Pirmasis pasakojimas
Pradedantis rašytojas Gailutis sunkiai surado profesoriaus Cezario namus. Garbus literatūros tyrinėtojas gyveno suodiname priemiestyje, visai šalia judraus geležinkelio. Įžengęs pro paradines medinio dviaukščio duris, Gailutis įkrito į duobę ir skaudžiai susižeidė koją. Visa laimė, nelūžo kaulai ir sumušta blauzda nekraujavo. Bet šis džiugus faktas debiutanto nė kiek nepaguodė. Iškilus rašytojas it driežas raitėsi ant žemės ir rėkė tol, kol virš duobės pasirodė profesoriaus veidas.
- Nutilk, basly! – sudraudė Cezaris, - palauk, tuoj atnešiu kopėčias.
Laukti teko ilgai. Nurimo skausmas. Gailutis atidžiai apžiūrėjo sumuštą koją. Valio! Bus tik mėlynė. Atsisėdęs ant plytgalio rašytojas atsivertė rankraštį.
Šedevras! Didelė sėkmė susižeisti profesoriaus namuose. Patrono citadelėje galima prarasti sąmonę ir atrasti talentą. Gailutis buvo beveik tikras, kad Cezaris jo pagailės ir perskaitys romaną iki galo. Ir kas tada nutiks? Baisu net pasvajoti - autorinė knyga, honoraras, premija, vertimas į švedų kalbą, kelionė į Gotlando salą... Valio! Kažkas smogė rašytojui į galvą.
- Pabusk, poete! Gaudyk kopėčias! – piktai nusijuokė profesorius.
Išlipęs iš duobės Gailutis susirietė iš skausmo, gavęs kietą smūgį į saulės rezginį.
- Ar aš priimtas...
- Reikia dar vieno smūgio, - švelniai patikslino Cezaris.
- Aš pasiruošęs! – rašytojas sukando dantis, pasiryžęs bet kokiai aukai.
Antras kirtis išvertė iš kojų. Rašytojas voliojosi ant purvinų grindų.
- Sveikinu! Dabar esi mano mokinys, - kūrybinio rašymo specialistas draugiškai ištiesė ranką, - kelkis, genijau!
Gailutis nusvirduliavo į kabinetą ir nedrįsdamas atsisėsti į didžiulį fotelį, parimo prie sienos.
- Sėsk, rašytojau, tavo vieta prie Olimpo dievų stalo. Manau, laikas tinkamai atšvęsti tavo iniciaciją.
Į kabinetą įėjo jauna mergina, nešdama didžiulį padėklą. Vaišės nustebino Gailutį. Litras matinės samanės, raugintų agurkų dubuo, kraitė svogūnų ir didžiulis juodos duonos kepalas. Profesorius manieringai ant stalo padėjo tik vieną stiklinę.
- Reginute, įpilk svečiui nektaro!
Mergina šelmiškai mirktelėjo ir pripylė pilną stiklinę samanės.
- Iki dugno! – paragino Cezaris.
Rašytojas nedvejodamas suvertė miglotą skystį į gerokai pradžiūvusią gerklę. It burlaivio stiebas sugirgždėjo Gailučio skeletas. Nutirpo dešinė ranka, kuria jis pieštuku parašė savo romaną.
- Uostyk duoną! – profesorius atkišo didžiulę, šviežiai atriektą riekę, - dabar užkąsk agurku ir svogūnu.
Staiga kabinete tapo šviesu. Gailutis suplojo delnais. Jis sveikas ir laimingas.
- Džiaukis laime. Kūryba – tai amžina šventė. Jaunimui reikia šokti, - Cezaris nelauktai įjungė „Jupiterį“, didžiulį, antikvarinį, juostinį magnetofoną, - devynioliktas greitis! Jėga! Romantika, svajonė... Specialiai jums groja mano mėgstama grupė „The Byrds“.
Rašytojas nedvejodamas pakluso retrogradiniam ritmui ir apkabinęs Reginą pajudėjo parketu . Deja, Gailutis niekaip nepajėgė perprasti hipiško šokio judesių ir šlubuodamas lipo ant merginos batų.
- Skauda kojytę? – užjautė Regina, - tau reikia prigulti, pailsėti po sunkios darbo dienos!
Nespėjęs nei paprieštarauti, nei pritarti šiam logiškam pasiūlymui, rašytojas švelniai merginos pastūmėtas nulaviravo į miegamąjį. Bet ir minkštoje lovoje meilės šokis dar ilgai nesibaigė. Pagaliau, pavargęs ir išsekęs Gailutis palaimingai užmigo. Šalia snaudė jo mūza Regina. Nereikia pamiršti, kad laimė užklumpa rašytoją netikėtai ir visada pribloškia nelaukta pripažinimo kančia. Gailutį pažadino juodaodė mažylė.
- Sveikas, tėveli!
- Kur Regina? – paklaiko rašytojas.
Atsidarė durys. Išdygo profesorius.
- Sveikas, gerasis seneli! – dainavo mergaitė.
- Sveiki gyvi! – kostelėjo rašytojas, - malonėkite paaiškinti kodėl mano „dukrelė“ juoda?
- Pažvelk į save, Kazanova! – nusišaipė Cezaris.
Tik dabar Gailutis pastebėjo, kad jis juodaodis. Na ir kas? Šis siurprizas jo beveik nesutrikdė. Kas kita „dukrelė“. Iš kur ji atsirado? Pagaliau pasirodė ir „mamytė“.
- Regina, kas čia vyksta? – suvaitojo „tėvelis“.
- Ar tu vis dar nori tapti tikru rašytoju? – netikėtai paklausė profesorius.
- Atleiskite, dabar nenoriu šnekėti apie kūrybą!
- Tai apie ką mes diskutuosime? – pyktelėjo Cezaris.
- Noriu žinoti, kiek metų aš gyvenu su Regina?
- Tu jau septyneri metai kai esi vedęs, turi mane ir dukrą! – pravirko „žmona“.
- Ar tu nori tapti rašytoju? – dar kartą paklausė profesorius.
- Velniop literatūrą! - nusikeikė pradedantis beletristas.
Nereikėjo nei sprukti, nei slėptis po antklode. Dekoracijos pasikeitė akimirksniu. Gailutis stovėjo prie literatūros tyrinėtojo Cezario durų, abejodamas ar verta spausti skambučio mygtuką. Matyt, neverta - jis jaunas, nevedęs... Visas gyvenimas dar prieš akis. Kūryba kaip mat prarado prasmę. Sakoma, kad tikri poetai sudegina savo poemas. Tai kas gi beliko vargšui prozininkui? Išmesti romano rankraštį į šiukšlių dėžę. Visiems bus tik lengviau.
Antrasis pasakojimas
Pustuštėje universiteto auditorijoje vyko kūrybinio rašymo paskaita. Profesorius Cezaris demonstratyviai atgręžęs studentams nugarą, lėtai siurbčiojo kvapią kavutę. Būsimi rašytojai kantriai laukė kada gi literatūros specialistas teiksis pradėti paskaitą. Pagaliau, taikliai į šiukšlių dėžę nusviedęs vienkartinį puodelį, Cezaris neskubėdamas atsigręžė. Profesorius šnekėjo lėtai, atsargiai rinkdamas tinkamus žodžius:
- Aš rašytojų nežudau, aš juos ryju gyvus! Beletristai dingsta be jokių pėdsakų! Štai ir visa mano paskaitos esmė, vargu ar galėčiau dar ką nors pridurti...
- Jūs graužiate mūsų rankraščius? – nusistebėjo liesas akiniuotis.
- Henrikai, turėjai puikią galimybę patylėti...
- Ar jūs tikrai perskaitėte mano romaną? - abejojo blondinė.
- Užsičiaupk, varna!
- Aš ne varna, aš esu Rožė!
Cezaris pradėjo plūstis it girtas batsiuvys:
- Padugnės, alkoholikai, narkomanai, genetiniai mutantai...
- Gražinkite mano rankraštį, - ne juokais įsiuto Henrikas.
- Ir mano, - užsiplieskė Rožė.
Sekli, bet itin kūrybinga auditorija ošė kaip jūra.
- Negausite nė vienos raidės! Galas jums visiems! – kriokė literatūros specialistas.
Profesorius auditoriją pradėjo bombarduoti kreidos gabaliukais. Rašytojai ataką atrėmė knygomis ir sąsiuviniais. Henrikas sviedė sunkų metalinį parkerį. Auksinė plunksna pataikė Cezariui tiesiai į akį. Iš skausmo profesorius pasiuto ir pradėjo staugti kaip vilkas. Incidentas neliko nepastebėtas. Pro duris įvirto ugniagesiai, policija ir greitosios pagalbos medikai. Kažkas pro langą įmetė Molotovo kokteilį. Pasigirdo šūviai.
- Gelbėkite! Čia ne rašytojai, čia užkietėję teroristai! – rėkė literatūros tyrinėtojas.
Visus areštavo ir greitai paleido, tik Henrikui, buvo iškelta baudžiamoji byla.
Sėdėdamas kalėjime studentas parašė pagaulų antiteroristinį romaną, kurį noriai išleido stambiausia šalies leidykla. Visos knygos buvo žaibiškai išpirktos.
Kai baigėsi įkalinimo laikas, Henriką prie kalėjimo vartų pasitiko profesorius. Kairė Cezario akis buvo aprišta juodu raiščiu. Kolegos draugiškai apsikabino.
- Profesoriau, jūs tikrai ne veltui valgote duoną, - nudžiugo Henrikas.
Cezaris užsimojo kumščiu, plaukuotoje pirato letenoje blizgėjo kastetas.
- Profesoriau, nurimkite! Antrą knygą rašysiu tik po trejų metų, - laiku atsitokėjo rašytojas.
- Tada ir susitiksime, - liūdnai nuleido ranką Cezaris.
Vilnius, 2012 m.
