Pradžia / Radikaliai
 

вода | небо

Mano gyvenimas kartais būna pašėlusiai panašus į tų vaizdų, kuriuos matai sukantis karuselei, kratinį - visko po truputį, viskas taip greit ir kai kas nors paprašo apie tai papasakoti, tiesiog nežinai kaip... Tai primena tą neramų jausmą, kai nubundi po trumpo popiečio miego vis dar neramus, vis dar truputį pavargęs ir vis dar truputį susierzinęs. Ir tada nori, kad tame jausme apsigyventų tūkstantis šimtas keturiasdešimt aštuonios tylos. Jos susisuptų šalia jau tiek daug kartų nuo ašarų peršlapusios pagalvės ir bandytų atrasti ramybės tašką. Panašiai kaip katinas, gyvenantis su mano tėvais ir paniškai bijantis musių, kaskart užsilipęs ant kelių, kaskart stebėdamas dangų, ar iš jo kas nors neatskrenda.

Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Rugpjūčio 07 d., 23:30
Skaityta: 397 k.
Ryga, Latvija. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Ryga, Latvija. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Kinų išmintis byloja, jog įtampą kuria amžinas galvojimas, koks tu turėtum būti, o ramybė sukuriama to tikro ir nekintančio žinojimo, kas tu esi. Nes tik tai yra tikra, nes tik tai yra pastovu – tavo esaties kintamumas ir tavo susigyvenimas su tuo. Amžinas amžinumo suvokimas – lietus ateina iš ežerų akių.
 
O juk žmonės sako, kad akys yra sielos veidrodis. Kur tuomet krito Alisa?
 
Češyro katinas ir visi tie arbatos vakarėliai. Karuselė.
 
Kai nustoji kristi, imi galvoti, jog meilė negali būti paskutinė stotelė, supranti, kad tik nubudęs dar negali atsakyti visu klausimų, nes tavo pasamonė turi kur kas daugiau užkaborių, nei tu gali įsidėmėti vieno sapno metu.
 
Kai buvau maža, maniau, jog horizontas yra vieta, kur vandenynai suteka į dangų. Aš vis dar taip manau ir turbūt todėl amžinai skęstu danguje. 

evelina kvartūnaitė

esė

вода

небо

horizontas

vandenynai

dangus

Komentarai