Pradžia / Garsas / Sound
 

In Memoriam. ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS

Artėja metai, kai šalia mūsų nebėra vieno įdomiausių, originaliausių kompozitorių, - Orlando Narušio (1964 05 05–2019 08 08). Ta proga noriu prisiminti ir Jums priminti jį bei prieš dvylika metų darytą interviu.

Mindaugas Peleckis
2020 m. Birželio 29 d., 21:15
Skaityta: 69 k.
Orlandas Narušis. Asm. arch. nuotr.
Orlandas Narušis. Asm. arch. nuotr.

Nors 44 metų kauniečio architekto ir interjero dizainerio Orlando Narušio garso meno kūrinių įrašų muzikos prekių parduotuvėse neaptiksime, šis žmogus gerai žinomas eksperimentinės muzikos pasaulyje. Garso architektu vadinamas muzikantas savo vizijomis yra dalijęsis festivaliuose „Jauna muzika“, „Centras“, „Baltas triukšmas“, „Ex-pansija“, „Garso zona“ ir kituose. Audiovizualinė O. Narušio kūryba neapibrėžiama, nors vadinama įvairiai – elektroninė, minimalistinė, glitch.

Trumpai pristatyk savo paslaptingą biografiją. Duomenų apie Tave taip sunku rasti, kaip ir įrašų (vienintelį oficialų O. Narušio albumą „Apply to“ išleido leidybos kompanija „Perineum“ – tačiau tik 93 egzempliorių tiražu).

Biografija – paprasta. Gimiau 1964 m. gegužės 5-ąją Kaune. 1982 m. baigiau Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Kauno dailės instituto Interjero katedrą, po penkerių metų baigęs mokslus pagal paskyrimą dirbau Kauno „Komprojekte“ architektu. 1989–1991 m. buvau Rumšiškių liaudies buities muziejaus vyr. dailininkas. Nuo 1991-ųjų dirbu ir, manau, toliau dirbsiu interjero dizaineriu bei architektu.

Kaip, būdamas architektas, interjero dizaineris, susidomėjai muzika?

Brendau praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje – tai buvo nuostabus laikas: daug puikaus roko, avangardo, „naujosios bangos“ (new wave), new age, elektroninės muzikos. „Užsikrėsti“ tokia muzika buvo labai paprasta, manau, kaip ir daugeliui to meto jaunimo. O kai muzika jau susidomėjau, atsirado priklausomybė.

Viskas prasidėjo nuo to, kad nieko bendra su muzikiniu išsilavinimu neturintis žmogus ėmė modeliuoti garsines fantazijas. Kiekvienam įgimtas garso pojūtis skatina savaip interpretuoti aplinką. Ir ne tik… Kompoziciniai principai, manau, bendri visoms meno formoms, tad pritaikiau keletą jų (labiau skirtų dizainui, architektūrai), dar pramoktų studijuojant, garsiniams eksperimentams – savo malonumui ir ego patenkinti. Atsitiko, kas atsitiko. Aišku, labai domėjausi ir lietuvių, ir užsienio elektronine eksperimentika, nors dėl šio termino galima ginčytis.

Susitarus su savimi, kad tai neturi jokios pretenzijos į akademinę muziką arba į klasikinę elektroniką (kurios klausausi ir kurią vertinu), įsitraukiau į procesą, kuris kuo toliau, tuo labiau intriguoja, yra visiškai laisvos formos, dažnai nepriklausomas nuo muzikinių kompozicinių kanonų. Tai – dar viena saviraiškos forma. Galimybė mistifikuoti ar, atvirkščiai, supaprastinti garsų pasaulį. Tai kompensuoja ir dėl profesinių darbų „užmestą“ piešimą, akvarelių liejimą.

Kiek muzikinių kūrinių, albumų gimė Tau bandant mistifikuoti ar supaprastinti garsų pasaulį (man teko klausyti beveik 20 ir, kiek žinau, tai toli gražu ne viskas, ką sukūrei?

Su albumais jau kiek sudėtingiau –­ per šešerius metus jų susikaupė išties nemažai, tačiau žodis „diskografija“ gal labiau tiktų profesionaliems kūrėjams ir muzikantams, o mano atveju – tai tik garso projektai, daugiau ar mažiau tenkinantys mano pojūčius ir suteikiantys ypatingą malonumą. Projektai, kuriuose esu dalyvavęs – „Baltas triukšmas“, „E-muzika“, „Centras 3“, „Garso zona“, „Ex-pansija“… Be galo įdomu bendrauti su projektų organizatoriais ir dalyviais – lietuvių eksperimentinės muzikos scenos atstovais. Bendradarbiavau su kitais lietuvių garso menininkais kompozitoriaus Antano Jasenkos albumo „Boarding Pass“ remiksuose, vienas projektas – „Apply to“ – buvo išleistas firmoje „Perineum“. (Be šių albumų, garso meno gerbėjams ypač gerai žinomi O. Narušio kūrinai: „Games“, „A.I.R. 5“, „2003“, „AM_PM“, „C.I.P.“, „Invert“, „In-Out“, „OIOI“, „Panorama“, „R.E.X.“, „Sunrise“, „Varpų ekspansija“ ir kt. – M. P.).

Kuriuos savo kūrinius labiausiai vertini?

Vertinu visą savo kolekciją – juk tai mano paties prisilietimai prie garsų pasaulio, ką nors ypač išskirti, manau, nėra prasmės. Baigęs kiekvieną projektą, pamąstau, kuo jis geresnis nei ankstesnysis. Bet nuo savęs nepabėgsi – man jie labai panašūs visais atžvilgiais. Tai labai erzina, na ir kas. Visus savo garsinius darbus atiduodu „vertinimo komisijai“ –draugams ir kolegoms, jie turi teisę išskirti vieną ar kitą mano kompoziciją. Jų pastebėjimus labiausiai vertinu.

Man kurti nei sunku, nei lengva. Tik kartais erzina, nes nesu tiek „pasikaustęs“, kad išvengčiau netikėtumų. Labai norėtųsi kuo tiksliau įgyvendinti savo sumanymus, o ne džiaugtis kartais atsitiktinai sumoduliuotomis garsinėmis variacijomis, nors ir sėkmingai papildančiomis visumą. Galbūt todėl pats labiau vertinčiau kuo arčiau pirminio sumanymo esančias kompozicijas.

Kas Tavo mūzos?

Įkvėpimas – tai noras dirbti, dažniausiai jis ateina perklausius naują kolegų projektą. Arba tada, kai iki galo nerealizuoju ankstesniojo sumanymo. Arba šiaip, po ilgesnės pertraukos. Dar –­ aplankius parodą, koncertą, pamačius gerą filmą arba susapnavus įspūdingą sapną (nebūtinai prisimenant, apie ką jis).

Kumyrų turiu visose meno srityse, jų daug, sunku net pradėti vardyti. Tai –­ Iannis Xenakis, Johnas Cage’as, Terry’is Riley’us, Mortonas Feldmanas, Olivier Messiaenas, „Muslimgauze“, Laurie Anderson, „Dead Can Dance“, „Cocteau Twins“, Michailas Bulgakovas, Daniilas Charmsas, Pieras Paolo Pasolinis, Luisas Buñuelis Portolésas, Liliana Cavani, Carlosas Saura, Botticellis, Leonardo da Vinci... Ir, žinoma, ABBA. Gal į klausimą iki galo neatsakysiu, nes, manau, labai svarbu visus žmones ne tik prisiminti, bet ir įvardyti kontekste.

Kokie instrumentai Tau mieliausi?

„Groju“ kompiuteriu. Tai – unikalus instrumentas, leidžiantis pamiršti, jog nemoku groti kad ir gitara.

Kokį tikėjimą išpažįsti?

Esu nepraktikuojantis katalikas, mano filosofija man labai patogi – patinka viskas, kas patinka, o nemėgstu to, ko nemėgstu. Tikiu, kad mistika mūsų gyvenime visiškai reali kitoje dimensijoje.

Ar dažnai keliauji? Kur Tavo prieglobstis?

Esu namisėda, o gal ir tinginys, kad keliaučiau, – man užtenka retų pakvietimų, kuriuos priimu (nors vis tiek bandau rasti pretekstą atsisakyti). Galbūt dėl to, jog nemažai keliauju sapnuose, o gal atidėlioju kelionių malonumą atei­čiai. Aišku, užsienyje esu keletą kartų apsilankęs.

Koks Tavo požiūris į holistinę muziką bei holistinę filosofiją? Ką manai apie sufizmą, budizmą?

Hm… Mano žinios labai paviršutiniškos, negalėčiau diskutuoti. Jeigu prie holistinės muzikos priskiriami ir mano minėtieji ar užmiršti kūrėjai, vadinasi, turiu daugiau spragų nei maniau.

Kokia Tavo didžiausia svajonė?

Suvokiu tik tiek, kad ji – nereali.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos situaciją (ir populiariosios kultūros, ir TV šou a là „Kelias į žvaigždes“, ir eksperimentinės)? Ką išskirtum iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių?

Dabartinės Lietuvos muzikos situacijos išsamiau komentuoti nenorėčiau, nes man ji atrodo keista. Kaip sako vienas mano pažįstamas, „kai žiūri su draugais, tai juokiesi, kai vienas –­ raudonuoji“. Eksperimentinė muzika Lietuvoje – tai vienetiniai įdomūs labai gabių žmonių darbai. Paminėti keletą kūrėjų – reikštų neišvardyti visų, kurie man imponuoja.

Ar dar ką nors kuri be muzikos?

Jeigu lig šiol liečiau akvareles, garso eksperimentams gal ir neliktų laiko, nes jis beveik visas skiriamas pagrindiniam darbui, profesijai. Be to, dar yra malonus ir pasyvus poilsis su bendraminčiais. Taigi kol kas naujų kūrybinių pomėgių neieškau.

Kokie Tavo artimiausi planai?

Artimiausi planai – susitvarkyti su laikinai užgriuvusiais darbais ir dar kartą prisėsti prie garso meno kūrimo programos „Sound Forge“.

Komentarai