Vedlys
Vedlys prieš kelionę iš gilaus šulinio ištraukė aprūdijusį kibirą, pasėmė pilną stiklinę vandens ir išpylė jį tiesiai ant žolės. Nerimas sruveno šlapiais pirštais. Vedlys tyliai sušnabždėjo maldą, o gal užkeikimą, ir nuvijęs šalin įkyrius uodus, pakėlė rankas į dangų. Diena pakeitė kryptį. Keliautojams pasirodė, kad virš vedlio rankų prasiskyrė debesys. Piliakalnis pakėlė žalias bures. Metas keliauti į nežinomybę.
Algimantas Lyva
2012 m. Rugpjūčio 05 d., 21:06
Skaityta: 351 k.
Keliautojai brido pieva. Kaip ir buvo liepta, visi avėjo tvirtus žygio batus ir, nepaisant alinančio karščio, vilkėjo kariškas lauko uniformas. Vedlys paaiškino, kad aukštapelkės žolė nuodinga, ji ne tik skaudžiai gelia, bet ir sukelia haliucinacijas, o po to - mirtinas konvulsijas. Pagaliau ekspedicija pasiekė seną metalinę, spygliuotą tvorą. Vis dar kabojo senas, grėsmingai pasviręs įspėjimas – draudžiama zona. Vedlys spyrė į vartelius ir šie girgždėdami atsivėrė.
- Sustokite! Dar galite grįžti namo sveiki, - įspėjo vedlys, - kai įžengsite į zoną, kelio atgal nebus.
Ekspedicijos dalyviai tylėjo, bet niekas nepasitraukė. Vedlys sunkiai atsiduso ir iš kuprinės ištraukė didžiulę gertuvę.
- Tai stebuklingų žolių trauktinė. Reikia išgerti ją visą. Lėtai, po mažą gurkšnelį.
Gertuvė apkeliavo tris ratus (prieš laikrodžio rodyklę) ir tapo tuščia.
Keliautojai įžengė į tamsią girią. Mirtinas lietus lesė ekspedicijos dalyvių akis, migloje skandino veidus. Pagaliau išvarginti keliautojai pasiekė didžiulę miško aikštelę.
- Sustokite ratu! Pakelkite rankas! Mosuokite sparnais. Kilkite!
Ekspedicijos dalyviai pavirto didžiuliais juodvarniais ir lėtai pakilo į dangų.
- Skriskite! Būkite laisvi! - palaimino vedlys.
Vilnius, 2012 m.
