiliuotas… Pasakorius

    Patsai, - kur tik pasimaišai,

    Tuoj pasakų pilni maišai.

 

    Mini, kad vejamės viens kitą…

    Kol metų skaičius nepakito,

    Linksmai į krūvą kraukim juos.

    Tu, Jurgi, bėk, o aš vejuos!..

    Kad tarp J. Jankaus ir B. Brazdžionio būta didelio dvasinio artumo, primena ir ne vienas laiškas, įrašas užrašų knygelėje. Vienas jų liudija pranašu buvus ir patį J. Jankų.

    Štai 1989 m. balandžio 19 d. J. Jankaus pasižymėti žodžiai: „B. Brazdžionis vyksta į Lietuvą. Man laiške priminė, kad aš kažkada Tėviškės žiburiuose ar linkėjau, ar pranašavau, kad jis kada savo poeziją skaitys Katedros aikštėje tūkstančiams klausytojų. Savo laiške jam ir patariau, kad pirmiausiai kvietėjų ir paprašytų tokį sutikimą surengti“.

    Įdomu į šiuos kūrėjus žvilgterti ir kiek iš šalies. Tai ne vienu atveju įmanoma padaryti J. Jankaus dėka.

     1989 metų gruodžio antroje pusėje abu bičiuliai vėl susitiko Čikagoje vykusiame simpoziume. Kelios ta proga užfiksuotos eilutės: „Kyštelėjau nosį į vieną (Violetos Kelertienės) literatūrinę paskaitą, į svarstybas V. D. universiteto reikalu, dar - į Čikagos operos apžvalgą. Iš tikrųjų į literatūros paskaitą abu su Brazdžioniu nusitempė Julija Gylienė. Esą reikia parodyti pagarbos. Atrodė, kad ji gerbti norėjo Šilbajorį, o radom Kelertienę, kai kurių laikomą literatūros mokslininkų tarpe genijum. Man, gal nieko neišmanau, jokio įspūdžio nepadarė. Gana mėgėjiškai ir nuobodžiai atpasakojo kažin kurio veikalo turinį, labai retkarčiais įterpdama vieną kitą savo pastabėlę. Brazdžionis patylučiais pašnibždėjo: „Kaip gali tokios profesorės klausyti literatūros paskaitų ištisus ketverius metus?“ Žinau, kad neiškęsčiau. Greičiausiai klausimais ir pastabom mėginčiau patraukti tokią profesorę gilyn arba eičiau ieškoti kito. Gal universitete ji kitaip šneka? Su svetimom literatūrom lengviau. Tenai apie kiekvieną, vertą universiteto dėmesio rašytoją, yra tomai gatavai sukramtytos medžiagos, tik rinkis, o apie lietuvius nėra nieko, reikia pačiam išmanyti“.

    Kas be ko, J. Jankus iš bičiulio kartais ir nepiktai pasišaipydavo. Tokia proga pasitaikė ir tame simpoziume: „Simpoziumo užbaigimas prasidėjo mišiomis J. C. salėje. Įėjom kartu su Bernardu. Kairėje pusėje, gal kokioj ketvirtoj eilėje pastebėjome Alfonsą Tyruolį. Šalia buvo tuščių kėdžių, prisėdom ir mudu. Prieš pat mišių pradžią Bernardas tyliai pakilo, iš lėto nuėjo ir atsisėdo pačiam vidury pirmosios eilės. Gal ir nusidėjau, kad nejučia nusišypsojau ir neatsispyriau minčiai: Bernardas vistiek nori, kad visi jį matytų. Gal taip ir nebuvo? Gal jis tenorėjo geriau susikaupti maldai, kai tarp jo ir aukštojo jokio mirtingojo nebus?“

    Apie save J. Jankus yra pasakojęs: „Gal ir gera mėginti išsiskirti iš kitų. Man kažin kodėl tas svetima. Man geriau pasislėpti minioj ir žiūrėti, kas kur darosi“.

 

ATSISVEIKINANT

 

    Palaidojus J. Jankų, 2002 m. liepos 21 d. rašytoją prisiminė ir pagerbė Rochesterio radijo programa Dainos aidas.

    Didžioji valandėlės dalis buvo skirta prisiminimams apie buvusį kaimyną. Iš pradžių laidos vedėjas R. Kiršteinas skaitė ištraukas iš J. Jankaus auobiografijos, atspausdintos 1994 metais Vilniuje išleistoje knygoje Egzodo rašytojai. Po to žodis suteiktas I. Žmuidzinienei.

    Ponia Izabelė papasakojo, kad su rašytojo kūryba susipažinusi Vokietijoje, Hanau lietuvių gimnazijoje. Visi klasės draugai J. Jankaus kūrybą mėgo, ją skaitė, grožėjosi, diskutavo apie ją. Ypač buvo laukiama laikraščio atkarpose spausdinta Pušis, pirminis romano variantas.

    “O Amerikoje tapome kaimynais. Buvome geri kaimynai, - sakė I. Žmuidzinienė. – Kur reikėjo, jo talentas visur padėjo”.

    Moteris netikėtai stalčiuje atrado daugiau kaip trisdešimties metų senumo bendruomenės choro koncertui J. Jankaus parašytus įvadus. Tie tekstai buvo skaitomi scenoje paskelbus apie vienos ar kitos dainos atlikimą. Kaip juos įvardinti, sunku pasakyti, tačiau be jokios abejonės poezijos čia daugiau nei prozos. Jie tam tikra prasme pagilina supratimą apie J. Jankaus jautrią prigimtį, savitą pasaulio suvokimą. Žinoma, čia daug tėvynės, gimtosios žemės, širdgėlos, kuri ir po daugelio metų nepalieka.

    Štai keletas jų:

    “Mane ir tave daina lydėjo iš amžių glūdumos, ji kartu atėjo ir su tavimi, ir su manimi. Ji mus lopšely liūliavo, vaikystėje po laukus kartu raliavo, darbus nudirbti padėjo, kai buvo liūdna, kartu liūdėjo, kai trūko žodžių, jausmą daina išliejo. Džiaugsme galingus sparnus uždėjo ir per laukus, ir per miškus kartu su ja skriejo. Ir tu, ir aš, dainom susisupę, miršome sielvartą, miršome skausmą. Iš svetimų padangių savo namuos grįžom išlikt, ištvert daina pasiryžom. Su daina nuo žemės kilom, kylam ir kilsim, gyvenom, gyvenam ir mirsim”.

    “Šiąnakt per kiemą kaži kas nuėjo. Tik paliko pėdas, ilgesiu išrašytas. Tik paliko raštą, tik paliko žodį, į širdį įspaustą. Plaukia Nemunėlis pamažu, šienpjovių dainos sklaidos tarp beržų, tėviškė moja iš toli, Nemuno srovė gili, gili. Sidabro pėdas kažkas paliko, širdin įspaudė atsiminimų sidabro raštą. Plaukia Nemunėlis pamažu, pasėdėt ant kranto taip būt smagu, padainuot paunksmėje beržų, rytą pabraidžiot rasų sidabru. Plaukia Nemunėlis pamažu…”

    “Toli, oi toli paliko ir žiemos sniegas, ir kelias į namus, apšarmoję, nulinkę eglių šakos, vaikystėj mintas siauras takas, pušų viršūnių tylios šnekos ir bėras žirgas neramus. Sudie, giruže, sudie, laisvoji, sudie…

    Toli, oi toli paliko mūs namai. Ir svajonės paliko, ir planai, ir žemės plotai, akim nuganyti, atversta knyga, pradėta skaityti, ir nesurastas namas upės pakrašty.

    Sudie, tėvų žeme, laisvuže, sudie…”

    Radijo valandėlės metu šiuos žodžius palydėjo dainos. Buvo perskaitytas ir vos pusantro mėnesio prieš mirtį rašytas laiškas bičiulei O.Adomaitienei. Rašytojas su jam būdinga nuotaika guodėsi, kad smagu dar būtų nusitrenkti į tėviškę, į Rochesterį (atkreipkite dėmesį –  tėviške pavadinamas miestas Amerikoje, kuriame prabėgo  dešimtmečiai svetur – L. P.-K.), tačiau “šlunkai nebeneša”. Pasigiria suradęs būdą rašyti, kad greitai nepavargtų. Darbas prie Pušies iš lengvo riedąs į priekį. Ir, jei nesugriūsiąs, gal iki šv. Jono ir susidorosiąs.

    Susidorojo. Pušį užbaigęs birželio dvyliktąją amžinam poilsiui užmerkė akis.

 

PAGRINDINĖS GYVENIMO IR KŪRYBOS DATOS

 

1906 m. liepos 27 d. (pagal naująjį kalendorių - rugpjūčio 9 d.) gimė Biliūnų kaime, Baisogalos valsčiuje (dabar – Šiaulių apskritis, Radviliškio rajonas). Tėvai – Simonas Jankus ir Veronika Noreikaitė.

1922 m. baigė Baisogalos pradžios mokyklą.

1922-1925 m. mokėsi Šeduvos progimnazijoje.

1923 m. spaudoje pasirodė pirmieji prozos tekstai.

1925-1927 m. mokėsi Kėdainių mokytojų seminarijoje.

1929 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją.

1929 m. mokėsi Lietuvos universitete.

1929-1941 m. mokytojavo pradžios mokyklose.

1938 m. „Sakalo“ leidykla išleido romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“.

1941-1944 m. – Kauno miesto savivaldybės referentas.

1943-1944 m. – Kauno Jaunojo dramos teatro dramaturgas.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos.

1944-1950 m. gyveno ir dirbo Vokietijoje.

1948 m. išleido novelių romaną „Naktis ant morų“, kuris buvo įvertintas Lietuvių švietimo valdybos premija (1948).

1950 m. persikėlė į JAV.

1951 m. išleido pasakojimų knygą „Pirmasis rūpestis“.

1952 m. išleido dviejų dalių romaną „Paklydę paukščiai“.

1953 m. išleido knygą vaikams „Po raganos kirviu“.

1954 m. išleido romaną „Namas geroj gatvėj“, už kurį paskirta JAV Lietuvių rašytojų draugijos premija (1955).

1955 m. išleido pasakų knygą vaikams „Senas kareivis Matatutis“.

1967 m. išleido trijų dalių dramą „Peilio ašmenimis“.

1973 m. išleido pasakojimų knygą „Užkandis“.

1977 m. išleido pasakojimų knygą „Ir nebepasimatėm“.

1978 m. išleido romaną „Anapus rytojaus“.

1979 m. išleido pasakojimų knygą „Kol esu čia“.

1982 m. išleido pasakojimų knygą „Paparčio žiedas“, kuri pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos literatūros premiją (1981).

1984 m. išleido pasakojimų knygą „Klajojančios liepsnos“.

1988 m. išleido pasakojimų knygą „Tėvas Venancijus ir jo Matilda“, kuri buvo apdovanota JAV Lietuvių rašytojų draugijos premija (1988).

1990 m. Lietuvoje išleistoje knygoje išspausdinti romanai „Egzaminai“, „Be krantų“ ir „Naktis ant morų“.

1991 ir 1992 metais lankėsi Lietuvoje.

1994 m. Lietuvoje išleistoje knygoje sudėtos literatūrinės pasakos „Po raganos kirviu“ ir „Senas kareivis Matatutis“.

1995 m. Lietuvoje išleista knyga „Grigo ratai“.

1996 m. literatūros almanacho „Varpai“ redakcija parengė ir išleido pasakojimų knygą „Papelkių Skirpstūnas“.

1997 m. Lietuvoje išleistas literatūrinių pasakų rinkinys mažiesiems „Auksinis vabaliukas“.

1998 m. Lietuvoje išleistoje knygoje sudėti romanai „Paklydę paukščiai“ ir „Anapus rytojaus“.

2000 m. Lietuvoje išleista knyga „Severiukas“.

2002 m. birželio 12 d. mirė Ocean Cityje (JAV).

2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido paskutinį rašytojo kūrinį – romaną „Pušis“.

2006 m. literatūros almanachas „Varpai“ pradėjo spausdinti niekur neskelbtą romaną „Niekam nereikalingi“.

 

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

 

A

Adomaitis Jonis

Adomaitienė Onė

Aistis Jonas

Alantas Vytautas

Alantienė Irena

Almenas Kazys

Andriekus Leonardas

Andriušis Pulgis

Aputis Juozas

Arbas Edmundas

Arbienė Alė (Alė Rūta)

Arlauskaitė-Mikšienė Zuzana

Auginas Balys

Auryla Vincas

 

B

Babrauskas Benius

Bačkienė Ona

Bačkys Stasys

Balčiūnas-Švaistas Juozas

Baltakis Algimantas

Baltušis Juozas

Bagdanavičius Vytautas

Bagdonavičius Gerardas

Baranauskas Albinas

Barauskas Leonas

Barėnas Kazimieras

Bartkevičius Edmundas

Bartkus Algimantas

Baronas Aloyzas

Below Soul

Bindokienė Danutė

Binkis Kazys

Blekaitis Jurgis

Bradūnas Kazys

Brazaitis Juozas

Brazaitienė Vl.

Brazdžionis Bernardas

Budrys Algirdas

Bulsys Algis

Butkevičienė Birutė

Būdavas Stasius

Būtėnas Petras

 

C

Cinzas Eduardas

Cvirka Petras

 

Č

Čechov Anton

Čepaitienė Birutė

Čepaitis Kazimieras

Čepaitytė Giedrė

Čepaitytė Rūta

Čepėnas Algirdas

Čepėnas Pranas

Čičirkienė Eugenija

Čiurlionis Mikalojus Konstantinas

 

D

Dabšys Rimtautas

Dargis Alfonsas

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda

Dauguvietytė-Kudabienė Nelė

Daukantas Teodoras

Dėdinaitė Vilija

Dėdinienė Nijolė

Dėdinas Jonas

Dilys Antanas

Dirgėla Petras

Dovydavičienė Angelė

Dumčius

Dundzila Antanas

Džiugas Stasys

 

E

Eidintas Alfonsas

 

F

Faulkner William

 

G

Gaidamavičius J.

Gaidžiūnas Balys

Gaidžiūnas Zigmas

Gaižutis Pranas

Galdikas Adomas

Gaučys Povilas

Giedraitis Antanas

Giedraitis (Giedrius) Antanas

Giedraitienė Iluminata

Gliauda Jurgis

Gražulis Balys

Grėbliūnas Alijušas

Grinius Jonas

Grušas Juozas

Gogh Van

Gorbačiov Michail

Gustaitis Algirdas

Gustaitis Antanas

Gužaitis Pranas

 

H

Hamsun Knut

Hauptman Gerhard

Herbačiauskas Juozapas

Hitler Adolf

 

I

Ignas Vytautas

 

Y

Yla Stasys

 

J

Jakavičius-Lietuvanis Liudas

Jankauskas Kazys

Jankienė-Graibaitė Kotryna

Jankienė-Racevičiūtė Danutė

Jankytė Regina

Jankutė Kristė

Jankutė-Užubalienė Nijolė

Jankutė Viktė

Jankus Almis

Jankus Eugenijus

Jankus Paulius Jurgis

Jankus Petras

Jankus Rimas

Jankus Saulius

Jankus Simonas

Jankus Virgilijus

Jasaitis Domas

Jonynas Vytautas A.

Jurgutienė Danguolė

Jurgutis Jurgis

Jurkus Paulius

 

K

Kablys Vladas

Kairys Anatolijus

Katiliškis Marius

Katilius Viktoras

Kaupas Julius

Keblys Kęstutis

Keller Andrew J.

Kellermann Bernhard

Keturakis Robertas

Kezys Algimantas

Kirša Faustas

Kiršteinaitė Rūta

Kiršteinas Raimundas

Kymantaitė-Čiurlionienė Sofija

Klimas Antanas

Klimas Audrius Tadas

Kniūkšta Antanas

Kochanskytė Virginija

Kojelis Juozas

Kralikauskas Juozas

Kreivėnas J.

Krėvė Vincas

Krivickas Bronius

Kruminas Juozas

Kubilius Vytautas

Kubiliūnas Petras

Kuizinienė Dalia

Kulpavičius Vladas

Kunčius Herkus

Kundrotaitė Julija

 

L

Landsbergis Algirdas

Lembertas Pranas

Lenin Vladimir

Linkevičius Jonas

Liulevičienė Aušra

Lukošius Balys

 

M

Maceina Antanas

Mann Thom

Marcinkevičiūtė Tautvyda

Mariūnas Viktoras

Martinkus Vytautas

Masaitytė Bronė

Masaitis Zigmas

Mazalaitė Nelė

Metrikienė Ona

Meškauskas Pranas

Mėrūnas Jurgis

Milosz Czeslaw

Miškinis Morkys

Mitkus

Mykolaitis-Putinas Vincas

Mollaoglu Nermin

Murka Jonas

Musteikis Andrius

 

N

Nagys Henrikas

Nakutis Mykolas

Naujokaitis Pranas

Nemickas Bronius

Nesavas Antanas

Neveravičius Fabijonas

Nyka-Niliūnas Alfonsas

Noreikaitė Domincė

Noreikaitė Veronika

Norkus Vladas

 

O

Orlauskis Juozas

 

P

Pakarklis Povilas

Petravičius Viktoras

Pupeikis Stasys

Puzinas Jonas

Pūkelevičiūtė Birutė

 

R

Racevičienė Nijolė

Racevičius Juozas

Racevičius Liudas

Radauskas Henrikas

Radžius Aleksandras

Raila Bronys

Rauda Petras

Reisonas Karolis

Rimeikis J.

Rimkevičiūtė Felicija

Rimša Antanas

Rubšys Antanas

Rūkas Antanas

 

S

Sadauskaitė Veronika

Santvaras Stasys

Schoales W.

Sedlickas Romanas

Singer I. B.

Skučas Andrius

Slanina Vytautas

Slavėnienė Gražina

Solženicin Aleksandr

Stalinas

Stankevičius J.

Steinbeck Jochn Ernest

Steponavičius Jonas

Stulginskis Aleksandras

Sventickas Valentinas

 

Š

Šakytė-Surdokienė Stasė

Šapoka Adolfas

Šiaulys Jonas

Šilbajoris Rimvydas

Šimkūnaitė Eugenija

Šmulkštys-Paparonis Antanas

Šolochov Michail

Švaistas Juozas

Švedas Jonas

 

T

Tamošaitienė Anastazija

Tamošaitis Antanas

Tamulaitis Stasys

Totoraitis Jonas

Tumas-Vaižgantas Juozas

Tumienė Elena

Tvaronas Mykolas

 

U

Ulpienė Morta

 

V

Vaičiulaitis Antanas

Vaičiulaitienė Joana

Vaišnys Juozas

Vaišvila Vladas

Valančius Motiejus

Varnas Adomas

Venclova Antanas

Venclova Tomas

Vienuolis Antanas

Vilimaitė-Vaišvilienė Stasė

Vilkutaitis Antanas

Vilkutaitis-Keturakis Juozas

Vilkutaitytė-Gedvilienė Birutė

Visvydas Pranas

Vizgirda Vytautas

Vydūnas

Vykintas Stepas

 

Z

Zaranka Pranas

Zobarskas Stepas

Zoščenka Michail

 

Ž

Žmuidzinienė Izabelė

Žmuidzinas Vytautas

 

TURINYS

 

Pratarmė

 

I.

 

Kodėl Jurgis Jankus netapo dailininku?

Pirmieji išbandymai

Neįvykęs debiutas

Prarasta galimybė

Sunkiausias darbas

Pirmosios knygos

Gyventi dvigubą gyvenimą

Galvosūkių meistras

Istorija, nutikusi mokytojų suvažiavime

Apie teisybę, kuri numirė

Apsisprendimo valandos

Rašyti ir ant kelmo galima

 

II.

 

Pirmasis rūpestis

Knyga apie paklydusius žmones

Apie jaunuolius, kurie ne nuo to pradėjo

Nuo Peilio ašmenų iki įtampos, kuri traukia

Penkipasauliai

Tarp dabarties ir ateities

Žmogus visada pasiliks žmogum

Beieškant ir suradus paparčio žiedą

Tarp pražūties ir laisvėjimo

Nutrūkusios istorijos jungtis

 

 

 

III.

 

Be amerikietiškų aktualijų

Kodėl pasakojimas?

Glaudžiantis prie lietuviškų telkinių

 

IV.

 

Tik faktai

Dvasinės atgaivos – pas kolegas

Sapnas, arba beveik siužetas apsakymui

Užkasti žydintys sodai

Rašau, kad rašau

Ir jausmai, ir faktai

Pirmoji marti

 

V.

 

Ypatingi atsiminimai

Dėkinga, kad dukra vadinai

Kaip J.Jankus su S.Santvaru teatrą gelbėjo

Dar sykį apie pasakojimo privalumus

Apie žmones, turinčius ožio kraujo

Niekada nė žodžiu nesiskundė

Žavėjo talentas pasakoti

Krikštamotė

“Gyvenom ypatingus laikus”

Nors vienas, bet ne vienas

 

VI.

 

Gal tai ir buvo likimas?

Žodis bendraamžiui

“Gyventi reikia!”

Iš laumžirgio aukštybių

Bernardo Brazdžionio ir Jurgio Jankaus pranašystės

Atsisveikinant

Pagrindinės gyvenimo ir kūrybos datos

Asmenvardžių rodyklė

 

            Peleckis-Kaktavičius, Leonas

Pe 76      JURGIS JANKUS: gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008. – 304 p. – 52   

             iliustr.

             Bibliogr. išnašose. Santr. angl.

              ISBN 978-9955-667-10-0

              UDK 888.2(73):929Jankus

              Knygoje – visapusiškas talentingo prozininko, kurio kūryba grįžta į tėvynę,  portretas. J. Jankui pripažinimą pelnė romanų dilogija „Egzaminai“ ir „Be krantų“, išleista tarpukario Lietuvoje. Didžiąją gyvenimo dalį gyveno JAV, kur sukurti reikšmingiausi kūriniai.

                                      Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS

                                      JURGIS JANKUS

                                      Gyvenimas ir kūryba

                                      Autoriaus redakcija

                                      Dizainerė Rasa Šeikuvienė

                                      Pirmajame viršelyje panaudota Almio Jankaus,

                                      ketvirtajame – Antano Dilio nuotrauka

                                      Nuotraukos iš Autoriaus asmeninio archyvo,

                                      Antano Dilio (185, 187-194),

                                      Algimanto Žižiūno (181).

Išleido Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, el. p. varpai@splius.lt. Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Šiauliai.



1Lietuvių enciklopedija, IX t. – Bostonas: lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956.

2 Iš J. Jankaus pasakojimo L. Peleckiui-Kaktavičiui, užrašyto 1990, birželio 22.

3J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1997, gegužės 13.

4J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1993, gruodžio 23.

5 J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

6Ten pat.

7 J. Jankus. NE DIENORAŠTIS. Pasišnekėjimai su savim (I ir II). – Asmeninis archyvas.

* Kam to reikia? (rus.).

8 J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

9V. Katilius // Dienovidis. – 1939, Nr. 1, p. 46-48.

10Ten pat.

11Ateitis. – 1938-1939, Nr. 2, p. 125-126.

12J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1993, gruodžio 23.

13J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1990, birželio 21.

14J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

15 Egzodo rašytojai. - Vilnius: LRS leidykla, 1994. – P. 329-330.

16Ten pat. – P. 328-329.

17J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1989, gruodžio 19.

18 Egzodo rašytojai. - Vilnius: LRS leidykla, 1994. – P. 327.

19J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1993, gruodžio 23.

20J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1992, kovo 12.

21Lietuvos dirbančiųjų kalendorius 1944 metams. – Kaunas, 1943, p. 133-137.

22J. Jankus. UŽRAŠAI BE PAVADINIMO. – Asmeninis archyvas.

23J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1991, spalio 12.

24Tremties metai. Tübingen: Patria, 1947. – P. 589.

25 Egzodo rašytojai. Vilnius: LRS leidykla, 1994. – P. 323-325.

26 J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1992, rugpjūčio 16.

27J. Jankus. NE DIENORAŠTIS. Pasišnekėjimai su savim (I ir II). – Asmeninis archyvas.

28Tremties metai. – Tübingen: Patria, 1947. – P. 589.

29Egzodo literatūra. - Vilnius: LRS leidykla, 1994. – P. 327-328.

30Tremties metai. – Tübingen: Patria, 1947. – P. 589.

31Metraščio Tremties metai redkolegijos laiškas J. Jankui. Pffulingen, 1946.

32Knygos autoriaus asmeninis archyvas.

33J. Jankaus laiškas S. Santvarui. Seedorf, 1946, gruodžio 22.

34J. Krumino laiškas J. Jankui, 1949, lapkričio 27.

35J. Jankus. PIRMASIS RŪPESTIS. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1951.

36Pasikalbėjimas su J. Jankumi // Draugas. – 1951, rugpjūčio 25.

37Jurgio Jankaus „Pirmasis rūpestis“ // Draugas. – 1951, lapkričio 17.

38 J. Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. I d., 172 p., II d., 225 p. – Romanas. Brooklyn: Gabija (JAV), 1952.

39 Aidai. – 1952, nr. 9. – P. 418.

40 Naujienos. – 1952, rugpjūčio 2.

41 Draugas. – 1952, spalio 4.

42 LIETUVIŲ EGZODO LITERATŪRA 1945-1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992. – P. 204.

43J. Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI, I d. – Romanas. Brooklyn: Gabija, 1952. – P. 167.

44Draugas. – 1952, rugpjūčio 23.

45J. Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI, I d. – Romanas. Brooklyn: Gabija, 1952. – P. 11.

46J. Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI, II d. – Romanas. Brooklyn: Gabija, 1952. – P. 182.

47Ten pat. – P. 17-18.

48Ten pat. – P. 225.

49V. Auryla. LIETUVIŲ EGZODO VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA. – Kaunas: Šviesa, 2002. – P. 19.

50Ten pat. – P. 259-260.

51 N. Jankutės laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 2007, kovo 1.

52D. Jankienės laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 2007, kovo 12.

53J. Jankus. PO RAGANOS KIRVIU. SENAS KAREIVIS MATATUTIS. – Vilnius: Vyturys, 1994.

54Ten pat. – P. 172.

55J. Jankus. AUKSINIS VABALIUKAS. – Vilnius: LRS leidykla, 1997. – P. 221-222.

56J. Jankus. NAMAS GEROJ GATVĖJ. – Romanas. Manheim: Venta, 1954.

57Aidai. – 1955, nr. 7. – P. 282.

58J. Jankus. PEILIO AŠMENIMIS. – Drama. Brooklyn: Ateitis, 1967.

59D. Jankienės elektroninis laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 2007, balandžio 24.

60J. Jankus. UŽKANDIS. – Pasakojimai. Brooklyn: Ateitis, 1973.

61Ten pat. – P. 15.

62Jurgio Jankaus pasakojimai prie užkandžio // Aidai. – 1973, nr. 8. – P. 382.

63J. Jankus. IR NEBEPASIMATĖM. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1977.

64Ten pat. – P. 24.

65Ten pat. – P. 33.

66Ten pat. – P. 39-41.

67Ten pat. – P. 62.

68Ten pat. – P. 74.

69Ten pat. – P. 84.

70Ten pat. – P. 83.

71Ten pat. – P. 85.

72Ten pat. – P. 128.

73Ten pat. – P. 129.

74Ten pat. – P. 133.

75J. Jankus. ANAPUS RYTOJAUS. – Romanas. Chicago: Ateities literatūros fondas, 1978.

76Aidai. – 1979, nr. 8.

77Draugo kultūrinis priedas. – 1979, lapkričio 10.

78 J. Jankus. ANAPUS RYTOJAUS. – Romanas. Chicago: Ateities literatūros fondas, 1978. – P. 259.

79J. Jankus. KOL ESU ČIA. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1979.

80Ten pat. – P. 44.

81Ten pat. – P. 45.

82Ten pat. – P. 61.

83Ten pat. – P. 91.

84Ten pat. – P. 91.

85Ten pat. – P. 195.

86Ten pat. – P. 240.

87Ten pat. – P. 260.

88Ten pat. – P. 268.

89 J. Jankus. PAPARČIO ŽIEDAS. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1982.

90Draugo kultūrinis priedas // 1983, spalio 15.

91J. Jankus. PAPARČIO ŽIEDAS. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1982. – P. 389-390.

92Ten pat. – P. 75-76.

93Lietuvių dienos. – 1982, rugsėjis.

94J. Jankus. TĖVAS VENANCIJUS IR JO MATILDA. – Pasakojimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1988.

95Ten pat. – P. 138.

96Ten pat. – P. 62.

97Ten pat. – P. 97.

98Ten pat. – P. 269.

99 J. Jankus. PAPELKIŲ SKIRPSTŪNAS. – Pasakojimas. Klaipėda: Klaipėdos rytas (Literatūros almanacho „Varpai“ bibliotekos ketvirtoji knyga), 1996.

100J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1994, gruodžio 5.

101 Ten pat.

* JAV lietuvių nuosavos žemės kampelis apie 60 mylių nuo Detroito, įsigytas šeštajame dešimtmetyje. Kalneliai, pačių sodinti eglynėliai, ežerėlis, “baltieji rūmai” su kambariais nakvynei, salė, kartais pavirstanti į bažnyčią, nameliai stovyklautojams, valgykla, daug medžio skulptūrų, paminklas Romo Kalantos atminimui. J. Jankus dažnai buvodavo Dainavoje, yra skaitęs savo kūrybą, kai stovyklautojai pakviesdavo. Labai vertino tą lietuvišką kampelį. O rašytojo anūką Paulių Jurgį Dainavos grožis ir ten rengiamos organizacijų stovyklos bei kitokie užsiėmimai padėjo užauginti lietuviškoje dvasioje.

102J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

103D. Jankienės laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 2006, gegužės 28.

104Šį laišką, suradusi rašytojo asmeniniame archyve, knygos autoriui atsiuntė D. Jankienė. Konkretus adresatas nenustatytas.

105J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 2000, rugsėjo 5.

106J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

107J. Jankus. NE DIENORAŠTIS. Pasišnekėjimai su savim. – Asmeninis archyvas.

108Ten pat.

109Draugas, 2002, liepos 20.

*Atsarginės dalys (angl.).

110J. Jankaus atsakymai į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, 1994, gruodžio 5.

Komentarai