Pradžia / Garsas / Sound
 

Recenzija. ANGELĖ KIELIENĖ - ATOKVĖPIS. Poezijos rinktinė. Atgaiva pavargusiai sielai

2018 m. sausio 6-ąją išėjusį be galo talentinga poetė ANGELĖ KIELIENĖ gyva. Ji paliko mums dukros, MaNNaZZ muzikantės Kamilės Kielaitės, iniciatyva sudarytą solidžią poezijos rinktinę ATOKVĖPIS. Šią beveik 180 puslapių knygą galima pavadinti tikra atgaiva pavargusiai sielai. Tai nuostabi poezija. Tikra. Nesumeluota. Kaip kadaise Maironio, Salomėjos Nėries, Algimanto Mackaus...

Mindaugas Peleckis
2018 m. Kovo 14 d., 11:41
Skaityta: 57 k.
Knygos viršelis. Kitos nuotraukos - K. Kielaitės asm. archyvo.
Knygos viršelis. Kitos nuotraukos - K. Kielaitės asm. archyvo.

Knygą išleido leidykla Lucilijus (Kuršėnai/Šiauliai), apipavidalino dailininkė Kristina Dailydė, redagavo Ana Žuravliova. Joje gausu nuotraukų, kurių autoriai - Daiva Kielė ir Gintautas Tumulis.

Tai - antroji A. Kielienės knyga, kurion pateko ir pirmosios - KAI GRĘŠIS VANDUO Į UGNĮ - eilėraščiai.

Apie poeziją, prisipažinsiu, bent jau man labai sunku rašyti. Mano galva, ją reikia tiesiog skaityti, pajausti pačiam.

Labai gražūs, sukrečiantys dukros Kamilės žodžiai, pradedantys knygą: Esi man tikras dangaus paveikslas. Tavo tikrumo, Tavo stiprybės pavydėjo visi... Aš žinau, kad pavydėti buvo verta: Tavo tikėjimo ir Tavo ryšio su Kūrėju. Gyvendama tokį sunkų ir kupiną skausmo gyvenimą, nukeliavai mylių mylias. Buvai dvasinis mokytojas ir pavyzdys ne tik man, bet ir daugumai pavargusių, paliegusių sielų, kurios ieškojo prieglobsčio Tavo žodžio stiprybėje, Tavo tvirtume ir romume. Šiuo eilėraščių rinkiniu Tavo gyvenimas tęsis mūsų širdyse, o Tavo atokvėpis taps paguoda mums, likusiems čia. 

Angelė Kielienė

Noriu pacituoti kelias ištraukas iš A. Kielienės eilių, kad pajustumėte, kokios jos.

***

išbandymai sudegina

tuščius sentimentus,

nereikalingas ašaras.

Visos šakos -

lyg pjautuvo ašmenimis,

o kartais

ir visas medis -

nukertamas.

Paliekamas tik kelmas,

variu ir geležimi sukaustytas

Kodėl?

Kad užaugtų naujos šakos,

kad suprastum daugiau

po šia saule.

Išmoktum būti dėkingas,

džiaugtumeis

ir nusilenktum Amžinajam

(p. 73)

///

Bėgu į Tėvo namus - sušilti.

(p. 105)

///

Skausme

lyg sniege sušalo

pakalnutės.

Taip ir nesupratusios,

kad viskas baigėsi.

...Jos nesužvabo -

jos mirė.

(Meilės žiedai, p. 134)

///

Aš nutapysiu džiaugsmą,

Begalinį.

Tegul tai bus Gyvybės medis

su amžinu pavasario pažadu.

(...)

Kiek daug džiaugsme spalvų ir atspalvių...

Angelė Kielienė ir Kamilė Kielaitė

Komentarai