Pilietinės visuomenės pamokos: RÖMERIAI LIETUVOJE XVII–XX A. Mokslinių straipsnių rinkinys

Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų, paklausti, ką jiems sako Römerio (arba Riomerio) pavardė, tikriausiai prisimintų nebent tai, jog yra toks universitetas. Taip, tikrai yra (tiksliau, jis vadinamas Mykolo Romerio universitetu, nenaudojant umliauto ženkliuko; universitete – beveik 21 000 studentų). Kodėl universitetas pavadintas būtent šia pavarde? Pasak knygos sudarytojos dr. Jolantos Širkaitės, „Römeriai – viena iš nedaugelio garsių Lietuvos didikų ir bajorų giminių, palikusi itin ryškų pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime“ (p. 7). Giminės legenda byloja, kad spalvinga jos istorija prasidėjo dar XIII amžiuje. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) – „vienas gerbtiniausių pirmosios XIX a. pusės Lietuvos bajorijos atstovų“ (p. 8). Jis ėjo daug atsakingų pareigų, vienu metu buvo ir Vilniaus burmistru. Itin spalvingas biografijos faktas: M. J. Römeris buvo masonas (dalyvavo ložės „Uolusis lietuvis“ veikloje) ir bajoras. Dėl slaptos politinės veiklos buvo kalinamas, vėliau ištremtas į Rusijos gilumą. Ne mažiau įdomios ir kitų Römerių giminės atstovų biografijos: Mykolas Pijus Römeris buvo teisininkas, visuomenininkas, o ištisa plejada Römerių (Sofija, Edvardas Jonas, Alfredas, Edvardas Matas) –­ dailininkai.

Ši knyga unikali tuo, kad joje visi tekstai yra dviem – lietuvių ir anglų – kalbomis, joje bandoma aprėpti vienos įtakingos šeimos gyvenimą, svarbų visai Lietuvai; ji gausiai iliustruota (dažnai pačių Römerių paveikslų reprodukcijomis). Ko gero, atsiras nemažai pasipiktinusiųjų, kodėl kažkas ėmėsi tyrinėti vienos šeimos, giminės istoriją. „Lietuvoje dar nėra tradicijos tyrinėti nusipelnusių mūsų kraštui giminių istorijos. Pirmieji žingsniai žengti tik pastaraisiais metais –­ vieši renginiai, skirti Römerių ir kunigaikščių Oginskių veiklai paminėti, turi galimybių peraugti į išsamesnius kultūros istorijos tyrimus“, –­ rašo J. Širkaitė.

Žinodami, kad pagrindinis lietuvių bruožas – pavydas, nesunkiai galime suvokti, kodėl taip nemėgstama mūsuose tyrinėti „kitų“ nuopelnų. Lietuvoje populiaresnės autobiografijos (tiesa, dažnai parašytos profesionalių samdinių). Vis dėlto turime unikalią kultūros istoriją, kurią tyrinėti – būtina. Juolab kad Mykolas Römeris (1880–1945), kurio vardu universitetas ir pavadintas, – vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų, bandęs „apibrėžti iš esmės naują pilietinės visuomenės modelį“ (p. 168; Gintaras Šapoka). M.Römeris pilietinę visuomenę matė tokią, kuri remiasi ne viena vyraujančia tauta, o visomis šalyje gyvenančiomis tautomis. Nejaugi nesuprantame, kad karaimai ir totoriai, gyvenantys šalia mūsų jau šešis šimtmečius, visą tą laiką išliko lojalūs Lietuvai?

Stebint nūdienos įvykius, akivaizdu, kad toks suvokimas daug kam svetimas. Kovo 11-ąją vietoje pilietiškos konsolidacijos stebėjome neonacių ir kairiųjų eitynes, su(si)skaldymą į pseudostovyklas. Pastudijuokime iškilios giminės istoriją ir jos atstovų mintis, kad suvoktume, jog lietuviai ne visada buvo tokie susiskaldę, o bajoras, kaip įprasta manyti, – ne tik tuščiagarbių titulas.