Apie Estijos filosofiją

Kritiškai nusiteikusi(-ęs) skaitytoja(s) galėtų suabejoti, ar nemokant estų kalbos verta vykti į Estiją ir bandyti pažindintis su vietine filosofija. Tačiau nuvykus ir peržiūrėjus visus estų filosofinius tekstus (t. y. atlikus vadinamąją bibliometrinę analizę – tekstų registraciją ir klasifikaciją pagal įvairius pasirinktus kriterijus – kalbą, autorių, filosofinę discipliną ir kryptį, parašymo metus ir t.t.) paaiškėja, jog sovietmečiu net 62 proc. visų jų buvo parašyta rusiškai, o nepriklausomybės laikotarpiu – apie pusę angliškai ir apie 13 proc. – rusiškai. Taigi, estų kalba nėra esminė kliūtis norint susipažinti bent jau su svarbiausiais Estijos filosofijos laimėjimais.

Ir sovietmečiu, ir dabar Estijos filosofijos centras yra Tartu universitetas. 1946 m. jame pirmą kartą pabandyta įsteigti Filosofijos katedrą. Nors įsakymas įsteigti katedrą, sudarytą iš trijų darbuotojų (vedėjo, docento ir asistento) ir buvo išleistas, realiai katedra nefunkcionavo dėl kadrų trūkumo. Dėstė vienas filosofijos dėstytojas, kuris kartu buvo ir katedros vedėjas – A. Uibo. Filosofiniai dalykai (dialektinis ir istorinis materializmas bei filosofijos istorija), tik Istorijos-filologijos ir Teisės fakultetuose, o nuo 1947/48 mokslo metais – ir Biologijos-geografijos fakultete. Filosofijos pradines žinias studentai įgydavo partijos istorijos kurse, kuriame buvo atskira tema „Dialektinis ir istorinis materializmas“. 1948–1950 m. dėl A. Uibo išėjimo katedra neegzistavo, 1950 m. vėl atnaujino savo darbą, ją sudarė iš Maskvos ir (tuometinio) Leningrado atvykę penki specialistai – katedros vedėjas D. Šardinas, dėstytojai M. Makarovas, N. Ickovičius, M. Čalij ir R. Blumas. Tarp dėstytojų susiklostė nesveika atmosfera – kilo konfliktas tarp katedros vedėjo ir darbuotojų, todėl universiteto vadovybė ėmėsi drastiškų priemonių – tris dėstytojus atleido, o vieną (M. Makarovą) perkėlė dirbti į Partijos istorijos katedrą. Katedroje liko dirbti R. Blumas kartu su dviem naujai atsiųstais dėstytojais – I. Sapožnikovu ir A. Moroškina (Блюм1983: 142). Padėtis kuriam laikui stabilizavosi.

Šeštajame dešimtmetyje vyko katedros formavimosi procesas. Nuo 1956 m. dialektinis ir istorinis materializmas pradėtas dėstyti visuose fakultetuose, taigi, išaugo naujų dėstytojų poreikis. Kadrai pradėti ruošti vietoje – katedra įgijo filosofijos aspirantūros (dabartinės doktorantūros) teisę: pirmieji aspirantai buvo priimti 1952 m., pirmasis filosofijos kandidato (dabar – daktaro) disertaciją 1955 m. apgynė iš Leningrado atvykęs žydų tautybės Leonidas Stolovičius (vėliau tapęs žymiausiu Estijos sovietinio ir posovietinio laikotarpio estetikos specialistu ir produktyviausiu filosofinių tekstų autoriumi). 1955–1981 m. buvo parengtos ir apgintos 21 mokslų kandidato ir apie keturios daktaro disertacijos (vidutiniškai apie vieną per metus). Disertacijas parengė fizikai L. Valtas, V. Hiutas, V. Zibenas, biologai T. Loitas ir T. Suttas, chemikai R. Vihalemmas ir L. Näppinenas, teisininkai J. Chaikinas, M. Titma, I. Griazinas, estų filologas Ü. Matjusas, psichologas P. Jarve, istorikai A. Porkas, A. Airelaid, P. Kenkmannas, medikas V. Parve, rusų filologai J. Golikovas ir I. Rozenfeldas. Istorijos mokslų kandidatas E. Loone dirbdamas katedroje apgynė habilitaciją [tuomet – mokslų daktaro disertaciją (G. K.)]. Pasak Stolovičiaus: „Turėdama aspirantūrą, Filosofijos katedra turėjo ir disertacijų gynimo teisę. Bet mes ja sąmoningai nesinaudojome, nes tada mokslinių laipsnių būtų ėmę prašyti Estijos Komunistų partijos Centro Komiteto nariai. Taigi, mūsų aspirantai disertacijas gynė kituose SSRS miestuose“ (Столович 2009: 221). Kaip matome, visi būsimieji filosofai buvo įgiję kitas specialybes, daugelis jų buvo net ne humanitarinių ar socialinių, o tiksliųjų mokslų atstovai. Tokios filosofų profesinės biografijos transformacijos nebuvo naujiena Sovietų Sąjungoje, ypač tose jos respublikose, kurios neturėjo nuosavų filosofijos studijų, o tik filosofijos aspirantūrą – taip buvo ir Lietuvoje. Skirtumas tarp estų ir lietuvių šiuo atveju yra tas, kad sovietinio laikotarpio lietuvių filosofų pirmoji specialybė dažniausiai neturėjo poveikio jų filosofinės tematikos ar krypties pasirinkimui: chemijos inžinierius A. Šliogeris ėmėsi nagrinėti tolimą gamtamoksliui egzistencinį mąstymą ir būties problematiką, matematikas T. Sodeika – E. Husserlio fenomenologiją, gausus istorikų, filologų, psichologų būrys – įvairiausias filosofijos sritis ir kryptis (ne tik kalbos ar istorijos filosofiją, kaip galima buvo tikėtis). Estijos filosofų pirmoji specialybė ženkliai nulėmė tolesnių jų tyrinėjimų pasirinkimą ir buvo priežastis to fakto, kad vyraujančia Estijos sovietinio (vėliau ir nepriklausomybės) laikotarpio filosofine disciplina tapo mokslo filosofija su daugybe atskirų tyrimo sričių: mat chemikai (jų buvo daugiausia) plėtojo chemijos filosofiją, fizikai – fizikos, biologai – biologijos ir panašiai. (Vienas geografas, nagrinėjęs geografijos metodines problemas, buvo bandomas vadinti geografijos filosofu.) Net buvę teisininkai ir istorikai, ėmęsi teisės ir istorijos filosofijos tyrimų, buvo laikomi teisės mokslo ir istorijos mokslo filosofais. Taigi, sovietiniu laikotarpiu apie trečdalis, o nepriklausomybės metais šiek tiek mažiau – 27 proc. – visų filosofinių tekstų Estijoje priklausė mokslo filosofijai. Estiškoji mokslo filosofija įgijo gana savitą pavidalą: daugelyje jos tekstų buvo nagrinėjami atskirų mokslų metodologijos klausimai, be jokių nuorodų į Vakarų analitinės mokslo filosofijos veikalus, bet tokių tekstų autoriai buvo įgiję filosofijos mokslinius laipsnius, dėstė filosofijos katedrose ir buvo visuotinai laikomi filosofais.

Esminiai pokyčiai katedros darbe įvyko po SSRS Komunistų partijos XX suvažiavimo (1956 m.). Pasak tuometinio marksistinio filosofo Remo Bliumo, „Remiantis jo [suvažiavimo] nutarimais sąjunginiu lygiu buvo peržiūrėtos filosofijos dėstymo programos, atmestos dialektinį materializmą skurdinančios schemos, išsamiau panaudotas marksistinės-lenininės filosofijos idėjų turtingumas ir istorinė filosofinė medžiaga, didesnį dėmesį imta skirti pažinimo teorijos ir dialektikos problemoms. Buvo siekiama įveikti dogmatizmo elementus dėstomuose kursuose, stengiamasi kūrybiškai perteikti studentams marksistinės-lenininės filosofijos pagrindus“ (Блюм1983: 143).

Septintasis dešimtmetis buvo Filosofijos katedros intensyvios mokslinės veiklos laikotarpis, padaręs ją vienu iš pripažintų Sovietų Sąjungos filosofinių centrų (Блюм1983: 144). Katedros teoriniuose seminaruose būdavo svarstomi svarbiausi Kanto, Hegelio veikalai. Šiuo laikotarpiu plėtotos trys pagrindinės temos: 1) materialistinės dialektikos kategorijos, šiuolaikinio mokslo loginės ir gnoseologinės problemos (L. Valtas, R. Vihalemmas, V. Hiutas, E. Loone, J. Tammaru, T. Loitas ir kt.); 2) marksistinės-lenininės estetikos pagrindai (L. Stolovičius, J. Kangilaskis); 3) marksistinė-lenininė revoliucijos teorija (R. Blumas) (Блюм1983: 147).

1971 m. katedros vedėju tapo J. Rebanė. Savo programinėje kalboje katedros posėdyje jis pabrėžė būtinybę visomis išgalėmis padidinti katedros prestižą universitete, sustiprinti jos mokslo potencialą, susilpnėjusį dėl geriausių darbuotojų išėjimo į kitas mokslo įstaigas, įveikti esamus katedros narių nesutarimus ir sukurti normalias darbo sąlygas (Блюм1983: 150). L. Stolovičius yra paskelbęs savo atsiminimus, kurie iš dalies paaiškina istorinių šaltinių nuolat minimus vis pasikartojančius „katedros narių nesutarimus“, „nesveiką katedros atmosferą“ ir panašiai. Pasak L. Stolovičiaus, šių nesutarimų priežastys – ideologinės priešpriešos ir tautinė diskriminacija. „Bliumas ir Makarovas buvo geri draugai, o Goriačeva – Makarovo žmona. Makarovas padėjo Bliumui Tartu rasti prieglobstį nuo Leningrado bedarbystės. Makarovas buvo padorus, netgi pasisakė prieš šovinizmą, tuo užsitraukdamas partinę kritiką spaudoje dėl marksistinės filosofijos dėstymo klaidų. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos mes gyvenome gerai, draugiškai ir kiekvienas dirbome savo darbą“ (Столович 2009: 218–220). Septintajame dešimtmetyje katedroje kilo didžiulis konfliktas tautiniu pagrindu: susipyko atvykėliai iš Leningrado rusai (Makarovas su žmona) su savo buvusiais draugais žydais – R. Bliumu ir L. Stolovičiumi. Abu Makarovai didžiausiais ideologiniais priešais laikė sionizmą ir vietinį nacionalizmą (Столович 2009: 224). Konfliktas baigėsi tuo, jog Makarovai atsidūrė dvasinėje izoliacijoje ir buvo priversti palikti Tartu.

Nuo 1972 m. kovo mėn. 19 d. Estijos SSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos įsakymu Filosofijos katedra tapo bazine katedra, kurios uždavinys – koordinuoti filosofijos srities mokslinę-pedagoginę veiklą respublikoje, organizuoti teorinius-metodologinius seminarus, leisti tęstinį leidinį Filosofijos darbai, dėstyti filosofiją kitų specialybių aspirantams ir ruošti filosofijos specialistus aspirantūroje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje iš esmės atsinaujino katedros sudėtis: 9 iš 16 darbuotojų pradėjo dirbti šiuo metu. Pagrindinės mokslinio darbo kryptys buvo šios: pažinimo mokslinė filosofinė teorija, jos sąsajos su istoriniu pažinimu, pažinimo socialinės determinacijos problema. J. Rebanė, taikydamas informacinę prieigą pažinimo socialinei determinacijai tirti, išplėtojo socialinės atminties principą kaip tam tikrą praktinės ir pažintinės žmogaus veiklos rezultatų saugyklą. Šis principas atveria plačias galimybes kompleksiškai ir tarpdiscipliniškai tirti atskirus pažinimo aspektus, taipogi istorijos materialistinę sampratą susieti su konkrečių teorinių-pažintinių problemų sprendimu (Блюм 1983: 151). L. Stolovičius nagrinėjo žmogaus estetinį santykį su tikrove ir jo problemas – estetinės vertybės, grožio kategorijos, estetinio idealo ir kt., taip pat meninės kūrybos tipų koncepciją, meno funkcijų klausimą. R. Bliumas tyrė socialines ir politines revoliucijas ir juose slypinčius filosofinius-sociologinius prieštaravimus (substancijos ir savimonės, laisvės ir būtinybės, istorinių pokyčių subjekto ir objekto). Istorikos (istorijos teorijos) specialistai E. Loonė ir A. Porkas istorijos filosofiją traktavo kaip istorinio pažinimo ir žinojimo teoriją. R. Vihalemmas tyrė mokslo metodologijos problemas mokslo (pirmiausia chemijos) istorijos teorinės rekonstrukcijos požiūriu.

Reikia manyti, jog katedros vedėju tapus Rebanei, padėtis pagaliau normalizavosi. „Katedra niekada taip sėkmingai nedirbo kaip vadovaujant J. Rebanei. Jo matematiko talentas pasireiškė domėjimusi logika (1963 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją Dialektinės logikos vaidmuo ir mąstymo socialinė prigimtis). Vienas Rebanės mokinių, Martas Siimannas, tapo nepriklausomos Estijos premjeru (1997–1999 m.). 2004 m. Tomske Olga Loiko apgynė disertaciją apie socialinę atmintį remdamasi J. Rebanės idėjomis. Rebanės ir Loonės nesutarimų viena priežasčių buvo jų teorinių prielaidų skirtumai. Loonė traktavo marksizmą iš analitinės filosofijos pozicijų, o Rebanė pabrėžė marksizmo ir klasikinės vokiečių filosofijos ryšį, ypač akcentuodamas dialektiką ir istorizmo principą. Rebanė vieno darbuotojo sėkmę traktavo kaip visos katedros sėkmę. Todėl jis, nepaisant nesutarimų, džiaugėsi, jog E. Loonės knyga sulaukė palankaus anglų leidyklos (filosofo E. Gellnerio) atsiliepimo“ (Столович 2009: 233–235). Štai to atsiliepimo fragmentas: „Eero Loonė yra aukščiausio lygio analitinis filosofas. Jis ne tik filosofas, bet (pagal išsilavinimą) ir istorikas bei pilietis šalies, kurioje, pirmą kartą pasaulyje, istorijos teorija yra oficiali valstybės ideologija ir socialinės tvarkos pagrindas. Marksizmas ir analitinė filosofija daug laimi iš to fakto, kad Eero Loonės asmenyje susitinka ir vienas kitą papildo politinis angažuotumas, istorinė nuovoka ir analitinis meistriškumas bei motyvacija“. „Rebanei nebuvo svetimas autoritarizmas, nors jis ir stengėsi savąjį teisumą grįsti loginiais argumentais. Jis buvo labai atsargus, vengė veltis į konfliktus su vadovybe. Tačiau niekaip negalėčiau sutikti su Loone, kuris jį pavadino „filosofijos policininku“ (Столович 2009: 236).“

Taigi, mokslo filosofijos ir metodologijos tyrinėjimai buvo ideologiškai neutrali tyrimų sritys, tačiau kartais reikalaujanti pakovoti už savo sąlyginę laisvę, ypač kai kalba eidavo apie Vakarų šalių filosofų idėjų vertinimą. Antai R. Vihalemmas savo argumentacijos nepriklausomybę itin gudriai pagrindė paties V. Lenino citata: „marksizmas turi, viena vertus, užkirsti kelią (отсечь) buržuazinių tyrinėtojų ideologinėms užmačioms, o kita vertus, įsisavinti ir išplėtoti jų pasiektus mokslinius rezultatus“. Prisidengdamas tokiais tvirtais skydais Vihalemmas galėjo sau leisti objektyviai ir ideologiškai neangažuotai analizuoti („įsisavinti ir išplėtoti“) „buržuazinio mokslo filosofo“ T. Kuhno koncepciją.

Estų istorijos filosofijos tyrimai prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kai savo mokslinę veiklą pradėjo žymiausias istorijos filosofas Eero Loone. Vėliau į šios disciplinos problematiką įsitraukė A. Uibo, A. Porkas (nuo 1991 m. – Parkas) ir keletas kitų specialistų (Pork 1988: 137). Uibo paršė straipsnių apie istorinę rekonstrukciją, Porkas nagrinėjo istorinio aiškinimo ir naratyvumo problemas, Loonė derino marksizmą ir analitinę filosofiją, pirmosios problematiką (visuomeninių formacijų, gamybos būdų teorijas) bandydamas nagrinėti taikant antrosios konceptualinį aparatą. Nors estiškajai istorijos filosofijai didžiausią įtaką darė anglosaksiškoji analitinė filosofija, tačiau pirmoji visgi nebuvo vienalytė, tarp jos atstovų dažnai kildavo teorinių nesutarimų. Antai Loonė kritikavo Porką dėl, jo nuomone, nenuoseklaus termino „naratyvas“ vartojimo. Loonės nuomone, tai yra anglų kasdienės kalbos įprastas žodis, kurio nereikėtų mistifikuoti suteikiant jam naujas reikšmes (Лоoне1982: 20). Taigi, nėra pagrindo kalbėti apie estų istorijos filosofijos mokyklą – tai greičiau pavienių savarankiškų tyrinėtojų negausi, tačiau reikšminga grupė.

Sovietmečiu Estijos filosofijoje kilo tiems laikams neįprastas reiškinys – dviejų žymių filosofų, savosios tyrimų srities lyderių, istorijos filosofo E. Loonės ir mokslo filosofo R. Vihalemmo vieša diskusija dėl istorijos mokslo moksliškumo pobūdžio, kuri buvo plėtojama ne šiaip populiarioje spaudoje ar viešuose pasisakymuose, bet prestižinio mokslinio leidinio Tartu valstybinio universiteto mokslo darbai serijoje Filosofijos darbai: Vihalemmas netgi išspausdino atskirą mokslinį straipsnį, skirtą Loonės istorijos mokslo koncepcijai. Abu filosofai oficialiai laikyti marksistais – Loonė, kaip minėta, marksizmą iš tikrųjų plėtojo savo darbuose, o Vihalemmas daugiau užsiėmė tuo, ką Loonė jau nepriklausomybės metais pavadino „parodomuoju marksizmu“, o latvių filosofė M. Kūlė – „pusiniu marksizmu“: tai dangstymasis privalomomis deklaratyviomis marksizmo klasikų citatomis darbų įvade ar išvadose, realioje tyrimų praktikoje netaikant marksistinių idėjų. Tačiau oficialiai tuomet niekas negalėjo būti laikomas nemarksistu, taigi, kilusi diskusija žymėjo tam tikrą pliuralizmą marksizmo viduje. Oponuodamas Loonei Vihalemmas teigė, jog daugelis mokslo metodologų (ir marksistų, ir nemarksistų) pabrėžia, kad istorija nėra tokia pati teorinė disciplina kaip fizika, nes istoriko esminis uždavinys yra ne atrasti dėsnius, bet rekonstruoti praeities reiškinius (Вихалемм1983: 53). Kai kurie metodologai (taip pat ir Loonė) mano, jog istoriografija iš esmės yra toks pat mokslas kaip ir fizika, tik istorija kol kas dar netapo brandžiu mokslu. Vihalemmas pabrėžia, kad jam patinka tai, jog šie metodologai pripažįsta istoriografiją mokslu tiek, kiek ši geba taikyti tiksliųjų mokslų metodus. Loonės originali koncepcija teigia, kad istorinio pažinimo specifiką sudaro ne jo ir tiksliųjų mokslų esminis skirtumas, o tai, jog be gamtos mokslams būdingo empirinio ir teorinio pažinimo lygmenų, istoriografija turi dar vieną, savitą, pradinį – rekonstruktyvųjį – pažinimo lygmenį, kuris joje vis dar vyrauja, ir dėl to lemia neteisingą istorinio pažinimo sampratą (ten pat: 54). Loone teigia, kad istorijos mokslo „istorinė raida“nuo rekonstruktyviojo lygmens neišvengiamai juda link empirinio, o nuo šio – į teorinį lygmenį. Tokia istoriografijos raida analogiška mokslo apskritai raidai: rekonstruktyvusis lygmuo atitinka ikiparadigminę mokslo stadiją, o aukštesnieji lygmenys – paradigminę. Vihalemmas mano, kad Loonė yra pernelyg optimistiškas vaizduodamas istoriografijos virsmą brandžiu mokslu – ši analogija su mokslo apskritai raida yra neįtikinanti. Vihalemmo manymu, rekonstrukciniame pobūdyje ir glūdi istorijos mokslo specifika (Вихалемм1983: 55) – negalima teigti, jog kada nors bus pasiekta galutinė praeities istorinė rekonstrukcija. Istoriniame pažinime, kitaip nei grynai moksliniame, nesubjektyviame, pažinime, istoriko „socialinis-kultūrinis įtrauktumas“ negali būti traktuojamas tik kaip jo pažinimą apribojantis veiksnys – pirmiausia tai yra istorinio pažinimo būtina sąlyga, jo dialoginės struktūros (istorinės praeities ir istoriko dabarties kultūrinės tikrovės) neatsiejama dalis (ten pat: 56). Vihalemmas pacituoja Loonės teiginį, esą marksistai visada reikalavo istoriją tirti moksliškai. Vihalemmas mano, kad tuo Loonė nori parodyti, jog tas, kuris nesutinka su istorijos ir tiksliųjų mokslų tapatinimu, priešinasi marksizmui (ten pat: 57). Vihalemmas su tuo kategoriškai nesutinka ir argumentuoja, jog iš Loonės pabrėžtos teisingos tezės apie tai, kad marksistai visada reikalavo istoriją tirti moksliškai, dar neseka, jog istorija gali ir turi tapti tokiu mokslu kaip gamtos mokslai. Pasak Marxo ir Engelso, mokslinis istorijos tyrimas – tai dialektinis materialistinis jos tyrimas. Toks tyrimas reiškia ne kokių nors filosofinių tiesų iškėlimą (ar patikrinimą), o yra realios istorijos objektyvios rekonstrukcijos procesas (Вихалемм1983: 65). Vihalemmas įsitikinęs, kad moksliškumo reikalavimas čia pirmiausia reiškia istorijos materialistinį supratimą, ir apibendrina, jog nėra pagrindo mokslo idealą – fiziką – laikyti istorinių-humanitarinių disciplinų epistemologiniu idealu (ten pat: 67). Savo ruožtu Loonė dar prieš šio straipsnio pasirodymą kritikavo Vihalemmą dėl „hipertrofuoto eksperimentiškumo sampratos“, arba reikalavimo, jog teorijos pagrindas būtinai turįs būti eksperimentas (Loone 1982: 23). Loonei taipogi nepatiko Vihalemmo nuostata, jog neįmanomas tikslingos veiklos mokslinis tyrimas: pasak Loonės, tokio mokslinio tyrimo pavyzdys – lošimų teorija (ten pat: 22).

Nepriklausomybės metais prisimindamas šią diskusiją R. Vihalemmas prisipažįsta, jog ir jis, ir Loonė liko ištikimi savo pozicijoms ir nepriėmė vienas kito argumentų.

Kita svarbi Vakarų filosofijos kryptis – fenomenologija – Estijoje, kitaip nei Latvijoje ar Lietuvoje, nei sovietmečiu, nei nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo reikšminga filosofinio diskurso dalis. Esama vos keleto autorių, vienu ar kitu požiūriu susijusių su šia filosofijos kryptimi. Fenomenologiją dar tarpukariu pradėjo nagrinėti vienas pirmųjų profesionalių estų filosofų Alfredas Koortas, kuris pokario metais išvengė emigracijos į Vakarus ar tremties į Sibirą (kaip atsitiko žymiausiems tarpukario lietuvių ir latvių filosofams), o perėjo į marksizmo pozicijas ir tapo Estijos SSR Mokslų akademijos akademiku (1946 m.) ir netgi septynerius metus (1944–1951 m.) buvo Tartu valstybinio universiteto rektoriumi (Хютт 1991: 19). Sovietmečiu Heideggerio filosofiją nagrinėjo, tiksliau, marksistiškai kritikavo, M. Makarovas, kurį būtų keblu laikyti tikru fenomenologu. Vienu pirmųjų „tikrųjų“ heidegerininkų laikytinas Tõnis Luikas, kuris kartu domėjosi ir G. W. Hegelio filosofija. Jis sovietmečiu sukėlė tam tikrą skandalą, 1977 m. vykusioje konferencijoje savo pranešime teigdamas, jog genialiausiu XX amžiaus filosofu jis laiko Heideggerį. Tuometinėje oficialioje aplinkoje buvo visuotinai priimta tokiu filosofu laikyti V. Leniną (Хютт 1991: 6). Matjusas prisimena, kad T. Luikas buvo parašęs Heideggeriui laišką su daugybe klausimų, kai jie, vieną 1976-ųjų vakarą klausydamiesi BBC radijo žinių, išgirdo apie Heideggerio mirtį – laiškas taip ir liko neišsiųstas (Matjus 2012: 14). Daugiausia fenomenologinių tekstų parašė ir nuosekliausiu bei ryškiausiu estų (iki šiol dirbančiu) fenomenologu laikytinas Ülo Matjusas. Jis, kaip ir mūsiškis Tomas Sodeika, sovietmečiu apgynė disertaciją apie Romaną Ingardeną, tik joje nagrinėjo ne ontologiją, bet estetiką. Ü. Matjusas dar parašė straipsnių apie Husserlio fenomenologiją (daugiausia sąmonės intencionalumo tema), kuriose šį filosofą kritikavo remdamasis Heideggeriu. Apskritai Ü. Matjusas fenomenologijoje atstovauja heidegerininkų „sparną“, skirdamas šiam filosofui daugiausiai dėmesio. Nors Matjuso sovietmečiu rašytuose straipsniuose galima aptikti marksistinių vertinimų („fenomenologinę filosofiją galima apibūdinti kaip nemokslinę sąmonės filosofiją“; „Husserlio teoriją reikia atmesti kaip idealistinę ir slaptai subjektyvistinę“), kai kada viršijančių privalomų marksistinių citatų „normą“, tačiau apskritai vertinant, fenomenologija sovietmečiu (būtent Matjuso dėka) buvo ideologijos menkai paliesta filosofinių tyrinėjimų sritis. Jam sovietmečiu netgi pavyko gauti Alexandro von Humboldto fondo stipendiją stažuotei Vokietijoje ir 1984 m. padirbėti Marburge, Kölne, Aachene, vadovaujant M. Heideggerio mokiniui ir jo darbų leidėjui Walteriui Biemeliui (Хютт 1991: 49).

Fenomenologijos recepcijos Estijoje apžvalgininkas Viktoras Hiutas Estijos nepriklausomybės atgavimą siejo su „ontologinio perversmo“ filosofijoje viltimis. Jo manymu, pastaruoju metu (turima galvoje apie 1991 m.) „filosofinės minties Estijoje raidoje pastebimas perėjimas („posūkis“) į naują – ontologinį – etapą. Tai nereiškia, kad nebus plėtojami mokslo filosofiniai metodologiniai klausimai (pvz., sinergetika) ar istorijos filosofijos problemos ir panašiai. Priešingai, tik pajungti fundamentaliai ontologinei problematikai (kurios vienas perspektyviausių variantų yra M. Heideggerio „pamatinė ontologija“) šie tyrimai įgis pagrindą“ (Хютт 1991: 5–6). Tokį, analitiniams mokslo filosofams greičiausiai siaubą keliantį, ontologinio pagrindo siekį tikriausiai reikėtų perskaityti kaip iki galo neartikuliuotą filosofijos kokybinio atsinaujinimo viltį. Mat nepaisant estų filosofų tam tikro pasididžiavimo savaisiais sovietinio laikotarpio filosofiniais pasiekimais (ypač mokslo ir istorijos filosofijos srityse), E. Loonė, apibendrindamas šio laikotarpio filosofiją, yra išsakęs ir itin kritišką požiūrį: „Mes kol kas turime stiprų polinkį eklektiškai pakartoti jau žinomas frazes ir rezultatus. Visam tam vieta vadovėliuose, o ne monografijose ir straipsniuose. Gaila, jog abu pastarieji dažnai rašomi kaip vadovėliai – ir ne tik dėl autorių blogos valios, bet ir dėl to, jog leidyklos, redakcijos, administratoriai būtent taip ir įsivaizduoja mokslo plėtrą“ (Лоoне 1991: 5). Kita vertus, jis pabrėžė ir kai kuriuos sovietinio laikotarpio filosofijos privalumus, pirmiausia institucinį (gausų filosofų etatų skaičių) ir sąlyginės teorinės laisvės aspektus: „Įdarbinimo ir finansiniu požiūriu, sovietmetis nebuvo nepalankus filosofijai Estijoje. Devintąjį dešimtmetį filosofai turėjo 60–80 etatų, o dešimtąjį dešimtmetį – 30–35. Režimo sušvelnėjimas leido rastis visai neblogai filosofijai. Legalumo ribos buvo išplėstos „parodomojo marksizmo“ (angl. foreword Marxism) būdu. [Ideologiškai] nepriklausoma Vakarų filosofijos recepcija atsirado septintajame dešimtmetyje keliose filosofijos srityse (mokslo, istorijos filosofijoje). Marksizmas buvo skurdesnis nei kitos filosofijos kryptys ir neįgavo teorinio legitimumo okupuotoje Estijoje (net jei keletas estų filosofų ir buvo marksistai)“ (Loone 1993: 19).

Greta šiais laikais madingo grynai neigiamo požiūrio į sovietinių laikų filosofiją apskritai ir į marksistinę filosofiją konkrečiai, R. Vihalemmas yra bene vienintelis Baltijos šalių filosofas, nepriklausomybės metais nuosekliai išanalizavęs marksizmo pažinimo teorijos konceptualines priemones bei išsakęs požiūrį, jog marksistinė praktikos kategorija turi išliekamąją teorinę vertę (žr.: Vihalemm 2010).

Šiuolaikiniame Estijos filosofiniame diskurse toliau vyrauja mokslo filosofija. Greta jos jaunoji filosofų karta imasi nagrinėti įvairias analitinės filosofijos problemas – kalbos, sąmonės, pažinimo, verčių, subjekto ir pan. Verta pažymėti, kad Estija yra vienintelė Baltijos šalis, kurioje darbuojasi „filosofijos legionieriai“ – jauni svetimšaliai filosofai, įvairiais statusais įsidarbinę filosofijos katedrose ir plėtojantys daugiausia analitinę filosofiją. Vokietis D. Cohnitzas ir airis P. Mclauhlinas (abu gimę 1974 m.) pažįstami ir lietuvių filosofinei publikai – jie yra lankęsi Vilniuje ir skaitę viešas paskaitas. Nepriklausomybės laikotarpiu Tartu universitete įkūrus Etikos centrą ypač suaktyvėjo etikos (daugiausia taikomosios – medicinos etikos, bioetikos ir pan.) tyrimai. Matjusas, E. Parhomenko plėtoja fenomenologinę problematiką, domisi Estijos filosofijos istorija. Taline plėtojama filosofinė antropologija, kultūros fenomenologija, semiotikos studijos. Apibendrinant galima teigti, jog estų filosofija savuoju analitiniu, moksliniu, taikomuoju charakteriu išsiskiria iš kitų Baltijos šalių filosofijos konteksto ir yra artimesnė Skandinavijos ir anglosaksų kraštų analitinio filosofavimo tradicijai.

Estų filosofai gana aktyviai publikuoja straipsnius Lietuvoje (daugiausia Problemų žurnale), tačiau iki šiol nė vienas estų filosofinis veikalas nėra išverstas į lietuvių kalbą (viena to priežasčių yra ta aplinkybė, jog ir pačioje Estijoje filosofinių knygų išleista itin nedaug, o ir jų didžioji dalis parašyta angliškai). Lietuvos filosofai, atvirkščiai, paskelbę mažai savo straipsnių Estijoje, tačiau jau pasirodė pirmasis lietuvių filosofo (Leonido Donskio) veikalas estų kalba (Donskis 2010). Nors Estijos akademinėse bibliotekose puikuojasi nemažai žymiausių Lietuvos filosofų veikalų anglų, rusų ir netgi, kaip minėta, estų kalba, tačiau pastarųjų 50 metų Estijos filosofinių tekstų sraute pavyko aptikti vos vieną lietuvių filosofų citavimo atvejį: istorijos filosofas Eero Loone citavo Rolando Pavilionio darbus.

LITERATŪRA

Donskis, L., 2010. Armastus, vihkamine ja vastuseis: Uurimusi filosoofiast, politikast ja kirjandusest. Tallinn: TLU Press.

Loone, E., 1993. Between West ad East: The Case of Philosophy in Estonia. In: 17^th Baltic Conference on History of Science: Between West and East. Tartu, p. 18–20.

Pork, A., 1988. Critical Philosophy of History in Soviet Thought, History and Theory 27: 41–54.

Vihalemm, R., Müürsepp, P., 2007. Philosophy of Science in Estonia, Journal for General Philosophy of Science 38: 167–191.

Vihalemm, R., 2010. Theoretical Philosophy and Philosophy of Science in Soviet Times: Some Remarks on the Example of Estonia, 1960–1990, Studia Philosophica Estonica 3 (2): 200–232.

Блюм, Р., 1983. Кафедра философии ТГУ в советский период, Tartu Riikliku Ülikooli Toimetised 630, Труды по философии XXVI: 141–159.

Вихалемм, Р., 1983. К вопросу о специфике исторического познания (по поводу статьи Э. Лоoне), Tartu Riikliku Ülikooli Toimetised 653, Труды по философии XXVII: 53–61.

Лоoне, Э., 1982. Философские проблемы исторической науки // Tartu Riikliku Ülikooli Toimetised 599, Труды по философии XXV, c. 3–26.

Лоoне, Э., 1991. Философия исторической науки дополняет философию физики, Tartu Riikliku Ülikooli Toimetised 932, Труды по философии XXXVI: 5–11.

Ребане, Я., Валт, Л., 1974. О развитии философской мысли в Советской Эстонии, Вопросы философии 6: 64–75.

Ребане, Я., 1982. Научно-исследовательская работа на кафедре философии Тартуского государственного университета, Философские науки 5: 21–33.

Столович, Л., 2009. Кафедра философии Тартуского университета. In: Столович, Л. Мудрость. Ценность. Память: Статьи. Эссе. Воспоминания 1999–2009. Tartu–Tallinn: InGri.

Хютт, В., 1991. Рецепция философии М. Хайдеггера в Эстонии: Проблемно-аналитический обзор. Москва.