Ne, nei pats niekada nesispoilinu, nei kitiems tai darau. Todėl gal ir nusivilsite: tai nebus atpasakojimas (beveik). Impresija.
Nebuvo nieko. Buvo Teatras. Gal padažnėjęs spektaklių lankymas manyje pabudino teatro mėgėjo žvėrį, bet greičiausiai todėl, kad sužavėjo. Nemažai atėjusiųjų (spektaklis net buvo perkeltas iš Mažosios į Didžiąją Valstybinio Jaunimo teatro salę) buvo nepilnamečiai, jaunimas, tad arba nežinojo to, arba buvo dar labiau sužavėti. Pirmąsyk gyvenime atsistojau, kad visiems aktoriams (ir A. Jasenkai, scenografui ir kostiumų dailininkui Marijui Jacovskiui, režisierei Olgai Lapinai ir judesio kompozicijos autorei Sigitai Mikalauskaitei) papločiau iš visų jėgų. Nežinau, iš kur tas paprotys, nesidomėjau, gal koks toteminis reliktas, bet smagus. Galiu tik pakartoti: pagarba ir labai AČIŪ visiems, kas kūrė spektaklį, jo dekoracijas, viską, kas su juo susiję. Tai nepakartojamas reginys.
Teisybę sakė vienas žmogus prieš spektaklį, nes jau buvo matęs jį vos anksčiau, kad pusė jo yra A. Jasenkos muzika. Dėl pusės nežinau, aš ne svarstyklės, o mergelė (pagal horoskopą), bet šis mano mėgstamas kompozitorius ir jo muzika „Bėgike“ labai svarbūs.
Na, kas yra A. Jasenka, tikrai neaiškinsiu, bet jo muziką bent paklausyti, kad žinotumėte, būtina (kaip būtina ir pamatyti šį spektaklį). Tai galima padaryti kad ir čia.
Spektaklyje kalbama apie penkis 15-mečius. Kilo mintis: mes visą gyvenimą esame ne vaikai, o paaugliai. O moterų tarpusavio konkurencijai rasta labai gera, man iki šiol negirdėta tailandietiško bokso taisyklė.
Tai buvo šou. Grįžau namo kaip po gero koncerto.
Kas buvo tos grotos? Gal kalėjimas, o gal realybės šou akvariumėlis.
Nukryžiavimo scena su suoliukais buvo išties įspūdinga.
Netikėta, kad spektaklis-koncertas sukėlė ne ką mažiau minčių nei gera knyga (pvz., Beketo ar Charmso). Dramaturgo švediškos aktualijos svarbios ir mums. Patyčios, siekis pritapti, o kartu ir išsiskirti kaip laimėtojui buvo anksčiau, liko ir dabar.
Ir tapo aiškiau, kad gyvenimas yra vienos nakties nuotykis, kurį norisi pakartoti. Bėgant pas Godot.
P. S. Kad būti solidžiai, pats tai aš kalbos klaidū nedarau, bet užkliūvo žodis „vakarėlis“. Jei rimtai, priekaištas (seniai jį norėjau išsakyti, dabar tiesiog pasitaikė proga), žinoma, ne aktoriams ir ne režisierei, net ne puikiai Mattiaso Anderssono pjesės vertėjai Almai Braškytei (nors įdomu, koks žodis pavartotas originale). Priekaištas VLKK, kuri iki šiol šio žodžio nepakeičia realistišku, tokiu, kokia yra „Bėgiko“ kalba (o ji nepadailinta, su tokiais žodeliais, kuriuos visi žinome, bet čia geriau jų necituosiu), tokiu, koks yra mūsų gyvenimas. „Subatos vakarėlis“ – taip, yra tokių. Tačiau jaunimas ne juose būna, jis tūsinasi. Žodis „dūzgės“ prigijo, nes smagus. Bet tai yra veiksmas po. VLKK, padirbėkite prie to, kas yra PARTY lietuviškai; mokesčių mokėtojų vardu, Jūsų, aš, irgi kažkur bėgantis.
