Beveik šventa didelė pelė šaltame pasaulyje: FIRMINAS: METROPOLIO PRASČIOKO NUOTYKIAI

Jei būčiau žiurkinas, gyvenčiau ne kanalizacijos šulinyje – esu mėlyno kraujo, tad savigarba neleistų. Amerikiečių rašytojo iš Pietų Karolinos Samo Savage’o (g. 1941) pirmasis romanas, parašytas priartėjus suvaikėjimo etapui, tik patvirtina mano nuomonę apie žiurkių gyvenimą: jis pernelyg liūdnas, o turėtų būti kitaip. Pavyzdžiui, kad ir taip, kaip jis aprašomas „Firmine“. Dėl žiurkino vardo pasirinkimo esama dvejonių: tai gali būti furman (fur+man, taigi „kailiniuotasis“), o gali būti ir užuomina į šv. Firminą (dar vadinamą šv. Ferminu; lot. Firminus) – tarp 272 ir 303 metų gyvenusį šventąjį, kelių Prancūzijos, Baskijos ir Ispanijos miestų globėją, aprašytą Ernesto Hemingway’aus ir susietą su bėgančiais įsiutusiais buliais.

Keli pagiriamieji žodžiai žiurkėms ir žiurkinams. Senovės romėnai neskyrė žiurkių nuo pelių, todėl pirmąsias vadino Mus Maximus (didelė pelė), o antrąsias –­ Mus Minimus (maža pelė). Meno saloje sakyti žodį „žiurkė“ draudžiama, tai – tabu (šio gyvūno paminėjimas gali sukelti audrą).

Rytuose žiurkės gerbiamos. Kinų zodiake žiurkė užima garbingą vietą kartu su kitais vienuolika gyvūnų. Žmonės, gimę Žiurkės metais, laikomi kūrybingais, sąžiningais, ambicingais. Indijoje žiurkės laikomos beveik šventomis – jos lydi Ganešą (Dramblį), šventikai žiurkinus maitina pienu ir grūdais. Jei žiurkė palietė maistą, jis laikomas palaimintu Dievo.

Vakaruose žiurkės nelabai mėgstamos. Žiurkėmis vadinami išdavikai, jos asocijuojasi su maru, nešvara, moksliniais eksperimentais. Vakaruose yra ir žmonių, kurie žiurkes laiko kaip naminius gyvūnėlius ir jas giria už švarą, protą ir žaismingumą.

Žiurkė yra tapusi ir propagandos įrankiu: Antrojo pasaulinio karo metu JAV leido plakatus, kuriuose Japonijos imperija buvo vaizduojama kaip žiurkė. Vakarų literatūroje žiurkė dažniausiai yra neigiamas herojus: Briano Jacqueso „Raudonojoje sienoje“, Robino Jarviso „Deptfordo pelėse“, H. P. Lovecrafto kūrinyje „Žiurkės sienose“, George’o Orwello „1984-uosiuose“, E. A. Poe „Šulinyje ir švytuoklėje“.

S. Savage’ui žiurkinas anaiptol nėra nei blogio įsikūnijimas, nei išdavikas. Puikiai iliustruotas romanas (iliustracijos – Fernando Krahno) ir žiūrimas, ir skaitomas gerai, nors originalus viršelis atrodo įspūdingiau: knygos kraštai atrodo tarytum apgraužti. Kadangi knygos pradžioje cituojama Chuang Tzu sapno apie drugelį istorija, galime nujausti, kad žiurkinas nėra paprastas. 15 skyrių, beveik 50 išnašų rodo, jog knyga pretenzinga. „Firminas“ – gera knyga visiems kiek suvaikėjusiems žmonėms. Lietuviškajame internete geriausias, kokį pavyko aptikti, šio romano apibūdinimas buvo: „Knyga niam“. Italų dienraštis „La Repubblica“ tarsi praplėtė šią mintį: „Dabar jau visi turi žinoti Firminą“ (kiek juokinga: italai jo vardą pakeitė į skambų Firmino).

S. Savage’as greičiausiai „Firminą“ rašė visoms knygų žiurkėms (ir žiurkinams), nes ir romano herojus mėgsta graužti knygas (dažniau netiesiogine prasme, yra skaitymo maniakas). Rašytojas yra prisipažinęs: „Šis žiurkinas išlaisvino mane.“

Pastaba vertėjai. „Ištisos absurdiškos kelionės Ultima Thule“ (p. 12) turi ir kitą prasmę, ne tik, kaip rašoma paaiškinime, – „Toliausiai į Šiaurę“. Ultima Thule, kaip rašė prancūzų intelektualas René Guénonas, – svajonių šalis, į kurią galima įžengti tik atlikus iniciaciją (naciai suprimityvino šią idėją iki „arijų tėvynės“). Kitaip tariant, žiurkinui tai yra nepasiekiama svajonė, kuri vis dėlto reali.

Manau, kad kiekviena(s) turi perskaityti „Firminą“. Man tai – nuostabi knyga, ypač jauku ją skaityti, kol neprasidėjęs šildymo sezonas ir jautiesi tarytum žmones išdavusių valdžios žiurkinų įkaitas. Laimė, Firminas –­ kitoks žiurkinas. Ir nors „žiurkės neverkia“, jos skiria „sausą ir šaltą pasaulį“ nuo „gražių žodžių“ (p. 227).