„Svarbiausia - kelias, net jei jis eitų per siauriausią lieptelį“, - pasakė Guru Guru ir žengė pirmą žingsnį. Patį sunkiausią. Suprakaitavęs.
Guru Guru, be abejo, žinojo, kad ne jis – tikrasis Mokytojas. Tačiau, retsykiais abejodamas, svajojo tapti tikru Mokytoju.
„Kaip tai padaryti praktiškai“, - svarstė Guru Guru, skaitydamas Vivekanandos, Krišnamurčio, Gurdžijevo, Blavatskajos ir Rerichų raštus, o šalia pasidėjęs bent kelių religijų švenraščius. Apie Mokytoją daug kur kalbama, ir visur, regis, panašiai, tačiau, kita vertus, nuo to nė kiek aiškiau nesidarė. Kodėl?
Guru Guru turėjo kelias versijas, kurias šiuo metu bandė apmedituoti.
Pirmoji buvo labai skeptiška. Mokytojo išvis neįmanoma nei rasti, nei turėti, nes jis yra (ar turi atsirasti iš kažkur stebuklingu būdu) širdyje, tiksliau smegenyse, o galiausiai nesuprasi, kur, bet faktas, kad tai turėtų būti tarsi Dievo (šio žodžio Guru Guru prisibijojo, bet kartais jį ištardavo tyliai, sau) apsireiškimas. Kitaip tariant – Mokytojas slypi viduje, kas jis bebūtų – ar neuronų reakcijos, ar dieviškoji apvaizda. Ši versija Guru Guru patiko, bet skepticizmas ir cinizmas jam patiko dar labiau.
Antroji versija – guruizmas. Sikhai, budistai, musulmonai sufijai, kitų religijų ir dvasinių praktikų atstovai pastoviai pabrėždavo: reikia susirasti Mokytoją ir tiesiog jam atsiduoti (tas žodis purtė Guru Guru, jis buvo šiek tiek homofobas), tiksliau – daryti viską, ką šis palieps. Nors ir visą gyvenimą. O tada – išlauktoji nirvana, nušvitimas, rojus, o gal ir niekas. Dar Guru Guru prisiminė Rerichų pamokymus, kad savo namuose visada reikia laikyti tuščią kėdę, jei kartais Mokytojas sumanytų užsukti į svečius netikėtai. Tokią kėdę, tiesa, aplūžusią, Guru Guru turėjo, bet reikalui esant galvojo užleisiantis savo.
Niekas irgi gerai, svarstė trečiąją versiją Guru Guru. Išnyksti, ir nėr tavęs. Galvos neskauda, pinigų nebereikia uždirbinėti, kitaip tariant – amžina tinginystė. Patiko ši versija, oi patiko, tik kažkodėl Guru Guru nelabai ja tikėjo – gal buvo tame ieškojimų etape, kai, pats turėdamas pretenzijų tapti Mokytoju, suvokė dar net nesąs mokinys.
Atsakymas į Guru Guru dvejones atėjo netikėtai. Kaip ir būna pasakose, prie lango nusileido paukštis. Ne, ne balandis su rašteliu, o kažkoks žvirblelis, sustiręs (buvo vėsi vasara, matyt, trankėsi kažkur nemažai, svarstė Guru Guru), apgailėtinas. Guru Guru atsargiai atidarė langą. Žvirblelis visiškai nekreipė dėmesio į jį. Stiro toliau.
„Na, ką man su juo, nabagu, dabar daryti?“ – mąstė Guru Guru. Atsargiai ištiesęs rankas, paėmė paukštelį į delnus. Šis nesipriešino. „Einam toliau“, pamąstė Guru Guru, ir nunešė žvirblelį iš savo darbo kambario į virtuvę. Kur gi daugiau? Juk reikia pamaitinti vargšiuką. Pamaitino. Žvirblelis palesiojo, palesiojo, grindis apkakojo, pasiblaškė po butą, palikdamas kelias plunksneles, ir išskrido pro atvirą langą. Jau nebesustiręs. „Erelis“, - pamąstė Guru Guru, surinkinėdamas žvirblelio palikimą nuo grindų.
Po to, stengdamasis nieko negalvoti, Guru Guru išėjo iki autobuso stotelės, sėdo į tą, kuris veža prie ežero ir, apsidžiaugęs, kad žmonių šiuo metu prie jo nebuvo (bent jau arti – Guru Guru nelabai mėgo žmones), atsigulė ant lieptelio. Iš pradžių dvejojo, tikrino viena koja, paskui kita („o jei įlūšiu, kas išgelbės“). Tada atsipalaidavo ir jau netrukus žiūrėjo į dangų ir dangaus plaukikus iš horizontalios padėties.
„Kelionė prasideda“, - pagalvojo Guru Guru.
Ežere nepliumptelėjo nei varlė, nei žuvis, todėl negimė haiku, ir nepasigirdo ar nepasirodė joks kitas ženklas, išskyrus jaukią gamtos tylą, kuri tartum patvirtino Guru Guru apsisprendimą (maždaug – „pats spręsk, lepši“).
Plaukikai danguje varžėsi dėl aukso, sidabro ir bronzos, vaizdavo, kad yra debesys, o kartais – kad primena tam tikrus pavidalus.
(Bus daugiau.)
