Arčibaldo giesmės: SENTIMENTALUS ROMANSAS

Antanas A. Jonynas yra vienas mėgstamiausių mano poetų, tad džiaugiuosi, kad pagaliau išleista jo eilėraščių rinktinė. Ji – jaukaus dizaino, už kurį reikia dėkoti grafikei Sigutei Chlebinskaitei (ypač dera sidabro ir vyšnių spalvos), papuošta dvylika iliustracijų, kurias sukūrė geometrinio meno oparto meistras Kazys Varnelis (g. 1917). Pasak „Tyto albos“ atstovių, siekta sukurti leidinį, kuriame skambėtų poezija ir tapyba (remtasi leidėjo Stratiso Elefteriadeso, arba Tériade’o, 1897–1983, patirtimi). Pavyko. Viena maloniausių knygų liesti, čiupinėti, glostinėti, uostinėti, skaityti.

Knygoje A. A. Jonyno 1972–2002 m. parašyti eilėraščiai, sudėlioti ne chronologiškai, o sugrupuoti pagal teminius branduolius. Taigi vietoj skyrių, pavadintų pagal rinkinius, čia turime tokias ritmines-prasmines grupuotes (sakytume, poezijos kvarkų mafijas): „Vakaro sutema“, „Vienišojo vynas“, „Eilėraščiai, parašyti saloje“, „Pilies skersgatvis“, „Elgetos kapas“, „Bydermejeris“, „Vasaros pabaiga“.

A. A. Jonyno poezija siūbuoja ant liaunos primityvizmo ir mistikos kartelės, bet ji nebanali, dažnai nustebina. „Per baltą sniego lapą bėga lapė ir jos šeima // ant balto sniego lapo pėdų raidės tarytum laiškas // per sniego lauką lapė neša gaidį ir viskas aišku“ („Atlydys“, p. 272). Paveikslas – gyvas, lyg Marco Chagallo nutapytas. Turbūt daugelis įsiminė eilėraštį „Kalėdų eglutė“, tiksliau, grupės „Kardiofonas“ dainą pagal šį eilėraštį (1986). „Pakabinkit pakabinkit ant kalėdinės eglutės stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių // kaip per ledą lekia pelės kaip klastingai žybsi akys o už lango mėnuo dega rūksta kraterių anga (...) bet staiga garsai nutyla ir iš radijo antenos kalas pamažu kulka“ („Kalėdų eglutė“, p. 193–194). Pamenu „Kardiofono“ klipą, kulką ir visus šio eilėraščio žodžius – jie atrodo stebuklingi kaip Kalėdos.

Apie Arčibaldą A. A. Jonynas parašė ir dar bent kelis eilėraščius (kyla įtarimas – gal raidė A. prieš poeto pavardę reiškia būtent Arčibaldo). Senovės Europoje Arčibaldu vadindavo drąsų, dorą žmogų. O gal klouną, nebijantį tiesmukai žerti tiesą į akis, prisidengusį tik mažiausia pasaulyje kauke – raudona plastikine nosimi. Eilėraščių cikle „Pastabos ir komentarai vieno Arčibaldo biografijai“ (p. 187–200) A. A. Jonynas atsiskleidžia kaip mistikas. „Arčibaldai Arčibaldai tu nekaltas nes laimingas // ūžia vėjas kapinyne šaltas vakaras rudens // tarp baltų raudonų medžių tarp baltų raudonų medžių skrieja užmirštos sūpuoklės plaikstos peleno plaukai“ („Įsimylėjėlių sūpuoklės“, p. 200). „Savaitė tetruko savaitę ir baigės išsyk po savaitės“ („***“, p. 206). „Vaškas nuo žvakės laša kapeikom“ („Nakties kaligrafija“, p. 216).

Tačiau poetas-mistikas nėra laimingas, „bet saldžiai gieda poetas kad jo dalia nesaldi“ („Poetas tarp gulbių“, p. 217). Nesaldžiai rašo A. A. Jonynas, priešingai; kaip pasakytų vienas režisierius: „Jūs mane įtikinote“. „Aš negaliu išeiti iš šito laikrodžio“ (užtenka pacituoti šio eilėraščio pavadinimą ir darosi aišku: tai – įtikinanti poezija; p. 220).

Knygos pavadinimas skelbia, kad A. A. Jonynas – sentimentalus. Ar tikrai? Ar dorasis, narsusis klounas Arčibaldas, primenantis gerąjį Lopą Adamsą, suvaidintą Dustino Hoffmano, yra sentimentalus? Ir taip, ir ne. „Prie nurimusios jūros atminimai plevena dar // bet sudūžta amūrai rudeniniuos fontanuos“ („Sentimentalus“, p. 243).

Rudenį nereikia mirti, kaip siūlė Donaldas Kajokas, matyt, pranašavęs tūkstantmečio krizę; rudenį reikia užsidėti klouno nosį, išeiti į gatvę, stipriai įkvėpti ir sentimentaliai, jausmingai išrėkti: „aš nežinau išeities // nes tik meilė yra išeitis“ („Letargas“, p. 73).

Ačiū, Arčibaldai, kad vėl norisi gyventi.