Pavargęs nuo lėtai augančių medžių vėjas griovė tvoras. Parke degė abstrakčiai nutapyta žolė, o po senais tiltais plaukė išblukusi upė. Geso molbertų laužai. Užgožti griuvėsių, tapytojai suplėšė drobes ir sulaužė brangius teptukus. Ar verta piešti pavargusius miestus? Tik užasfaltuotuose šuliniuose vis dar tekėjo gaivus vanduo, nauja kūrybos patirtis. Sunku pralaužti laiko ledus. Tuščiose plenerų pakrantėse it kiauros valtys džiuvo raukšlėtos paletės. Pabodo aukšta tapybos laisvė. Kūrybinių kančių balose nuskendo kvadratinis mėnulio diskas, bet galerijose nenutilo dailininkų žingsnių aidas. Kūrėjai žvelgė į baltas sienas ir piešė nematomas saules. Jie nematė pasaulio ir stebėjo save.
Apsuptas lankytojų minios, tapytojas Mingailas stovėjo tuščios galerijos centre.
- Nepamenu, kada pradėjau tapyti... Pamenu protingus kritikų žodžius. Neabejoju, kad neliksite abejingi mano talentui. Nesikuklinkite, aš gerbiu profanaciją, piktus išpuolius, keiksmus.
Deja, didžiulėje galerijos salėje nebuvo nė vieno paveikslo. Prislėgti plikų salės sienų, žiūrovai susigūžė laukdami viesulo ar žemės drebėjimo.
- Gerbiamas Mingailai, mes norėtume bent akies krašteliu pažvelgti į jūsų nuostabius darbus, - atsargiai prabilo meno kritikė Austėja.
- Vartai atverti! Jūs esate meno šventovėje!
Tarsi nematomo dirigento paraginti, parodos lankytojai sutartinai pažvelgė į lubas. Bet aukštesnė galerijos erdvė buvo tuščia. Bolavo nepasiekiama kreida. Nė vieno skraidančio paveikslo. Sutrikę žiūrovai nuleido akis. Nejaugi jie purvinais batais trypia meno šedevrus. Austėja vaiduokliškai išblyško, pasijutusi lengva it bevertė dulkelė. Akademinis išprusimas neteko svorio. Stojo sunki tyla. Tapytojas Mingailas kaustytu batu spyrė į baltą galerijos sieną.
- Tegul drobės šneka kontūrais, spalvomis, dėmėmis, duobėmis! Mano kūryba šiuolaikiniam žmogui reikalinga kaip duona kasdieninė...
Minia susigūžė, susitraukė, tarsi jos visai neliko. Mingailas rūsčiai pažvelgęs į tirpstančias gerbėjų gretas, pakėlė į viršų dažais išterliotas rankas ir rūsčiai prabilo:
- Prieš pavadindamas jus idiotais, aš kukliai priminsiu, kad esu moralus ir dvasingas menininkas. Prabilkite, stuobriai! Aš pasiryžęs nuoširdžiam kontaktui, prasmigai diskusijai. Niekas neliks nuskriaustas, neišgirstas.
- Atleiskite, norėčiau sužinoti kur yra stalas su užkandžiais ir gėrimais, - pasiteiravo sulinkęs estetas.
- Čia ne smuklė, ne tvartas! – įsižeidė tapytojas, - čia mūzų namai!
Pagaliau minia atsitokėjo. Net neatsisveikinę meno gerbėjai spruko pro atviras galerijos duris. Mingailas vis dėlto suspėjo nutverti meno kritikę Austėją už rankos.
- Šie žmonės jau mirę, galite juos nužudyti dar vieną kartą!
Ištrūkusi iš metalinės letenos gniaužtų, mergina paklaikusi nubėgo.
Vilnius, 2012 m.
