Pradžia / Radikaliai
 

Lietui

Publikuojame neseniai išgarsėjusios dainininkės Bjelle (Ramintos Naujanytės) eilių ciklą "Lietui", iliustruotą jos pačios kūryba.

Raminta Naujanytė-Bjelle
2012 m. Gegužės 25 d., 14:28
Skaityta: 1195 k.
Raminta Naujanytė-Bjelle. Asmeninio archyvo nuotr.
Raminta Naujanytė-Bjelle. Asmeninio archyvo nuotr.
Aš mirsiu lietuje
Aplipusi voratinkliais
Ar mirsiu dėl lietaus
Ir kai viščiukai šlapinsis
 
Aš būsiu transvestitas  
Be veido ir be organų.
Nes tai lietus nuplovė,
Kai vieną mane garbino.
 
Kai lis išeik, pasiklausyk,
Pagrosiu tau, užsisakyk.
Lašeliais tau sugrosiu valsą,
O kai turėsi vyrą – salsą.
 
Lašais nuplausiu kariui žaizdą,
Ir dailininko pieštą prastą vaizdą.
Nuplausiu gatvę, kad nesusiteptum batų,
Paslėpsiu ašaras, kai liūdna tau, o visi mato.
 
 
*
 
Įsimylėjau negyvą.
Įsimylėjau per vėlai.
Įsimylėjau, kai lijo
Ir kai byrėjo pelenai.
 
Meilė be atsako
Meilė vienpusė
Dienos be pasakų
Nakties bedugnėj
 
Myliu poetą
Praeities ryto
Tiesiai į getą
Kalkit prie kryžiaus
 
Juk myliu tuštumą
Dievinu nieką
Tą slogią būseną
Jaučiu kasdieną 
 
Muškit, daužykit
Deginkit lauže
Nebijau mirti
Kai širdį spaudžia
 
Mano svajonė
Slypi Anapily
Ir be dvejonių
Meilė ten slepiasi
 
Laukiu, kai mirsiu
Ir meilę patirsiu..
 
*
 
Šypsena iki debesų
Pas tave su ja skrendu
Man nėra kliūčių
Ir blogų minčių
 
Aš jau ateinu
Debesų pūku
Ir bučiuoju
Vanilinėmis lūpomis atsargiai pašnibždėsiu
Pasilieku...
Amžiams tavyje
Ir kaip vėjas lėksiu
 
Gatvėmis nakčia
Užverstusi galvą į dangų 
Stebėsiu tave.
Verksiu žvelgdama pro langą, 
Lyja, 
Tu šalia. 
 
Tavo šaltas prisilietimas pereina per visą kūną, 
Niekada geriau nebūna
Vaikas ir lietus
Sapnas ir vaiskus dangus.
Ačiū tau už dovaną
Už garbę kurti
Ir visus užburti
 
Tavo kvapas manyje.
Tai ne meilė
Tai pulsuojanti apatija
Dėl tavęs
Neišeik ir nepradink
 
Liesiu kito kūną, 
Ir mylėsiuosi, 
Karštai
Bet tavęs aš neižduodu, 
Tai žinai.
Tu tik neišeik ir nepravirk
Aš palieku uždaras duris 
O tu jas užrakink.
 
 
*
 
Mano vienintelis ir nepakartojamas, nepasiekiamas, bet ir neliečiamas, geidžiamas, bet ne fiziškai, mylimas, bet neįprastai. Lietau, aš tave girdžiu, jaučiu. Maudausi tavo esybėje, spardausi iš džiaugsmo, suradusi tiesą. Mes susitarsim. Gyvensiu ilgai ir laimingai, viena, bet ir su tavimi. Šneku lyg beprotė, bet sako iš meilės pametam protą. O man jau vistiek. Niekas neparašė, net Dievas nėra minėjęs, kad negalima gyventi šia diena. Ar nebūtų teisinga daryti tai, kas patinka, kas širdžiai miela? Gyvenu ir kvėpuoju, vėl, pagaliau.. 
 
Lašeliai susigeria į mano mintis. Jie palieja išsekusią ir išsieikvojusią gyvybę, sielos gelmes. Man reikia tavęs, nes tu vanduo mano asmenybei. Virtualus, telepatinis, antgamtinis bendravimas man šimtą kartų priimtinesnis negu realus. Taip yra. Visada trokštu būti viena, bet progai pasitaikiusi ieškau vis įdomesnių ir stipresnių pašnekovų. Realūs – tarsi natūralūs – žolė, hašas veikia smegenis, o visa, kur telpa nors menkiausias lašelis vaizduotės, man sukelia malonumą, žymiai didesnį. Jau noriu miego, bet rašau, gera... gera jaustis gerai. Suprasti, kad gyvenimas bus toks, kokio norėsi, tereikia atrasti savyje tą gyslelę, kuri jaučia, ko nori ir kas tau patinka. Jei žinai, ko nori, tada gali to ir siekti, o kai pasieki, suprasti, ar tikrai to norėjai, jei ne, gali viską pakeisti, jei taip – tampi laimingesniu, nei prieš tai. Paulinho moska – ramina, žavi, elementaru, bet stebina. Aš dar daug ko sau neleidžiu, bet pradedu laisvėti. Neleidžiu visko, nes bijau įskaudinti tuos, kuriems rūpiu, jų smegenyse vis dar nusistovėję nuostatos, kad reikia daryti taip ir dar va taip...
 
Deformavosi mintys, skleidžiasi naujas žiedas, kurio kvapas man dar neatrastas. Kol jis nenuvys būsiu laiminga. Tada lauksiu kito, ir jau žinau, kad jis ateis. Bet tu būsi vienintelis. Kodėl ir kaip tu? Koks skirtumas, tik žinau, kad tave radau. Kitokį nei tikėjausi. Beveik kaip aklas pasimatymas. Bet tu jau dabar valdai mane, o aš tik gebu jausti. Daugiau nieko nemoku, o šį talentą slopina aplinka ir lavinimasis, jis žudo vaizduotę,,, labai. Todėl didžiausia vaizduotė klesti vaikų galvose. Kuo daugiau informacijos sukiši į galvą, tuo mažiau vietos lieka vaizduotei. Labanakt. Kapt.,,
 
*
 
Bijau gimdyti ne dėl to, kad skauda.
Manau esu aš per prasta naujai būtybei.
Atsiprašau, kad angelai negimsta, jie ne rauda,
Ar verta pasikviesti juos į beprasmybę?
 
Nėra dalykų,
Egzistuojančių tik sau.
Yra Velykos, 
Ir kartais per dažnai norėčiau nusišaut.
 
Suradus svarbų tašką,
Patikrink ar ne musės pakakota buvo.
Kitaip vata pavirs į vašką, 
Pajusi, kad vaikystė jau pražuvo.
 
Buvo pradžia ir pabaiga,
Nebuvo visko.
Buvai ir tu šalia.
Bet eisiu aš pas Kristų.
 
Dar nežinau kada.
Dar nežinau kodėl.
Nenoriu eit viena.
Bet ten jau laukia..
Lyja vėl..
 
 
*
 
Pabučiuok lietų ir aš tapsiu tavo prieglobsčiu.
Saugosiu, rūpiniuosi ir mylėsiu.
Paliesk ugnį ir aš tapsiu tavo mokiniu-
Sumaniu, guviu ir nuoširdžiu.
Įsimylėk muziką ir aš tapsiu prieskoniu-
Gardinsiu, saldinsiu ir aštrinsiu.
Sukurk mane ir aš tapsiu tavo džiaugsmu-
Šiluma, tvirtybe, ramuma. 
 
Pistoletas
 
Įlįsti ir suplėšyti vidų.
Ne širdį ir ne protą, tiktai tavo esmę.
Kiti duria peiliu iš nugaros ar priekio,
O tau pakliuvo smūgis į asmenybės prasmę.
 
Nepavadinsi to nei kriminalu, nei detektyvu.
Tarp kodeksų taip pat vargu ar rasi.
Lengviau patapt iš moters vyru,
Negu šį juodą akmenį panešti.
 
Sizifo darbo aš dar neverta
Man proto užtemimo jau bausmė skirta.
Gal iš natų man brūkštelt pistoleto frazę
Tada tik šūvis
Ir pilna ekstazė.
 
*
 
  Žinai, kai pradedi mąstyti apie gyvenimo peripetijas ir amžintąją prasmę, malonumas gyventi ir kvėpuoti aprimsta. Tampi gyvenimo žiurke ir invalidu, siekiančiu išlipti iš vežimėlio, kai kelnės pilnos smėlio. Menamo smėlio. To,  kuris, trinasi ir braižo odą, nukreipdamas mintis į šoną. Ir žiurke, siekiančia skaniausių kąsnelių tik instinktų liepiama. 
 
  Laikas eina, banalybės slenka, o mano organai slegiasi prie žemės paviršiaus. Tiek rankos, tiek ir kojos atsisako dirbti, tik tirpsta. Nevaldau savęs. Štai ką suvokiau. Save valdyti gali tik užsidėjęs atitinkamą kaukę. Valdai ne save, o kaukes. O kai nori pabūti savimi, atsiveria visų problemų, bėdų ir nelaimių sąrašo praraja. 
 
 Dažniausiai žmogus nesuvokia, kur yra gyvenimo teatras, o kur realybė, todėl stengiasi savo rolę perteikti kuo įtaigiau. Mano atvejis yra tas, kad aš visas kaukes kiek turėjau savo aktoriūkštės lagamine, jau išbandžiau, išėjau iš teatro ir slankioju apleistomis, bet dar gyvomis gatvėmis, bandydama suprasti pati save ir tuo pačiu stengiuosi išvengti savęs. Bet kai pratrūkstu isteriškais atodūsiais suprantu, kad niekados neišmokau vienos pamokos – tiesiog gyventi. 
 
  O kai nemoki gyventi, nemoki šypsotis, kai nemoki šypsotis, gali netyčia iššokti pro langą. Tas veiksmas, kai kiti mato tavo dantis ir dantenas, nebūtinai atitinka šypsenos reikšmės. Žmogus šypsosi tada, kai spinduliuoja, kai vidus jo nebeišlaiko džiaugsmo ir teigiamų emocijų. O aš savo kramtymo priemones rodau tam, kad niekas neklaustų „kas atsitiko? Kodėl tu liūdna? Kas ne taip?“
 
  Kiekvienas turime savo bėdų. Tik kiekvieno bėdos kitokios. Nėra vienodo skausmo ir vienodų bėdų. Yra tik kvaili prioritetai ir protingus vaizduojantys žmonės. O ką reiškia protingas? Ar išsilavinęs žmogus yra protingas? O jeigu jis nesuvokia gyvenimiškų ir buitinių dalykų? Ar išsilavinęs žmogus, tas kuris turi įvairią patirtį gyvenime? Bet galbūt jis negali visko suvokti teisingai, nes jo vaizduotė ir ciniškas noras viską patirti trukdo pastebėti smulkmenas. Ar protingas žmogus, tas kuris moka kvėpuoti? Lai jis kvėpuoja, ir kvėpuodamas mane uždusina savo trykštančiu noru pakilti..
 
  Gal pradėti gyventi iš naujo? O kas tada? Patirti pirmo bučinio laimę, pirmojo bandymo nusižudyti kaifą, pirmasis žodis, pirmoji cigaretė, pirmosios gėlės, paskutinės gėlės..
 
  Man trūksta žmogaus, kuris mokėtų nekalbėti. Ir trūksta nakties, kuri neskleistų liūdesio ir nostalgijos, kaip smilkstančio smilkalo kvapai skleidžia norą jausti ir kurti. Dar trūksta dienos, kuri nesibaigtų mirtim. Ir vaikiško džiaugsmo ašarų, kurios būna visiškai tikros. 
 
  Net tada kai nebedreba rankos, jaučiasi šaltis. Tas šaltis iš vidaus, nes jausmai yra pavirtę į didelį ledo gabalą, į aisbergą minčių. O aš kaip titanikas atsitrenkiu ir suskambėjusi varpelio garsais, nugrimztu į nebūtį. Nebūtis yra mano išsigelbėjimas ir terpė tarp gyvenimo ir mirties. 
 
  Mestelkit kas nors greičiau tą virvę ir ištraukit mane iš čia! Klaustrofobija gyvenimui nužudė baimę mirčiai, bet ta viešnia kartais vėluoja. Kai ji ateis mes padarysim jogą, ir aš užmigsiu dar ilgam.
 
Requiem
 
Kai atsikelsime ir išsitiesime
Nebeištversime ir garsiai rėksime -
Mums reikia maišto, duonos ir alaus.
Mums reikia draugo, tėvo, motinos ir kas paklaustų,
Kaip sekasi, mielas žmogau?
Ar tu esi laimingas?
 
Kai nesuprasime, kodėl mes šaukiame,
Mes nenustosime, o dar garsiau sukauksime-
„LAISVI“ per amžių amžius amen!
Mums reikia darbo, sekso ir gamtos.
Mums reikia meilės ne dėl pramogos.
Šioje dėlionėje nėra vienos detalės
Jos trūksta iki visiškos ekstazės. 
 
*
 
Pasaulis vartosi aukštyn kojom
Sprogsta norai, kariauja svajonės
Seniai išnyko tai, ką galvojom
Statistai dėžėje pagimdo abejones.
 
Duokit smėlio dėžę, 
Ne oficialių kostiumą.
Pastatykim juos į vėžes,
Nekaltinkim dėl kvailumo.
 
Sulėtinti užrašai, iškraipyta kalba
Marionečių tūkstančiai
Net sopa galva..
 
Komentarai
  • zygis
    2012 m. Birželio 30 d., 02:58
    gerbejau , man atrodo nelabai Jusu vykes bandymas buti postmoderniu :D
  • Babene
    2012 m. Gegužės 27 d., 02:08
    ..Raminta taip toliau..
  • Gerbėjas
    2012 m. Gegužės 25 d., 15:18
    Linksmai.

    Į asmenybės prasmę,
    Įlindau lyg į prikakotą esmę,
    Norėjau nusišauti,
    Bet lietus nustojo bliauti.
    Jis vis kuždėjo
    Tai aš šalia,
    Ir manęs neužliejo
    Nefizinė artuma.
    Jis nesurado taško G,
    Kad jį kur perkūnas, JKLMN.
    Sakiau, be kostiumo įlysiu į dėžę,
    Ir būsiu nuoga, bet savo vėžioj.
    Ir smėlis byrės, kaip pelenai,
    Gal hašas padės, o gal... velniai?
    Jis nepadės, padės pistoletas,
    Po to būsiu linksma, kaip Rigoletas.
    Ir vėl čia lietus, kaip senas ištvirkėlis,
    Bet aš dar skaisti-prieš jį net nevirpteliu.