Pradžia / Knygos
 

Apokrifas neparašytam šventraščiui

Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. Jūratės Stauskaitės iliustracijos. Apipavidalinimas – Romo Oranto. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Gegužės 05 d., 00:01
Skaityta: 667 k.
Apokrifas neparašytam šventraščiui

14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.

Vis dėlto mix‘as nėra mišrainė, chaotiška bet kokių eilėraščių rinktinė. D.Kajokas išmintingas ne tik dėl to, kad yra įvaldęs visus pagrindinius literatūros žanrus ar todėl, kad skaito religinę, filosofinę, gal ir ezoterinę literatūrą (ne paslaptis, kad Kaunas - Lietuvos ezoterikos sostinė). D.Kajoko išmintingumą apsprendžia ir ne garbingiausios premijos, kuriomis jis apdovanotas – Jotvingių (1992), „Poezijos pavasario“ (1995), Nacionalinė kultūros ir meno (1999). Ir netgi faktas, jog tai – 14-a knyga nuo 1980-ųjų, tarp kurių būta ir romano, ir trijų esė knygų, ir bendro leidinio su fotografu Romualdu Rakausku, dar nėra liudininkas, kad D.Kajokas išmintingas. D.Kajoko išskirtinumas ir išmintis - tame, kad jo poeziją reikia vartoti kaip savotišką apokrifą prie neparašyto šventraščio. Naujoji knyga, itin estetiškai apipavidalinta Romo Oranto ir Jūratės Stauskaitės (o ir viršelis iš Munken Lynx 300 g/kv. m popieriaus – super, jis tik patvirtina, kad rankoje – nežinomo šventraščio apokrifas ar bent jo egzegezė), yra svarbus estetinis lietuvių literatūros dokumentas, paneigiantis stereotipą, kad lietuvių poezija mirusi.

D.Kajoko knygos „Kurčiam asiliukui“ žanras – tai poezijos gimnastika, kai buvęs gimnastas prisimena įvairiausius dalykus, kuriuos per gyvenimą dūšion sudėjo ir demonstruoja išsižiojusiems iš nuostabos mokiniams. Lyg lankstus aikido treneris, poetas nardo tarp pačių įvairiausių temų: knyga suskirstyta iš tartum prologo – eilėraščio „vienas yra skaičius du“ (rašoma mažosiomis, su labai retomis išimtimis, ir šis minimalizmas veža), skyrių „iš dvylikos juodvarnių“, „la divina commedia“, „Bodhidharmos pauzė – kailinukų vidus“, „iš Tryliktojo“.

Knygą pradėjau skaityti atvirkščiai, kaip jau įpratau tai daryti skaitydamas persiškai bei arabiškai. „Tryliktasis“ prasideda Rainerio Maria Rilke‘ės epitafija: „Rose, oh reiner Widerspruch, Lust...“ Prie vokiškosios klasikos lietuvių klasikas prideda savo trigrašį, rimuodamas retą žodį „aušroto“ su „be proto“, „rožė“ su „ošė“. O galiausiai knyga baigiama keistoka fraze „ir aušo be proto“ (p. 149). Sunku suvokti, ar eilėraščio personažė - luoša, nuklydusi, „šimtoji“ avelė – čia mirė kaip kad tikintysis miršta praradęs viltį tikėti. Rožės spyglių paradoksalumas, kaip ir bet koks žaidimas paradoksais, D.Kajokui būdingas.

D.Kajoko paradoksai nebūtinai yra savitos dzenbudistinės (D.Kajokas rašo zen; tegul aiškinasi kalbininkai, kaip ten turi būti, bet japonų kalbos pamokose mane mokė, kad „z“ šioje kalboje tariama kaip „dz“) pratybos, bet ir tam tikras kodas, suprantamas jo artimiesiems, o gal tik jam. Tiesa, artimųjų čia yra įdomus ratelis, ir jo nariams dedikuoti keli neprasti eilėraščiai: laimingieji bilietai atiteko (žinoma) žmonai, kurčiam asiliukui (Horacijaus draugui), Bodhidharmai (jam skirtas visas skyrius, tarsi pabrėžiant budizmo svarbą poetui), akvariumui (jam tiesiogiai eilėraštis nededikuojamas, tačiau šis personažas minimas kelis kartus; galima įtarti, kad čia užšifruotas grupės „Akvarium“ pavadinimas), Rimvydui Stankevičiui (bene populiariausiam nenusakomo amžiaus kartos poetui ir interviuotojui), Sigitui Gedai, savitam poetui Gintautui Dabrišiui, Alfonsui Andriuškevičiui, Arvydui Šliogeriui, Kornelijui Plateliui („kornelijaus haiku / gražiausi – tikslūs / romėniški“; p. 90; mąstau: nejaugi ir man vis labiau žilstant teks vis daugiau pataikauti?), dukrai Kotrinai, gyvenančiai tai Borneo, tai Kosta Rikos džiunglėse, radusiai laimę tarp beždžionių (tai ne pokštas; tačiau eilėraštyje uždėtas galingas šifras, ir tik jiedu turbūt supranta, kodėl „dukart du keturi : )“ – taip, taip, šypsenėlė iš sms repertuaro yra ne mano, o D.Kajoko), Gintarui Grajauskui, Andrejui Tarkovskiui, šv. Brunonui.

D.Kajokas nustebina savo „nešvankumu“, kuris šiaip jau jam nebūdingas: „lu kalne, tai ko dabar steni / buizą verdies / pliauską pyst į pelę“ (p. 105). Įdomu, kodėl čia „pyst“ derinamas su autoironišku požiūriu (tai atsikartoja ir kitose knygos vietose) į savo buvusias knygas (pvz., „Komentarai. Esė“, 1990, „Dykinėjimai: Esė“, 1999,„Mirti reikia rudenį. Eilėraščiai“, 2000), šiuo atveju – į esė knygą „Lietaus migla Lu kalne“, 2002. Iš „budistinio“ skyriaus man patiko viena eilutė, kurią galima įrašyti į „aukso fondą“: „kai ateisi, mirtie, aš jau būsiu toli“ (man pakanka ir jo pavadinimo, nes paskui daug kartų kartojamas žodelis „blykst“, kuris nori nenori derinasi su tuo nelemtu „pyst“; p. 114; beje, vėliau pasitaiko ir sinonimas „plykst“; kyla mintis, jog D.Kajokas, kai niekas negirdi (asiliukas juk kurčias – galima keiktis), prieš apsivalydamas meditacija labai keikiasi). Gaila, kad tokia estetiška frazė nevirto geru eilėraščiu. Juokauju. Juk knyga susijusi su „Dieviškąja komedija“, vadinasi, nieko nereikia priimti rimtai. „Dzen, dzen“, kaip rašė Ramūnas Jaras (dabar – Jaras Ramūnas).

Žaidimai su keliais apokrifiniais, beveik apokaliptiniais gnostiniais „atidengimais“, kaip jau minėta, primena E.Mieželaičio, pasaulio poetų ir net mano paties žalios jaunystės žaidimus, pvz.: „....... ......, .. ..........., / laukė sulaukė / .....“ (p. 92). Mano pajauta, tai – Transparent white 170 g/kv. m popieriaus gadinimas, juolab, kad kitame, 93-iame, puslapyje minimi medžiai (šermukšniai; jie minimi ne kartą, matyt, turi slaptą prasmę poetui – gal kaip estetui, o gal intymią). Šioje vietoje pasižadu skaityti kuo daugiau elektroninių knygų ir pasodinti medį.

D.Kajokas nemažai dirba prie žodžio. Suranda retus, nenuvalkiotus, kartais net iš visai kito Lietuvos krašto („lenčikė“, p. 46), o kartais gal kiek ir persistengia, turbūt pamiršęs, jog akys skaitant ima ir apgauna: eilėraščio pavadinimą „apie rudeninį bijau-rybuką“ nekaltai, spontaniškai perskaičiau „apie rudeninį bybuką“ (p. 85). Matyt, tokios eilės – išbandymas patiems intelektualiausiems skaitytojams, tiems, kuriems žaidimo „Kas? Kur? Kada?“ įsukto vilkelio garsas sukelia juoką, nes jie viską žino. O aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kas tas „bijau-rybuk“ – „kasdienis, visagalis eschatologas“, „lindėjantis jaukioj rudens krosnelėj“. Čia prisimenu ir Borisą Grebenščikovą su jo „Akvariumu“, ir Psojų Korolenką su jo „Boženka-božok“, kur dadaistiškai žaidžiama žodžiais. Visgi jei reikėtų rinktis tą eschatologinį „bybuką“, ar ką kita, geriau jau pasiimčiau iš naujo skaitinėti Salio Šemerio „Granatą krūtinėj“. Netinka D.Kajokui blatnumas.

O va kai jis cituoja Bibliją, Bhagavadgytą, mini Kristų, Budą, tada vėl tampa „maloningajam skaitytojui“ (p. 77) atpažįstamas D.Kajokas. Gal šia knyga norėta „apsivalyti“ nuo prieš tai parašytųjų, tarsi išsijuokti iš jų, paryškinti geriausius ir blogiausius savo kūrybos momentus?

Perskaitęs knygą, supratau atsakymą į šį klausimą. Ji yra poezijos gimnastika, tačiau dar tiksliau knygos „Kurčiam asiliukui“ žanrą apibūdintų muzikiniams albumams taikomas terminas tribute: tai – duoklės atidavimas artimiesiems ir gerbiamiesiems (nuo dukters bei žmonos iki Grajausko ir Budos). Nejau karžygys D.Kajokas pavargo rašyti ir šia knyga, tarsi apsidrausdamas, atsisveikina su skaitytojais kaip poetas? Gal dabar panirs į naujus, dar mums nežinomus literatūros (o gal muzikos? teatro? kino? dailės?) vandenis ir, tarkime, sukurs Lietuvos epą arba kur kas geresnę pjesę už, atsiprašau, „Omletą“. O gal nutapys trispalvį kvadratą mėlyname fone su žvaigždutėmis?

Gražių vietų ir eilių čia esama, o tai svarbiausia. Kartais vienas žodis (visgi tai labiau minimalistinis kūrėjas) pasako daugiau nei ištisa tirada „tylos“ – daugtaškių. Pvz., „snaigesingai“. Rupūže, kaip gražu. Arba „sraigavedys“. Strošnai putiova, tiesiog lafa.

O vieną eilėraštį būtinai pacituosiu visą: jis gali tapti keliautojų (ypač į Egiptą) skanduote:

tyrai, asilėnas...

   ne, matyt, ne tai

kelio

galo

slėnis

    upė, trys krantai

(„pabėgimas į Egiptą“, p. 37)

Dvylikos juodvarnių, žalčio, sesers paminėjimas šioje D.Kajoko knygoje netiesiogiai primena teogoninį mitą „Eglė žalčių karalienė“. Tačiau tai – tik fragmentai, nesudarantys vientisos mitologijos. Kaip ir bent tris kartus knygoje minima Jeruzalė. Ji ir Kristaus laikų fragmentai labai primena Dainiaus Sobeckio eiles (toks jausmas, kad D.Sobeckis ir stilių, ir kai kuriuos provaizdžius nusirašė nuo savo mėgstamo D.Kajoko), pvz., eilėraštis „bliamba“, kuriame per šabą nazarietis pasiunčiamas „nupirkti saulėgražų spragintų“ (p. 15).

Na, štai, priartėjau ir prie pirmojo eilėraščio „vienas yra skaičius du“. Nežinau, ar D.Kajokui teko klausytis įsimintinos grupės ABBN (Blixa Bargeld & Alva Noto) dainos „One“, kurioje yra tokie žodžiai (vertimas iš anglų kalbos): „Vienas – tai vienišiausias žodis, du gali būti toks pat blogas skaičius kaip vienas, toks pat vienišas“. D.Kajokas šioje „dykinėtojo murmelėje“ (ar tik ne Gintaro Beresnevičiaus žodis?) rašo: „vienas yra skaičius du / yra skaičius trys yra skaičius / keturi ir visi kiti yra skaičiai // o tas kur po jų – jau ne skaičius ‚ va juo, asiliuk, visą mielą gyvenimą ir skaičiuoju // varnas“ (p. 7).

Gaila, niekas negirdi. Kurti asilai.

Tikiuosi, maloningieji skaitytojai ir gerbiamas knygos autorius supras, jog labiausiai kabinėtis norisi prie to, kas mieliausia. Gera tai poezija. Bet tik artimųjų ratui. 

Komentarai