Pradžia / Varpai
 

„Varpų“ skambėjimas vienija Lietuvą

Literatūros almanachas „Varpai“ šiais metais pažymi dvigubą jubiliejų: sukako 80, kai pradėti leisti ir 35-eri, kai atnaujintas jų leidimas. Iš Atgimimo metais ir vėliau atnaujintų žinomų vardų tai – vienintelis leidinys, sulaukęs šios dienos. Ta proga – pokalbis su vyriausiuoju literatūros almanacho „Varpai“ redaktoriumi, rašytoju Leonu Peleckiu-Kaktavičiumi, kuriam buvo lemta tapti antruoju „Varpų“ redaktoriumi.

Vladas Vertelis
2024 m. Sausio 01 d., 12:52
Skaityta: 113 k.
Li­te­ra­tū­ros al­ma­na­cho „Var­pai“ re­dak­to­riu­s, ra­šy­to­jas Leo­nas Pe­lec­kis-Kak­ta­vi­čiu­s
Li­te­ra­tū­ros al­ma­na­cho „Var­pai“ re­dak­to­riu­s, ra­šy­to­jas Leo­nas Pe­lec­kis-Kak­ta­vi­čiu­s

– Praeito mėnesio pabaigoje pasirodė jau 48-asis „Varpų“ almanacho numeris. Tačiau grįžkime į Antrojo pasaulinio karo metų Šiaulius, kai čia buvo išleisti pirmieji „Varpai“ (1943, 1944 metais). Vartydamas 1944 metų vasario mėnesio žurnalą „Kūryba“ radau šio leidinio redaktoriaus Juozo Keliuočio – intelektualo, prieš karą leistos „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus – pirmojo „Varpų“ almanacho apžvalgą. Po kelių kritinių pastabų J. Keliuotis pabrėžia: „Bendrai „Varpų“ pasirodymas – žymus įvykis mūsų literatūros gyvenime“. Kaip Jūs apibūdintumėte karo metų „Varpus“?

– Ko gero, čia labiausiai tiktų pirmojo „Varpų“ redaktoriaus Kazio Jankausko žodžiai, užrašyti įsiūbuojant „Varpus“: „Šį almanachą tvarkant, be daugelio kitų dalykų rūpėjo mums išlaikyti jį pakilesnėj plotmėj, iš kurios toliau matyti. Dirbome tiems, kurie žino, kad literatūra formuoja gyvenimą, dirbome tiems, kuriuos literatūra brandina ir svaigina. Mūsų programa? Tat ir visa programa! Ji girdėti ir jausti skambėjime šio almanacho, vardu Varpai. Ji paprasta, bet sodri, nes skelbiama po ilgos tylos, kuri gaubė mūsų literatūrinį gyvenimą”. Kai Lietuvių mokslo draugijos salėje buvo surengtas pobūvis pirmųjų „Varpų“ pabaigtuvių proga, leidimą iš vokiečių cenzūros gavęs ir visus spausdinimo reikalus tvarkęs Šiaulių miesto ligoninės vedėjas Domas Jasaitis taip kalbėjo: „Skelbiu tostą už šiauliškius, sugebėjusius per trumpą laiką suburti daugelį Lietuvos literatų ir išleisti storą literatūros almanachą. Kaunas nuo Šiaulių atsiliko, Keliuočio redaguojama „Kūryba“ palyginti su mūsų knyga tėra eilinis plonas, retai pasirodantis žurnalas“. O Algirdas Julius Greimas, almanacho sumanytojas, tąsyk pridūrė: „Šiauliai neturėtų apsiriboti vienu almanacho numeriu. Reikėtų tuoj pat pradėti ruošti ir antrą“.

Įvairiose enciklopedijose anuometiniai „Varpai“ ne kartą pavadinti solidžiu ir net solidžiausiu lietuvių literatūros almanachu, vienu vertingiausių to meto leidinių, rezistencinių Lietuvos pastangų išraiška. Iš viso dvejose „Varpų“ knygose buvo atspausdinti 30 žymiausių tuometinių rašytojų originalūs kūriniai. Be to, straipsnių literatūros bei kultūros klausimais paskelbė tokios asmenybės, kaip J. Ambrazevičius, J. Grinius, V. Mykolaitis-Putinas, J. Miltinis, V. K. Jonynas, P. Galaunė, F. Kirša ir kt. O šiais laikais žinomose pasaulio enciklopedijose pristatant Sorbonos universiteto profesorių A. J. Greimą, visur pažymima, kad debiutuota ne bet kur, o „Varpuose“ – tai buvo plačiai pagarsėjęs nekrologas apie Kazį Binkį – tekstas, nė kiek nepanašus į tokio žanro kūrinį.

Nedera pamiršti, kad karo dėka viskas buvo nestabilu, laikina. Kad tokiomis aplinkybėmis sugebėta iš Šiaulių gebitskomisaro gauti leidimą leidiniui, buvo didelis miesto inteligentų laimėjimas: nei Vilnius, nei Kaunas šito padaryti nesugebėjo. Kazys Bradūnas yra pažymėjęs, jog Vilniaus ir Kauno apygardų vokiečių komisarai leidybos prasme buvo tiesiog nesukalbami. Neatsitiktinai redaktoriumi tapo ir tarpukaryje savo romanais jau spėjęs pagarsėti šiaulietis mokytojas K. Jankauskas. Pakvietusieji tokiai rimtai veiklai, tiesiai sakė: „Taikos metu šitokiam darbui netiktum, dabar – kas kita, pats tas“. Dera pripažinti, kad į „Varpų“ puslapius jam pavyko sukviesti visą Lietuvos literatūros žiedą.

–1989 metais atnaujinote „Varpų“ leidimą. Kaip gimė tokia idėja? Koks buvo pirmasis jau Jūsų redaguojamo almanacho numeris?

– Šiauliuose 1986-aisiais buvo išleistas literatūrinis visuomeninis almanachas „Salduvė“. Miesto jaunųjų rašytojų sekcijos nariai ir kiti kultūros žmonės vis garsiau pakalbėdavo, kad reikėtų reguliariai išeinančio panašaus leidinio. Deja, buvo gerokai kitokie nei dabar laikai. Tik prasidėjus Atgimimui man, iki tol turėjusiam su valdžia nemažų problemų (regis, visų pirma dėl šito, o gal atkreipus dėmesį į publikacijas respublikiniuose leidiniuose?), buvo netikėtai pasiūlyta parengti antrą jo numerį. Į sueigą susirinkę kultūros žmonės taipogi pritarė almanacho sudarytojo ir redaktoriaus kandidatūrai. Pirmuosius „Varpų“ tomus jau žinojau, juos ne kartą buvau pasiskolinęs iš Viliaus Purono asmeninės bibliotekos. Buvo padarę didelį įspūdį. Todėl ir pradėjau savo naująją veiklą nuo pažinties su K. Jankausku, gyvenusiu Kaune, Žaliakalnyje, visai šalia tos mokyklos, kurią kažkada baigiau. „Kam jums ta „Salduvė“? Leiskit „Varpus“, – pasakė pirmasis jų redaktorius. – Mano palaiminimas garantuotas“. Kaip liudija autografas ant K. Jankausko knygos „Ne pirmas kartas“, tai įvyko 1988 m. rugsėjo 14 d. Tąsyk parsivežiau ir porą jo jaunystės draugo Bernardo Brazdžionio laiškų, kurie davė pradžią būsimai artimai pažinčiai su poetu.

Sugrįžęs į Šiaulius, miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“ išspausdinau straipsnį „Salduvė“ ar „Varpai“?“ Skaitytojų atsiliepimai buvo beveik vieningi, – „Varpai“. Neprieštaravo ir persitvarkanti valdžia.

Viena pagrindinių pirmojo numerio publikacijų buvo skirta pirmojo redaktoriaus gyvenimui ir kūrybai, paženklintai ne tik talentinga proza, bet ir lageriu. 1989-aisiais pasirodžiusiuose „Varpuose“, be abejo, dominavo vietinių autorių kūryba. Turbūt nepamiršote, kad ir Jūs buvote tarp tuometinių debiutantų, – kaip pasakojimo apie literatūrinį muziejų Naisiuose autorius? Tačiau jau tuomet išspausdinome ir keletą plačiai žinomų autorių – Bern. Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių, filosofus Jokūbą Minkevičių ir Krescencijų Stoškų. 

 – „Varpų“ šaknys Šiauliuose, bet K. Jankausko sudaryti du pirmieji almanacho numeriai talpino „visą Lietuvą“. Kiek platūs Jūsų „Varpai“, kiek jie – regioniniai?

– Nors pagiriamųjų žodžių po pirmojo atnaujinto numerio nemažai sulaukėme (net „Laisvosios Europos“ radijas Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės lūpomis paskyrė pusvalandį), tačiau, nuoširdžiai pasidžiaugęs naujiena ir palinkėjęs didelės sėkmės, prof. A. J. Greimas vis dėlto pastebėjo: „Ar nereikėtų galvoti ne vien Šiaulių miesto, o ir visos Šiaulių „apygardos“ mastu?“ Panašios nuomonės buvo ir K. Jankauskas. Jau kituose almanacho numeriuose talpinome ne tik „visą Lietuvą“, bet ir patys pirmieji Lietuvoje pradėjome vieną po kito grąžinti į Lietuvą išeivijoje atsidūrusius rašytojus. Dar daugiau. „Varpų“ vakaruose Šiauliuose dalyvavo žymiausi užatlantėje po karo atsidūrę kūrėjai – Bern. Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Jurgis Jankus ir kt. Be abejo, tam nemažai pasitarnavo kelionė į JAV, kur Vytauto Šliūpo dėka turėjau galimybę susipažinti su didžiąja dalimi užatlantėje gyvenusių rašytojų ir kultūrininkų, tarp kurių buvo ir ne vienas pirmųjų „Varpų“ autorius. Amerikoje užbaigiau ir prieš porą dešimtmečių pradėtą didelį darbą – užrašiau ten okupacijos metais atsidūrusių atsiminimus apie iškiliąją Venclauskių šeimą. Dar platesni ta prasme „Varpai“ tapo 1995-aisiais, paskelbus apie literatūrinės „Varpų“ premijos įsteigimą. Iki pandemijos Lietuvos rašytojų sąjungos klube surengti 25 „Varpų“ vakarai, tokia premija įvertinti 59 žymiausi Lietuvos kūrėjai. Be abejo, jų kūryba nuolat spausdinta almanacho puslapiuose, be to, „Varpų“ vakarai jiems dalyvaujant vyko ir Šiauliuose – Universitete, Apygardos teisme, J. Janonio gimnazijoje, įmonėse, rėmusiose leidybą.

Kas be ko, neužmiršti ir Šiauliai, ir regionas. Taipogi ir naujausiame almanacho tome.

– Kalbėjote apie „Varpų“ renginius. Koks netikėčiausias „Varpų“ vakaras įsiminė?

– Tokių buvo mažiausiai du: vienas – Vilniuje, kitas – Šiauliuose. Pats šviesiausias prisiminimas susijęs su jungtuvėmis. Taip jau mums su Silvija susiklostė, kad sovietmečiu civilinė santuoka nebuvo sutvirtinta bažnyčioje. Kai 1998 m. balandžio 30 d. po „Varpų“ vakaro oficialiosios dalies užstalėje atsidūrėme vienas prieš kitą su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, jam apie tai ir pasakiau, nes tai buvo mūsų vestuvių diena. O drauge ir paklausiau, ar negalėtų kada nors ateityje sutuokti bažnyčioje. „Kodėl kada nors? – dabar klausė jau Monsinjoras. – Šiandien! Tik šiandien! Juk balandžio trisdešimtoji, kaip sakei, jūsų vestuvių diena.”

Tai buvo taip netikėta, jog iš pradžių pasimečiau. O kol ruošiausi pasitarti su savo antrąja puse, iniciatyvą perėmė pats K. Vasiliauskas: “Pasirink liudininkus ir išvykstame”.

Liudininkais su Silvija pasirenkame Joną Avyžių ir Viktoriją Daujotytę. Ir vienam, ir kitam mūsų prašymas taip pat pasirodo labai netikėtas, tačiau tik trumpam. Neilgtrukus profesorė paprašo, kol išvyksim, leisti jai pabūti vienai, susikaupti Rašytojų klubo salėje. J. Avyžius išskuba į Pirmininko referentės kabinetą skambtelti sunegalavusiai žmonai.

Iš užstalės išvykstame nieko neįspėję, nedarydami iš šito sensacijos. Ne tas atvejis. Jau žinome, kad svarbiausios apeigos bus atliktos Monsinjoro namuose – turįs tokią teisę, pasisako K. Vasiliauskas. Apie pusę devynių vakaro peržengę K. Vasiliausko buto Pylimo gatvėje slenkstį, tylėdami, susikaupę laukiame, kol Monsinjoras pasiruoš apeigoms. Tik Santarvės medis – originalus apdovanojimas ant Monsinjoro darbo stalo – kuriam laikui nutraukia tylą, – ta proga pasakomi keli gražiai K. Vasiliauską apibūdinantys žodžiai.

Į kambarį Monsinjoras įžengia jau su dvasininko rūbais. Uždega žvakę, gesinama šviesa. Maldos žodžiai, kuriuos drauge kartoja ir mūsų liudininkai, tarsi pripildo erdvę dar daugiau paslaptingumo. Monsinjoras kalba ilgai, jo monologas turbūt pats gražiausias, kokį iki šiol yra tekę girdėti. Apie meilę, gyvenimą, atsakomybę. Žodžiai tarsi tokie pažįstami, tačiau jų kontekstas kažkoks naujas, negirdėtas. Jie krinta tiesiai į širdį, ištirpdami, išsisklaidydami, tai juntu beveik fiziškai.

Vėliau ir Silvija kalbėjo tą patį. Tų žodžių nepaprastumas tarsi užbūrė. Ir iki tokio laipsnio, kad ir labai norėdamas nebegalėjai pakartoti to, kas buvo pasakyta. Išskyrus kelis labai konkrečius žodžius: esame laiminami, nuo šiol pripažįstama ir ligšiolinė civilinė santuoka… O 2011 m. birželio 27 d. Šiauliuose, Filharmonijos salėje įvykęs “Varpų” vakaras, dalyvaujant Justinui Marcinkevičiui, taipogi iš tų, kuris niekada neužsimirš. Vakaro metu viena “Polifonijos” atlikta daina – “Kryžių kalnas” – skambėjo pirmąjį kartą. Prieš tai perskaitęs jos tekstą, poetas prisiminė, kaip gimė eilėraštis. Atgimimo metais atnaujintieji “Varpai” pirmieji jį išspausdino. Ne, rašydamas tą eilėraštį negalvojęs, jog jis taps daina. Beveik niekada specialiai nerašęs tekstų dainoms, išskyrus tekstus pirmajai lietuviškai kino komedijai “Kol nevėlu”. Todėl ir negalėtų atsakyti už jas visas, už tas daugiau kaip du šimtus jo tekstais parašytų dainų. Jo žodžius susirasdavo kompozitoriai, ir jis čia nieko negalėdavęs – nei padėti, nei sutrukdyti jiems.

O didžiausią įspūdį sukėlė “Polifonijos” atlikta Laimio Vilkončiaus ir Just. Marcinkevičiaus daina “Neturėk kitos žemės”. Šios dainos žodžiai dainuoti Pasaulio lietuvių dainų šventėje ir ypač atitinka mūsų įsivaizduojamą ir esamą poeto viziją, kalbėjo prieš jai suskambant dirigentas G. Ramanauskas. Klausėsi klausėsi poetas, galvą parėmęs, ir pravirko. Nutilus dainai, verkė ir visa salė. Just. Marcinkevičius buvo taip susijaudinęs, kad teko trumpam palydėti į užkulisius. Poetas verkė lyg vaikas. Ką kalbėjau apsikabinęs poetą ramindamas, tiksliai nepamenu. Tačiau tokių akimirkų neįmanoma pamiršti.

Kai sugrįžome į salę, pasitiko didelė plojimų audra. Tokių “Ilgiausių metų” Šiauliuose niekam niekas nebuvo dainavęs.

– Nepamirštamos akimirkos... Antrasis atnaujintų „Varpų“ numeris pradėtas A. J. Greimo „biografijos bandymu“. Išėjusioji/išvarytoji Lietuva – viena pagrindinių „Varpų“ temų. Kokias publikacijas iš išeivijos pasaulio išskirtumėte, kas skaitytojų laukia ateityje?

– K. Greimo atsiminimai mano prašymu užrašyti specialiai „Varpams“. Labai atviras, greimiškas tekstas. Ne kiekvienas tokiam ryžtųsi. Be kita ko, čia yra ir tokios eilutės: „Vaikštau 1941 m. birželio mėnesį tuščiomis Šiaulių gatvėmis ir niekaip negaliu atsikratyti mane apsėdusios, galvoje dūzgiančios melodijos Ja drugoj takoj strany ne znaju, tuo tarpu, kai mano tėvai jau pakrauti į gyvulinius vagonus, kai aš pats, mobilizuotas surašinėti vakar naktį išvežtųjų turtą, šiaip taip pramiegojau svetimuose namuose, svetimoje lovoje, pasikeisdamas su kitu išvežimui skirtu piliečiu.“ Ir dar: „Šiaip jau nieko per tuos metus, nieko žymaus, nenuveikiau, išskyrus vieną gražią, didelį pasisekimą turėjusią prakalbą, kviečiančią piliečius balsuoti už Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos. Mat Aleksio Churgino, mano seno draugo iš Grenoblio laikų, buvau pamokintas ir pritaikiau keletą stilistinių naujo režimo priemonių: kiekviena kalba turi pasibaigti paminint draugą Staliną; po prakalbos tučtuojau reikia imti sau pačiam ploti. Šiauliečiai tada dar buvo provincialai ir tokių mandrybių nežinojo, todėl ir galiu didžiuotis, pademonstravęs šį originalų stilių.“  Jau minėjau, kad „Varpai“ pirmieji sugrąžino į Lietuvą daugelį išeivijoje atsidūrusių rašytojų. Almanacho puslapiuose skelbėme ir pasikalbėjimus su jais, ir, žinoma, kūrybą. Kokias publikacijas išskirčiau? Atsakymas užimtų kelis puslapius. Keletą paminėsiu. Buvome pirmieji, kuriems Bern. Brazdžionis patikėjo savo plačiai pagarsėjusį eilėraščių ciklą „Kas ten šviečia už visų galaktikų“. Dalį išeivijos autorių kūrybos ir dabar galima rasti tik „Varpuose“. Pavyzdžiui, paskutinius Liūnės Sutemos eilėraščius, kuriuos poetė atsiuntė prieš pat mirtį, arba Jurgio Jankaus romaną „Niekam nereikalingi“, išspausdintą per kelis numerius ir kuris iki šiol neišleistas atskira knyga; romane – išėjusiųjų/išvarytųjų sunkiausių gyvenimo metų svetur įspūdinga panorama. Atspausdinome Bronio Railos dienoraščius, kurie, anot Bern. Brazdžionio, taipogi įnešė kiek kitokios nuotaikos į pasitraukusiųjų į Vakarus situaciją ir „laimingo gyvenimo“ padėtį.

Būta ne vieno netikėtumo, kad ir tokio, kurį skaitytojai užtiks naujausiame numeryje: į „Varpų“ redaktoriaus duris pasibeldė viešnia iš Australijos – dailės pedagogė Sigita Gailiūnaitė (Gailiūnas), kuri atvežė Antano Gasiūno (1922–1990), buvusio Šiaulių dramos teatro aktoriaus, kūrybos rinkinį. Jį, būdamas gyvas, buvo paruošęs pats poetas ir paprašęs Sigitos išsaugoti rankraščius, o kai bus galimybė, atvežti į Šiaulius, nurodytas ir „Varpų“ adresas. Deja, nemažai metų jie pragulėjo S. Gailūnaitės namuose, – moteris mokėsi koledže, pradėjo dirbti, savi reikalai, savos bėdos, ir tik dabar susizgribo, kad netesėjo pažado. „Literatūrinio palikimo“ rubrikoje išspausdinome pasakojimą apie stebuklingai atsiradusį rankraštį ir A. Gasiūno eilėraščių. Bendradarbiavimas su kai kuriais išeivijos kūrėjais peržengė ir „Varpų“ puslapius – gimė knygos, skirtos rašytojų Kazimiero Barėno, J. Jankaus, Vytauto Alanto, Bern. Brazdžionio, dailininkų Adolfo Vaičaičio, Vytauto Osvaldo Virkau, Juozo Bagdono, sovietologijos profesoriaus, knygnešio iš Toronto Geniaus Procutos gyvenimui ir kūrybai.

– Kas skaitytojų laukia ateityje?

– Turime nemažai niekur neskelbtų išeivijos kūrėjų laiškų, dėmesys epistoliniam palikimui skirtas ir 48-ajame „Varpų“ tome. Turime ir Lietuvoje dar neskelbtos išeivijos rašytojų kūrybos. Žinoma, nesame apsaugoti ir nuo malonių netikėtumų, tokių, kaip pastarasis, aplankęs iš Australijos.

– Paminėjote aštuonias „Varpų“ autoriams ir herojams skirtas monografijas. O kiek iš viso per pastaruosius trejetą dešimtmečių parašėte ir išleidote knygų?

– Keturiasdešimt dvi.

– Ką apie „Varpus“ yra pažymėję šiuolaikiniai literatūros vertintojai?

– Įvairiomis progomis – literatūros vakaruose, periodikoje – užfiksuota nemažai vertinimų, kurie, be abejo, padeda eiti pirmyn. Jų daug, todėl pažymėsiu tik žymiausius lietuvių literatūros kūrėjus ir vertintojus: „Ypač patraukli šiuolaikinių „Varpų“ savybė – Lietuvos ir egzodo sutelkimas draugėn“ (Vytautas Kubilius); „Manau, kad turiu teisę įvertinti šito almanacho reikšmę. O reikšmė iš tikrųjų unikali ir didelė. Jeigu prisiminsime metus, kai buvo atgaivinti „Varpai“, suprasime, kad laikai buvo ypatingai žiaurūs, įtempti, pilni prieštaravimų. „Varpus“ aš vertinau ir vertinsiu ateityje už tai, kad jie pirmieji ėmėsi telkti, rinkti visuomenę, susiskaldžiusią, išsiblaškiusią. Šiauliai tikrai gali didžiuotis šituo leidiniu“ (Justinas Marcinkevičius); „Šiauliai turi pačius geriausius Varpus Lietuvoje“ (Marcelijus Martinaitis); „Jeigu išnyktų, jeigu nutiltų „Varpai“, ta tyla apgaubtų visą Lietuvą“ (Vytautas Martinkus); „Šiauliai turi žmogų, kuris gerai žino, ką reikia daryti“ (Juozas Aputis); „Šiauliai turi tokį svarbų Lietuvai literatūros almanachą – „Varpus“, patikrintus istorijos“ (Viktorija Daujotytė); „Almanachas jau yra svarbus mūsų literatūrinio gyvenimo reiškinys“ (Petras Bražėnas); „Vienas didžiausių „Varpų“ almanacho privalumų yra tolerantiškas, objektyvus ir geranoriškas požiūris į visų meninių pakraipų ir idėjinių įsitikinimų autorius, išlaikytos proporcijos tarp dėmesio Šiaulių miesto ir regiono ir visos Lietuvos literatūros, kultūros aktualijų ir problemų“ (Donaldas Kajokas).

– Kokie dar „Varpus“ įprasminančius ženklus Šiauliuose reiktų paminėti?

–1997 m. Šiaulių miesto tarybos posėdyje buvo nuspręsta gatvę Gubernijos rajono kvartale pavadinti K. Jankausko vardu. Tarpukariu tame miesto rajone rašytojui teko prisidėti prie betoninio tilto statybos šalia mažos geležinkelio stotelės.

Ant Apygardos teismo rūmų sienos ne vienas praeivis yra pastebėjęs rusvo poliruoto granito memorialinę lentą, kurioje iškalta: „Šiame pastate buvo įsikūrusi literatūros almanacho „Varpai“ redakcija (1943–1944). Gimė pirmasis „Varpų“ redaktorius, prozininkas, politinis kalinys Kazys Jankauskas (1906–1996)“. Į jos atidengimo iškilmes 2004 m. rugsėjo 10 d. buvo atvykęs tikras rašytojų žvaigždynas: nacionalinės premijos laureatai Donaldas Kajokas ir Marcelijus Martinaitis, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas akademikas Vytautas Martinkus, prozininkai Mykolas Sluckis ir Jonas Mikelinskas, žurnalo „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas. Pirmą kartą Lietuvoje ant teismo pastato buvo atidengta atminimo lenta literatui.

2010 m. balandžio 22 d. ant Didždvario gimnazijos pastato atidengta memorialinė lenta, įamžinanti literatūros almanacho „Varpai“ sumanytojo, pasaulinio garso mokslininko A. J. Greimo, karo metais mokytojavusio tuometinėje Mergaičių gimnazijoje, atminimą.

O 2017 m. A. J. Greimą įamžino skulptorius Gintautas Lukošaitis, jo originalus kūrinys, stovintis prie Universiteto III rūmų, papuošė ir 2022 m. „Varpų“ viršelį.

– Nuveikėte daug gražių kultūros darbų. Kas artimiausi Jūsų pagalbininkai?

– Redkolegijos nariai Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Kęstutis Nastopka. Tačiau didžiausia pagalbininkė, žinoma, žmona Silvija. Ir patarėja, ir padrąsintoja, ir patyrusi redaktorė. Originalių novelečių, dešimties knygų autorė, beje. Be jos „Varpai“ nebūtų nuėję tokio ilgo kelio.

– Ką skaitytojai ras 2024-ųjų „Varpuose“?

– Naujausiame tome – 19 autorių. Jį tradiciškai pradeda rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“, šįkart primindama 1943 m. „Varpuose“ išspausdintą Alfonso Keliuočio eilėraštį „Medaus pilstytojas“, gražiai susišaukiantį su pirmajame almanacho viršelyje spausdinama Jono Daniliausko drobe „Kaimo bitininko dvasia“. Įžanginio esė „Noriu mokyti“ autorė – filosofė Patricija Droblytė-Dainė. Sugrąžinome į viešumą užmirštą tarpukario poetą Antaną Jasiūną, sovietmečiu pasikeitusį pavardę, kad netektų išvykti į Sibirą, o šalimais išspausdinome jo sūnaus Leonido Jacinevičiaus paskutinį kūrinį – apysaką „Įsiklausymo valandos (Vienišiaus išpažintis)“, kurį mums padovanojo prozininko našlė Sigita, ji ir atsiminimus apie šiuos kūrėjus parašė. Šiuolaikinę prozą atstovauja Birutė Jonuškaitė, Juozas Šikšnelis bei Jūsų pašnekovas, poeziją – Augustinas Dainys ir Gintautas Černeckis. Jau minėjau apie stebuklingai atsiradusį A. Gasiūno paruoštos poezijos knygos rankraštį. Plati išeivijos gyvenimo panorama užfiksuota Bronio Railos 1948–1994 metais rašytuose laiškuose K. Barėnui. „Filosofijos“ rubrikoje – straipsnis, parengtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktoranto Mindaugo Peleckio (1975–2023) disertacijos pagrindu – „Mula Sadro būties filosofija“. Sadras – reikšmingiausias Islamo filosofas po Ibn Sinos (Avicenos), mąstytojas, produktyvus filosofas, į islamiškąją filosofiją žiūrėjęs plačiu žvilgsniu ir jungęs įvairius požiūrius. Lietuvoje Sadro filosofija iki šiol nebuvo nagrinėta. Mindaugas buvo susižavėjęs šia asmenybe ir su ja susijusiu kraštu – Irane dalyvavo mokslinėse konferencijose, skaitė paskaitas. Paliko ir prieš pat netikėtą mirtį užbaigtą disertaciją, kurios, deja, nespėjo apginti. Almanache – net trys šiaulietiškos temos: Jono Nekrašiaus „Dailės gyvenimas ir dailininkai Šiauliuose nuo 1918 iki 1945 m.“, Teresės Hokienės „Laiptų galerija“ – ne vieta, o reiškinys“, Dianos Janušaitės „Stasys Pilka: aktorius, režisierius, lietuviško ekslibriso tyrinėtojas“. „Kronikos“ puslapiuose – pasakojimas apie šį rudenį Plungės viešosios bibliotekos erdvėse atsiradusį Baltąjį kambarį, kuriame įkurdintos S. Daukanto bibliofilų klubui dovanotos rašytojo, mokslininko, hiperpoligloto M. Peleckio asmeninės bibliotekos knygos, beveik pusantro tūkstančio retų leidinių, parvežtų iš tolimiausių kelionių. Bibliofilams tai – lobis, nuodugnaus tyrimo objektas ir knygos kultūros sklaidos vieta. „Iš garsios Žemaitijos bajorų Kaktavičių giminės kilęs Gulbės herbo kūrėjas su savo brangiausiu turtu – knygomis sugrįžo į protėvių žemę“, – pažymi straipsnyje S. Daukanto bibliofilų klubo vadovas G. Černeckis.

– Ko laukti ateityje, kokia „Varpų“ perspektyva?

– Ačiū likimui, kad senąjį Šiaulių „Titnagą“ atgaivino spaustuvininkai iš Dievo malonės Saulutė ir Virginijus Nekrošiai. Jie – artimiausi varpininkų bičiuliai, asmenybės, suprantančios, kas turi išliekamąją vertę. Jei Dievulis leis, labai norėtųsi skaitytojams įteikti dar ir 50-ąjį „Varpų“ tomą. O jau kas bus toliau, būtų per drąsu spėlioti.

Publikuota iš: https://www.skrastas.lt/atolankos/varpu-skambejimas-vienija-lietuva

„Varpų“ vakaro Šiaulių universitete akimirka. Poetas Bernardas Brazdžionis ir „Varpų“ redaktorė Silvija Peleckienė. 1999 m. birželio 3 d. Antano Dilio nuotr.

„Varpų“ vakaras „Baltik vairo“ gamykloje. Iš kairės: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, aktorė Virginija Kochanskytė, rašytojai Sigitas Geda, Kazys Bradūnas, Vytautas Martinkus, „Varpų“ vyr. redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius. 1995 m. birželio 22 d. Antano Dilio nuotr.

„Varpų“ redaktorių draugėje rašytojai Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas ir Jurgis Kunčinas, tik ką tituluoti „Varpų“ premijos laureatais. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) klubas, 2000 m. balandžio 27 d. Algimanto Žižiūno nuotr.

„Varpų“ vakarui LRS klube pasibaigus. Iš kairės: Alfonsas Maldonis, Onė Baliukonė, Eugenijus Ališanka, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Leonardas Gutauskas, Juozas Aputis, mecenatas Steponas Bytautas, Silvija Peleckienė, Viktoras Rudžianskas. 2001 m. gegužės 4 d. Algimanto Žižiūno nuotr.

„Varpų“ vakaro Šiauliuose, Filharmonijos salėje svečias Justinas Marcinkevičius ir „Varpų“ vyr. redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius. 2011 m. birželio 27 d. Antano Dilio nuotr.

Redaktorė Silvija Peleckienė LRS klube prieš prasidedant „Varpų“ vakarui. 2015 m. gegužė. Onutės Gaidamavičiūtės nuotr.

„Varpų“ vakare – keturi klasikai, literatūrinės „Varpų“ premijos laureatai (iš kairės): Jonas Mikelinskas, Algimantas Baltakis, Mykolas Sluckis, Vytautas Martinkus. Lietuvos rašytojų sąjunga, 2011 m. gegužė. Algimanto Žižiūno nuotr.

„Varpų“ vakare kalba rašytojas ir filosofijos dr. Arvydas Juozaitis. Kairėje – redakcijos kolegijos narys prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka. 2016 m. gegužės 10 d. Onutės Gaidamavičiūtės nuotr.


Ilgametis, ištikimiausias „Varpų“ rėmėjas, „Rūtos“ fabriko atkūrėjas Algirdas Gluodas (1940-2020). „Varpų“ archyvo nuotr.

Literatūrinės „Varpų“ premijos laureatu tik ką tituluotas Šiaulių universiteto prof. Juozas Pabrėža. 2019 m. gegužė. Onutės Gaidamavičiūtės nuotr.Aukščiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą – aukso garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – „Varpų“ vyr. redaktoriui įteikus. Lietuvos rašytojų sąjunga, 2016 m. gegužės 10 d. Perlio Vaisietos nuotr.

Pirmasis ir antrasis „Varpų“ redaktoriai – Kazys Jankauskas (kairėje) ir Leonas Peleckis-Kaktavičius. 1988 m. rugsėjo 14 d., Kaunas. Snieguolės Michelkevičiūtės nuotr.

Memorialinę lentą ant Apygardos teismo rūmų sienos, skirtą pažymėti pirmojo „Varpų“ redaktoriaus gimimo vietą ir karo metų „Varpų“ redakciją, atidengus. Tarp teisėjų – rašytojai Mykolas Sluckis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mikelinskas, Leonas Peleckis-Kaktavičius. 2004 m. rugsėjo 10 d. „Varpų“ archyvo nuotr.

„Varpų“ vakaro svečiai rašytojai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stasys Kašauskas ir ilgametis žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Danielius Mušinskas – J.Janonio gimnazijos muziejuje. 2019 m. spalio 24 d. „Varpų“ archyvo nuotr.

Atgimimo metais atnaujinamas „Varpų“ almanachas šiauliečiams menininkams buvo pagrindinė pokalbių tema. Tąsyk vilnietis fotografas užfiksavo miesto centre susitikusius varpininkus (iš kairės) – fotomenininką Ričardą Dailidę, dailininką Bronislovą Rudį ir redaktorių Leoną Peleckį-Kaktavičių (viduryje). 1988 m. ruduo. Algimanto Žižiūno nuotr.

„Varpų“ vyr. redaktoriui – LATGA-A diplomas ir aukso žvaigždė už autorių kūrybos sklaidą. 2014 m. Prano Vasiliausko nuotr.

„Varpai“, 1944.

„Varpai“, 1943.

Naujausias, jau 2024 metų, „Varpų“ almanachas.

Komentarai