Pradžia / Knygos
 

(Smurtasklaidos) tuštuma: Dienoraščiai. 1945–1977. 1978–2004, I–II t.

Vytautas Kubilius (Janina Žėkaitė ir Jūratė Sprindytė), Dienoraščiai. 1945–1977. 1978–2004, I–II t., Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 15:53
Skaityta: 702 k.
(Smurtasklaidos) tuštuma: Dienoraščiai. 1945–1977. 1978–2004, I–II t.

Apie šviesios atminties Vytautą Kubilių ir jo žmoną Janiną Žėkaitę-Kubilienę (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinę darbuotoją, literatūros mokslininkę), palikusius mus 2004 ir 2006 m., dar bus parašyta ne viena biografija: jų nuveikta išties daug. Deja, V. Kubiliaus gyvenimo pabaigą apjuodino iš jo žūties išsityčiojusi visagale save laikanti smurtasklaida.

Tačiau jau galime skaityti beveik tūkstančio puslapių V. Kubiliaus dienoraštį, apimantį beveik 60 metų laikotarpį. Pasak literatūros kritikės Jūratės Sprindytės, V. Kubiliui dienoraštis – ne „buitiniai užrašėliai“. Juos jis rašydavęs apimtas vidinio konflikto būsenos, kai turėjo problemų, kai „buvo blogai“ (p. 12, I t.).

Iš tikrųjų mažorinių puslapių „Dienoraščiuose“ nedaug, konstatuoja J. Sprindytė. Tačiau norėčiau šiai minčiai paprieš­tarauti: V. Kubiliaus įžvalgos – atviros, skausmingos, tačiau tikrai ne viltį praradusio žmogaus. Iš „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ (2001) ir kitų knygų pažįstamas griežtokas „kubiliškas“ tonas „Dienoraščiuose“ kitoks: „Trečiadienis šiandien. Tačiau jis jokiom savaimingom formom nesiskiria nuo antradienio, nuo šeštadienio ar sekmadienio, kurį vokiečiai vadina Sonntag – nuo daug saulės“ (p. 188, I t., „1946.IX.18, trečiadienis“).

Jauno V. Kubiliaus mąstymai primena Albert’ą Camus. „Mane žavi linksmas, laisvas žmonių gyvenimas, kur nuotaika kaip krištolas trykšta iš širdžių, ir daro skaidrų, šviesų gyvenimą. Bet aš nesugebu taip ištrykšti. Aš kaip pelėda, įtraukęs į save galvą“ (p. 232, I t., „1948.XII.30“).

„Dienoraščiai“ yra anapus laikiškumo. V. Kubilius liko ištikimas sau, savo moraliniam imperatyvui, kurį budistiškai galėtume vadinti tuštuma (tai neturi nieko bendra su buitine tuštuma, priešingai – susiję su pilnatve). „Mes tuštumos vaikai“ (p. 83, II t., „1989.III.21“). „Vėl išeinu į tuštumą“ (p. 471, II t., „2003.III.16“). „Neturėjimas dvasios spindulio – tai baisu, kai išėjai sunaikintas, biednas, tuščias“ (p. 406, II t., „1999.XI.26“).

V. Kubilių galima laikyti ir vizionieriumi, kalbėjusiu apie „elito“, „valstybininkų klano“ formavimąsi. „Jau yra konsoliduotas valdžios ir intelig. elitas, kalbėjimo būdas“ (p. 407, II t., „1999.XII.31“). „Vienintelė viltis – apmąstymai ties kiekvienu svarbiu punktu“ (p. 473, II t., „2003.V.7“).

Kraupiausia vizija – likus vos pusantro mėnesio iki žūties: „Jaučiu, kaip trūkinėja siūlai, laiką prie kasdieniškos būties. (…) Viskas į galą slenka“ (p. 478, II t., „2004.I.2“). Tai – paskutiniai V. Kubiliaus žodžiai „Dienoraštyje“. Kaip ir A. Camus, jis pateko į absurdiškos mirties verpetą. Mirties dėl žmonių neatsakingumo. Smurtasklaida ir toliau platina šį mirties virusą. „Tuštumos jausmas“ (p. 386, II t., „1998.VIII.5“).

Komentarai