Pradžia / Knygos
 

Kerouaco dvasia: ŠILKO KELIAS, ARBA 10 000 KILOMETRŲ SU „PAGIEŽA“

Martynas Starkus, ŠILKO KELIAS, ARBA 10 000 KILOMETRŲ SU „PAGIEŽA“, Vilnius, Tyto alba, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 16:01
Skaityta: 966 k.
Kerouaco dvasia: ŠILKO KELIAS, ARBA 10 000 KILOMETRŲ SU „PAGIEŽA“

Žurnalisto, televizijos prodiuserio, laidų vedėjo Martyno Starkaus knyga išties yra ne vien jo. Prie knygos kūrimo ne mažiau prisidėjo sporto komentatorius, buvęs rankininkas, žurnalistas, poliglotas Vytaras Radzevičius. Tai – unikali knyga, kelio knyga visomis šio žodžio prasmėmis: dienoraštis su datomis. Keliautojai jau yra parengę TV reportažus apie Afriką bei Indiją. Ši kelionė vyko 2008 m. balandžio–gegužės mėnesiais.

Iš tikrųjų šilko kelias buvo ne vienas. Šilko keliai buvo skirti ne tik šilkui gabenti, jais tarp Kinijos, Indijos, Persijos ir Viduržemio jūros baseino šalių daugiau kaip 2000 metų klajojo ir piligrimai, misionieriai, kareiviai, klajokliai, miestiečiai. Šilko kelių ilgis – apie 10 000 kilometrų. Būtent tiek, kiek ir nuvažiavo smetoninės Lietuvos tanko vardu („Pagieža“) pavadintas keliautojų automobilis. Visų kelių jis nenudardėjo, kilometrai skaičiuojami nuo Vilniaus iki Uzbekistano sostinės Taškento.

Vis dėlto papasakot yra ką. Knyga – patogi, didelė, nemažu šriftu, tarsi pasakėlė vaikams su daugybe iliustracijų. 230 puslapių dienoraštyje aprašomi nuotykiai, kuriuos patyrė 6 keliautojai (nors aktyviai pasakojime dalyvauja tik minėtieji du). M. Starkus labiausiai troško pamatyti Persiją (Iraną), V. Radzevičius – grįžti į vietą, kurioje tarnavo Turkmėnistane. Abu tikslus keliautojai pasiekė. Pakeliui patyrė begalę nuotykių (dar Lenkijoje paaiškėjo, kad legaliai „Pagiežą“ teks vairuoti tik vienam ekipažo nariui, nes antrasis Lietuvoje pamiršo vairuotojo pažymėjimą, Ukraina neįsileido lietuvių karavano dėl garbingo jų automobilių amžiaus, Turkijoje laukė pasivažinėjimas purvinomis padangomis per šventas mečetės prieigas, Irane – vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje).

Pasakojimo tonas – bloginis, bet neblogas, smagus. „Vytaras susapnavo erotinį sapną: mūsų „Pagiežą“ pakeltu variklio dangčiu!“ (p. 68). Jis ir informatyvus, praverstų kitiems kelio broliams. Tačiau tuo pačiu lietuviškai naivus, apgailestaujant, kad prieš įvažiuojant į Iraną tenka išpilti degtinę (islamas draudžia save nuodyti alkoholiu ir kitomis medžiagomis), stebintis, kad rytą pažadina mulos malda. Dar neįpratę mes prie valstybės, kuri 30 metų gyvena laisvai, tačiau ne pagal amerikietiškąjį modelį. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Husseinas Obama jau žengė pirmąjį žingsnį – pasveikino Iraną su Nauruzu (persų Naujaisiais metais).

„Sako, yra toks angelas Melahelis, kuris saugo keliauninkus“ (p. 98). Tesaugo jis mus visus, kelio žmones.

Komentarai