Noli tangere circulos meos - Neliesk mano skritulio

Ši lotyniška frazė man įsiminė dar 1997 metais per lotynų kalbos pamokas Prienų ŽIBURIO gimnazijoje...

Ši frazė iš pirmo žvilgsnio gali skambėti keistai, tačiau man ji apibūdina kai ką labai svarbaus – nematomą erdvę aplink mano kūną, kuri padeda man jaustis saugiai.

Būdama autistiška mergina ir keliaudama viešuoju transportu Vilniuje, kartais patiriu, kaip ši nematoma erdvė pažeidžiama net tuomet, kai niekas nesuvokia, kaip nepatogiai dėl to jaučiuosi.

Kartais sėdžiu viena autobuse ar troleibuse, tyliai žiūriu pro langą, klausausi muzikos arba tiesiog stengiuosi nusiraminti po ilgos dienos. Kai šalia manęs yra laisva vieta, tikiuosi, kad tarp mano kūno ir kito keleivio kūno liks bent šiek tiek erdvės. Tačiau kartais kas nors atsisėda šalia manęs net tada, kai yra ir kitų galimybių, arba transporto priemonė priguža žmonių, ir kito žmogaus koja, kelis, klubas ar kūnas prispaudžiamas prie manęs.

Kartais tai būna vyras, kartais moteris. Galbūt viskas nutinka visiškai netyčia. Galbūt tas žmogus net nepastebi, kad mane liečia. Tačiau aš pastebiu.

Daugeliui žmonių toks nedidelis prisilietimas, pavyzdžiui, kai vieno keleivio koja paliečia kito koją, gali atrodyti visiškai nereikšmingas. Jie galbūt šiek tiek pasislenka ir netrukus apie tai pamiršta. Man tai ignoruoti gali būti daug sunkiau.

Fizinis pojūtis gali tapti vieninteliu dalyku, apie kurį sugebu galvoti. Užuot susitelkusi į savo kelionę, pradedu nuolat jausti, kur yra kito žmogaus kūnas, kur yra manasis ir ar mes vėl susiliesime. Tai gali sukelti nejaukų jausmą, kurį sunku paaiškinti.

Galiu sustingti, užuot pasislinkusi toliau. Galiu nežinoti, ar turėčiau ką nors pasakyti. Galiu baimintis, kad kitas žmogus palaikys mane nemandagia ar keista, jei persėsiu į kitą vietą. Kartais tiesiog kenčiu šį diskomfortą, kol ateina mano stotelė.

Sunkumas nebūtinai kyla dėl to, kad kitas žmogus būtų sąmoningai pasielgęs netinkamai. Viešasis transportas yra bendra, o kartais ir labai perpildyta erdvė. Žmonėms trūksta vietos, ypač piko valandomis. Kartais fizinio kontakto tiesiog neįmanoma išvengti.

Tačiau žinojimas, kad prisilietimas buvo netyčinis, automatiškai nepadaro jo malonesnio.

Autizmas gali lemti tai, kad jutiminiai pojūčiai išgyvenami intensyviau arba juos sunkiau atsiribojant nuo kitų dirgiklių ignoruoti. Prisilietimas, kurio kitas žmogus beveik nepastebi, mano sąmonėje gali išlikti gerokai ilgiau. Pavyzdžiui, kai kieno nors koja paliečia manąją, ne visada galiu tiesiog nuspręsti, kad tai nesvarbu, ir nustoti apie tai galvoti.

Mano dėmesys gali tarsi įstrigti ties tuo fiziniu pojūčiu. Galiu įsitempti, prarasti susikaupimą, pasijusti sugėdinta ar net patirti jutiminę perkrovą.

Taip pat emociškai nemalonu, kai kito žmogaus kūnas netikėtai įžengia į mano asmeninę erdvę.

Mano kūnas priklauso man. Noriu pati galėti spręsti, kada ir kaip mane liečia kiti žmonės. Net viešoje vietoje aplink mane vis tiek egzistuoja nematoma riba.

Aš vadinu šią ribą savo ratu.

Mano ratas nereiškia, kad niekas niekada negali sėdėti šalia manęs. Tai nėra įsitikinimas, kad kiti keleiviai yra blogi žmonės. Tai tiesiog erdvė, kurioje galiu jaustis patogiai ir kontroliuoti tai, kas vyksta su mano kūnu.

Kartais aplinkybės priverčia šį ratą susitraukti. Perpildytame autobuse gali beveik nebelikti jokios laisvos vietos. Aš tai suprantu. Tačiau kai vietos yra, man labai svarbu, kad žmonės paliktų bent nedidelį atstumą tarp mūsų.

Net toks mažas tarpas gali turėti stebėtinai didelę reikšmę.

Galbūt svarbiausia yra tai, kad asmeninės ribos ne visada matomos. Žmogus gali atrodyti visiškai ramus, nors viduje jaučiasi itin nejaukiai. Autistiškas žmogus gali neparodyti savo nerimo taip, kad kiti jį atpažintų. Jis gali tylėti, vengti akių kontakto arba tiesiog nejudėdamas sėdėti savo vietoje.

Tačiau tyla nebūtinai reiškia, kad viskas gerai.

Viešasis transportas priklauso visiems. Visi turime dalytis juo su nepažįstamais žmonėmis, todėl kartais mūsų asmeniniai ratai neišvengiamai susikerta. Vis dėlto šiek tiek sąmoningumo ir atidumo gali padaryti keliones malonesnes kiekvienam.

Todėl, kai galvoju apie žodžius Noli tangere circulos meos, nesakau: „Niekada nesiartinkite prie manęs.“

Sakau štai ką:

„Prašau prisiminti, kad šioje erdvėje yra žmogus. Prašau suprasti, kad mano kūnas turi savo ribas, net jei jų nematote. O kai yra galimybė pasirinkti, prašau palikti man šiek tiek vietos.“

Kitam žmogui papildoma laisva sėdynė, keli centimetrai atstumo ar sprendimas nesiremti į kitą keleivį gali reikšti beveik nieko.

O man tai gali reikšti labai daug.

Tai gali būti skirtumas tarp įtampos ir ramybės, tarp jutiminės perkrovos ir saugumo jausmo. Tai gali suteikti galimybę tiesiog sėdėti, kvėpuoti ir ramiai keliauti namo.