Pradžia / Radikaliai
 

Liūdesys

Tęsiame subtilių Viltės miniatiūrų ciklą "Kitoks gyvenimas".

Viltė
2012 m. Vasario 21 d., 00:49
Skaityta: 705 k.
Liūdesys

Ledo lytys Nemune suaižėjo, po šaltos žiemos išlaisvėjęs vanduo liejosi į pievas. Kaskart, per potvynį, vanduo sustodavo eglyno pakraštyje ir į kalnelį, kuriame stovėjo mūsų namas, nepakildavo. Vis žvelgiau į kelią, tikėdamasi pamatyti grįžtant savo žmogų. Nuo tos dienos, kai rudenį išėjo į laukus, gyvenau laukimu.

Mainė spalvas apsemtos pievos: rytais susiliedavo su dangaus pakraščiu, o vakarais nusidažydavo raudoniu. Tamsios trobelės, pasklidusios tarsi salelės, ardė vientisą spalvų žaismą vandens paviršiuje. Kantrūs pamario žmonės - jų namų pamatus plauna potvynis, jie miega ant lentų, aukštai iškeltose lovose, po jomis teliūškuoja vanduo.

Kaži kaip tas seneliukas, pas kurį pernai buvo iškeliavęs mano vyras ieškoti senos armonikos? Tą kartą taip pat buvo apsemtos pievos. Iš tolo pamačiau abu, berankiojančius senus rakandus iš patvorių. Kėlė juos į sausumą, kabino namo pastogėje. Seneliukas, kresnas, mažo ūgio, su keliais dydžiais didesniais guminiais batais braidė po vandenį, neatrodė nusiminęs. Jis čia gimė, augo, potvynis buvo jo gyvenimo dalis. Gal mano vyras ten, pas tą senelį?

Pylimu galima nueiti iki tos sodybos. Išėjau. Iki vakaro turėjau ją pasiekti. Pylimas buvo apledijęs, eiti darėsi sunku. Visą kūną kaustė nuovargis. Medžiai, susikabinę rankomis, braidė po vandenį, labinosi su manimi, lankstėsi, kraipėsi, žiūrėdami į savo atspindžius, lingavo. Bandžiau į vieną atsiremti, bet šaka lūžo, nuslydau nuo pylimo į šaltą vandenį. Kai praradau paskutines jėgas, pamačiau atplaukiant valtį. Joje sėdėjo seneliukas, o šalia jo - ir mano vyras. Mano šauksmas paskendo vandenyje. Su siaubu pamačiau nuplaukiančią valtį.

***
Visą savaitę karščiavau, kliedėjau. Sūnus mane surado šlapią ir sušalusią netoli seneliuko namų. Norėjau jam pasakyti, kad ieškojau jo tėvo. Temperatūra ilgai nekrito. Su visa lova plaukiau paskui tą pačią valtį. Srovė nunešė mane į ligoninę. Plaukiojau po palatas. Rinkau ryšulėlius, į kuriuos vyras buvo supakavęs prasirgtus metus. Ligoninės personalas ryšulėlius krovė į plaukiančią mano lovą, - joje vietos nebeliko man. Paskui bridau spalvotu vandeniu, kol pasiekiau eglyno pakraštį. Pasidarė lengviau.

Sūnus pasakė, kad mano temperatūra nukrito, karštis atslūgo. Pamačiau jo veidą, palinkusį virš manęs, vėl užmigau.

Nubudau ryte, - vanduo už lango.

Visos nuotraukos - Stasės Balčytienės.

Bus daugiau.

Komentarai
  • sigitas
    2012 m. Vasario 26 d., 10:22
    gražu
  • Virginija
    2012 m. Vasario 22 d., 18:18
    Toks tikras tikras ir jautrus rašinys... Ir fotografijos jo nuotaiką sustiprina. Lieku laukti ir laukti Jūsų rašinių...
  • Vaida
    2012 m. Vasario 21 d., 20:11
    Liūdnas,bet toks šiltas ,skaidrus ,dvelkiantis dideliu rūpesčiu ,ačiū,labai patiko:))
  • Rūta
    2012 m. Vasario 21 d., 16:53
    Žiauru ir liūdna...Daugybę kartų esu girdėjusi, kaip žmonės sako, kad "Dievas mums uždeda tokį kryžių, kokį mes pajėgūs nešti"...Taip ir Viltė. Neša...Suklumpa iš nuovargio ir nevilties, keliasi ir vėl neša. Stiprybės jai ir tikėjimo. Čia, matyt, jos auka Dievui...
  • Rima
    2012 m. Vasario 21 d., 15:48
    Kitoks gyvenimas- jautresnis...šviesą ir šilumą dovanojantis... Nuotraukos nuostabios...Ačiū...
  • Silva
    2012 m. Vasario 21 d., 09:02
    Unikalūs pamario potvynio vaizdai,kaip gyvena žmonės vandens apsuptyje.,, Kantrūs pamario žmonės - jų namų pamatus plauna potvynis, jie miega ant lentų, aukštai iškeltose lovose, po jomis teliūškuoja vanduo.''Tokia kantri ir Viltė ,besigrumianti su skaudžiais gyvenimo išbandymais.